Planuojate atostogas gamtoje ir ieškote patogios bei jaukios vietos? Lietuvoje yra daugybė kaimo turizmo sodybų, siūlančių įvairias paslaugas ir pramogas. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą sodybų, įskaitant Labanausko sodybą, ir aptarsime jų privalumus bei atsiliepimus.
Kaimo Turizmo Sodybų Apžvalga
Prienų Rajono Sodybos
Prienų rajonas garsėja savo gražia gamta ir ramybe, todėl čia rasite keletą puikių sodybų, tinkamų tiek poilsiui, tiek šventėms:
- Kaimo turizmo sodyba "Šaltupis": Labiausiai pritaikyta pokyliams, tačiau laukiami ir norintys pailsėti.
- Sodyba „Verknės krantas“: Siūlo pokylių salę, kambarius ir pavėsines.
- Prano Žigo kaimo turizmo sodyba: Įsikūrusi ant Verknės upės kranto.
- Gerovės sodyba: Siūlo 3 jaukius namelius su visais patogumais.
- Užukalnio sodžius: Įsikūrusi netoli Guostaus ir Gelužio ežerų.
Įspūdis. Jūratės ir Vytauto Deksnių sodyba. LRT radijas aplink Lietuvą
Šnieriškių Kaimas ir Labanoro Giria
Vienas iš gražiausių Labanoro girios kaimų neabejotinai yra Šnieriškės. Pasak vietinių, kaimas pradėjo statytis 19 amžiuje Švenčionėlių geležinkeliui iškirsto miško vietoje. Išlikęs senovinis trobų išdėstymas, kai buvo užstatoma ne šalia kelio, o plečiamasi į visas puses.
Aplinkinės vietos išskirtinės, pušynai labiau panašūs į parkus, prie pat kaimo ilgiausias Lietuvos rininis ežeras Aisetas, besitęsiantis apie 15 kilometrų, aplink miškuose skaidrūs ežeriukai.
Skrydis Oro Balionu Virš Šnieriškių
Jau senokai norėjosi apylinkes apžvalgyti iš viršaus, kilo mintis tam panaudoti oro balioną. Ieškant paaiškėjo, kad oro balionistai nelabai mėgsta išvažiuojamuosius skrydžius, ypač tokiam miškingam regione, tačiau "Padangių gėlių" vadovui Romanui šio maršruto mintis pasirodė įdomi.
Tačiau skrydžio metu galėjo laukti daug netikėtumų, nes aplink Šnieriškes praktiškai vien miškas, be patogių aikštelių nusileidimui. Jei, pavyzdžiui, vėjas pūstų Švenčionėlių kryptimi tektų skristi kelias dešimtis kilometrų iki nusileidimo vietos ir jei būtų silpnas vėjas, tai galėtų užimti ir trejetą ar daugiau valandų.
Šeštadienio ryte smarkiai lyja Ukmergėje, debesys juda Molėtų link. Jau atsisveikiname su šios dienos skrydžiu, tačiau po pietų debesys sustoja ties Molėtais ir pasuka Utenos link, aplink Šnieriškes išsigiedrija. Romanas jau skuba į starto poziciją. Nedideliame lopinėlyje kaime renkamas ir pučiamas balionas. Susiderinusi komanda skrydžiui parengia balioną per 15 minučių. Kabinamės už rėmo ir jau virš kaimo. Aplinkui užburiantys vaizdai, vėjo kryptis Saldutiškio link, skrendame palei Aisetą.
Vėjo greitis aukštai pakankamai didelis, vienu metu skridome 32 kilometrų per valandą greičiu. Apčioje viskas puikiai matosi, iš plynųjų kirtimų šoliuoja pabaidytos stirnos, mojuoja apačioje esančių sodybų gyventojai. Aštriems pojūčiams pajusti Romanas nuleidžia balioną iki pat medžių viršūnių, atrodo, kad iš krepšio beveik galima nusiskinti konkorėžius.
Nors vietos išvaikščiotos, išgrybautos, tačiau pamatau ir naujų didelių nematytų objektų - miške "pasimetusį" ežeriuką.
Plynieji Kirtimai Labanoro Girioje
Šiame krašte giria subjaurota plynųjų kirtimų. Nors tai ir regioninio parko teritorija, tačiau, matyt, neaiškaus pelno vaikymąsis per pastaruosius metus smarkiai suniokojo girią.
