Žemaitijoje, Šiaulių pašonėje, yra miestas vadinamas Kuršėnais. Miesto vardą daugelį metų garsina lietuvių mėgstamas skanėstas - Kuršėnų vyniotinis. Nesiplėsiu pasakodama miestelio istoriją. Pasidalinsiu tik smagiu liaudiens pasakojimu apia tai, kaip Kuršėnų pavadinimas atsirado. Sakoma, kad senais laikais apylinkių pievas užpylė lietus ir sugadino šieną (o gal upė Venta tą šieną nuplovė), o atlėkę žmonės šaukė „Kur šienas?! Kur šienas?!“.
Kuršėnų dvaro, stovinčio ant Ventos upės kranto, istorija prasideda prieš penkis šimtus metų, o gal ir seniau. Nelengva užčiuopti pradžių pradžią, kai kol kas nepavyko rasti įrašų senuosiuose dokumentuose. Sukaktis mėgstantys tegul patiki: dvarui 500 metų, pirmieji įrašai istoriniuose dokumentuose - prieš 450 metų, o dabartinis dvaro rūmas pastatytas daugiau kaip prieš 200 metų.
I. Kiekvieno dvaro, žemės valdos raidai yra labai svarbus žmogiškasis faktorius, tai yra, kas ir kaip tą dvarą valdo. Nuo 1631 m. priklausė Gruževskių giminei. Jie XIX a. antroje pusėje buvo kone turtingiausi Žemaitijos dvarininkai. Daugiau nei 300 metų jį valdė lenkų kilmės bajorai Gruževskiai. Tai retas Lietuvoje barokinio stiliaus provincijos dvaras, įkurtas XV a.
1560 metais 20-metis Jonas Gruževskis (1540-1609) atvyko tarnauti pas Mikalojų Radvilą Juodąjį ir jo aplinkoje atsivertė į evangelikų reformatorių tikėjimą. 1591 metais jis įsigijo Kelmės dvarą, taip pradėdamas Gruževskių giminės istoriją Žemaitijoje. Minėto Jono Gruževskio sūnus Jurgis Gruževskis (1591-1651), (1618 metais vedė Marianą Podbereskytę - aut. past.) gavo iš karaliaus Zigmanto III Vazos 1631-05-15 privilegiją, kurioje pabrėžta, kad Kuršėnus atiduoda vyriškosios lyties palikuonims amžinąja lėno teise už sėkmingas karines ekspedicijas į Maskvą ir Livoniją, už pateiktus kariuomenės būrius iš savo žemių, už išmokėtus samdiniams atlyginimus ir patirtiems nuostoliams karuose atlyginti.
Šiandienines savo formas dvaras pradėjo įgauti XVIII a. pabaigoje, kai dvarą paveldėjo Steponas Gruževskis. Jis pasikvietęs iš Rytprūsių dailidę Johaną Rickę su pagalbininkų brigada 1811 metais pradėjo statyti naujus rūmus, kuriuos pabaigus, 1812 m.
XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje dvaras klestėjo nes gavo didžiules pajamas iš gerai organizuoto dvaro ūkio, miškų, plytinės, sūrių gamyklos. XIX a. antroje pusėje Kuršėnų Gruževskiai buvo vieni turtingiausių Žemaitijos dvarininkų, gaudavę iki 50 tūkst. Jiems priklausė visa Kuršėnų miestelio, Pavenčių bei Kuršėnų geležinkelio stoties apylinkių žemė, kurių gyventojai mokėjo žemės nuomos mokestį.
Paskutinis dvaro savininkas Jurgis Gruževskis paveldėjo dvarą 1915 metais. Tais metais, okupavę Lietuvą ilgam, iki pat 1918 metų dvare įsikūrė vokiečiai. Sovietinė okupacija 1940 metais palietė dvarą, jis buvo nacionalizuotas, o savininkas pasodintas į kalėjimą.
Kaip ir visi dvarai Lietuvoje, taip ir Kuršėnų dvaras sovietų valdžios buvo nacionalizuotas. Dvaro savininkas Jurgis Gruževskis buvo suimtas ir įkalintas, o dvare šeimininkavo okupacinės valdžios paskirti komisarai. Bėgant metams dvaro pastatų paskirtis keitėsi. 2000 metais Kuršėnų dvaro rūmuose įsikūrė Tautodailės ir amatų centras. Nuo 2021 m. Kuršėnų mieste ant Ventos upės kranto stovintis Kuršėnų dvaras istorijos eigoje gerokai kito.
