Sunykimas, mirtis ir irimas yra temos, kurių kartais norėtume išvengti, bet vis tik negalime. Gal tai mūsų pačių mirtingumas, kuris šias temas paverčia įdomiomis, o gal tai tiesiog faktas, kad šį kartą mirė kažkas kitas, o ne mes patys. Nepaisant šių priežasčių, panagrinėkime laidojimo patalpas katakombose ir Vilniaus katedros koplyčias, kurios mena skirtingus istorijos laikotarpius ir kultūras.
Katakombos Romoje
Katakombos: Mirties Seifai ir Kitos Įdomybės
Mirties seifai buvo būtent „seifai mirusiesiems“, kurių paskirtis buvo apsaugoti palaidotųjų kūno dalis nuo to meto vagių, kurie šviežius lavonus parduodavo vietinėms medicinos įstaigoms.
Ši kripta vaiduoklių medžiotojus domina jau daugelį metų. 1813 metais, po Tomo Chase mirties, laidotojai išvydo netikėtą vaizdą. Visi kriptoje buvę karstai pasislinko į kitas patalpos vietas, nors pati kripta nebuvo atidaryta nuo pat dvimetės Marijos Anos Chase mirties 1808 metais. Iš karstų niekas nedingo, o didelis ant marmuro durų buvęs cemento antspaudas nebuvo pažeistas. Karstai buvo padėti į savo vietas.
1816 metais mirė dar vienas šeimos narys, vienuolikametis Čarlis Briusteris Ames, tuomet kripta ir vėl buvo atidaryta. Kaip ir praėjusį kartą, karstai vėl buvo žymiai pasislinkę iš savo vietų. Gerokai toliau paslinktas buvo ir Tomo Chase karstas, kuris buvo pagamintas iš itin sunkaus švino. Jo laidojimo metu karstą į vietą nešti turėjo net aštuoni stiprūs vyrai.
1819 metais Barbadoso gubernatorius Lordas Combermere pats pamatė keistus pokyčius ir įsakė atlikti išsamų tyrimą. Ant grindų buvo paskleista smėlio, kad matytųsi įsibrovėlių pėdsakai. Visos sienos buvo atidžiai patikrintos ieškant slaptų įėjimų. Kai kripta buvo uždaryta, gubernatorius pats užantspaudavo duris. Praėjus mažiau nei metams Lordas Combermere įsakė ir vėl atidaryti kriptą. Ant durų buvęs antspaudas išliko nepažeistas, o smėlis atrodė neliestas, tačiau šį kartą karstai buvo išmėtyti po visą patalpą.
Kai kurie net stovėjo vertikaliai, o vienas buvo užtemptas laiptais į viršų iki pat išėjimo. Gubernatoriui to pakako. Jis įsakė visus kriptoje esančius karstus išnešti ir palaidoti kitose vietose, o kriptą apleisti. Tuščia, ji stūkso iki pat šių dienų.
Prieš daugelį metų dviejų kariavusių Rusijos mafijos gaujų namais buvusios Uralmašo kapinės tapo ir jų paskutinio poilsio vieta. Vaikštant po jas jūsų nepaliks jausmas, kad esate stebimi, bet tai atleistina. Beveik kiekvienas antkapis yra papuoštas gyvo dydžio mirusiojo paveikslu. Aleksandras Khabarovas, vienos paskutiniojo dešimtmečio gaujos lyderis, taip pat palaidotas čia. Jo kapą puošia ne tik didžiulis paveikslas, bet ir apsaugos kamera, užtikrinanti 24 valandų per parą stebėjimą. Ne pats geriausias taikinys gėlių vagims.
Vilniaus požemiai | Šventosios Dvasios bažnyčia
Vilniaus Katedros Koplyčios: Istorija ir Menas
Vilniaus katedra - viena seniausių Lietuvos bažnyčių. Per daugiau nei 600 metų ne kartą perstatyta, dabartinę išvaizdą katedra įgavo XIX a. pradžioje (arch. Laurynas Gucevičius). Per šimtmečius katedroje surinktas turtingas lobynas, kriptose po bažnyčia laidoti vyskupijai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelnę asmenys. Šventovė garsėja šv. Kazimiero koplyčia ir kitomis istorinėmis koplyčiomis.
Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje
Šv. Kazimiero Koplyčia
Šv. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (valdė 1440-1492) antrasis sūnus Kazimieras (1458-1484) pagarsėjo sugebėjimu valdyti ir pamaldžiu gyvenimo būdu. Mirė dar visai jaunas, buvo palaidotas Vilniaus katedroje, kur veikiai tikintieji ėmė patirti įvairias malones. Netrukus po mirties buvo pradėtas karalaičio kanonizacijos procesas. XVII a. pradžioje karalaitis oficialiai patvirtintas šventuoju, 1604 m. Vilniuje tai paminėta didelėmis iškilmėmis.
Dabartinė koplyčia statyta 1623-1636 metais valdovų Vazų - šv. Kazimiero brolio anūko Zigmanto ir proanūkio Vladislovo - iniciatyva. Ją projektavo ir statė puikūs italų architektai Matteo Castello ir Costante Tencalla. Tai buvo pirmasis (ir labai retas) pastatas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurio puošyboje vyrauja marmuras. Koplyčios išorė dekoruota mūsų kraštuose taip pat reto smiltainio plokštėmis. 1636 m. į koplyčią iškilmingai buvo perkeltos karalaičio relikvijos.
Šv. Kazimiero sarkofagas pagamintas XVIII a. vid., manoma, Vilniaus auksakalio Jono Kristupo Gronemano. Skulptūroje pavaizduotas karalaitis dešinėje rankoje laiko kryžių - tikėjimo simbolį, kairėje - leliją, simbolizuojančią skaistumą. Stiuko lipdinių kompozicija už sarkofago (aut. Giovanni Pietro Perti) vaizduoja šventojo triumfą danguje: angelai ir debesys supa Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi, pasitinkančius šv. Kazimierą.
Seniausiame Lietuvos globėjo atvaizde (XVI a.) šv. Kazimieras vaizduojamas su trimis rankomis. Pasak legendos, norėdamas pakeisti nutapytos dešinės rankos gestą, dailininkas ją uždengęs dažų sluoksniu ir nutapęs kitą, nukreiptą krūtinės link, tačiau užtapyta ranka pro dažų sluoksnį išlindo. Iš tiesų trys rankos simbolizuoja šventojo karalaičio dosnumą, šioje vietoje patiriamų malonių gausą. Paveikslas papuoštas sidabro aptaisais, pagamintais XVIII a.
Vakarinę šv. Kazimiero koplyčios sieną puošia Michelangelo Palloni tapyta scena, vaizduojanti pirmą žinomą šv. Kazimiero stebuklą - prie šventojo karsto atsigavusią mergaitę Uršulę, kurią, laikytą mirusia, tėvai pavedė šv. Kazimierui. Freska (aut. Michelangelo Palloni), nutapyta ant koplyčios rytinės sienos, pasakoja apie 1604 m. rugpjūčio 16 d. įvykius. Praėjus 120 metų po karalaičio mirties buvo atidarytas jo karstas, palaikai rasti nesuirę ir net skleidžiantys malonų kvapą. O karstas atvertas dėl 1602 m. pradėtos karalaičio kanonizacijos bylos.
Šv. Vladislovo Koplyčia
Per didžiausią paskutinę katedros rekonstrukciją Laurynas Gucevičius suprojektavo šv. Vladislovo (anksčiau - vyskupo Abraomo Vainos) elipsės formos koplyčią. Koplyčia buvo ištapyta freskomis, jų fragmentus galima matyti iki šiol. Prie koplyčios altoriaus išlikę lotyniški užrašai liudija teologinę freskų prasmę: Zelus (uolumas) ir Fides (tikėjimas).
Koplyčios altorius įrengtas XIX a. vid., jo nišoje stovi masyvi gipsinė šv. Vladislovo, rankoje laikančio kryžių, skulptūra (1861-1863 m., aut. Henrikas Dmochovskis). Kalėdų laikotarpiu Šv. Vladislovo koplyčioje paruošiamas Betliejus, o Didįjį Ketvirtadienį į šią koplyčią rengiama procesija su Švč. Sakramentu.
