Sodybos žodis: priesagos vartojimas Konstantino Sirvydo žodyne

Senųjų lietuvių kalbos raštų žodynas gali būti suprantamas ne kiekvienam. Tą lemia ne tik senesnės žodžių formos ar tarminės autoriaus kalbos ypatybės. Paprastai XVI-XVII a. lietuviški tekstai yra patyrę didelę tuo metu LDK vartotų ir kaimynų kalbų įtaką, todėl juose nemažai svetimos kilmės žodžių.

Konstantino Sirvydo 1620 m. žodynas „Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum“ iš kitų XVII a. raštų lietuvių kalba išsiskiria platesne, ne vien religine tematika, todėl jame ypač gausu niekur kitur nerandamų žodžių, nes autorius pats kūrė žodžius, kartais padėmeniui vertė, vartojo skolinius ir hibridus, ieškodamas lietuviškų atitikmenų lenkų ir lotynų kalbų žodžiams.

Šio žodyno leksikoje galima įžvelgti dvi žodžių grupes. Pirmoji grupė trumpai aptarta straipsnyje „Unikali žodyno „Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum“ leksika“. Ten rašoma apie žodžius, randamus tik SPr, nepaliudytus kituose to meto ar vėlesniuose raštuose, tarmėse. O šis straipsnis skiriamas ne tokiai gausiai grupei - žodžiams, kurie tam tikromis reikšmėmis vartojami tik Sirvydo 1620 m. žodyne, kitaip tariant, tie žodžiai funkcionuoja dabartinėje lietuvių kalboje ar jos tarmėse, yra paliudyti kituose senuosiuose lietuvių kalbos raštuose, bet tam ti̇̀kros jų réikšmės randamos tik SPr. Tokių žodžių yra 29.

Šių žodžių nėra daug, tad iš pradžių palyginkime visas jų réikšmes „Lietuvių kalbos žodyne“ (toliau LKŽe), kituose šaltiniuose ir SPr.

Žodžių pavyzdžiai:

• abišalis SPr101 (plg. lenk. 1. kuris abiejų šalių, pusių; 2.
• akstinyčia SPr62 (plg. lenk. 1. 2.
• antrakartis SPr138 (plg. lenk. 1. 2. antrojo košimo (apie alų); 3. 4.
• (api)plėkinti SPr102 (plg. lenk. 1. caus.
• atlankus SPr34 (plg. lenk. 1.
• atstojėjas SPr108 (plg. lenk. 1.
• (ažu)padėti SPr213 (plg. lenk. 1. 2.
• (ažu)tuskenti SPr208 (plg. lenk. 1. 2. 3.
• (ažu)valstyti SPr212 (plg. lenk. 1. šiaušiant, trinant daryti tvirtesnį, storesnį; 2.
• (plg. lenk. 1. bružas SPr32 (plg. lenk. 1. kas nuolat brūžuoja, varsto duris, vaikščioja be reikalo; 2. parišto rato padarytas ruožas, šliaužiant nuo kalno; 3. toks žaidimas; 4.
• (plg. lenk. 1. gyvenimas, buitis; 2. gyvenamoji vieta, būstinė; 3.
• ciprisas SPr16 (plg. lenk. 1.
• (plg. lenk. 1.
• (plg. lenk. 1. delsikas, gaištuvas; 2.
• girietis SPr153(1) (plg. lenk. 1.
• (plg. lenk. 1.
• gurbelis SPr11 (plg. lenk. 1. ląstelė, narvelis kam nors įleisti; 2. 3. toks vežimėlis; 4.
• (plg. lenk. 1. kiemerai SPr77 (plg. lenk. 1.
• lipikai SPr71 (plg. lenk. 1. glaistas; 2.
• mierytojas SPr79 (plg. lenk. 1.
• pagautinis SPr193 (plg. lenk. 1.
• (plg. lenk. 1. perkalti, persmeigti; 2. susegioti; 3. persirengti kitais drabužiais, persivilkti; 4. iš naujo pakaustyti, perkaustyti; 5.
• pasakėja SPr169 (plg. lenk. 1.
• (plg. lenk. 1. tam tikras pasakymas, priežodis, patarlė; 2.
• stulgus SPr32(42) (plg. lenk. 1.
• (plg. lenk. 1. žaidyklė SPr47 (plg. lenk. 1.

Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad yra žodžių, kurių reikšmė, vartojama SPr, žvelgiant iš šiandieninės kalbotyros perspektyvos, gali būti nulemta darybos - dėsningos ar nedėsningos. Nedėsningais darybos atvejais tókius žodžius reikėtų vadinti todėl, kad atsižvelgiant į galimą pamatinį žodį ir priesagą vedinio reikšmė turėtų būti kitokia, t. y. darybos kategorijos su tokiomis reikšmėmis, kokios paliudytos SPr, nėra.

