Kuo Užaugę Nori Būti Berniukai: Profesijos ir Vaikų Svajonės

Dauguma vaikų jau nuo pat vaikystės svajoja, kuo bus užaugę. Vieni nori būti policininkais, kiti svajoja tapti gydytojais, dar kiti nori būti virėjais. Kai kurie atkakliai kaupia žinias, domisi savo pasirinkta sritimi ir net tuo nesuabejoja - jų pasirinkimas yra tvirtas. Tačiau kiti jaunuoliai ilgai dvejoja, svarsto, nežino kuo taps, kai baigs mokyklą, kur mokysis. Jei profesijos pasirinkimas kelia nerimą, - tai jau gerai, nes tai parodo socialinį psichologinį brandumą.

Jaunas žmogus auga, formuojasi, o vėliau nuolatos renkasi, daro sprendimus, ir tai tęsiasi visą gyvenimą. Padėti jaunuoliui pasirinkti mokymosi kryptį, o vėliau ir profesiją, yra būtina.

Vis dažniau girdime, kad dabartinei vaikų kartai sunku susikaupti ir susikoncentruoti į sudėtingesnes užduotis, tačiau kartu kalbama ir apie tai, jog svarbu jiems leisti išbandyti kuo daugiau skirtingų pomėgių, nes tokiu būdu klojami pamatai būsimai jų karjerai.

Visgi ekspertės siūlo nepersistengti, mat per anksti suaugusiųjų primesti lūkesčiai gali užgesinti vaiko smalsumą ir net blogiau - visam gyvenimui išugdyti jo nepasitikėjimą savimi. Naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenys rodo, kad šiandien net 4 iš 10 penkiolikmečių neturi jokio aiškaus karjeros plano - jie negali pasakyti, kokį darbą norėtų dirbti būdami trisdešimties. Palyginti su 2018 metais, tokių jaunuolių dalis smarkiai išaugo, vadinasi, karjeros neapibrėžtumas tarp jaunų žmonių tik didėja.

Manoma, kad taip nutiko dėl to, kad dabartinė jaunoji karta gyvena visiškai kitokioje kasdienybėje nei jaunuoliai prieš 10 ar 20 metų - jų laisvalaikis daug labiau persikėlęs į ekranus, o dėmesys nuolat dalijamas tarp daugybės dirgiklių.

„Tai keičia ne tiek tai, ar jie turi interesų, kiek tai, kaip giliai ir kiek ilgai jie sugeba į juos įsitraukti. Būtent šiame kontekste ypač svarbu kalbėti apie pomėgių, užklasinės veiklos ir ilgalaikio domėjimosi reikšmę vaiko raidai ir jo ateities pasirinkimams.

Žinoma, nėra jokios formulės, kuri garantuotų, kad vaikystės pomėgis taps būsima profesija, tačiau moksliniai tyrimai rodo labai aiškią tendenciją - tai, kas žmogui iš tiesų buvo įdomu paauglystėje, dažnai susiję su tuo, kaip jam sekasi susikurti sėkmingą karjerą vėliau.

Apie tai, kad nemaža dalis vaikų pomėgių yra laikomi „nerimtais“, bet iš tiesų turi ugdomąjį ir mokslinį potencialą, kalba ir VDU Biologijos katedros docentė, genetikė ir Karalienės Mortos mokyklos gamtos mokslų mokytoja dr. Edvina Krokaitė-Kudakienė. Pasak jos, tiek edukologijos, tiek psichologijos bei neuromokslų tyrimų sritys tai pagrindžia.

Pomėgių Svarba Vaikų Raidai

„Jeigu iš mokslo perspektyvos žiūrėtume į tai, kas vyksta, kai vaikas ilgą laiką gilinasi į kokį nors pomėgį - eksperimentuoja, konstruoja, piešia ar muzikuoja, pamatytume, kad tokio proceso metu vyksta labai svarbūs dalykai ne tik emociškai, bet ir jo smegenyse. Jis mokosi suprasti, kaip veikia procesai, kaip spręsti problemas, planuoti laiką ir ieškoti sprendimų. Kiekviena klaida čia tampa ne nesėkme, o mokymosi dalimi - neuromoksliniai tyrimai rodo, jog būtent klaidos labiau nei sėkmė aktyvina mokymosi procesus smegenyse.

