Aleksotas, turtingas paviršutinio vandens, pavasarį dažnai susiduria su potvyniais, o Narsiečių rajono gyventojai taip pat patiria daug bėdų.
Vaikų Vasaros Laisvalaikis Aleksote XX A. 4 Dešimtmetyje
XX a. 4 deš. Šaulių sąjunga suorganizavo pirmąsias vasaros vaikų aikšteles „Šančių, Aleksoto ir Viliampolio“ vaikams 1921 m.
Vaikų vasaros stovykla Lietuvoje
Skelbime matome, kad užsiėmimai numatyti nuo 15 val. iki 20 val., bet vėliau, Švietimo ministerijai pageidaujant, vaikai „aikštelėse“ laiką leido nuo 9 val. iki 14 val. Dažniausiai vaikų vasaros laisvalaikis buvo organizuojamas mokyklų teritorijose arba šalia jų bei Šaulių sąjungos lauko aikštelėse. Skelbime rašoma, kad priimami 7-10 metų vaikai, tačiau archyvuose saugomi dienynai byloja, jog aikšteles lankė 3-14 metų vaikai.
Jaunesnieji dažniausiai ateidavo kartu su vyresniais broliais ar sesėmis. Kartais „aikštelę“ lankydavo trys ar keturi vienos šeimos vaikai. Turiningam vaikų laisvalaikiui organizuoti, vieno lito mėnesinio mokesčio už vaiką tikrai neužteko. Be to, „aikštelės“ buvo socialiai orientuotos, jas daugiausiai lankė mažas pajamas gaunančių darbininkų, bedarbių vaikai, kurie dažnai nuo mokesčio būdavo atleidžiami.
Vaikus prižiūrėjo specialiai paruoštos aikštelių „vedėjos“ bei jų padėjėjos, kurios organizavo vaikų laisvalaikį. Buvo sugalvojamos labai įvairios laiko praleidimo formos - judrius žaidimus, ratelius su dainomis, plastikos ir gimnastikos pratimus keitė ramūs užsiėmimai - siuvinėjimas, mezgimas, karpymas iš popieriaus, piešimas, lipdymas iš molio, darbeliai iš samanų, drožinėjimas, darbai iš faneros ir kt.
Darbuotojos stengėsi mokyti vaikus tvarkos, švaros, ugdė jų higienos įgūdžius, kalbėjosi su vaikais apie pagarbą vyresniems, „susivaldymą kalboje“ ir pan. Iš 1922 m. „aikštelės vedėjos“ ataskaitos Kauno miesto savivaldybės socialinės apsaugos skyriui, galima suprasti, kad su vaikais daug bendrauta, o pokalbių temos buvo tiek parengiamos specialiai, tiek kildavo iš natūralių situacijų, aplinkos stebėjimo.
„Vedėją“ stebino tai, kad miesto vaikai neturėjo, rodos, elementarių žinių apie supantį pasaulį. Pavyzdžiui, ji rašo: „dažnai vaikai nusistebdavo mus savo naiviais klausimais, kai kurie neturėjo supratimo iš kur gaunami šiaudai, miltai ir t.t.“ (KRVA, F.59, ap.5, b. 69, l.3.). Stovyklos pabaigoje buvo rengiama „Šventė“, kurios metu demonstruoti vaikų pasiekimai, įprasminantys „aikštelėje“ praleistą mėnesį.
Į šventę atėję tėvai, rėmėjai galėjo apžiūrėti rankdarbių parodą, pamatyti vaikų surengtą koncertą. Šaulių sąjungos 1921 m.
Šaltiniai: KRVA, F.59, ap.5, b. 47, 69, 117, 152, 163, 192, 236; F. 69, ap. 1, b. LCVA F. 561, ap.2, b.
Demontavimo Darbai Kaune
Kol Vilnius dar laužo galvą ką daryti su sovietine ideologiją trykštančiomis Žaliojo tilto skulptūromis, Kaunas, imasi demontuoti Vytauto Didžiojo tilto reljefines plokštes. Ardymo darbus ketinama baigti iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos - kovo 11-osios.
Kauno miesto taryba, 2008 metais suteikusi tiltui Vytauto Didžiojo vardą, tuo pačiu sprendimu pavedė savivaldybės administracijai demontuoti sovietinius simbolius ir juos perduoti Kauno miesto muziejui. Šiuo metu ruošiamasi sovietinių simbolių demontavimo darbams, kurie preliminariais skaičiavimais atsieis apie 30.000 eurų.
Tačiau Kauno miesto muziejus savivaldybę jau informavo esą neturintis tinkamų patalpų, kuriose galėtų saugoti ir eksponuoti nuo tilto nuimtas plokštes. Todėl Kauno miesto valdžią sudomino Grūto parko administracijos prašymas sovietinę simboliką perduoti jiems. Kauno miesto tarybos kolegija jau pritarė šiam siūlymui, tačiau galutinį sprendimą turės priimti Kauno miesto taryba.
