Rašyti apie perfekcionizmą man yra sudėtinga. Nors dabar su perfekcionizmu tapatinuosi rečiau, dirbant prie šio teksto manęs nepalieka mintys, kad galbūt kažką praleidau, pamiršau, nepaminėjau, net jei išnagrinėjau visas interneto platybes. Kyla abejonių dėl savo motyvų - galbūt skaitytojai ir skaitytojos matys šį tekstą tik kaip kabinėjimąsi, kaip perteklinį bandymą lįsti į jų asmeninius gyvenimus. Abejoju, ar turiu pakankamai laiko parašyti užtektinai gerą tekstą. Šie aukšti lūkesčiai pereina į vilkinimą, mat net turint krūvą naudingos ir detalios informacijos, prisiversti rašyti sunku (gal net sunkiau). Turiu perfekcionistinių polinkių, nors jaučiu, kad per paskutinius kelerius metus pavyksta labiau jiems pasipriešinti.
Daug žmonių mato save kaip perfekcionistus ir perfekcionistes. Ir kuo toliau, tuo labiau. Viena 2016 metų Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos (LSE) studija parodė, kad nuo 1986 iki 2016 metų visų tipų perfekcionizmas JAV, JK ir Kanadoje stipriai išaugo. Psichologijoje perfekcionizmas paprastai skirstomas į tris tipus. Jis gali būti socialiai priskirtas (kiti tikisi iš mūsų, kad būsime tobuli ar tobulos), nukreiptas į kitus (mes tikimės, kad kiti bus tobuli ar tobulos) arba nukreiptas į save (aš tikiuosi iš savęs, kad būsiu tobulas ar tobula). Įvairiose srityse padažnėjęs perfekcionizmas rodo, kad tai nėra tik asmeninė mūsų savybė - jis susijęs ir su mus supančia aplinka.
Perfekcionizmo esmė yra tik pačių aukščiausių rezultatų lūkestis, net jei tokie reikalavimai mums yra nepasiekiami, nerealūs ar nebūtini. Tačiau perfekcionizmas skiriasi nuo tiesiog aukštų standartų ar meistriškumo siekio. Perfekcionistas aukštumų sieks net tada, kai tai bus nepraktiška, kai tai bus per skausminga, kai tai bus ne(be)būtina. Žmogus, siekiantis aukštumų ar bandantis kuo geriau atlikti darbą, galimai bus labiau motyvuotas smalsumo ar praktinio poreikio, kai perfekcionistė bus labiausiai motyvuota baimės - baimės susimauti, baimės būti pamatytai savo nevilty. Perfekcionizmas mus padaro mažus, jis ragina mus slėptis nuo aplinkinių akių, kurios, atrodytų, mus smerks dėl neįmanomų standartų neišpildymo. Net jei perfekcionistas žino, kad tobulybės pasiekti neįmanoma, jis negali sau to pripažinti, nes tada subliūkštų tobulybės žadama saugumo iliuzija.
Kadangi perfekcionizmas yra individualizmo motyvuotas jausmas, jo pažadas yra iliuzija, jog viską padarę teisingai galime užsitikrinti sau saugumą, meilę, priėmimą ir pripažinimą. Tačiau bet koks bandymas užsiimti nors kiek sunkumų keliančiu darbu tobulybės iliuziją sumindo. Būtent todėl bet koks aplinkos sutrikdymas perfekcionistus gali išmušti iš vėžių: jei priimtume aplinką tokią, kokia ji yra, prarastume iliuziją, kad tobulą rezultatą galėjome pasiekti apskritai. Tokią logiką įgarsina psichologė-psichoterapeutė Agnė Matulaitė, apie žmonių perfekcionizmo patirtis pasakojusi LRT radijo laidoje „Čia ir dabar“: „Kaip rašysiu toliau, jei jau ne ta raide pradėjau?
