Vilnius yra Lietuvos sostinė, svarbiausias šalies politinis, ūkio, kultūros ir švietimo centras. Šis miestas nuo seno yra istorinė daugelio kultūrų, tautų ir religijų susikirtimo ir bendradarbiavimo vieta. XX a. pradžioje šiame, palyginti nedideliame mieste vienu metu ryškėjo net penkių kultūrų apraiškos - lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir rusų. Žydai vadina Vilnių Lietuvos Jeruzale. Daugelis lenkų, ypač tie, kurie yra čia gimę ar, kurių šaknys yra šiame mieste, jaučia jam didelių sentimentų.
Vilnius įsikūręs pietrytinėje Lietuvos dalyje, visai netoli geografinio Europos centro. Skirtingai nei kitų Pabaltijo valstybių sostinės, jis yra ne prie jūros, o Baltijos aukštumose, kalvotoje vietoje, tarp Medininkų ir Aukštaičių aukštumų, tarp dviejų upių - Neries ir Vilnios. Senamiestį supa šių upių šlaitai. Neris dalija miestą į dvi dalis ir yra lyg savotiška ašis.
Lietuvių kalbininkai kildina Vilniaus vardą iš upės, prie kurios įsikūrusi Lietuvos sostinė, vardo Vilnia. Šiuo vardu nuo seno buvo vadinamas kairysis Neries intakas, kuris dabar kartais pavadinamas Vilnele.
Neries upė Vilniuje
Administracinis valdymas
Vilniuje dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, daugelis švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigų, bankų. Miesto gyvenimui vadovauja Vilniaus miesto savivaldybė. Šiuo metu ji įsikūrusi 2004 m. Vilniaus centre (Konstitucijos pr. 3a) pastatytame, 21 aukšto pastate.
Po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. pavasarį buvo demokratiškai išrinkta Vilniaus miesto taryba. Pirmajame tarybos posėdyje 1990 m. balandžio 19 d. buvo išrinkti jos vadovai - tarybos pirmininkas ir pavaduotojas. Kad būtų lengviau organizuoti darbus mieste, 1990 rugsėjo 13 d. Valdybos sprendimu buvo pavesta įsteigti Vilniuje 20 seniūnijų, patvirtintos jų ribos. 2000 m. kovo 19 d. dar buvo įsteigta Grigiškių seniūnija. Kasmet rengiamos metinės Vilniaus miesto tarybos ir mero ataskaitos miesto gyventojams.
Pvz., Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ataskaitoje vilniečiams, 2006 m. buvo pateikta informacija apie svarbiausius mieste vykdomus, jau įgyvendintus ir dar planuojamus projektus, transporto problemų sprendimo būdus, sostinės Savivaldybės darbus, gerinant gyvenimo kokybę mieste. Iš šios ataskaitos gyventojai galėjo susipažinti su miesto valdžia, savivaldybės struktūra, sužinoti, kaip skirstomi miesto pinigai. Kiekvienas ataskaitą gavęs vilnietis kitų metų biudžeto planavimo lentelėje galėjo įrašyti, kokioms sritims ir kiek lėšų, jo manymu, reikėtų skirti. Leidinyje pateikta naudingos informacijos - viešojo transporto žemėlapis, dviračių trasų tinklo schema, būsimų darbų mieste planai ir terminai.
Vilniaus savivaldos istorija tęsiasi daugiau kaip 600 metų. 1387 m. kovo 22 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises. Vilnius buvo pirmas miestas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavęs šias teises. Magdeburgo teisės padėjo pagrindus miesto savivaldai, davė miestui įvairių privilegijų. Savivaldos vykdomasis organas buvo magistratas arba miesto taryba. Jo veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija. Beje, beveik visas Vilniaus savivaldos archyvas sudegė 1655 m. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių.