Padarytos žaizdos gyja lėtai: Labanoro girioje miškas auga ant smėlio, plyname kirtime be pavėsio labai sunkiai į "gyvenimą kabinasi" sodinukai. Stebiu vieną tokį plynąjį kirtimą kokius dešimt metų (iškirsta prieš 12-14 metų), retos pušelės pasiekusios žmogaus ūgį. Gerose sąlygose tokia pušis užauga per 4 - 5 metus.
Kas kartą važiuojant į Šnieriškes vis baisiau tampa pamatyti naują plynąjį kirtimą (kurie kaip ir ribojami parkuose), šiemet vėl sulaukėme kelių kilometrų ilgio plynojo kirtimo. Logiškai nesuprantama, kad su brandžiu mišku maišyti sprindžio storumo eglaites, kurias palikus beveik ir liktų paaugęs miškas.
Suprantu, kad brandų mišką tikslinga kirsti, tačiau tikrai yra metodų, kurie tausoja mūsų miškus labiau nei plynieji kirtimai (Labanausko metodas). Norėtusi, kad mūsų vaikai galėtų mišku, o ne krūmynais džiaugtis. Pasijauti kaip tas aborigenas šalies, gyvenančios iš gamtos resursų.
Saldutiškio Apylinkės
Prie Saldutiškio prasideda laukai ir ežerai. Padaugėja sodybų, jau pradedame ieškoti vietos nusileidimui. 40 minučių skrydžio prabėga nepastebimai, leidžiamės šalia Utenos - Kaltanėnų plento. Pintinė trinkteli į žemę, antrą kartą ir sustoja.
Kauno Savivaldybės Tarybos Lyderių Šeimos
Kai vyrų galvos užimtos politika, jų žmonoms tenka rūpintis vaikais, namais, stengtis, kad po dienos darbų sugrįžę sutuoktiniai rastų užuovėją nuo visų politinių skersvėjų. Kauno savivaldybės tarybos lyderių žmonos - ne išimtis: jos, kurstančios namų židinį, didžiąją buities rūpesčių naštą yra užsikrovusios ant savo pečių, bet tuo nesiskundžia.
Miesto Tarybos nario Gintauto Labanausko žmona Raimonda sako, kad būdama šalia vyro jaučiasi lyg už mūro, jis jai - tvirčiausias ramstis. Nors dėl didelio užimtumo Gintautas ne visada spėja namuose nudirbti vyriškus darbus, žmona nepriekaištauja, su tuo seniai susitaikė.
Šeimos klinikoje odontologe dirbanti moteris pripažįsta, kad būti politiko žmona nėra lengva, bet, jei vyrui tai patinka, jo pasirinkimui ji neprieštarauja. Raimonda nesistengia daryti įtakos Gintauto, kaip politiko, sprendimams, bet smagu, kai jis dalijasi savais rūpesčiais ir kartais paklausia patarimo.
Septyniolika metų santuokoje gyvenančių Labanauskų didžiausias turtas - jų dvylikametis sūnus Vytautas, kuriam Gintautas, kad ir kaip būtų užsivertęs darbais, laiko visada stengiasi rasti. Tiesa, į klasės tėvų susirinkimus dažniausiai eina mama, bet laisvalaikį Vytukui smagiausia leisti su tėčiu.
R.Labanauskienė sako, kad vyras savo pomėgiui kiekvieną šeštadienį pabėgioti Panemunės šile ištikimas jau daug metų, tai ją žavi. Raimonda tuo metu mieliau lieka namuose, sūnaus ir vyro juose laukia su skaniais pietumis.
Labanauskai turi nemažai bendrų pomėgių ir ypač mėgsta keliones. Visa šeima slidinėjo Slovakijoje, lankėsi Čekijoje, Egipte, Turkijoje, Kanadoje, Prancūzijoje. Ypač neužmirštama Raimondai buvo vyro dovana praėjusio gimtadienio proga: kartu su draugais automobiliu sutuoktiniai vasarą keliavo po Norvegiją. Nakvojo kalnuose, grožėjosi fiordų, krioklių didybe.
R.Labanauskienė iki šiol nevairuoja automobilio, bet jau išsilaikė teorijos egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti.
Tremties Prisiminimai
Prisiminimai užrašyti 1968m., pateikė Vl. Geležinkelio atšaka, prie kurios dirbo kraštiečiai tremtiniai.Tą dieną (1945 m. balandžio 24 d.) grįžau anksčiau negu visuomet, bet buvau labiau pavargęs. Namuose radau prislėgtas mamą ir žmoną. Nekantriai laukė manęs grįžtančio, nes buvo atneštas pranešimas, kad tuojau atvykčiau į valsčiaus kooperatyvą dviejų valandų pokalbiui.