Žinoma ir tai, kad toks nuoseklus įsitraukimas stiprina smegenų ryšius, lavina planavimą, sprendimų priėmimą bei gebėjimą matyti priežasties ir pasekmės ryšius. Nors dažnai tėvams gali pasirodyti, kad vaikai greitai šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos, tai taip pat susiję su jų gebėjimu greitai persiorientuoti ir pastebėti naujas galimybes - tai yra būtent tos savybės, kurių vėliau labiausiai reikia ne tik mokantis, bet ir dirbant bet kokį sudėtingesnį darbą, nes dažna profesija turi neapibrėžtumų, su kuriais reikia susitvarkyti“, - kodėl nėra nerimtų pomėgių, aiškina mokslininkė dr. E.

Psichologė Jūratė Bortkevičienė siūlo pažvelgti dar giliau - į sąlygas, dėl kurių vienų vaikų pomėgiai virsta karjera, o kitų tyliai užgęsta. Pasak jos, kad pomėgis apskritai galėtų atsirasti, vaikui reikia emocinio saugumo, laisvės tyrinėti ir galimybės nuobodžiauti. Vaikas turi jausti, kad jam leidžiama bandyti, klysti, nutraukti tai, kas neįdomu, ir vėl ieškoti be spaudimo „būti geriausiam“ ar „išnaudoti laiką prasmingai“, nes pomėgis užauga iš smalsumo.

„Jei namuose vaikui leidžiama tyrinėti, o suaugę nenurodinėja ką daryti, bet būna šalia, paskatina, pasidžiaugia, daro dalykus kartu, užduoda atvirus klausimus, pvz., „Kas tau šituose užsiėmimuose patinka labiausiai?“ ir neklijuoja etiketės „Tai jau būsi virtuvės šefas, mokslininkas, gydytojas, profesorius“ ir t. t., vaikas mokosi svarbaus dalyko - pasitikėti savimi. O kai vaikas savimi pasitiki, tai stiprina jo savivertę, vidinę motyvaciją ir gebėjimą vėliau savarankiškai rinktis - ir moksluose, ir karjeroje. Užaugę tokie žmonės turi tvirtesnį „stuburą“ ir dažniau jaučia, kad gyvena „savo gyvenimą“, - kodėl svarbu leisti vaikams klysti, pasakoja J. Bortkevičienė.

Pasak jos, visai kitaip nutinka, kai vaikas renkasi tai, kas laikoma „naudinga“, „perspektyvu“ ar „teisinga“ suaugusiųjų akimis, nes tuomet jis išmoksta orientuotis ne į save, o į išorinį patvirtinimą. Kaip pastebi psichologė, kai vaikas atsisako to, kas jam iš tiesų įdomu, nes aplinka siunčia žinutę, kad tai „nenaudinga“, „neperspektyvu“ ar „nerimta“, jis išmoksta labai svarbią, bet skaudžią pamoką - kad jo vidiniai norai nėra patikimi.

Tokiems vaikams vėliau gyvenime sunku apsispręsti, todėl jie nuolat ieško patarimų net dėl asmeninių pasirinkimų, o rinkdamiesi studijas ar karjerą, sprendimus priima protu, bet ne širdimi. „Psichologinėje praktikoje tenka sutikti suaugusius, kurie sako „aš nežinau, ko noriu, man viskas tarsi tinka, bet niekas neteikia džiaugsmo“ ir labai dažnai to šaknys slypi vaikystėje, kai buvo per anksti atsisakyta to, kas kėlė tikrą susidomėjimą.

Svarbu suprasti, kad vaikystės pomėgiai nėra tiesiog apie būsimą profesiją, jie yra apie ryšį su savimi. Kai tas ryšys nutrūksta, vėliau jį tenka ilgai ir sąmoningai atkurti, todėl leidimas vaikui užsiimti tuo, kas jam įdomu, net jei tai atrodo neperspektyvu, yra investicija ne tik į gebėjimus, bet ir į jo vidinį kompasą ateičiai“, - pataria psichologė J.

