Konstitucijoje Įtvirtintos Nuosavybės Teisės Apibrėžimas Lietuvoje

Šiandieninėje visuomenėje daugelis žmonių turi vienokią ar kitokią nuosavybę. Tad natūralu, kad kiekvienas asmuo nori, jog jo nuosavybės teisė būtų neliečiama ir apsaugota, taip pat, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai, jeigu tokie įsipareigojimai yra numatyti. Tačiau ne visada nuosavybės teisė išlieka nepažeista ir tai visiškai nepriklauso nuo mūsų valios ar norų.Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga - tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga.

Lietuvos Respublikos Konstitucija

Tam tikros nuosavybės teises apsaugos garantijos yra įtvirtintos Konstitucijos 23 straipsnyje: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Konstitucinis Teismas aiškindamas šį straipsnį savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę . Tačiau pačioje Konstitucijoje nėra atskleistas šių nuostatų turinys. Kitaip sakant, tai ttėra „sausos“ frazės, kurias kiekvienas asmuo gali interpretuoti savaip. Kad tam būtų užkirstas kelias, Konstitucinis Teismas nuosavybės teisės apsaugos garantijų turinį yra atskleidęs savo jurisprudencijoje, t.y. savo aktuose.Konstitucinio Teismo jurisprudencija vaidina labai reikšmingą vaidmenį, kadangi joje formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, atskleidžiamas konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos.

Nuosavybės Neliečiamumo Principas

Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis skelbia: „nuosavybė neliečiama“. Kitaip tariant, šiame straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Bet kaip gi šį principą reikėtų suprasti tiesiogine prasme? Teisinėje kalboje „neliečiamumas“ paprastai suprantamas kaip nepažeidžiama, neatimama žmogaus teisė.Savo ruožtu Konstitucinis Teismas savo nutarimuose išaiškino, kad nuostata „nuosavybė neliečiama“ reiškia, jog „Savininkas turi teisę atlikti bet kokius veiksmus (išskyrus uždraustus įstatymu) su jam priklausančiu turtu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės“. Tačiau savo ruožtu ir kiti asmenys negali pažeisti šių savininko teisių, o valstybė yra įsipareigojusi ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją bei kitų pažeidimų: „Savininkas taip pat turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.Kalbėdamas apie nuosavybės neliečiamumo principą, Konstitucinis Teismas konstatavo: „Nuosavybės neliečiamybė yra įstatymu apsaugotas konstitucinis principas. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu”.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas pirmuosiuose nutarimuose Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas „nuosavybė neliečiama”, „nuosavybės teises saugo įstatymai” aiškino kaip „savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, o kitų asmenų pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savininko teises” . Vadinasi, iš pradžių Teismas betarpiškai „nesuteikė” savininkui teisės reikalauti nepažeisti nuosavybės teisių, o tai padarė netiesiogiai, nustatydamas visiems asmenims bendro pobūdžio pareigą ir tik toliau vystantis konstitucinei doktrinai, aiškiai konstatavo, jog „daikto savininkui suteikiama teisė reikalauti, kad nebūtų pažeistos jo nuosavybės teisės” .

Nuosavybės Socialinė Funkcija

Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pozityvi nuosavybės teisės apsaugos garantija, Konstitucinis Teismas pripažino socialinės nuosavybės funkcijos teoriją ir ne kartą pažymėjo, jog „nuosavybės teisė - viena pamatinių žmogaus teisių. Jos įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas. Nuosavybė įpareigoja. Šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija“. „Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių“.Be to, atkreiptinas dėmesys ir į „specifinį nuosavybės socialinės paskirties aspektą, kai savininkui pripažįstamos galimybės ne tik apsaugoti savo teises bei įgyvendinti interesus, bet ir juos realizuojant atsižvelgti į visuomenės poreikius“. Nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos“.Imperatyvą - nuosavybė įpareigoja, konstitucinę priežiūrą vykdantis Teismas dažnai mini kalbėdamas apie ypatingus nuosavybės teisės objektus (žemė, miškai, vandens telkiniai) , taip pat neretai pabrėžia, jog „šis konstitucinis imperatyvas adresuotas ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto.“ Taip pat Teismas nurodė, kad „nuosavybės neliečiamumas, jos socialinė funkcija ir būtinumas nuosavybės santykius reguliuoti yra neatskiriami tarpusavyje susiję dalykai“.