Nors nesijaučiau kuo nors įtariamas, bet nujautimas buvo sunkus. Nespėjęs pasiimti kitų drabužių, maisto atsargų, vos dvi rinkes dešros įsidėjęs į portfeliuką, išėjau lydimas verkiančių mamos ir žmonos. Manęs laukė kariškis su mėlynu kepurės „apšliagu“. Patikrinęs mano tapatybę, paėmė iš manęs pasą, statybos tresto išduotą pažymėjimą ir paprašė eiti kartu.
Jau buvo vakaras, ir draugai, atvykę už mane anksčiau, buvo išsitiesę ant Baisogalos valčiaus daboklės grindų. Visi pažįstami: buvęs seniūnas Pranas Šveistys, A. Paliušis, mūsų tresto vedėjas Labanauskas ir daugelis kitų. Buvo darbininkų, ūkininkų, valdininkų. Pašnibždomis pasakė, kad laikyčiausi atsargiai, nes kartu yra įleistas šnipas Pranas Noreika. Visi tuo tikėjo.
Auštant mus susodino į sunkvežimius. Tikriau sakant, suklupdė atbulus. Iš šalių sustoję ginkluoti sargybiniai įsakė rankas laikyti už nugaros. Mūsų mašinos įvažiavo į griuvėsiais paverstus Šiaulius. Sustojo privažiavę nesugriautą pastatą. Vėl patikrinimas, krata. Priskaičiau trečią smulkią kratą nuo išvykimo iš namų. Čia buvo daug nepažįstamų žmonių. Šiauliečiai papasakojo, kad mes esame Šiaulių miesto valdybos pastate. Langai buvo be stiklų, pilna šiukšlių. Vyko tardymas.
Nors tardytojams buvo paskirta nemažai kambarių, tardymas truko kelias dienas. Mano dešra ir duona greitai išsibaigė. Sunku buvo žiūėti į tuos, kurie buvo prisidėję maišus duonos, lašinių. Tardymas ėjo į galą. Žmonės darėsi nervingesni, vis labiau nepasitikintys vienas kitu, mažiau kalbūs.
Vėl smulki krata, patikrinimas, ir vėl mes klupdomi į sunkvežimius. Kelios dešimtys sunkvežimių nuriedėjo dulkančiu Joniškio keliu. Naktį mus išlaipino Jelgavoje (tada Mintauja - B. P.). Patalpos, kur mus suleido, buvo prikimštos kaip silkių statinės. Nematėme, kur eiti. Iš tamsos girdėjosi balsai: - Neikit tuo pakraščiu, čia prišikta! Bet kitur praeiti nebuvo galima. Kurie anksčiau atvyko, sukritę gilumoje knarkė.
Kybartų Šeimos Tragedija
Nedaug rasime šeimų Kelmės valsčiuje, taip pat Liolių parapijoje, kurios būtų labiau nukentėjusios nuo bolševikinės okupacijos, kaip Kybartų šeima. Tai tikrai neeilinė tragiškos lemties šeima.
Šeimos galva Boleslovas Kybartas buvo stikliuko mėgėjas, todėl beveik visus ūkio darbus nudirbdavo gausi šeimyna. Dar prieš išeidamas į Lietuvos kariuomenę, Kostas dirba pas svetimus žmones, daugiausia prie lentpjūvės, malūnų, kūlimo mašinų.
Taip jau lėmė likimas, kad anksti miršta Boleslovas Kybartas, palikdamas mažamečius vaikus. Po tėvo mirties neilgai trukus grįžta iš Amerikos velionio brolis Vladas. Jis buvo senbernis ir apsigyveno brolio šeimoje, tapdamas vyriausiu gaspadoriumi. Nuo tada šeimai tapo šiek tiek lengviau - atsirado suaugęs žmogus, kuris imasi vadovauti ūkiui.
Pirmasis iš šios gausios šeimos atsiskiria Kostas, sukurdamas savo šeimą netoli nuo Kaspariškės, Liaudiniškių kaime. Vėliau išteka Jagaudaitė Marytė ir taip pat palieka gimtinę.
Į partizaninę veiklą pirmasis iš Kybartų šeimos įsitraukė Vytautas. Tarnaudamas armijoje, kažką negero užrašė ant patrankos vamzdžio apie "Staliną tėvelį". Kilus įtarimui, jis apsisprendžia bėgti. Laimingai grįžta į Lietuvą ir tiesiai pas partizanus.