Dr. E. Krokaitė-Kudakienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad suaugusieji turi labai paprastą, bet svarbų vaidmenį - rodyti pavyzdį. Patys domėtis, mokytis naujų dalykų, dalintis su vaikais tuo, kas patiko, kas nepavyko, ką tai jiems davė, kitaip tariant, labiau akcentuoti patį procesą, o ne tik galutinį rezultatą, ir sudaryti sąlygas vaikui pačiam atrasti, kas jam įdomu. „Mokslas taip pat išsako labai paprastą, bet šiandien nepopuliarią mintį - vaikams reikia leisti kartais ir nuobodžiauti. Kadangi gyvename aplinkoje, kur nuolat pilna dirgiklių ir greitų atsakymų, išbūti su viena veikla iki galo darosi vis sudėtingiau, tačiau pomėgiai reikalauja laiko, kantrybės ir net gebėjimo pakentėti nuobodulį ar nežinomybę.

Psichologė J. Bortkevičienė įžvelgia ir kitą bėdą - norą, kad vaikai suaugtų per anksti. Pasak jos, suaugusieji kartais persistengia, nes labai nori, kad vaikai kuo anksčiau savarankiškai prisiimtų atsakomybę ir darytų atitinkamus sprendimus, išmaniai planuotų laiką ir mokėtų susitvarkyti su emocijomis. Tačiau vaikų smegenys dar tik vystosi, o ir gebėjimai, kuriuos mes vadiname „savarankiškumu“, formuojasi skirtingu tempu.

Kaip pastebi ekspertė, čia galima labai lengvai perlenkti lazdą, nes per didelis spaudimas gali sukelti stresą, nerimą ir net sumažinti vaiko pasitikėjimą savimi. „Kita dažna klaida - itin ankstyvas bandymas įvertinti vaiko intelektą. Net mūsų švietimo sistema dažnai remiasi ankstyva atranka ir labai greitai atsiranda etiketės - „protingas“, „sunkiai besimokantis“, „gabus“, „tinginys“, „matematikas“ ir t. t. Deja, tai lemia, kad dalis vaikų yra „nurašomi“ dar jiems nespėjus sužydėti.

Kadangi vaikų gebėjimai bręsta labai skirtingu tempu, bandymas per anksti įvertinti jų intelektą gali būti net žalingas, pavyzdžiui, kai kurių vaikų potencialas atsiskleidžia tik paauglystėje ar net vėliau, nes jiems reikia daugiau laiko, saugumo jausmo ar tam palankios aplinkos. O kai vaikas patiki, kad nėra pakankamai geras, jis gali ir nebeieškoti, kas jam iš tikrųjų gerai sekasi.

Apskritai vis daugiau tyrimų rodo, kad aukštas intelektas šiandien nebėra siejamas tik su tuo, kiek žmogus žino ar prisimena, o su tuo, kaip jis geba atsirinkti, kas iš tiesų svarbu. Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje - nuolat mus pasiekia šimtai signalų, žinių, nuomonių, tad gebėjimas filtruoti informaciją, atsispirti triukšmui ir susitelkti į esmę tampa viena svarbiausių intelektinių savybių.

Tai reiškia, kad protingas žmogus šiandien ne tas, kuris viską atsimena, o tas, kuris geba kritiškai mąstyti, atskirti faktą nuo nuomonės, atpažinti, kas tikra, o kas manipulattyvu“, - įžvalgomis dalijasi psichologė J.

VDU docentė, genetikė E. Krokaitė-Kudakienė taip pat pabrėžia, kad už planavimą, ilgalaikius sprendimus ir ateities numatymą atsakinga smegenų dalis visiškai subręsta tik apie 20-25 gyvenimo metus. Tai reiškia, kad labai ankstyvas karjeros pasirinkimas dažnai remiasi dar gana ribotu pasaulio ir savęs supratimu, o vėlesni sprendimai paprastai labiau atspindi tikrus gebėjimus ir tai, kas žmogų iš tiesų motyvuoja.