Perfekcionizmo pažadai viliojantys, ypač jei tai vienintelis mums pažįstamas meistriškumo siekimo įrankis. Dėl šios priežasties perfekcionizmas kartais skirstomas į naudingą ir žalingą. Psichologijoje ši skirtis pasireiškia per adaptyvų ir neadaptyvų perfekcionizmą. Tačiau tokia skirtis, mano manymu, neįvertina dviejų esminių perfekcionizmą sudarančių elementų prigimties. Pirmasis perfekcionizmo bruožas yra tobulybės siekis - itin aukšti standartai, meistriškumas, galimybių ribų peržengimo troškimas. Tačiau antrasis, ir ne mažiau esminis, yra kaltė, savigrauža arba kitų žmonių verdikto baimė, kuri mus lydi tada, kai tobulybės nepasiekiame. Tai, kaip perfekcionizmas pasireiškia mūsų kūnuose, yra tiktai pradžia. Psichologinių būsenų analizė be mus supančio pasaulio sąlygų yra beprasmė, nes taip, kaip mūsų kūnai formuoja socialinę realybę, taip mūsų kūnus veikia ir mūsų aplinka.
Pradedant narstyti perfekcionizmo ryšį su aplinka, noriu panagrinėti JAV ir Vakarų Europą po Antrojo pasaulinio karo. Šio laikotarpio idealizuoti nereikėtų, nes rasizmas, seksizmas, homofobija, Vakarų ir Rytų imperialistinės ambicijos ir intervencijos prieš demokratinius režimus yra neatskiriamos auksinio tarpsnio dalys. Pažabojimas pasireiškė stipresne nei dabar socialine apsauga (gerovės valstybė), aukštesniais mokesčiais korporacijoms, didesniu darbo vietų saugumu, stipresnėmis darbuotojų interesus atstovaujančiomis profsąjungomis. Tai saugikliai, pagrinde atsiradę išmokus Didžiosios depresijos JAV pamokas apie laisvosios rinkos pavojus ir valstybės vaidmenį juos neutralizuojant. Šioje sistemoje darbuotojai ir darbuotojos galėjo jaustis stabiliau, mat įvykus nelaimei turėjo solidesnį socioekonominį užnugarį.
Neoliberali ekonominė teorija rinkos logiką perkelia į kasdienį gyvenimą. Čia kapitalistinė rinka yra matoma kaip natūrali bei neliečiama, o žmonių socioekonominiai sunkumai atsiranda tik dėl jų pačių kaltės. Tiek Sąlyga, tiek kiti komentatoriai pastebi, kad neoliberalioji epocha paprastai pasižymi itin aukšta nelygybe ir tarptautiniu mastu, ir šalių viduje. Tai reiškia, kad sėkmingiausi subjektai (individai ar šalys) yra apdovanojami neproporcingai daug, o atsidūrę socioekonominės sistemos dugne gyvena itin skurdžiai. Tokia situacija skatina mus ieškoti finansinio stabilumo ir desperatiškai kopti socialinės hierarchijos laipteliais siekiant kuo tiksliau išpildyti rinkos lūkesčius.
Teoriškai neoliberalizmas palaiko „laisvąją“ rinką ir kuo mažesnį valstybės vaidmenį joje. Tačiau Sąlyga atkreipia dėmesį į tai, kad įsigalėjus neoliberalizmui nacionalinės valstybių išlaidos praktiškai nesumažėjo - pasikeitė tik šių išlaidų paskirtis. Kaip parodė 2008 metų pasaulinė finansinė krizė, valstybės lėšas dabar skiria ne socialinių garantijų užtikrinimui, o rinkos stabilumo palaikymui ar gelbėjimui. Privačios, pelno siekiančios ir demokratiškai neįsipareigojusios, bet tuo pat metu svarbias socialines paslaugas teikiančios institucijos, pavyzdžiui bankai bei klinikos, tampa too big to fail, arba per dideli, kad žlugtų. Dar vienas svarbus neoliberalios ideologijos aspektas yra individualizmas. Kapitalizmo kuriamos ar pagilintos socialinės problemos sprendžiamos nebe valstybiniu, o individualiu lygmeniu.