Vilniaus miesto savivaldybės struktūra
Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė įsikūrusi 2004 m. Vilniaus centre (Konstitucijos pr. 3a) pastatytame, 21 aukšto pastate (archit. T. Balčiūnas, V. Biekša, A. E. Paslaitis, G. Paslaitis, A. Paslaitis).
Po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. pavasarį buvo demokratiškai išrinkta Vilniaus miesto taryba. Pirmajame tarybos posėdyje 1990 m. balandžio 19 d. buvo išrinkti jos vadovai - tarybos pirmininkas ir pavaduotojas.
Kad būtų lengviau organizuoti darbus mieste, 1990 rugsėjo 13 d. Valdybos sprendimu buvo pavesta įsteigti Vilniuje 20 seniūnijų, patvirtintos jų ribos. 2000 m. kovo 19 d. dar buvo įsteigta Grigiškių seniūnija.
Kasmet rengiamos metinės Vilniaus miesto tarybos ir mero ataskaitos miesto gyventojams.
Vilniaus miesto savivaldybės pastatas
Statistika
Vilniaus plotas - apie 401 kv. km. 2011 m. duomenimis, Vilniuje gyveno 524406 žmonės. Tai sudaro apie 17% visų šalies gyventojų. Vilnius nuo seno buvo daugiatautis, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių miestas.
Vilniaus miesto tautinė gyventojų sudėtis yra margiausia Lietuvoje. Paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis ji buvo tokia: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai - 18,7 %, rusai - 14 %, baltarusiai - 4% , žydai - 0,5%, likusieji 3,7% yra kitų tautybių atstovai.
Vilniaus miesto gyventojų tautinė sudėtis (2011 m.)
| Tautybė | Procentinė dalis |
|---|---|
| Lietuviai | 57,8 % |
| Lenkai | 18,7 % |
| Rusai | 14 % |
| Baltarusiai | 4 % |
| Žydai | 0,5 % |
| Kitos tautybės | 3,7 % |
Kraštotyra
Kraštotyros veiklos centras sovietmečiu Vilniuje buvo senasis Vilniaus universitetas. 1957 m. čia susikūrė kraštotyros mokslinis būrelis. Jo iniciatoriumi buvo studentas istorikas Antanas Stravinskas. Moksliniu vadovu buvo etnografas Vacys Milius, vėliau - istorikė etnografė Pranė Dundulienė. Būrelis vienijo apie 80 studentų. 1967 m. būsimieji ramuviškiai surengė Rasos šventę Kernavėje. 1968 m. paminėjo Vydūno 100 metų jubiliejų. Šis renginys ir laikomas pirmuoju VU ramuvos renginiu.
1969 m. sausio mėn. buvo įsteigta Vilniaus kraštotyrininkų ramuva. Savo tikslu ramuviečiai laikė domėjimąsi tautosaka, liaudies papročiais ir šventėmis, keliones po Vilniaus krašto kaimus, paminklų lankymą. Ramuvoje buvo susikūręs būrelis dainininkų, kurie mokėsi retesnių liaudies dainų, o paskui jų mokė kitus ramuviečius.
Yra leidžiama Vilniaus universiteto kraštotyros klubo „Romuva” kompleksinių ekspedicijų medžiaga.
Lietuvos kraštotyros draugija ir „Vilnijos” draugija skelbė teminius kraštotyros darbų konkursus Vilniaus krašto bendrojo lavinimo mokyklose.