Mūsų dienas iš buvusių dvidešimt keturių pastatų pasiekė šeši dvaro periodo pastatai: buvę dvaro rūmai, oficina, karvidė, arklidė, du kumetynai ir parkas. Buvusio dvaro teritorijoje atsirado nemažai pokariu statytų pastatų, visiškai nederančių prie dvaro statinių.
Nuo šios vasaros liepos 6-osios galima ne tik pasivaikščioti po dvaro parką, bet ir užsukti į pačius rūmus. Naujasis Kuršėnų deimantas - medinės architektūros dvaro pastatas, pastatytas dar 1811 m. Tokį, kokį mes matome dabar, labai panašiai matė ir prieš 200 metų čia gyvenę žmonės. Dvaro autentiką pavyko atkurti net 95-iais proc.
Kuršėnų dvaras
Pravėrus visiškai autentiškas likusias duris kartu praveriame ir duris į istoriją. Viduje laukia dar daugiau autentikos ir įdomi dvaro istorija. Naujasis Kuršėnų deimantas - medinės architektūros dvaro pastatas, pastatytas dar 1811 m. Dvaro eksterjeras lyg apnertas ažūriniais papuošimais, besivijančiais aplink langus, palei stogą.
Kuršėnų dvaras nuo XV a. priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Itin svarbia data tapo 1564-ieji, kai Žygimantas Augustas leno teise už nuopelnus Livonijos kare atidavė šią valdą Polocko pilininkui, Smolensko kaštelionui ir Dysnos seniūnui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui.
Ir tuo Kuršėnų dvaras unikalus - mūsų dienų nepasiekė joks kitas amžiną leno teisę turėjęs dvaras. Pakeitęs kelis šeimininkus dvaras galiausiai atiteko Gruževskiams, kurie čia šeimininkauja 300 metų - nuo 1631 m. iki pat Antrojo pasaulinio karo.
1811 m. čia vos per metus meistrai iš Rytprūsių pastatė naujus dvaro rūmus. Dvaras tais laikais išties klestėjo, turėjo ir nemažai savo pramonės - plytinę, lentpjūvę, sūrinę, augino gyvulius, per metus uždirbdavo apie 50 tūkst. auksinių. Iš viso buvo net 24 dvarui priklausę pastatai.
Istorikai pateikia dvi prielaidas, kodėl dvarininko noras galėjo būti būtent toks, pasakoja L.Šukienė. Kuršėnuose iškilo visgi, atrodytų, gana kuklus rūmas. „Viena - Jurgis Gruževskis buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjo virš 10 kalbų, labai daug keliavo po Europą, retai būdavo savo namų sodyboje“, - aiškina gidė. Antroji - tikėtina, kad J.Bruževskis buvo kalvinistų tikėjimo atstovas, o šie pabrėždavo kuklumą, nesivaikydavo įspūdingos prabangos. Bet tai nereiškia, kad rūmai buvo eiliniai.
Itin elegantiška ir puošni buvo Baltoji pokylių salė, kurioje atkurta labai daug autentiškumo - sakoma, kad net 95 proc. Neliko tik grindų, baldų ir koklinės krosnies.
Tačiau tik per stebuklą išliko didžiausia šios erdvės vertybė - autentiškos lubos. Nieko panašaus nerasite jokiame kitame Lietuvos dvare, patikina L.Šukienė. Tą kuršėniškiams tvirtino ir Lietuvos architektų sąjunga.
Į dvaro restauraciją žiūrėta labai atsakingai - norėta, kad jame būtų kuo mažiau svetimkūnių. Štai ir Baltojoje pokylių salėje turėtų karnizai turėtų puošti visas sienas, bet jų likučių buvo išlikę per mažai, kad būtų galima atkurti tikrąją autentiką.
Sovietų okupacijos metais nacionalizuoto dvaro pirmame aukšte buvo įkurta ūkio kontora, o antrame - gyvenamieji butai. Baltoji salė buvo padalinta į kabinetus, kurių sienas išgriovus ir atsivėrė anksčiau tokia didinga buvusi erdvė. Tiesa, reikėjo nemažai paplušėti, kad būtų atkurtas jos grožis. Kadangi antrame aukšte buvo gyvenamieji butai, vaizdą darkė įvairūs laidai, kanalizacijos vamzdžiai ir t. t. Bet pavyko viską sutvarkyti taip, kad salė kuo labiau primintų tą, kurioje svečius priimdavo Gruževskiai. Elegantiškoje erdvėje dabar kviečiama ir sudaryti civilines santuokas. Erdvė, kurioje įrengta net ir XX a. pradžią siekiančių kalendorių ekspozicija, - taip pat ypatinga.