Grįžus iš armijos, Mečiui ir Vladui prasideda neramus gyvenimas. Vytautas jau partizanauja, buvę netolimi kaimynai K.Šarauskas ir Kisnierius, aršūs sovietinės santvarkos gerbėjai - stribai neduoda jiems ramybės. Jų supratimu, jei Vytautas partizanas, tai ir jiedu tokie pat "banditai". Dėl stribų išpuolių jie abu palieka gimtinę, persikeldami gyventi pas giminaitį Andriušką.
Taigi trys broliai Kybartai - Vytautas, Mečius ir Vladas pradeda sunkų, bet garbingą partizaninį kelią nuo Liolių, tačiau daugiausia laikosi Raudgirio miške ir jo apylinkėse.
Prisimenu vieną atvejį 1947m. vasarą. Pas mano tėvus, Liaudiniškių kaime, apsilankė tėvo brolis Vytautas. Jis buvo vienas. Mūsų sodyba iš visų pusių apsupta krūmų, labai patogi vieta. Jam būnant kambaryje, į kaimą sugužėjo visi Liolių stribai. Kur slėptis, ką daryti?
Abu mano tėvai kiek išgalėdami rėmė ir visokeriopai padėjo partizanams. Tėvas, būdamas pagrindiniu jų ryšininku, atlikdavo įvairiausius partizanų pavedimus, plačiai pažinojo žmones. 1945 -1946 metais mūsų sodyboje nuolat lankydavosi pirmasis tų apylinkių partizanų vadas karininkas Urbutis-Algimantas, Margis su savo žmona.
Partizanų vadas Eisinas rimtai ėmėsi išaiškinti tokias gaujas ir bausti. Vieną tamsų rudens vakarą Eisino vyrai susirinko Liaudiniškių kaime, pas jo dėdę Grabauską. Buvo nuspręsta likviduoti artimiausią Eisino kaimyną, stribą Lembutą. Nuėję iki jo, kaip tik jį randa namuose. Vedasi į eglyną. Einant per mišką, du vyrai laiko jį lengvai paėmę už parankių. Lembutas buvo labai vikrus, prisitaikęs progą, kaip ungurys išsineria iš vatinuko ir staigiu judesiu sprunka į šoną. Vedusių jį vyrų rankose lieka tik rusiška šimtasiūlė.
Kaip anksčiau minėjau, šioje gausioje šeimoje figūravo net trys pavardės. Todėl ne visi žinojo, kad mano tėvas Kostas Kušeliauskas yra Kybartų brolis. Mano tėvų šeima gyveno palyginti vargingai nors tėvas buvo kaimo "dešimtukas", bet tai jam nekliudė atlikti ryšininko pareigas, o gal net padėjo.
Pas mus užeina partizanų būrys ir iš mūsų sodybos ruošiasi vykdyti užduotį. Užduotis aiški turi likviduoti du artimus kaimynus - Krenčių ir P.Šimkų. P.Šimkus mano mamos patėvis, tai mano tėvui kaip ir uošvis. Padaręs gerą darbą, grįžta į namus ir toliau kaip niekur nieko kalbasi su partizanais. Tą naktį iš tikrųjų buvo nušautas Krenčius, o Šimkaus, kaip ir turėjo būti, nerado... Už tai Šimkus jam "puikiai" atsilygino, nusprendęs: 'Tu man išgelbėjai gyvybę, aš tau - kalėjimą".
Rytojaus dieną jis atsiduria Kelmės saugume. Ten aiškiai pareiškia: "Kušeliauskas turi reikalų su miškiniais". To ir užteko, kad areštuotų mano tėvą, tai įvyko 1948m. balandžio mėn. Kai atėjo jo suimti, pirmiausia padarė smulkią kratą, viską išvertė, ieškojo ginklų, partizanų spaudos. Ačiū Dievui, nieko nesurado, nei mažiausio įkalčio, bet tėvą vis tiek išsivedė.
Po tėvo arešto mūsų šeimoje prasidėjo visi vargai. Šeima buvo įtariama, per kiekvieną trėmimą stengtasi išvežti į Sibirą. 1948m. Kybartų šeima buvo galutinai išblaškyta.