Daiktavardis gaiščius, SPr vartojamas réikšme „gaišimas“, yra išvestas iš nepriešdėlinio veiksmažodžio gaišti su priesaga -čius. Vediniai su šia priesaga paprastai žymi veiksmažodinės ypatybės turėtojus, pavyzdžiui, mikčius, lipčius (LKG 331) (tai ir rodo LKŽe paliudytos réikšmės), o ne abstraktus kaip SPr. Neįprastai atrodo ir žodis girietis. Dar vienas žodis, kurio reikšmė ir darybos formantas atrodo nesusiję, yra žaidyklė (vedinys iš veiksmažodžio žaisti). Tarmėse vediniai su priesaga -yklė iš veiksmažodžių labai retai gali žymėti vietą (LKG 403).

Paskutinį žodį - lipikai - iš esmės būtų galima vadinti dėsningu vediniu. Priesaga -ikas yra gana dari: su ja iš daiktavardžių tarmėse sudaromi deminutyvai; retai iš veiksmažodžių su priesaga -ikas sudaromi veiksmo rezultato ar objèkto pavadinimai ir t. t. Daiktavardis lipikai išvestas iš pirminio veiksmažodžio lipti, limpa, lipo „kibti, klijuotis prie ko“. Jo reikšmė yra tas atvejis, kai darinys su -ikas iš pirminio nepriešdėlinio veiksmažodžio žymi įrankius, įnagius, kitas priemones. Neįprasta čia tik tai, kad pamatinis veiksmažodis nėra tranzityvinis, paprastai būdingas tokiems vediniams (LKG 389).

Taigi, visų čia minėtųjų žodžių réikšmės ar kilmė nėra susiję su kitomis kalbomis, jų darybos modeliais, vadinasi, žodyno autoriui neturėjo įtakos SPr šalia užrašyti žodžiai lenkų ir lotynų kalbomis.

Klausimų dėl darybos gali kilti žvelgiant į žodį būkla, tačiau čia iš esmės yra tarmės ypatybė: dabartine bendrine kalba šis žodis turėtų būti užrašytas būklė. Kita vertus, LKŽe pateikti ir būkla, ir būklė, pastarasis žodis turi kiek daugiau reikšmių.

Keli SPr žodžiai yra visiškai dėsningos darybos ir net neaišku, kodėl jie žinomi tik iš Sirvydo 1620 m. žodyno. Kitas toks dėsningas darinys yra pagautinis, turintis reikšmę „kalinys“ (prieš kalinamas jis juk turi būti pagautas!). turėtojo pavadinimas, kai į vediniu pasakomą dalyką yra nukreiptas kito veikėjo atliekamas veiksmas (LKG 323). Dar vienas daiktavardis yra padarytas su dariausia veikėjų pavadinimų priesaga -ėjas, -a - pasakėja.

Šį žodį reikėtų sieti su pasekti „nueiti iš paskos“, o paaiškinti jį būtų galima taip: „tas, kas sekioja iš paskos“, t. y. „tarnaitė“. Vienas žodis įdomus tuo, kad jis greičiausiai yra LKŽe pateikto žodžio gurbelis homonimas. Jis ten turi keturias réikšmes, visiškai nesusijusias su SPr paliudytąja „tvartelis“, nors ji yra dėsninga - tai deminutyvas su priesaga -elis iš daiktavardžio gurbas „atskirta tvarto dalis smulkesniems gyvuliams (avims, paršiukams, veršiukams)“ LKŽe.

SPr yra žodžių, kurių daryba nėra neįprasta, tačiau kodėl Sirvydas juos vartojo niekur kitur nepaminėtomis reikšmėmis, sunkiai paaiškinama. Galima tik spėti, kad vedinių réikšmės glūdi galimuose jų pamatiniuose žodžiuose, tik yra kiek nutolusios. Pavyzdžiui, veiksmažodis (ažu)valstyti gali būti siejamas su velti ir jo 15 réikšme „trukdyti, kliudyti“, t. y. „stabdyti“. Beje, ir daryba čia visiškai dėsninga, dargi su būdinga balsių kaita (plg. varstyti < verti, narstyti < nerti).

Daiktavardis priekalbis „dygus žodis, įgėlimas, priekaištas“ gali būti siejamas su veiksmažodžio kalbėti réikšme „ką nors bloga apie kitą sakyti, šmeižti; įtarti“ LKŽe, o abstraktas tikinimas „pagalba“ su tikinti réikšme „teikti pagalbą, padėti, remti, pagelbėti, globoti, rūpintis“ SPr31 (plg. lenk.

Kai kurie SPr žodžiai ypatingi tuo, kad jų réikšmės iš abstraktesnių buvo susiaurintos arba jie pavartoti pérkeltine réikšme, pavyzdžiui, perkeltinę reikšmę galima įžvelgti žodžiuose abišalis, (ažu)tuskenti, grioti, persegti. Veiksmažodis apiplėkinti, anot LKŽe, turi reikšmę „kiek suplėkti, atsiduoti plėkais“, o SPr jis vartojamas platesne réikšme „apteršti, apipurvinti“.