Kitų Koplyčių Istorija
- Manvydų koplyčia: Pirmąją Manvydų koplyčią Vilniaus katedroje 1423 m. fundavo Albertas Manvydas, kartu su broliu Jurgiu Gedgaudu pasirinkdamas savo šventųjų globėjų vardus ir būdamas joje palaidotiems.
- Kęsgailų koplyčia:Koplyčią 1476 m. fundavo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Kęsgailaitis iš Kęsgailų giminės. Iš pradžių ji buvo pašvęsta keliems šventiesiems, o laikui bėgant įgijo įvairius pavadinimus, siejamus su globėjais ir joje buvusiais meno kūriniais.
- Vyskupų koplyčia: Koplyčia, XVI a. funduota vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių, pašvęsta Šv. Marijai Magdalenai, vėliau vadinta Vyskupų, kadangi po ja esančioje kriptoje buvo laidojami Vilniaus katedros vyskupai.
- Karališkoji (Valavičių) koplyčia: Karališkoji (Valavičių) koplyčia, pastatyta XV a. pabaigoje Kazimiero Jogailaičio, buvo dedikuota Švč. M. Marijai, šv. Andriejui ir šv. Stanislovui. Joje buvo laidojami karališkosios šeimos nariai, o XVI-XVII a. Valavičiai.
Didžiausia Šv. Ignaco Lojolos koplyčios (dabartinės katedros raštinės) puošmena - zakristijos spinta - yra vertingas meno kūrinys, būtent dėl savo vertės XIX a. patekęs į Katedrą iš kažkurios Lietuvos jėzuitų bažnyčios. Kaip liturginio inventoriaus talpykla spinta sukurta specialiai šiai funkcijai, naudotina pagal savo paskirtį nuo XVIII a., kai buvo pagaminta, iki XX a. 5 dešimtmečio. Pagarbiam pašventintų liturginių reikmenų saugojimui skirtas baldas 2021 m. grįžo į Katedrą, į specialiai jam skirtą koplyčią. Istorinėje Šv. Petro koplyčioje nuo 2018 m. gerbiamos dviejų Lietuvos palaimintųjų vyskupų - pal. Jurgio Matulaičio (1871-1927 ir pal. Teofiliaus Matulionio (1873-1962) - relikvijos. Koplyčios centre, virš relikvijoriaus su pal. Jurgio relikvija, įkomponuota mozaika, sukurta Vatikano dirbtuvėse 1987-aisiais palaimintojo Jurgio beatifikacijos Romoje proga. Kairėje pusėje stovi pal. Ankstesnius laikus mena koplyčios dešinėje stovintis vysk. Vladislovo Bandurskio (1865-1932) antkapinis paminklas, sukurtas žymaus skulptoriaus Stanislavo Horno Poplavskio (Stanisław Horno-Popławski) 1937 metais.
Kairo Kapavietės
Į Rytus už islamiškosios Kairo dalies yra šiaurinės ir pietinės kapinės, didžiuliai nekropoliai, kuriuose gyvena tiek gyvieji, tiek ir mirusieji.
Mirusiųjų miestas Kaire
Antikiniai Miestai ir Griuvėsiai
Buvau daugelyje valstybių, kurios klestėjo Antikos civilizacijos, ir lankiau daugelį garsiausių griuvėsių. Palmyra - žymiausias romėnų miestas Artmiuosiuose Rytuose. Jo gelsvi mūrai visiškai įsilieja į tokios pat spalvos dykumą. Žmonės ten buvo vietiniai, garbino vietinius dievus, tokius kaip Belas. Palmyros romėnų miesto teatras Sirijoje. Deja, Palmyra nemažai nukentėjo nuo dabartinio pilietinio karo, apgriauta Belo šventykla, bokštiniai kapai. Aš spėjau į Palmyrą nuvykti dar iki karo.