1949m. Per 1948m trėmimą, vežant Grabausų šeimą, kartu ištrėmė Vladą Kybartą ir Jadvygą Kybartaitę. Vanda Kybartaitė, gyvendama pas mus, laikinai išvengė trėmimo, kartu pasitraukdama iš namų su mama ir vyriausiu mano broliu Vladu. Vėliau, per paskutinį trėmimą keistomis aplinkybėmis buvo išvežta į Sibirą. Negrįžo iš Sibiro ir Vanda. Po sesers Jadvygos mirties su vyru ji persikėlė gyventi į Baškiriją, Baimako raj., vėliau ten ir mirė nuo kraujo užkrėtimo.
Tuo laikotarpiu Kybartų sodyba buvo be šeimininkų. Gal joje gyveno koks stribas, o gal ir ne? Iš jaunesniųjų Kybartų brolių buvo likę tik du - Genius ir Ignas. Jie kol kas gyveno legalų gyvenimą. Genius gyveno Kelmėje ir dirbo pieninėje, jis jau buvo baigęs buhalterių kursus. Jauniausias Ignas 1949m. pavasarį savo vyresniųjų brolių dėka atsiduria Skaudvilės raj., Butvilų kaime, šalia Raudgirio.
Ignas, būdamas pas O.Kmitienę, išsikalbėjo apie mūsų šeimą. Ir štai 1949m. gegužės mėn. ir aš atsiduriu pas O.Kmitienę. Vasarą ganau bandą, o rudenį ir žiemą lankau Antininkų pradžios mokyklą. Gyvendamas pas O....
Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas ir Jono Basanavičiaus Sodyba
2012 m. Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas (toliau - LTA ąžuolynas) ir Jono Basanavičiaus memorialinė sodyba Ožkabalių kaime Vilkaviškio r. sudaro vientisą kultūrinę paminklinę erdvę.
Susiformuoti šiam vientisam gamtos ir kultūros paminklui pradžią davė visuomeninė iniciatyva, kilusi 1988 m. - 1989 m. Atgimimo laikotarpiu. Pirmąją iniciatyvą iškėlė Kauno ,,Drobės“ susivienijimo darbuotojai ir Vilkaviškio r. žmonės.
Visi J.Basanavičiaus sodybvietės pastatai sudegė 1944 metais, per Antrąjį pasaulinį karą. Atkurti sodybos buvo pakviesta architektė Živilė Antanina Mačionienė. Pastatai buvo atstatomi vengiant šiuolaikinių medžiagų, naudojant analogiškas buvusioms medžiagoms: plūktą molį, rąstus, medines lenteles stogui dengti.
Nors LTA ąžuolyno sodinimas ir sodybos atstatymas yra skirtingi ir savarankiški dalykai, tačiau ir dėl to, kad šie abu procesai prasidėjo vienu laiku kaip visuomenės iniciatyvos, ir dėl vienijančios simbolinės Atgimimo idėjos, kūrėsi unikali nedaloma visuma. Tos visumos simbolines prasmes pakankamai natūraliai ir akivaizdžiai vienija Tautos atgimimo patriarcho J.Basanavičiaus - Atgimimo ąžuolo įvaizdis, Basanavičiaus laikų ir mūsų dienų lietuvių tautos Atgimimo gija.
Ąžuolyno sodinimo vietos pasirinkimą reikia laikyti absoliučiu atradimu, kai į visumą susijungė du vienas kitą papildantys ir sustiprinantys dalykai, sukūrę unikalų traukos centrą. To atradimo sėkmę patvirtino jau pati pirmoji viešai paskelbta Ąžuolyno sodinimo akcija, prasidėjusi 1989 m. balandžio 1 d. ir trukusi tris pirmuosius balandžio mėn. savaitgalius, kai per juos ąžuolais buvo užsodintas 30 ha plotas.
Tolesnis Ąžuolyno sodinimas atspindėjo ir simboliškai įamžino lietuvių tautai lemtingus įvykius: Kovo 11-osios Nepriklausomybės paskelbimą, Sausio 13-osios ir Medininkų aukas. Nenutrūkstamą Tautos atgimimo giją tarytum simbolizavo J.Basanavičiui skirtas ąžuolas, taip pat kiti Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarams skirti ąžuoliukai, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų giraitė. Taip natūraliai buvo įprasmintas Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios ryšys.
Ąžuolynas tarytum tapo Lietuvos istorijos galerija, kartu Lietuvos kultūrinio, etnokultūrinio pažinimo vieta. Taip formavosi Ąžuolyno idėja, sukūrusi prielaidą čia vykstančioms ir vis atsikartojančioms visuomeninėms apeigoms, ,,pilietinėms mišioms“, įtvirtinančioms tautos gyvybės, amžinumo ir atgimimo idėją.