Problemos Balių Gatvėje Aleksote
Pirmadienio popietę vieno privataus Balių gatvės namo kieme plušėjo ugniagesiai ir civilinės saugos specialistai. Iš tirpstančio sniego susidaręs vanduo užliejo aštuonių arų sklypą, kuriame stovi gyvenamasis namas bei ūkinis pastatas. „Dalyje namo gyvena garbaus amžiaus senutė. Į įvykio vietą atskubėję ugniagesiai, panaudoję siurblį bei dvi siurbiamąsias žarnas, į lietaus kanalizacijos šulinį išsiurbė apie 30 kubinių metrų vandens.
„Ne vienas naujakurys ant savo sklypo atsiveža daug žemių ir pakelia sklypą. Tuo tarpu senieji gyventojai neturi lėšų, todėl jų sklypai lieka žemiau. Balių gatvėje gyvenančios senutės kieme didžiulė bala susidarė per kelias dienas. „Pavasariais dažnai tokių problemų pasitaiko Aleksote - šis rajonas turtingas paviršutinio vandens.
Literatūriniai Atradimai ir Dainiaus Žičkaus Kūryba
2019 m. gruodžio 15 d. Vakar, 7 valandas beklaidžiodamas Belmonte, Pučkoriuose, Alšėniškių žemėmis, N. Vilnioje (kokie ten apžėlę kolektyviniai sodai į rytų pusę - lyg Jukatano apleisti majų miestai), kažkaip sukau atgal link Vilniaus, netikėtai atsimušiau į Rokantiškių kapines, ir pirmasis kapas šalia kelio (net - šalia kapinių), ant kurio vos neužlipau, buvo... Rimo Buroko (1953-1980)! O rašau apie kitą valkatą: Dainių Žičkų.
O po 25 metų vėl susitikome. Ir kuo gi jis patapo? Esu matęs įvairių transformacijų. Bet tokios alchemijos, kai iš pelenų išauga ne sfinksas, o literatūros šamanas ir iki paskutinio nervo įjautrintas karys, niekada nemačiau. Ne itin mėgstu girti prozą.
Prieš 20 metų, kai neturėjau jėgų matematikai, knygas skaičiau vieną po kitos. Ir būtent su ta nuostaba, jog R. Raskolnikovo kliedesiai, kunigaikščio L. Myškino baisus nerimas, I. Karamazovo fatalizmas („iki 30 metų nugyventi, o tada jau - taurę į grindis!“) yra tokie savi, taip pažįstamas tas visas irzlus, fantasmagoriškas, liguistas - ir kartu šviesus! - Dostojevskio pasaulis.
„Idiotas“ - skaičiau ir angliškai (puikūs Constance Garnett vertimai; „Crime and punishment“ taip pat, gerai atmosfera pagauta), ir lietuviškai. Bet, daugiausiai, aišku, rusiškai. Visi galingiausi humoristai buvo melancholikai: Kafka, Dostojevskis, Charmsas, Čechovas, Bulgakovas, Geda („Babilono atstatymas“, „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“, rubajatai S. Santvaro atminimui - pilvą skauda nuo juoko), Erlickas (ankstyvasis, net iki „History of Lithuania“ - taip!!), net Gončarovas ar Saltykovas-Ščedrinas pralinksmindavo, Zoščenka (L. Tolstojus - niekada, alergiją jaučiu). O jau Gogolis - ką ir bekalbėti.
„Mirusios sielos“ skaitytos 8 kartus, ir nežinau kitos tokios knygos, kito tokio ne šio pasaulio ir gaivalo autoriaus. Tad geras humoras - visada melancholiškas, nuraunantis, užauginamas iki kulminacijos per kontekstualumą, lyg poetinis dvelksmas. Ką noriu pasakyti? Dainius, mano manymu, parašė genialią knygą „Šmaravėjaus nuotykiai“.
Daug kam ją išdalinau. Aišku, žmonės užsiėmę, suprantama, gal dar nepavartė. Bet sureagavo kol kas tik Marijus Gailius, ir labai entuziastingai! Suprantu, kad skaitytojų lūkesčiai, kokia turi būti literatūra, asmeniniai rezonavimo dažniai yra labai skirtingi. Kad Dainių suprastum, reikia: 1) labai gero humoro jausmo, tokio kafkiško ar charmsiško, 2) geros kalbinės pajautos, 3) plačios erudicijos. Dainius - didelis literatas! O šiuo metu izoliuoja vamzdynus kažkur Švedijoje.
Yra nuostabių poetų, kurie gyvena Kelmėje (Ona), Kaune (Egidija, Gvidas), Telšiuose (Vytautas), Zarasuose (gal kartais - Jurgita), Elektrėnuose (Aivaras). O štai tai literatūros kritikei, kuri irgi rinko metų knygas, ir su kuria teko kartu važiuoti į Bijotus, irgi pasiūliau Dainių paskaityti.
- Neskaičiau „Demonų“. - ??! „Stepančikovą“, „Paauglį“, „Užrašus iš pogrindžio“, „Užrašus ir mirusiųjų namų“, „Pažemintus ir nuskriaustuosius“? Ne, nieko. Aš patikėjau jos nuoširdumu - tikrai, ir jaučiu tam tikrą simpatiją tam, jog žmogus turi ne blogesnį, tik kitą požiūrį į literatūrą.