„Tėvai dažnai nori, kad vaikas kuo anksčiau žinotų, kuo nori būti užaugęs, tačiau ypač STEM (mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos) srityse realybė dažnai atrodo kitaip - čia problemos neturi vieno teisingo atsakymo, todėl joms reikia ne tik gilių žinių, bet ir plataus mąstymo, kantrybės bei gebėjimo klysti ir bandyti iš naujo. Tam ypač svarbi vidinė motyvacija, nes mokytis ir ruoštis tenka ilgus metus. Neatsitiktinai daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad didžiausi proveržiai moksle ir inovacijose dažnai gimsta ne dėl ankstyvo susifokusavimo į vieną sritį, o dėl įvairialypės patirties - kai žmogus turi platesnį akiratį, jungia skirtingas sritis ir tik tada randa savo unikalų kelią,“ - patirtimi dalijasi ji.

Pasak „AMES Education“ vadovės, Britų tarybos „Education UK“ sertifikuotos konsultantės Eglės Kesylienės, dirbant su jaunuoliais labiausiai matosi ne tai, kad jie „nežino, ko nori“, o tai, kad jie dažnai bijo klysti ir bijo rinktis. „Labai daug jaunų žmonių šiandien gyvena jausmu, kad sprendimas turi būti teisingas iš pirmo karto - tarsi pasirinkimas būtų ne etapas, o galutinis nuosprendis. Ir tai labai juos paralyžiuoja manant, kad geriau nebandyti nieko, nei pabandyti ir suklysti.

Tačiau realybėje beveik visi prasmingi keliai susideda iš bandymų, persigalvojimo ir krypties keitimo, nes neapsisprendimas dažnai nėra tingėjimas ar motyvacijos stoka - tai baimė padaryti „neteisingą“ žingsnį. Kai jaunas žmogus pradeda matyti savo kelią kaip procesą, o ne kaip vieną lemtingą egzaminą, atsiranda daugiau ramybės, daugiau smalsumo ir daug mažiau spaudimo sau iš karto viską žinoti“, - sako E.

Populiariausios Pradinių Klasių Mokinių Profesijos

Spalio mėnesio pabaigoje Vyturių progimnazijoje vyko pradinukų apklausa apie būsimas profesijas. Buvo apklausti 1a, 1b, 2a, 2b klasių mokiniai. Pagrindinė užduotis mokiniams, padedant mokytojoms, pasakyti, kuo jie nori būti užaugę.

Pagal surinktus duomenis 1a klasėje 6 mokiniai nori būti policijos pareigūnais, 4 vaikai nori tapti gydytojais, 3 mokiniai - krepšininkais, 3 mokiniai - veterinarijos gydytojais, 2 mokiniai - mokslininkais, 2 berniukai - kareiviais. 1b klasėje dominavo tos pačios profesijos: policijos pareigūnais irgi nori būti 6 vaikai, gydytojais - 5, kareiviais - 3 mokiniai, o veterinarijos gydytojais net 9 mokiniai.

Antrosiose klasėse profesijos jau keitėsi. 2a klasėje atsiranda naujos profesijos: dailininkais nori būti 4 mokiniai, padavėjais - 3, motokrosininkais - 4, taip pat buvo norinčių būti nuomonių formuotojais, sunkiasvorių automobilių vairuotojais, ugniagesiais, statybininkais. 2b klasėje 5 mokiniai nori būti policijos pareigūnais, 5 - kirpėjais, šukuosenų stilistais. Šioje klasėje dar rinkosi archeologų, manikiūrininkų, ūkininkų profesijas.

Susumavus rezultatus populiariausia tarp 1-2 klasių profesija yra policijos pareigūnas, antroje vietoje - veterinarijos gydytojas, trečioje - sportininkai.

Prieš kurį laiką atlikta apklausa apie tai, kuo svajoja užaugę būti Lietuvos moksleiviai, atskleidė, jog berniukai be policininko profesijos dažnai nurodydavo vairuotojo, karininko, statybininko, gaisrininko, o mergaitės - kirpėjo, pardavėjo, šokėjo, dizainerio profesijas.