Nuosavybės Teisės Ribojimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra bendrų teisės ribojimo ribų ir sąlygų, tačiau konstitucinės doktrinos formavimas reiškia ir aptakių Konstitucijos formuluočių sukonkretinimą. Nuosavybės teisės paskirtis yra socialinė, todėl siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, tam tikrais atvejais ši teisė gali būti įstatymu ribojama, ir Konstituciniui Teismui pavyko remiantis Konstitucija pagrįsti nuosavybės teisės ribojimų būtinumą ir neišvengiamumą.Vienoje pirmųjų konstitucinės justicijos bylų Teismas nurodo, jog yra galimybė riboti nuosavybės teisę, kadangi „Konstitucija <.> nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka <.> apriboti <.> valdymą, naudojimą ir disponavimą”. Kitas Konstitucinio Teismo praktikoje dažnai vartojamas nuosavybės teisės ribojimo pagrindų šaltinis yra teiginys, kad „pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti”.Kalbant apie nuosavybės teisės ribojimą, būtina nurodyti nuosavybės teisės ribojimo pagrindus. Vienoje iš pirmųjų konstitucinės justicijos bylų Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti gali būti įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (pvz.: ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomenei būtino intereso (pvz.: ekologinės problemos ir kt.), arba dėl savininko padarytų veiksmų“. Vėliau savo praktikoje Konstitucinis Teismas šį sąrašą papildė kitais nuosavybės teisės apribojimo pagrindais, teigdamas, jog „būtinybė riboti subjektines savininko nuosavybės teises gali išplaukti iš <.> sutarčių, valstybės tarptautinių įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali sąlygoti <.> visuomenei svarbus interesas“ , „nuosavybės teisės gali būti ribojamos, kad būtų išvengta kitų asmenų teisių pažeidimo“ . kaip ribojimo pagrindus įvardijo ir viešąjį interesą (t.y. konstituciškai svarbų tikslą).Tai reiškia, jog ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti šios teisės turinio esmės. Nes „jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržiangiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui “.Pagrindinės nuosavybės teisės ribojimo sąlygos:

1. „Nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu“.
2. „Ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / aarba konstituciškai svarbius tikslus“.
3. „Turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus“.

Būtent dėl to, kad nedaroma aiški takoskyra, kartais būna labai neašku , kada tam tikras nuosavybės teisės suvaržymas yra jos ribojimas, už kurį nenumatyta jokia kompensacija, o kada - atlygintinas nuosavybės paėmimas (nusavinimas, t.y. Kaip žinia, ekspropriacija paprastai suvokiama kaip turto nusavinimas (paėmimas) visuomenės poreikiams už kurį visada tinkamai atlyginama.Ši nuostata yra vertinama kaip nuosavybės teisių apsaugą garantuojanti sąlyga. Dėl nuosavybės teisės aapribojimų, suvaržančių tik kai kurių nuosavybės teisių įgyvendinimą, taip pat didelių sunkumų nekyla. Tokie ribojimai siaurina į nuosavybės teisės turinį patenkančias teises (ar vieną iš tų teisių), tačiau šis „susiaurinimas“ galioja tik suvaržymų egzistavimo laikotarpį.Tuo tarpu de facto nusavinimo klausimas yra vienas problematiškiausių nuosavybės teisės apsaugos analizėje. De facto nusavinimas - tai situacija, kai realizuojant valstybės nustatytas reguliavimo priemones ir taikant apribojimus, savininkas iš esmės negali įgyvendinti nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių (pvz.: turto, keliančio grėsmę visuomenės saugumui sunaikinimas).Sudėtinga, tačiau tikslinga atriboti de facto nusavinimą nuo ekspropriacijos, kadangi nuosavybės paėmimo atveju savininkui priklauso kompensacija. Konstitucinis Teismas kalbėdamas apie ekspropriaciją visada pabrėžia, jog turi būti tinkamai kompensuojama už nusavintą turtą. Kitas aspektas - Teismas ekspropriacijai kelia visai kitokius reikalavimus (turi būti priimtas individualus sprendimas, nustatytas konkretus atlyginimas, jo išmokėjimo tvarka, tinkamai pranešta savininkui ir pan.).Didelę problemą kelia ir tai, kad Konstitucinis Teismas, analizuodamas tam tikrus nuosavybės teisės suvaržymus, konkrečiai neįvardija, ar tam tikras nuosavybės teisės įgyvendinimo apsunkinimas yra tolygus nusavinimui, už kurį mokama kompensacija, ar tai yra nuosavybės teisės ribojimas (tiek ribojimai dėl valstybės vykdomo reguliavimo, tiek ribojimai, varžantys kai kurių nuosavybės teisių įgyvendinimą), kuris vykdomas be jokio atlyginimo savininkui.Deja, tik žiūrint į Konstitucinio Teismo praktiką kaip visumą, atsiskleidžia tam tikri aspektai, kurie ir padeda suvokti, kada nuosavybės teisės ribojamos, o kada nuosavybė nusavinama. Vis dėl to, reikia pripažinti ir tai, jog yra ir tokių Konstitucinio Teismo nutarimų, kur aiškiai matyti, jog kalbama apie nuosavybės teisės ribojimus. Pavyzdžiu gali būti 1997 m. spalio 1 d. nutarimas, kuriame pasakyta, kad turto areštas yra nuosavybės teisės ribojimas: „kai turtas areštuojamas, savininkas nuosavybės teisių į jį nepraranda. Turto areštas, kaip prevencinė priemonė, tik riboja savininko subjektines teises“.