Vilniaus gatvės: Gedimino prospektas
Vilniaus Gedimino prospektas - viena svarbiausių ir žinomiausių Lietuvos sostinės gatvių. Prasidedanti ties Katedros aikšte ir besibaigianti sulyg senuoju XIX a. Gedimino prospektas pradėjo formuotis pirmojoje XIX a. pusėje, nors kryptis nuo Katedros Žvėryno link tuomet daug kam galėjusi atrodyti neitin perspektyvi.Jeigu pažiūrėtume į 1840-ųjų Vilniaus planą, tai už Tilto gatve pasiekiamos šv. Jurgio aikštės (dabar tai Vinco Kudirkos aikštė) miestas praktiškai pasibaigdavo: toliau plytėjo priemiesčio sodai ir daržai bei retai gyvenama Lukiškių dykvietė iki pat Neries vingio. Tuo metu Vilniaus gyvenimas virė nuo seno svarbioje Pilies - Didžiosios - Aušros Vartų gatvių atkarpoje, tačiau XIX a. 1859-ųjų Vilniaus plane jau matome ilgą, tiesią lyg strėlė gatvę, kuri carinės Rusijos administracijos buvo pakrikštytą Georgijaus prospektu. Beje, šį pavadinimą prospektas gavo arba nuo netoliese esančios šv. Jurgio (rus. Georgijaus) bažnyčios arba nuo šalimais plytėjusios šv.
Nuo 1860 m. dabartinėje Lukiškių aikštėje įsikuria pagrindinis miesto turgus, o jei tiksliau - į šią vietą perkeliamos kelios Vilniaus senamiesčio turgavietės. Nors šiuo valdžios sprendimu daugelis miestiečių buvo nepatenkinti, nuolat rengiamos mugės bei kitos pramogos įpūtė gyvybės gana neišvaizdžiai ir apleistai vietovei. Šiaip ar taip, naujasis prospektas pasirodė naudingas Lukiškių prekybai, o prekyba - naudinga prospekto reikšmės augimui: iš abiejų jo pusių lyg grybai po lietaus dygo nauji mūriniai statiniai, kūrėsi įvairios įstaigos.
1893 metais Georgijaus prospektu nutiesti arklių traukiamo tramvajaus bėgiai, kuriais nuo Lukiškių aikštės galima buvo pasiekti Užupio tiltą. Prospektas kirto ir kita: Žaliojo tilto - Geležinkelio stoties tramvajaus linija. Įgauti vienos pagrindinių miesto gatvių statusą būsimajam Gedimino prospektui padėjo Lukiškes su priešingu Neries krantu sujungusio caro Nikolajaus vardu pavadinto akmeninio Žvėryno tilto statyba 1906 metais. Tiesa, šioks toks medinis tiltas čia stūksojo ir seniau, tačiau buvo neitin patvarus.
Prie pat tilto, tiesiai priešais dabartinį Seimą, buvo įsikūrusi didžiulė sielių prieplauka, o rastai sandėliuoti dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje. Rusiškuose to meto žemėlapiuose sužymėti ir svarbiausi Georgijaus prospekto statiniai: Suchackio namai, Apygardos teismas, grafo Dmitrijaus Mavroso namas, Georgijaus (Žoržo) viešbutis su įspūdinga drakoną nugalinčio raito Šv. Jurgio skulptūra, Sankt-Peterburgo banko skyrius, Vilniaus žemės bankas.
Dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje stūksojo nedidelė Aleksandro Nevskio koplyčia pergalei prieš 1863 m. sukilimo dalyvius pažymėti. Koplyčia pastatyta liūdnai pagarsėjusio Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paliepimu, tačiau 1919 metais lenkų valdžios sprendimu nugriauta kaip „antilenkiškos“ epochos simbolis.
Žodžiu, XX a. Pirmojo pasaulinio karo negandos nedaug tepakenkė architektūriniam prospekto veidui, tačiau jis kito ideologiškai. Lenkmečiu Georgijaus prospektas pervadintas Adomo Mickevičiaus prospektu, čia planuota atidengti jo monumentą. Lukiškėse išdygo obeliskas kovose dėl Vilniaus žuvusiems lenkų kariams, o pati aikštė pasirinkta kaip puiki vieta kariškoms rikiuotėms bei paradams.