Populiariausios profesijos tarp pradinių klasių mokinių:

Ikimokykliniame amžiuje svarbus vaikų supažindinimas su suaugusiųjų darbo patirtimi, profesijų įvairove. Profesijų pažinimas turi įtakos ne tik visapusiškam vaikų ugdymui, bet ir gali padėti jiems apsispręsti, kuo norėtų būti užaugę. Be to, pažindami profesijas, jie ugdosi pagarbą visiems darbams.

Apie tai, kuo svajoja būti užaugę, vaikai ima fantazuoti vos pradėję kalbėti. Bet kas atsisakytų pasiūlymo tapti žvaigžde? Šią opciją į svajonių sąrašą turėtų grąžinti jau šį savaitgalį, rugpjūčio 6 dieną, kino ekranuose pasirodysiantis animacinis filmas visai šeimai „Svajoklis Budis 2”.

„Šiaip tai nėra tiek svarbu, kuo svajoji būti užaugęs, svarbu svajoti! Manau, kad daugelis iš savo patirties galime pasakyti, kad kalbos apie pasirinktas ateities profesijas retai kada iššipildo. Aš pats, kiek save pamenu, šventai tikėjau, kad tapsiu statybinio krano vairuotoju, o tik paaugęs supratau, jog jaučiu nežmonišką aukščio baimę. Tačiau filmą kūrėme ne apie pasiektą ar nepasiektą rezultatą, o apie jo siekimą“, - prieš premjerą pasakojo režisierius Markas Baldo.

Lietuviškai dubliuota istorija pasakos apie roko muziką dievinantį šunelį Budį, kuris kartu su savo bičiuliais įkuria grupę ir tampa tikrais savo kaimelio numylėtiniais. Gitaros iš rankų nepaleidžiantis Budis mėgaujasi kiekviena gyvenimo akimirka, nors kartais pasvajoja, jog būtų gerai sulaukti ir dar didesnio žinomumo - galbūt ne tik s avo kaimelyje.

Lyg tyčia, vieną dieną Budžio grupę išgirsta įtakingas muzikos prodiuseris Langas. Jis iš karto suvokia, kad Budis gali tapti įžymus ir pasiūlo jam bendrą koncertą su viena iš savo prodiusuojamų žvaigždžių - žavia lapute Fokse. Negalėdamas patikėti savo sėkme, Budis visa galva pasineria į naują nuotykį.

„Kino salėje mažieji žiūrovai pamatys, kad dėl savo svajonių neretai reikia ne tik paprakaituoti, bet ir pakovoti. Reikia nepasiduoti, kai kažkas kaišioja pagalius į ratus. Reikia susikaupti. O kartais dėl to, ko labai labai nori, tenka ir kažką paaukoti“, - intrigavo filmo kūrėjas. Filmas visai šeimai „Svajoklis Budis 2” apie tai, kokia yra svajonės kaina, Lietuvos kino ekranuose pasirodys jau šį penktadienį, rugpjūčio 6 dieną.

Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Kauno savivaldybė išleido vaizdo filmuką, kuriame klausiama vaikų, kuo jie norėtų būti užaugę. Dvi mergaitės iš trijų pasakė, kad nori būti „mamomis“. Toks filmukas - per maža imtis daryti dideles išvadas ir svarstyti globalias problemas.

Nuo ko iš tikrųjų reikėtų apginti vaikus? Pirmiausia - nuo mūsų pačių ribotos fantazijos ir nuo auklėjimo, kuris priverčia rinktis iš „graži“ ar „protinga“ ir moko vaiką, kad yra vienas vienintelis kelias gyvenime. Nes nėra. Nėra vieno kelio, vienos laimės ir visiems tinkančios „formulės“, kaip ją pasiekti. Apginkime vaikus nuo stereotipiško mąstymo - leiskime patiems kurti ir atrasti. Nes moteris taip pat gali tapti genų inžiniere, karo žurnaliste, lenktynininke, mechanike, astrofizike ir… nebaikime šito sąrašo.

tags: #kuo #uzauge #nori #buti #berniukai