Kaip į amatą, lyg kokio medkirčio. Nukirtai, kuo profesionaliau, medį taigoje, variklį užgesinai, o visas kitas gyvenimas po darbo - jau nebe medkirtystė. Va, tokie kritikai ir renka metų knygas. Nesakau taip apie visus - tik apie kelis, visų jų nepažįstu, ir gerbiu kiekvieno pažiūrą, jei tik be cinizmo ir puikybės.
Nes vartinėdamas galybę lietuvių literatūros istorijos, kritikos knygų (namie jų - gal 50 kg), dar gana kukliai savo žinias bei suvokimą vertinu. O jau poezijos namie - 100 kg, lietuvių prozos - 120 kg. Ir kiek neskaitytos! Taip: yra tie, kurie diskutuoja ant scenos, yra dar tas literatas, kuris Baltušio dienoraščius pavadina „per sunkiomis, beprasmiškomis knygomis“, nes „musėms užmušti tokio svorio nereikia“, ir žodį „Jotvingis“ per PDR suplaka su žodžiu „šutvė“ - šioje vietoje man nuneša galvą ir pasijuntu iki pat pašaknų išniekintas.
Nors pravažiuojant rodyklę į Leipalingį, negali atsakyti, kodėl vadinasi Lei-palingis, o ne Lie-palingis. Na, bet kokiu atveju, tokia kova tuščia, tai - ne mano laukas. Mano kovos laukai - kultūros ir natūros paribiai, peilis kišenėje apsiginti nuo briedžių, šaltiniuotų vietų ieškojimas, begaliniai keleliai, Lietuvėlė kaip neišsemiama saulės ir mėnulio plynė, Kražiai ir Dieveniškės, o ne tos literatūrinės diskusijos dirbtinėje šviesoje. Tik norėjau, kad pastebėtumėte Dainiaus knygą.
Neatsiimu savo žodžių: tai - geniali knyga! Seniai tokios laukiau, ir jei bent trys keturi bičiuliai paskaitys ir pamatys visą tą Dainiaus pasaulio ir talento gaivaliją - tokios neįtikėtinos gelmės ir išnešimo - būsiu labai laimingas! Skaitydamas nieko nesupranti, bet viskas aišku! Ir juokinga taip, lyg vienu ypu suvartotum visus šešiolika šurajevų. Žefūlinė įspirtis VLKK ir Kalbos inspekcijos lenzepoms žemiau pakinklių ir paslėpsnių! Tikra atgaiva ir atmazga filofilams. Ir šiaip geras turinys iš visokių išraidingų, erotinių, fantastinių išdaigų bei iššaknių.
„Durlaužys ketino visas gyvenimo mokyklos turbinas nukreipti į farvaterį, ir vienu ypniu parsiversti moterį ant keturių pedipalpų. Jo vienmarškinė kunkva šipėjo mėnesienoje, lygi ir įsitempusi kaip snieginio žiraflio mauritonas. Mugas buvo kimšvai nuaugęs, mielų, giedrų akių ir pamaldaus gūžio, lyg plaukęs iš krikštytuvo. Gana apskritos galvos, su patamsėjusia diužia ant slyskakčio. Visos lampajaus šlitvos sapnuodavo aptemptą Čerperio braknį, ir svaigų kušetą tarp šakarpynų. Seksualus buvo vyras, nors žaibą čiulpk.“ (p. Manau, veiksmuolis įsižičkins, ir „Paranorma“ greit ant trumpabangių morzuočių paleis „Šmaravėjų“.
Dalis pavardžių ir vardų, padarytų knygoje tikriniais žodžiais, bus įkontekstinti tik anykštėnų: ananka, štelmokas, drėgva, kalita, talačka. O jei rimtai, Dainius, perduodamas man „Šmaravėjaus“ kopiją, šiek tiek liūdėjo, jog nuo knygos pasirodymo, jis vis tik surado kai ką. Būtent, jog pats įžangoje minimas James Joyce jau parašęs panašiu nesąmonių srautu paremtą kūrinį „Finnegans Wake“.
Aišku, visi recenzentai minės neeilinį kalbinį autoriaus pajautimą, kaip nekeista, nuoseklumą (visoje knygoje, tas pats naujadaras reiškia tą patį), erudiciją, galingą metaforų įvaldymą, neeilinį humoro jausmą - nuo Dostojevskio „Demonų“ laikų nesu skaitęs ko nors juokingesnio. Bet kultūrinės aliuzijos, stilistinės parodijos - galingos - šioje knygoje ne mažiau.
„Padangėse dausų, tu išganyti moki, auksinę giją želdinio rudens. Auguti, dieveri, linkime jums, jūsų šeimai, ir visam Gelvonų seredžiui būti sąžiningais, dorais. Su darbais gal Dievas duos kaip nebūt. Didelė, galinga knyga. Dar įspūdingesnė autoriaus gyvenimiška transformacija!
tags: #kolektyvinis #sklypas #aleksote