Darbo sutartis yra vienas iš svarbiausių darbo teisės institutų. Ji yra ekonominio ir socialinio žmonių jungimosi forma ir efektyvi gali būti tik tuo atveju, jei yra stabili. Juolab kad sutartinių darbo santykių stabilumas atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus.
Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) duomenimis, daugiausiai darbo ginčų sprendžiama dėl nesumokėto atlyginimo ir dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. VDI įspėja, kad darbuotojai nepasirašinėtų ant tuščių sutarčių ar prašymų, nes tai gali būti apgaulės būdu pasirašytas savanoriškas išėjimas iš darbo.
Šiame straipsnyje išanalizuosime darbo santykių pasibaigimo institutą, o būtent darbuotojo iniciatyva. Pažymėtina, kad vienašališkas darbo santykių nutraukimas, jei kita šalis apie tai iš anksto neinformuojama, sugriauna stabilius sutartinius santykius.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teisė į darbą, kurioje numatyta, jog: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“.
Asmuo šią savo teisę realizuoja sudarydamas darbo sutartis. Taigi, darbo sutartis yra pagrindinė teisės į darbą įgyvendinimo forma. Būtent nuo darbo sutarties sudarymo šalys tampa darbdaviu ir darbuotoju, o tarp jų susiklostantys santykiai pradedami reguliuoti darbo įstatymais. Kadangi darbo sutartis sudaroma laisva valia ir darbo sutarties šalių susitarimu, tai šalys sutarties galiojimo laikotarpiu darbuotojas ir darbdavys gali keisti jos sąlygas, taip pat nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ar kurios nors iš šalių valia.
Svarbu paminėti, kad literatūroje vartojamos kelios sąvokos, susijusios su darbo santykių pasibaigimu. Šios sąvokos dažnai painiojamos, todėl aktualu paminėti jų skirtumus, juolab kad tiek teorijoje, tiek praktikoje šios sąvokos ne visada taikomos tiksliai.
Darbo sutarties pasibaigimą reglamentuoja Darbo kodekso XII skyriaus ketvirtas skirsnis - "Darbo sutarties pasibaigimas". Pagal Darbo kodekso 124 straipsnį, darbo sutarties pasibaigimo pagrindai gali būti skirstomi į tris grupes:
- apima visus atvejus, kai darbo sutartis baigiasi ją nutraukus Darbo kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais;
- priklauso atvejai, kuomet darbo sutartis baigiasi likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo (DK 136 str. 1 d. 6 p.);
- priskiriamas paties darbuotojo mirties faktas (DK 124 str. 3p.).
Darbo kodekso 55 straipsnyje nustatyti reikalavimai, kuriais reguliuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Darbo kodeksas stipriai gina darbuotojo, kuris nori savo noru nutraukti darbo santykius, teises. Darbuotojas turi absoliučią teisę be jokios svarbios priežasties nutraukti tiek terminuotą, tiek ir neterminuotą darbo sutartį. Tačiau darbdavys yra apsaugomas - Darbo kodeksas nustato įspėjimo terminą. Vadinasi, darbuotojas norėdamas su darbdaviu nutraukti darbo santykius turi darbdavį įspėti prieš 20 kalendorinių dienų.
Kadangi darbuotojo teisė savo noru nutraukti darbo santykius kyla ne tik iš Darbo kodekso, bet šią teisę saugo ir LR Konstitucija, darbuotojas gali prašyti nutraukti darbo sutartį ir anksčiau nei prieš dvidešimt kalendorinių dienų.
Darbo kodekse taip pat numatyta, kad darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį. Tačiau ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos. Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui. Darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.
Kadangi įspėjimo terminas yra skaičiuojamas ne darbo dienomis, bet kalendorinėmis dienomis, gali susidaryti situacija, kad įspėjimo terminas sueina ne darbo dieną. Vadinasi, jei įspėjimo terminas sueina sekmadienį, šeštadienį ar kitą nedarbo dieną, termino pasibaigimo diena turi būti perkeliama į artimiausią darbo dieną.
Darbo sutarties nutraukimo priežastys
Darbo santykiuose įprasta, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį, kai darbuotojas padaro darbo pareigų pažeidimą arba pats siūlo darbuotojui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Šias priežastis numato Darbo kodekso 57 str. 1 d.:
- darbdaviui pasikeitė darbuotojo darbo poreikis;
- darbuotojas nepasiekia su darbdaviu sutartų darbo rezultatų;
- darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis;
- darbuotojas nesutinka tęsti darbo santykių naujoje įmonėje, kuri nusipirko buvusį verslą ar jo dalį;
- teismas priima sprendimą likviduoti darbdavio įmonę arba įmonės savininkai nusprendžia pabaigti įmonę.
Darbdaviui gali tapti nebereikalinga darbuotojo atliekama darbo funkcija dėl įvairių priežasčių (technologijų vystymasis, pasikeitusi situacija ekonomikoje, paklausos sumažėjimas, sprendimas pakeisti veiklos kryptį, darbovietės struktūriniai pertvarkymai ir kt.). Darbdavys gali nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu tik jeigu per nustatytą įspėjimo laikotarpį nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu.
Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, darbuotojas arba toliau dirba tomis pačiomis sąlygomis, arba darbdavys įteikia jam įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. Draudžiama nutraukti darbo sutartį tokiu atveju, kai darbuotojas nesutinka pakeitus darbo sutartį dirbti už sumažintą darbo užmokestį.