Autentikos dvare - kur pasisuksi. Pavyzdžiui, į antrą aukštą veda tarnų laiptai, prie kurių šiais laikais beveik nepridėta meistrų rankos. „Jie - 100 proc. autentiški, - patikina L.Šukienė, atvedusi prie laiptų, kuriuose akivaizdžios šimtus metų mintų pėdų žymės. - Laimonas Bartkus, pagrindinis čia darbavęsis medžio restauratorius, sakė - „Aš galiu tuos laiptus sutvarkyti, atkurti kiekvieną išlūžusią detalę, pakeisti pakopas, nudažyti, nublizginti. Bet aš norėjau nuimti istorinę skraistę ir ją parodyti žmonėms“. Laiptams - jau 210 metų. Ir čia tik nuimti dažai - ir palikti visiškai autentiški.“
Antrame aukšte taip pat atverta per šimtmečius išlikusi rąstų siena. „Senoliai atėję sako - „Oooo, va čia tai rąstai!” - šypteli gidė. - Seniau medį kirsdavo tik žiemą, gerai išdžiovindavo, paruošdavo, tai ir laiko taip ilgai.“
Sieks, kad „Kuršėnų vyniotinio” vardo negalėtų naudoti kiti Laikui nepavaldus ir dar viena Kuršėnų brangenybė, kuria galima pasimėgauti tik šiame mieste, o susitarus - ir pačiame dvare. Tai - legendinis Kuršėnų vyniotinis, sumanytas Eugenijos Dragūnienės.
Kuršėnų vyniotinis
Kuršėnai jau nuo senų laikų garsėjo savo konditerija, į dvarą dar ponia Gruževskienė kviesdavo kitų dvarų šeimininkes mokintis kepti. Bet žymiausiu Kuršėnų gardumynu neabejotinai tapo vyniotinis.
Kuršėniškiai dabar kyla prieš tai, kad nemažai parduotuvių, prekybos tinklų naudojasi jų vardu, nors pardavinėja žmonėms kitokį produktą. „Niekur kitur jūs jo neparagausit, niekur kitur jo nenusipirksit, nes juo niekur kitur nėra prekiaujama - jokiam prekybos centre, jokioj parduotuvėj, jokioj mugėj, - pabrėžia Kuršėnų Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro vadovė Birutė Poškienė. - Nes čia jam naudojama tikra varškės masė, o ne ta, kuri dedama į prekybos centruose užrašytus „Kuršėnų vyniotinius“. Mes pradėsime ginčytis.“ Kuršėniškiai žada siekti, kad jų vyniotinis būtų pripažintas kulinariniu paveldu.
Keramikos paslaptys - iš puodžių karaliaus lūpų ir rankų Dvare galima dar iki metų pabaigos apžiūrėti ir archeologinius radinius iš parko. Didžioji dalis - keramikiniai indai, puošybos elementai. Nieko keisto - nuo senų laikų Kuršėnuose buvo savi talentingi puodžiai, keramikai.
Prie keramikos istorijos ir prie paties molio galima prisiliesti dvaro oficinos pastate, kuriame įrengtas Kuršėnų Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Čia rengiama daug edukacijų, bet pati populiariausios - molio lipdymo, žiedimo. Ne be reikalo - Kuršėnai juk nuo seno tituluojami molio sostine.
Nors dabar jo tenka jau vežtis iš Tauragės, dauguma buvusių karjerų yra užlieti vandeniu, tačiau nagingi puodžiai ir keramikai iki šiol garsina miestą ir dalijasi su atvykėliais molio paslaptimis. Kada keramikos darbams naudojamas duonos raugas, kada pušies ar eglės mediena, o kas nutiktų į krosnies ugnį įmetus saują sakų, o kada atidarius dureles galima pamatyti ir tik „kugelį“, čia pasakoja Algimantas Tamašauskas, septintasis puodžių karalius.
Taip ir gyvena kuršėniškiai - svečius kviečia prisiliesti ir prie dvariško gyvenimo, ir išbandyti žemiškus darbus, pirštus suleisti į molį. Dalijasi ir savo unikalia istorija, ir kviečia atsipalaiduoti prie šiuolaikiškumu stebinančio tilto.
Kuršėnų dvaro sodybos elementai
- Buvę dvaro rūmai
- Oficina
- Karvidė
- Arklidė
- Du kumetynai
- Parkas
tags: #kursenu #gruzevskiu #dvaro #sodyba