Garsiųjų Turkijos Pamukalės baltųjų terasų viršūnėje stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Tai - beveik nusikalstama. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio - mirusiųjų miesto). 2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių.
Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus.
Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą - viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų - egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne taip ir toli), Asklepijonas - ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.
79 m. po Kr. Pompėją palaidojo išsiveržusio Vezuvijaus ugnikalnio lava. Dabar Pompėja - stulbinantis langas į Antikinį gyvenimą. Tame mieste išliko viskas iki smulkmenų: iškeltos pėsčiųjų perėjos, prekystaliai, grafiti, freskos. Ir žmonės liko gulėti ten, kur juos užvirto žudanti lava.
Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek - nuostabu. Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai. Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos.
Palmyros teatras
Šiaurės Jordanijos miestuose, įsteigtuose Aleksandro Makedoniečio laikais, gyveno graikai. Tai - Dekapolis, klestėjęs ir romėnų laikais, pasižymintis įspūdingomis tiesiomis, kolonų supamomis centrinėmis gatvėmis.
Atėnų Akropolis - jo vaizdą atpažįsta net tie, kurie ten niekada nebuvo ir nekeliaus. Virš Atėnų iškilusi didžiulė uola, o tos uolos viršūnėje - šventyklos graikų dievams, statytos dar prieš ~2500 metų! Didysis Partenonas nekaltajai Atėnei. Mažesnis, bet svarbesnis Erechtejonas, puoštas moterų statulomis kariatidėmis. Viskas pastatyta Atėnų aukso amžiuje ~500 m. pr. Kr.
Ostija buvo Romos uostas (nes pati Roma stūkso kiek atokiau jūros). Per čia buvo gabenta daugelis prekių į senovės Romą. Nereikia nė aiškinti, kokius turtus tai sunešė miestui, kiek didingų pastatų čia pastatyta. Visgi, daug pastatų čia gerai išliko ir atmosfera net šiek tiek primena Pompėją.
Jupiterio šventykla Balbeke kadaise buvo didžiausia Romos imperijoje. Nepaisant savo didybės Balbekas nėra apgultas turistų, ypač nesezono metu.
Džemo (Tunisas) romėnų amfieatras įspūdžiu gali rungtis su Romos koliziejume.
Aspendose stūgso bene geriausiai išlikęs romėnų teatras.
Myra žavi savo unikaliais kapais uolose, panašiais kaip Jordanijos Petroje.
Vatikano Nekropolis
Šventasis Sostas pridūrė, kad 45 minutes trukęs maldos vizitas prie Šv. Petro kapo buvo pirmadienio rytą. Vatikano bazilika buvo pastatyta virš vietos, kurioje senovė Romoje slapta rinkdavosi ankstyvieji krikščionys šios religinės bendruomenės persekiojimų laikais. Pranciškus perėjo visą senovės mirusiųjų miesto pagrindinę galeriją, sakoma pranešime.
Vatikanas nurodė, kad Pranciškus prie įėjimo į nekropolį nuėjo nuo viešbučio Vatikane, kuriame jis gyvena, aplankė tas požemines katakombas, o vėliau aplankė kelių popiežių, tarp jų Pjaus XII, Pailiaus XVI ir Jono Pauliaus I, kapus, esančius kitame požemių lygmenyje, žinomame kaip grotos. Ši ekskursija į požemius labai skyrėsi nuo ankstesnių tradicijų, kurių Katalikų Bažnyčios vadovai laikydavosi antrąją Velykų dieną, Italijoje vadinamą „mažosiomis Velykomis“.
Šv.Petro misija buvo toliau skleisti Jėzaus perduotą žinią ir pritraukti daugiau sielų. Šv.Petras pats tapo vienu iš krikščionių kankinių, viešpataujant imperatoriui Neronui. Baroko architektūros grandas Gianas Lorenzo Bernini suprojektavo bronzinį baldakimą virš centrinio altoriaus, įrengto virš Šv.Petro palaidojimo vietos. Praeito šimtmečio popiežių iniciatyva Vatikano nekropolyje buvo atlikti didelio masto kasinėjimai.
tags: #laidojimo #patalpa #katakombose