Būtina iškelti Ąžuolyno idėjos iniciatorius jungiančią Tautinio atgimimo ąžuolyno draugiją ir jos ilgametį pirmininką Vitalių Pranciškų Stepulį. Sakoma, kad didelės idėjos pačios atranda jas įkūnijančius žmones - tą patvirtina ir Ąžuolyno atvejis.
Pramoginė Laivyba Nemuno Žemupyje
Jau kitą vasarą Nemuno žemupyje pramoginė laivyba bus intensyvesnė. Tam turėtų pasitarnauti jau pastatytos ar baigiamos statyti naujos prieplaukos Uostadvaryje, Šilutėje ir Drevernoje.
Drevernos Atgimimas
Dreverniškiai, likvidavus tarybinį ūkį ir sunaikinus milžiniškus ančių auginimo kompleksus, beveik du dešimtmečius gyveno visų užmiršti. Vieni vertėsi žvejyba, kiti - augino gyvulius. Tik prieš kelerius metus rekonstravus pokaryje asfaltuotą ir ilgai neremontuotą kelią nuo Priekulės, o šį rudenį pabaigus statyti prieplauką, miestelis pradėjo atgimti.
Nors Drevernoje kol kas tėra vienintelė kaimo turizmo sodyba, tačiau potencialas plėsti čia yra didžiulis. Ant greta tyvuliuojančių Kuršių marių kranto statomi prabangūs turtingų klaipėdiškių namai. Pastačius čia prieplauką tikimasi pritraukti daugiau turistų, pramoginiais laivais plaukiojančių po Kuršių marias ir Nemuno deltą. Jau pradėti sudarinėti ir nauji, pro Dreverną einantys maršrutai.
Baigiama pastatyti Drevernos prieplauka bus didžiausia Kuršių mariose. Ji turėtų pradėti funkcionuoti dar šiemet. Prie ką tik baigtos statyti 260 metrų ilgio krantinės įrengta 70 vietų jachtoms ir pramoginiams laivams švartuotis.
Vandens turistų ir vietos laivelių savininkų reikmėms prieplaukoje pastatytas elingas, slipas, kranas, šalia įrengta erdvi automobilių aikštelė. Be esamo elingo pastato projekte numatyti dar trys galimi statiniai - administracinis, viešbutis-kavinė, suvenyrų parduotuvė.
Prieplauką projektavo bendrovės „Neoforma“ architektų grupė. Jos vadovas Lauras Ruseckas sako, jog jaukus šiuolaikiškos prieplaukos modelis kurtas remiantis skandinavų patirtimi, kur pakrančių laivyba turi senas tradicijas ir beveik kiekviename pajūrio miestelyje klesti maži uosteliai.
„Drevernos prieplauka - pirmoji Klaipėdos rajone. Jų pamaryje galėtų būti ir daugiau, tačiau Lietuvos įstatymai griežtai saugo pakrantes nuo bet kokios žmogaus veiklos - ūkinės, komercinės ar net rekreacinės. Pastatyti naują prieplauką prie Kuršių marių šiandien Lietuvoje praktiškai neįmanoma, nebent rekonstruoti ir išplėtoti kadaise jau buvusią infrastruktūrą. Tai, be abejo, stabdo investicijas į vandens turizmo plėtrą“, - sako architektas.
Rugsėjo pradžioje nauja prieplauka atidaryta ir Uostadvaryje, esančiame Rusnės saloje, taip pat baigiamas rekonstruoti Šilutės uostas.
Laivybos Vilhelmo Kanalu Perspektyvos
Nepaisant to, laivybos Vilhelmo kanalu, XX a. Nors kanalas ir yra įtrauktas į valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelių sąrašą, tačiau dabar neeksploatuojamas, nes yra izoliuotas nuo kitų vidaus vandenų kelių.
Kanalą sujungus su Kuršių mariomis ties Klaipėda, laivybai atsivertų didesnės galimybės ir šis vandens kelias taptų kur kas patrauklesnis vidaus vandenų kelių naudotojams.
Vidaus vandens kelių direkcijos generalinio direktoriaus Gintauto Labanausko manymu, šie projektai neatmestini, tačiau dėl didelio lėšų poreikio nukišti į giliausius stalčius.
tags: #labanausko #sodyba #prie #jiezno