Kita kertinė neoliberalios logikos dalis yra meritokratija. Šis žodis yra kilęs iš lotyniško žodžio „meritus“ (nusipelnęs) ir iš senovės graikų žodžio „kratos“ (valdžia) junginio. Meritokratija yra nusipelniusiųjų valdžia. Ši doktrina remiasi idėja, kad statusas, turtai ir sėkmė yra pasiekiami visiems ir visoms, kas tik yra pasiryžę pakankamai atsidavusiai dirbti. Šioje pasaulėžiūroje visuomenei turėtų vadovauti ir būti labiausiai apdovanoti tie, kurie savo įgūdžiais ir ryžtu įrodė esantys to verti. Tačiau ši logika taip pat reiškia, kad visuomenės dugne atsidūrę asmenys yra patys dėl to kalti. Paprasčiausia sėkmė, valstybės ekonominė padėtis, sveikata, diskriminacija ir kiti atsitiktiniai ar sisteminiai gyvenimo faktoriai dažnai užmirštami.
Meritokratinėje visuomenėje socialinės problemos tarsi neegzistuoja - svarbios tik mūsų pastangos nugalėti laisvojoje rinkoje. Neoliberalios meritokratijos kuriami lūkesčiai taip pat daro įtaką vaikų ir tėvų santykiams. Tol, kol vaikai laisvojoje rinkoje varžytis negali, už jų paruošimą šiai aplinkai būna atsakingi tėvai. Jie vaikams turi įdiegti tinkamas vertybes ir darbo etiką - išmokyti kapitalistinio realizmo. Kaip pasakoja 2016 metų studijos mokslininkai, tėvai pastaraisiais metais praleidžia mažiau valandų su vaikais užsiimdami laisvalaikio veiklomis ir daugiau laiko kartu praleidžia prie akademinių užduočių.
Lietuvoje neoliberalizmas nuo nepriklausomybės atgavimo laikų taip pat stipriai įsitvirtino. Žinoma, nepaisant įsitvirtinusio neoliberalizmo, dauguma Lietuvos gyventojų dabar yra gerokai laisvesni, saugesni ir labiau pasiturintys nei bet kokiu sovietinės okupacijos laikotarpiu. Tačiau tokį rezultatą, ko gero, turime ne dėl neoliberlių reformų, o nepaisant jų. Kaip nurodoma 2019 metų Lietuvos banko tyrimo pristatyme, Lietuva turi itin aukštą nelygybę indikuojantį Gini koeficientą, kuris pastaraisiais dešimtmečiais auga. Pasak kiek naujesnių 2022 metų duomenų, Lietuva visoje Europoje yra antra nuo galo pagal nelygybę, aplenkdama tik Bulgariją.
Perfekcionistinius kūnus formuoja ne tik plataus masto ekonominės sistemos, bet ir kasdienės institucijos. Mokyklose pagrindinis mūsų tikslas yra aukšti įvertinimai, aukštosiose mokyklose studentės turi arba gauti stipendiją, arba ir studijuoti, ir dirbti, kad įgytų vertinamos patirties. Kadangi rinkoje konkuruojančios įmonės siekia maksimizuoti pelną ir samdo mažiausią įmanomą kiekį darbuotojų, dirbame daug ir intensyviai. Perfekcionizmą galime įžvelgti ne tik „darbuose prie stalo“, bet ir fizinės veiklos reikalaujančiuose darbuose, kur bet kokia nedidelė klaida, pavyzdžiui sandėlyje, gali reikšti finansinius nuostolius, tad klaidos yra netoleruojamos. Vėlyvojo kapitalizmo metu skaitinių metrikų (pažymių ar eurų) maksimizavimas tampa vieninteliu svarbiu tikslu, dėl kurio tenka aukoti mokinių, studenčių ar darbuotojų savijautą, sveikatą ir gerovę. Technologijos, ir ypač socialinės medijos, taip pat stipriai prisideda...