Situacijoje, kai verslas ar jo dalis perduodama, darbuotojo darbo santykiai turi tęstis verslo perėmėjo įmonėje, bet darbuotojas turi teisę atsisakyti joje dirbti (DK 57 str. 1 d. 4 p.).
Atleidimas iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės įpareigoja darbdavį įspėti darbuotoją apie būsimą atleidimą. Atleidžiant darbuotoją pagal Darbo kodekso 57 str. 1 d., jei darbuotojas dirba ilgiau nei vienus metus, jam turi būti išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu trumpiau negu nei vienus metus - pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
Darbuotojui taip pat gali priklausyti ilgalaikio darbo išmoka, jei jis toje pačioje darbovietėje 5 ir daugiau metų.
Turėdamas galimybę, darbdavys turi pasiūlyti kitą darbo vietą, atsižvelgdamas į atleidžiamo darbuotojo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes. Jeigu tokio darbo nėra - darbdavys turėtų siūlyti kurią nors iš esamų laisvų darbo vietų, kurioje darbuotojas galėtų dirbti pagal savo gebėjimus.
Išeitinės dydis pagal Darbo kodeksas 57 str. priklauso nuo darbo stažo pas tą darbdavį:
- iki 1 metų - 0,5 VDU
- 1-3 metai - 1 VDU
- 3-5 metai - 2 VDU
- 5-10 metų - 3 VDU
- 10-20 metų - 4 VDU
- daugiau nei 20 metų - 6 VDU
Taigi, savanorišku darbuotojo rašytiniu pareiškimu apie išėjimą iš darbo, - darbdavys neprivalo mokėti išeitinės kompensacijos, o atleidžiant darbdavio iniciatyva - kompensacija privaloma. Todėl ir kyla daug ginčų, kai darbuotojas supranta, kad buvo priverstas pasirašyti atleidimo iš darbo prašymą ir tai darė ne savo noru.
Kaip profesionaliai atleisti darbuotoją. Tinkamas būdas tvarkytis su atleidimu.
Ką daryti, norint atšaukti pareiškimą išeiti iš darbo?
Darbo kodekso 55 straipsnyje 1 dalyje reglamentuojama, kad darbuotojas, rašytiniu pareiškimu apie išėjimą iš darbo, gali nutraukti darbo sutartį apie tai įspėjus darbdavį prieš 20 dienų. Šio straipsnio 3 dalyje numatoma, kad asmuo turi teisę atšaukti pareiškimą per tris darbo dienas nuo prašymo pateikimo. Pagal darbo kodekso nuostatas, tokiu atveju darbo sutartis gali būti nenutraukiama. Po 3 darbo dienų nebelieka teisės vienašališkai atšaukti prašymą, bet darbo sutartis nutraukiama tik pasibaigus 20 kalendorinių dienų įspėjimo terminui, jei darbdavys nesutinka kitaip.
Jeigu prašymą norima atšaukti vėliau kaip per tris darbo dienas - darbo sutartis nutraukiama. Tačiau jeigu darbuotojas buvo verčiamas pasirašyti atleidimo iš darbo prašymą, jis gali kreiptis į VDĮ darbuotojus, kurie nemokamai konsultuoja ir padeda visais klausimais, susijusiais su DK 55 straipsniu.
Jeigu darbuotojas susiduria su spaudimu pasirašyti išėjimo iš darbo prašymą, VDĮ darbuotojai pataria:
- kreiptis į VDĮ ir konsultuotis su specialistais;
- pasikonsultuoti su teisininkais;
- rinkti įrodymus apie spaudimą - balso įrašus, žinutes, el. laiškus;
- atsiimti prašymą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas;
- jeigu praėjo daugiau nei 3 dienos nuo prašymo pateikimo, galima kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu pripažinti jo išėjimą iš darbo neteisėtu.
DK 55 str. ir DK 56 str. skirtumai
Lietuvos darbo kodekse 55 ir 56 straipsniai reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva, tačiau jie turi esminių skirtumų.
- Darbo sutarties nutraukimo priežastys
- DK 55 str. - darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį be jokios priežasties.
- DK 56 str. - darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį tik dėl svarbių priežasčių, pavyzdžiui:
- Darbdavys pažeidžia darbo sąlygas (nemoka atlyginimo, blogina sąlygas).
- Sveikatos būklė nebeleidžia dirbti.
- Kiti svarbūs pagrindai, numatyti įstatyme.
- Įspėjimo terminas
- DK 55 str. - privaloma įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų.
- DK 56 str. - darbo sutartį galima nutraukti iš karto, be įspėjimo.
- Išeitinė išmoka
- DK 55 str. - darbdavys neprivalo mokėti jokios išeitinės išmokos.
- DK 56 str. - darbuotojas gali gauti išeitinę išmoką, kurios dydis priklauso nuo darbo stažo:
- mokama 2 mėnesių VDU,
- jei darbo santykiai trumpesni nei 1 metai - 1 mėnesio VDU.
- Teisinės pasekmės
- DK 55 str. - tai darbuotojo sprendimas, todėl jokių papildomų teisinių pasekmių nėra.
- DK 56 str. - kadangi sutartis nutraukiama dėl darbdavio kaltės ar kitų svarbių priežasčių, darbdavys gali būti įpareigotas atlyginti žalą, jei, pavyzdžiui, nesumoka išeitinės išmokos.