O (ažu)padėti, atvirkščiai, SPr vartojamas siauresne prasme „(pra)turtinti“. Nors LKŽe nurodomos tik dvi šio priešdėlinio veiksmažodžio réikšmės, ryšį galima įžvelgti su nepriešdėliniu veiksmažodžiu padėti ir jo réikšme „pagelbėti, suteikti pagalbos“ LKŽe. Taip pat SPr susiaurinta daiktavardžio dėtuvai reikšmė.

Kitõs grupės žodžių réikšmės SPr yra vienaip ar kitaip susijusios su slavų kalbomis, o keliais atvejais net kyla klausimas, kodėl skoliniai lietuvių kalboje turi reikšmių, nevartojamų jų šaltinio kalboje. Pavyzdžiui, polonizmas ciprisas, kurio reikšmė lenkų kalboje ir SPr yra „amžinai žaliuojantis šiltųjų kraštų kiparisinių šeimos medis“, t. y. kiparisas, lietuviškai dar reiškia ir vakarinę tują (tiesa, ši reikšmė žinoma tik iš Jurgio Pabrėžos raštų). Jeigu SPr žodis brančius „sergantis sifiliu“ siejamas su vokiečių k. brant, reiškiančiu „augalų liga“ (SEJL 180), neaišku, kodėl jis tarmėse vartojamas réikšme „bernapalaikis, vaikigalis“.

Kaip minėta, Sirvydo raštuose yra nemažai hibridų. Vienas iš jų yra mierytojas. Tai vedinys iš slavizmo mieryti „matuoti; seikėti“ su priesaga -tojas. Ši priesaga itin dari, jos vediniai žymi veikėjų pavadinimus. Taigi, mierytojas yra dėsningas darinys, bet tai hibridas, nes jo pamatinis žodis - skolinys.

O kitas SPr paliudytas hibridas akstinyčia atvirkščiai - turi skolintą priesagą -yčia, atsiradusią iš slavizmų bažnyčia, vynyčia ir pan. Jo darybos pamatas yra daugiareikšmis daiktavardis akstinas. Be to, visai tikėtina, kad paskata pavartoti tokią priesagą buvo šalia užrašytas lenkų kalbos žodis (plg. kozǀica).

Be hibridų, SPr yra ir vertinių, dar kitaip vadinamų kalkėmis. Tokiais atvejais žodis iš kitos kalbos yra verčiamas pamorfemiui, perimama kalbos, iš kurios verčiama, semantika ir daryba. Kai kalbama apie lietuvių ir slavų kalbų santykius, vertinius gana sunku nustatyti pirmiausia dėl šių kalbų darybinės sistemos panašumo.

Tarkim, daiktavardis atstojėjas gali būti vertinamas kaip paprastas lietuvių kalbos darinys su priesaga -ėjas iš veiksmažodžio atstoti (tai, beje, ir rodo jo reikšmė „kas kitą pakeičia, atstoja, pavaduoja“ LKŽe).

SPr yra paliudytos ir kelios réikšmės, kurias galima etimologiškai paaiškinti, tačiau iš šiandieninės perspektyvos jos sunkiai suprantamos. Pavyzdžiui, būdvardis įdarus etimologiškai siejamas su daryti, o šis reiškęs „daryti tinkamą, naudingą“ (SEJP 262), todėl ir SPr esanti reikšmė „orus, vertingas“ neatrodo netikėta.

Panašiai yra ir su būdvardžiu stulgus. Jis plačiai vartojamas réikšme „pailgai apvalainas, ovalus“, tačiau Sirvydo nurodyta reikšme „išdidus, išpuikęs“ stulgus gali būti siejamas su stalgus „užsispyręs, išdidus“ (SEJP 1605). Vis dėlto atvejų, kai SPr žodžių réikšmės nebesuprantamos dėl nutolusios etimologijos, nėra daug.

Kaip matyti, daugiausia taip būna dėl nedėsningos darybos, kai, pavyzdžiui, vedinys pagal darybą turėtų žymėti veiksmažodinės ypatybės turėtoją arba įnagį, prietaisą, o SPr jis kažkodėl žymi abstraktą.

LKG - Lietuvių kalbos gramatika, t. 1. Red. Kazys Ulvydas ir kt.

LKŽe - Lietuvių kalbos žodynas (t. I-XX, 1941-2002), elektroninis variantas. Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė.

SEJL - Wojciech Smoczyński. Słownik etymologiczny języka litewskiego.

Straipsnis publikuotas leidinio „Gimtoji kalba“ 2020 m.

Štai lentelė, apibendrinanti kai kuriuos pavyzdžius:

tags: #kurr #zodyje #sodyba #yra #piesagsa