Tobulo kūno kultas vartotojiškoje visuomenėje
Mes gyvename vartotojiškoje visuomenėje kurioje tobulo kūno kultas labai svarbus. Čia dominuoja kūno, kaip simbolių sistemos versija: kūnas, išvaizda, yra patraukli rinkos prekė, o nuo to neretai priklauso mums įdiegtos vertybės, kuriomis tame vartotojiškame pasaulyje mes vadovaujamės. Nuo kūno išvaizdos priklauso ir mūsų sėkmė įvairiuose gyvenimo patyrimuose. Sėkmė ir gyvenimo prasmė jaunimo tarpe dažniausiai yra suvokiama tik turint tobulą kūną, ir jaunimas stengiasi bet kokia kaina tai pasiekti, tas neretai priveda ir iki mirties.
Šiame darbe bus analizuojama, kaip jaunimo grupėje paplitęs tobulo kūno kultas ir kaip jis siejamas su sėkme socializacijos procese, t.y. bendraujant su kitais jaunuoliais, kuriant savo vaizdą bei vietą visuomenėje.
Tyrimo išvados
Darbe iškelti ginamieji teiginiai pasitvirtino:
- Pagrindiniai kūno kaip sėkmės veiksnio jaunimo grupėje vertinimo skirtumai išryškėja pagal respondentų santykį su jaunimu. Moksleiviai, tėvai ir mokytojai bei darbdaviai turi skirtingas nuostatatas tobulo kūno ir sėkmės sąsajos atžvilgiu. Tėvai ir mokytojai mano, jog kiekvienas kūnas yra gražus ir nereikia laikytis visuomenės suformuoto stereotipo. Tuo tarpu moksleiviai ir darbdaviai vadovaujasi visuomenės primestomis nuomonėmis apie tobulo kūno kultą, kad gražus, lieknas kūnas įtakoja sėkmingesnį jaunimo bendravimą su bendraamžiais, įsidarbinant ir kitose gyvenimiškose situacijose.
- Visų respondentų grupių manymu, jaunimo vertybines nuostatas ir požiūrį į kūną kaip sėkmės garantą socializacijoje formuoja du pagrindiniai veiksniai: netiesioginis ir tiesioginis - žiniasklaida ir bendraamžiai.
- Merginos mažiau nei vaikinai patenkintos savo kūnu ir joms labiau būdingas tobulo kūno siekimas. Visa tai neigiamai įtakoja jų pasitikėjimą savimi - merginų pasitikėjimas savimi yra mažesnis nei vaikinų.
Keičiantis standartams ir visuomenei, keičiasi ir suvokimas apie kūno standartus. Visgi, net tyrimai įrodo, kad kintančius standartus moterys ir vyrai vertina bei supranta skirtingai. O paprašyti sudėlioti „tobulo žmogaus“ kūną - jie sukurtų visiškai priešingus maketus.
Tam, kad išsiaiškintų, kas vyrams ir moterims patinka labiausiai, Bluebella.com atliko apklausą savo tinklalapyje. Anaiptol, vyrai ir moterys turėjo skirtingą požiūrį. Buvo sudaryti modeliai vyrų ir moterų kūnų, sudėliojant pagal seksualiausias vietas. Štai čia MOTERS „tobulas kūnas“ pagal moteris (kairėje) ir pagal vyrus (dešinėje):
MOTERS „tobulas kūnas“ pagal moteris (kairėje) ir pagal vyrus (dešinėje). nuotr. Bluebella.com
Moterys taip pat nurodė, kokios žinomos damos turi idealias kūno vietas: Kembridžo princesės gražiausi plaukai, Caros Delevingne veidas, Jenifer Aniston krūtys, Gwyneth Paltrow pilvas, Emmos Watson klubai ir Elles Macphherson kojos. Vyrų idealai: Scarlet Johanansson plaukai (kai buvo ilgi), Megan Foz veidas, Kim Kardashian krūtys, Michelle Keagan pilvas, Kelly Brookes klubai ir Rosie Huntington-Whiteley kojos.
