Stutthofo koncentracijos stovykla, įkurta netoli Dancigo (dabartinis Gdanskas, Lenkija), tapo viena iš baisiausių nacių režimo vietų. Ši stovykla, įsikūrusi Dievų miške, apipinta legendomis ir istorinėmis aplinkybėmis, kurios atspindi sudėtingą regiono praeitį.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Stutthofo stovyklos istoriją, jos sąsajas su vietinėmis legendomis ir tai, ką reiškė būti kaliniu šioje vietoje.
Dievų miško legenda
Vietiniai gyventojai šį mišką vadino Dievų vardu, nors vokiečiai jį perkrikštijo Forst Steegen. Manoma, kad miškas buvo paaukotas dievams, kaip ir daugelis kitų lietuvių ir prūsų miškų. Ligi Vyslos, kuri teka už 18 kilometrų į vakarus, driekėsi lietuviškųjų prūsų žemės.
Viena iš legendų pasakoja apie drąsų lietuvių kunigaikštį, kuris plėšė apylinkes ir puldinėjo kitų kunigaikščių laivus. Jo pilis buvo apsupta sodais ir erškėtkrūmiais. Svetimi kunigaikščiai, negalėdami paimti pilies jėga, pasitelkė klastą. Jie pasiuntė piemenaitę, kuri atidarė pilies vartus užpuolikams. Grįžęs kunigaikštis užbūrė jūrų galybes ir sunaikino pilį liepsnose.
Pasakojama, kad kalnelis, ant kurio stovėjo pilis, išliko, bet sodai nugrimzdo ir virto pelkynais, kuriuose velniai perėjo savo vaikus.
Stutthofo stovyklos vartai
Istorinė žemė
Stutthofas, žvejų miestelis, buvo rytiniame Laisvojo Dancigo valstybėlės pakraštyje. Tarp dviejų pasaulinių karų Stutthofas nepriklausė Vokietijai. Ši apylinkė, liūliuojama Baltijos marių ir Dievų miško ošimo, atrodė pašvęsta tylai ir ramiam darbui.
Tačiau ši žemė mena kruvinus lietuviškųjų prūsų sukilimus, vykusius pavyslyje. 13-tame amžiuje lietuviškieji prūsai, remiami lietuvių ir Pomeranijos kunigaikščio Sventopolko, atkakliai grūmėsi su vokiečiais kolonistais.
Sukilėliams pavyko nukariauti ir išgriauti visas ordino pilis, išskyrus kelias. Tačiau galutinės pergalės nepasiekė. Stipri parama iš Vokietijos ir kryžiaus žygiai galutinai palaužė prūsus.
Šie istoriniai įvykiai paaiškina legendą apie lietuvį kunigaikštį, kurio pilis stovėjo netoli Stutthofo. Vokiečiai jį vadino plėšikų kunigaikščiu, bet tie žmonės buvo lietuvių vergėjai.
Stutthofo stovyklos planas
Pirmosios dienos Stutthofe
Atvykus į Stutthofą, kaliniai iš pradžių matė gražų mišką ir tvarkingus pastatus. Tačiau netrukus jie suprato, kad tai tik iliuzija. Aukšti, baltai dažyti mediniai vartai su bokštu, kuriame kyšojo kulkosvaidis, simbolizavo tikrąją stovyklos prigimtį.
Už vartų atsivėrė dvi eilės mažų barakų, sudarančių uždarą kiemą. Sargybiniai nuolat stebėjo kalinius. Laukimas tapo būdingiausiu jų dvasios bruožu. Jie laukė maisto, žmonių ir nežinojo, kas jų laukia ateityje.
Daugelis kalinių neturėjo jokios informacijos apie Stutthofo stovyklą. Du istorikai, buvę tarp jų, nieko negalėjo pasakyti nei apie stovyklą, nei apie Dievų mišką. Jiems patiems reikėjo išsiaiškinti stovyklos istoriją.
Žmonės keitėsi ir už spygliuotų vielų; kitaip keitėsi negu žmogus - žvėris norėjo. Nekaltus ir kankinamus keitė kančia, kaip ji keičia kiekvieną žmogų arba sulaužo. Palūžo nemaža ir ten, bet daugumas atsilaikė - pajėgė atsispirti juos gniuždžiusiam žvėriškumui.
Visiems gi liko įspaustas įsitikinimas, kad senoji vidurio, patogumų, seklumo, gal geraširdiško naivumo dvasia - pamažu gniūžta savo menkume. Liko ir pasibaisėjimas nežmoniškąja dvasia.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 13 amžius | Lietuviškųjų prūsų sukilimai prieš vokiečių kolonistus |
| 1939 | Stutthofo stovyklos įkūrimas |
| 1942-1949 | Septynių metų laikotarpis kai lietuviškieji prūsai atkakliai grūmėsi su vokiečiais kolonistais |