Šiandien nagrinėsime, kiek M. Martinaičio kūrybinis palikimas mums padeda suvokti postmodernią kultūros erdvę.
Marcelijus Martinaitis
Klasikos suaktyvėjimas postmoderno epochoje
Diskutuodami apie literatūros klasiką bei Martinaičio memuarų knygą „Mes gyvenom“ akiplėšiškai rėžėme, kad mes gyvenom yra ne tiek teksto pavadinimas, kiek kartos išpažįstamo diskurso ženklas.
Kalbu apie diskursą, kuriame dabartis matoma iš praeities perspektyvos: agrarinė patirtis ir kiek mistifikuotas vaikystės pasaulis yra atraminės kategorijos šiuolaikinio pasaulio nedarnai apmąstyti.
Taigi turime tą pačią situaciją, kaip ir granauskiškame rašyme: patriarchalinės kolektyvinės bendruomenės sąmoningumas reflektuoja dabartį.
Man tokie klasikos suaktyvėjimo postmoderno epochoje fenomenai atrodo labai įdomūs, tad ir siūlau juos aptarti.
Marcelijaus Martinaičio kūrybos bruožai
Profesorė Viktorija Daujotytė beveik visiems šiems grandams jau yra skyrusi po studiją: Gyvenimas prie turgaus: monografija apie Joną Strielkūną (2008), Tragiškasis meilės laukas: Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų (2010), Justino Marcinkevičiaus žemė, arba Žmogaus šiapus (2012), Boružė, ropojanti plentu (monografija apie Marcelijų Martinaitį) (2013).
Taigi siekiama reflektuoti jų svarbą lietuvių literatūros istorijai.
Vargu ar verta ginčytis, kad šie rašytojai nusipelno garbingos vietos mūsų klasikų panteone.
Jų svarba lietuvių literatūros ir kultūros istorijai neginčijama.
Vis dėlto norisi kelti įžūlų, bet, manau, pagrįstą klausimą: kiek jų kūrybinis palikimas mums padeda suvokti postmodernią kultūros erdvę?
Laiko mašinos vaidmuo
Granausko kūrinius būtų galima vadinti laiko mašinomis. Manau, kad šios laiko mašinos skirtos ne postmoderniai kultūros erdvei suvokti, jos rašomos Marcelio Prousto pyragaičio principu - dar kartą išgyventi tai, kas prabėgo, pajusti vaikystės ir jaunystės skonį, vienovę su savimi ir kitais tos pačios kartos nariais.
Granausko kūrybos problemos
Granausko kaimo mitas atrodo įtaigus tol, kol jis neprisiliečia prie dabarties.
Atkreipčiau dėmesį, kad, kaip ir Duonos valgytojuose senųjų Rimkų vidinį švytėjimą sustiprina jaunosios kartos moralinis tamsumas ar Gyvenime po klevu Kairienės vertybiškumas išryškinamas šalia pastačius materialistę marčią, taip ir Šventųjų gyvenimuose šventumas išgaunamas kuriant opoziciją tarp veikėjų ne kaip individų, o daugiau kaip moralinių kategorijų.
Kadangi šiuose kūriniuose veiksmas vyksta agrarinio žmogaus erdvėlaikyje, skaitytojas privalo gerbti rašytojo pasirinkimą ir neturi teisės reikalauti, kad personažų sąmoningumas išplauktų iš kolektyvinės bendruomenės sąmoningumo.
Granauskiško rašymo problema šiek tiek kita - jis kapituliuoja prieš dabartį.
Romualdas Granauskas
Apibendrinimas
Trečiame gyvenime Granauskas parodo, kad vaiko akimis viskas atrodo geriau, optimistiškai žvelgiama net ir į bado mačiusią vaikystę, pasidžiaugiant, kad retkarčiais su patėviu pavykdavo sugauti žuvelių, o netoliese sirpdavo žemuogės, kurias pasakotojas nuskindavo pats pirmas.
Toks tas mažų kaimelių gyvenimas, kur viskas ranka pasiekiama.