Beje, pastarajai paskirčiai tiko ir pats prospektas: tiesus, palyginti platus, besiremiantis į Katedros aikštę - istorinę sostinės širdį. Kas dabar suskaičiuos, kiek kartų prospektu žygiavo svetima bei sava kariuomenė, politinių bei kitokių demonstracijų dalyviai? Žygiuoti prospektu - tai tarytum simboliškai įtvirtinti teisę į Vilnių.
1939 metais Lietuva atgauna Vilnių. Spalio 28 d. pagrindine miesto gatve žygiuoja lietuvių kariuomenės daliniai, rieda turima karinė technika. Okupacinė vokiečių valdžia pernelyg neskubėjo kaitalioti pavadinimų ir jų išleistose žemėlapiuose prospektui paliktas Gedimino vardas, o štai sugrįžę sovietai liko ištikimi sau: iki 1956 m. Šis Lietuvos istorijos periodas taip pat įsiamžino prospekto architektūroje ir labiausiai dominuoja vakarinėje jo dalyje. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio vardas pagrindinei sostines gatvei buvo sugrąžintas 1989 m. ir jau daugiau nei ketvirtį amžiaus galime džiaugtis lietuvišku jos pavadinimu.
Per tą laiką prospektas matė daug: laisvės barikadas, raudonųjų stabų griūti ir Vinco Kudirkos įamžinimą, vykusius sprendimus ir ne itin pavykusias rekonstrukcijas, gilaus susikaupimo akimirkas, riaušes ir prieštaringai vertinamas eitynes, begales mugių bei kitų miestiečius džiuginančių renginių.
Gedimino prospektas
Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija | speciali ekskursija
Kauno miesto Naujamiesčio architektūra
Šioje parodoje pristatomas pirmasis Stanislovo Lukošiaus fotoalbumų ciklo „Kaunas seniau ir dabar“ albumas „Kauno naujamiesčio architektūra - seniau ir dabar. 1982 m.“ Šiame albume yra 123 fotografijos, atspindinčios, kaip keitėsi Naujamiestis per tris istorinius laikotarpius: Kaunas - gubernijos miestas (1843-1915), Kaunas - laikinoji sostinė (1919-1939) ir Kaunas - tarybinis miestas (nuo 1940 m.).
Fotografijos pažymėtos tiksliomis datomis. Prie jų albume yra intarpų lapai, kuriuose iš eilės surašyti objektų pavadinimai seniau ir dabar. Landšafto fotografijoms skaityti įdėta skaidri plėvelė, kurioje sunumeruoti fotografijose matomi svarbesni objektai. O fotoalbumo gale - priedas, kuriame pateiktos žiūrovų pastabos ir atsiliepimai. Jame daug gražių komentarų apie albumo autorių ir jo fotografijas.
1983 m. balandžio 3 d. 10 val. laidoje „Kauno savaitės aidai“ albumą demonstravo Lietuvos televizija. Autorius trumpai papasakojo apie naująjį albumą ir paminėjo kitus savo sudarytus Kauno miesto albumus.
Stanislovas Lukošius (1906-1997) - ilgametis Pramoninės statybos projektavimo instituto darbuotojas, aistringas fotografas, daugiau nei 30 metų savo nuotraukose jis fiksavo Kauno miesto plėtrą. Kauno miesto muziejaus fonduose saugomas didžiulis S. Lukošiaus fotografijų archyvas - daugiau nei 15 000 negatyvų ir keletas šimtų fotografijų.
Naujamiesčio panorama apie 1927-1928 m.
Kauno Naujamiesčio architektūros pavyzdžiai
- Gyvenamasis namas su vaistine (S. Daukanto g. 28)
- Kino teatras „Metropolitaine“ (Laisvės al. Nr. 71)
- Parduotuvės (Laisvės alėja Nr. 72, 74)
- Kauno gubernijos mokesčių rūmai ir gubernijos bankas (Laisvės al. 100)
- „Naujo žodžio“ bendrovės leidykla (Laisvės al. 96)
- Gubernijos teatras (Laisvės al. 91)
tags: #laisves #prospektas #42 #78 #butas