Štai čia VYRO „tobulas kūnas“ pagal moteris (kairėje) ir pagal vyrus (dešinėje):
VYRO „tobulas kūnas“ pagal moteris (kairėje) ir pagal vyrus (dešinėje). nuotr. Bluebella.com
Moterų idealai: Harry Style dėl plaukų, Jamie Dornan veidas, Davido Gando presas, Brado Pitto raumenys ir Davido Beckhamo kojos. Vyrai idealiais laiko: Bradą Pittą dėl plaukų, Davidą Beckham dėl veido, Ryan Gosling dėl preso, Hug Jackmaną dėl raumenų ir Franką Lampardą dėl kojų.
Tradiciniai moters vaidmens ir grožio lūkesčiai, nors ir transformavęsi, vis dar gajūs. "Nors Vakarų visuomenėje vyrauja šiuolaikinis požiūris, kuris siekia neišskirti tik vyrams ar tik moterims būdingų vaidmenų, tačiau dar dažnai moteriškumas siejamas su tokiomis tradicinio vaidmens normomis, kaip siekis būti lieknai bei daug dėmesio skirti išvaizdai, puoselėti namus, rūpintis vaikais, būti mielai ir švelniai", - teigia Asmens sveikatos klinikos Klaipėdos skyriaus medicinos psichologė Giedrė Gutauskienė.
Pasak psichologės, ar moteris tapatinasi su šiais vaidmenimis, priklauso tiek nuo visuomenės spaudimo, tiek nuo psichologinių moters savybių. Įtampa kyla tada, kai patiriamas visuomenės spaudimas prisitaikyti prie lūkesčių, kurie nesutampa su autentiškuoju „aš“.
Demonstruojami nerealistiški standartai gali sukurti iliuziją, kad tas „idealus“ pasaulis yra normalus, o šių standartų neatitinkant mažėja savivertė. "Nuolatinis lyginimasis su kitais didina nerimą bei veda į depresiją. Tai skatina perfekcionizmą (turiu būti „graži, sėkminga, verta“)", - pastebi G. Gutauskienė.
G. Gutauskienė primena, kad grožio idealai yra viena stipriausiai pasireiškiančių tradicinių moteriškumo normų, jie siejami su lieknumu, švelnia oda, tam tikrai bruožais ir proporcijomis. "Dažnai formuojami idealai nėra visai realistiniai, tačiau jeigu moteriai labai svarbu atitikti šiuos idealus bei siekiama nuolat „atrodyti tobulai“, gali kilti įtampa bei neigiami išgyvenimai. Tai gali veikti moterų savivertę bei emocinę gerovę", - sako ji.
Ji pabrėžia, kad būnant aplinkoje, kur itin daug dėmesio skiriama išvaizdai ar kūno proporcijoms, formuojasi nepasitenkinimas savo kūnu. Tai siejasi su liūdesio, kančios, nusivylimo jausmais bei perdėtu rūpinimusi kūnu. G. Gutauskienė pastebi, kad tradiciniai moteriškumo lūkesčiai gali tiek teigiamai, tiek neigiamai veikti fizinę sveikatą.
Kadangi nuotraukų programėlėse, tokiose kaip „Snapchat“ ir „Instagram“ yra paplitę filtrai, tyrime pabrėžiama, kad pasiekti socialinės žiniasklaidos nustatytus fizinius standartus yra praktiškai nepasiekiama. Projektas „Bulimia Project“ inicijavo šį tyrimą reaguodamas į žalingą socialinės žiniasklaidos poveikį vaikų psichikos sveikatai, ypač susijusią su kūno įvaizdžio problemomis.