Visuomenės Poreikiai

Visuomenės poreikiai - vienas iš dažniausiai pasitaikančių nuosavybės teisės ribojimo pagrindų. Paprastai visuomenės poreikiai siejami su nuosavybės paėmimu, tačiau pastaruoju metu jie įvardijami ir kaip vienas iš galimų nuosavybės teisės ribojimo pagrindų. Tą patvirtina ir Konstitucinio Teismo praktika. Teismas yra pažymėjęs, jog „nuosavybė gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu“ (sąvoka „tik remiantis įstatymu“ reiškia, kad nuosavybės iš savininko paimti negalima, jeigu toks paėmimas nėra numatytas įstatyme); „įstatymų leidėjai turi teisę nustatyti taisykles, ribojančias nuosavybės savininkų galimybes visuomenės interesais“.Konstitucinis Teismas visuomenės poreikiams apibūdinti dažnai naudoja skirtingus terminus (visuomenei būtinas interesas, visuomenei svarbus interesas, viešas interesas, visuomenei būtinas ir konstituciškai pagrįstas poreikis) ir tai įneša tam tikros painiavos. Tačiau Konstitucinio Teismo jurisprudencijos analizė leidžia teigti, kad tai yra vienas ir tas pats pagrindas - visuomenės poreikis. Manoma, kad visuomenės poreikis - viena iš svarbiausių vertybių, kurios labui yra nustatomi nuosavybės teisės suvaržymai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Pasak Konstitucinio Teismo, „visomenės poreikiai - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir patenkinti“. „Tad minėti visuomenės poreikiai kartu yra ir valstybės reikmės“. „Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų“.Esminiai visuomenės poreikių bruožai:

1. „Visuomenės poreikiai - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai“.
2. „Visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys. Reikmės kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos ir atvirkščiai.
3. Visuomenės saugumą: „žmonių, visuomenės ar valstybės interesams pakenkiama, kai turtas naudojamas kaip nusikaltimo dalykas. Be to, kai kurios medžiagos ir daiktai kelia tiesioginę grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui. kvalifikaciją turintys asmenys, yra <.> visos visuomenės ir valstybės interesas.

„Priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams kartu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę. Įstatymų leidėjui nepriklausomai nuo to, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) tampa šios nuosavybės savininku, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų panaudojama visuomenės poreikiams“.Verta pažymėti ir tai, kad „kol nebus pasiektas susitarimas dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ar ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama“.

Kompensavimas Už Nusavinimą

Pagal Konstituciją, jei nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, tai ji turi būti ir teisingai atlyginama: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Tai reiškia tai, kad atlyginimas turi būti nustatytas teisingas. Tačiau tuo pačiu ta pati Konstitucijos 23 straipsnio 3-iosios dalies nuostata reiškia ir tai, kad asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.Kalbant apie paimamos nuosavybės atlyginimą, kiek sudėtingesnis atvejis yra tada, kai įstatymo nustatyta tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį okupacinės valdžios nacionalizuotą nekilnojmąjį turtą (taip pat ir į žemę). Šiuo atveju būtina atsižvelgti į socialinius, kitus su nuosavybe susijusių santykių esminius pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo šio turto neteisėto nacionalizavimo. Dėl minėtų esminių pokyčių, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos valstybės realias galimybes neįmanoma atkurti visų okupacinės valdžios pažeistų nuosavy...

tags: #konstitucijoje #itvirtinta #nuosavybes #teises