Būtina pripažinti, kad dirbtinio intelekto idealaus kūno tipo interpretacija atspindi ne prigimtinę tiesą, o veikiau šališkumą, įsišaknijusį duomenyse, iš kurių jis mokosi. Leidžiant dirbtiniam intelektui formuoti ir įtvirtinti šiuos standartus, kyla įvairių etinių problemų.
Sportiški, raumeningi vyrai laikomi sveikais ir tobulais. Pikx by Panther/ Pexels nuotrauka
Dirbtinis intelektas (DI) neabejotinai padarė didelę pažangą įvairiose srityse, iš esmės pakeisdamas pramonės šakas ir padidindamas efektyvumą. Tačiau kalbant apie idealaus kūno tipo apibrėžimą, dirbtinio intelekto dalyvavimas kelia rimtų etinių problemų. Nors idealaus kūno sąvoka jau seniai yra ginčytinas klausimas, leidimas dirbtiniam intelektui nustatyti ir įtvirtinti šiuos standartus kelia daugybę problemų, kurios daro poveikį asmenims ir visai visuomenei.
Jei šiuose sektoriuose dominuoja dirbtinio intelekto apibrėžti idealūs kūno tipai, tai gali lemti nepakankamą atstovavimą ir ribotas galimybes asmenims, kurie neatitinka šių siaurų standartų. Tai įtvirtina atskirties praktiką ir trukdo siekti įvairesnės ir įtraukesnės visuomenės. Būtina pripažinti, kad dirbtinio intelekto idealaus kūno tipo interpretacija atspindi ne prigimtinę tiesą, o veikiau šališkumą, įsišaknijusį duomenyse, iš kurių jis mokosi. Leidžiant dirbtiniam intelektui formuoti ir įtvirtinti šiuos standartus, kyla įvairių etinių problemų.
"Tobulas kūnas- toks kuriame gerai jaučiasi siela. Nėra tobulumo mato, nėra vieno standarto, todėl gražus kūnas man yra sveikas kūnas, toks kurį moteris myli."
Štai keletas būdų, skirtų pasipriešinti arba sumažinti žiniasklaidos įtaką, kūno vaizdo suvokimo formavimui:
- Keiskite žodžius, kuriais kalbate apie savo kūną. Dėmesį kreipkite ne į atskiras kūno vietas/formas, kurios jums kelia neigiamus jausmus, bet į kūną, kaip visumą.
- Rašykite apie savo kūną. Minčių fiksavimas.
- Kalbėti apie grožio idealus. Svarbu suprasti, kad nėra grožio standarto, kad grožio idealas skiriasi tarp kultūrų; yra ne-realus, pavyzdžiui, lėlės barbės figūros idealas; grožio idealai keičiasi laiko tėkmėje.
- Kritiško mąstymo, medijų atžvilgiu, ugdymas.
- Susirasti alternatyvius, ne stereotipinius, moters/vyro įvaizdžius. Stengtis pamažu pakeisti savo turima idealaus kūno vaizdą realesniu.
- Kalbėti apie išvaizdos prasmę ir apie pasekmes turint neigiamą išvaizdos suvokimą.
Apibendrinus, galima teigti, kad žmonės yra linkę savo kūno vaizdą suvokti teigiamai arba neigiamai. Negatyviam kūno vaizdo suvokimo formavimuisi daugiausiai įtakos turi žiniasklaida, pateikdama standartus, kurie nėra realūs. Tuo tarpu, pozityvų kūno vaizdą skatina švietimo ir sveikatos darbuotojai, mažindami, tiek medijų pateikiamo kūno formų siekimą, tiek valgymo sutrikimų plitimą.