Kūrybingumas pastaruoju metu tapo madingu žodžiu ir masiniu reiškiniu. Girdime apie kūrybingus verslininkus, praturtėjusius iš savo naujų idėjų, apie kūrybingus mokytojus, dėstančius naujoviškai ir įdomiai, apie kūrybingas namų šeimininkes, kurios virtuvėje kuria vis naujus gardžius patiekalus.
Reikalaujame, kad politikai būtų kūrybingi ir pagaliau sumanytų naujų koncepcijų šalies problemoms spręsti, pageidaujame kūrybingų kunigų, kurie pamokslautų nenuobodžiai, norime, kad ir mūsų vaikai puoselėtų savo kūrybingumą - leidžiame juos į dailės ar muzikos mokyklas. Šiandien visur sutiksime kūrybingų, kūrybiškai dirbančių žmonių.
Visi žinome tarsi savaime, kad kūrybiškumas - tai kažkas gero, ko reikėtų siekti. Tačiau daugelis mano esantys vidutinių gabumų ir netinkantys kūrybiškai veiklai. Jie svarsto taip: būna, kad ir man kartais kyla gerų idėjų, bet iki menininkų ir genijų, gabiųjų ir talentingųjų man toli.
Iš tiesų sąvoka „kūrybingas“ ilgai buvo skirta nusakyti tik menininkams, mokslininkams bei filosofams. Jų veikla buvo pripažįstama kūrybine. Dievui, pačiam Kūrėjui, šis žodis irgi buvo taikomas. Tik mūsų šimtmetyje žodis „kūrybingas“ vis labiau ėmė įsigalėti kasdienėje europiečių bei amerikiečių kalboje.
Galutinai kūrybingumo sąvoka išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai imtasi, ypač Amerikoje, intensyviai tyrinėti šį reiškinį. Tokį kūrybingumo bumą sukėlė tarsi ir politinis įvykis: Amerika patyrė šoką, kai Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį palydovą. Prasidėjo kosmoso tyrinėjimų varžybos, teko kuo sparčiau vystyti techniką. Taigi reikėjo daugybės labai kūrybiškų mokslininkų ir technikų.
Kūrybingumo samprata ir giminingi žodžiai
Kūrybingumo sąvoka vis labiau artėjo prie daugybės giminiškų žodžių: originalumas, produktyvumas, meniškumas, išradingumas, išmonė, sumanumas, pagaulumas, aplinkos formavimas ir t. t. Norėdamas tiksliau nusakyti kūrybingumo sąvoką atribosiu jį nuo trijų artimų sąvokų: „produktyvus“, „orginalus“ ir „išradingas“.
„Produktyvus ir formuojantis“ yra kiekvienas procesas, kurio rezultatas - koks nors sutvarkytas reiškinys ar dalykas, tačiau tai dar nereiškia, kad jis yra kūrybiškai atliktas. Toks jis tampa tik tuomet, jei yra naujas. Sąvoka „originalus“ kaip tik ir nusako tokį naujumą, tačiau jame slypi reikšmė „statiškas“, „vienkartinis“.
Originalus kūrinys yra vienkartinis kūrybinio veiksmo rezultatas. Galima būti ir labai „išradingam“, bet ne itin kūrybingam. Tie, kurie nori būti kūrybingi, privalo turėti kuo daugiau idėjų, ir, negana to, reikia, kad tos idėjos būtų tam tikros kokybės, kad atitiktų konkrečią problemą ar uždavinį.
Tokius, kurie pilni kvailų ir netikusių idėjų, vadiname ne kūrybingais, o fantazuotojais. Visgi kūrybiškumo produktai ne visuomet yra nauji. Jei senas produktas pertvarkomas naujaip, kalbame apie kūrybinį veiksmą.
Po šio ekskurso į sąvokos istoriją grįžkime prie savo klausimo. Ar kiekvienas žmogus kūrybingas? Esmingiausią atsakymą gauname pažindami Dievą, jo savybes ir veiklą. Juk Dievas yra pirmasis visų dalykų kūrėjas.
Jau iš pirmųjų Biblijos puslapių matome, kad Dievas yra būtent Kūrėjas; tą išpažįstame ir pirmuoju Apaštalų tikėjimo išpažinimo sakiniu: „Tikiu Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją…“ Dievas sukūrė šį pasaulį taip įstabiai įvairiapusį, tokį gražų! Sukūrė nenusakomą spalvų, garsų, raštų ir derinių gausybę, vargiai tesuskaičiuojamas gyvūnų bei augalų rūšis.
Viskas taip skirtinga - nėra nė vieno tokio pat medžio, visame pasaulyje nerasime dviejų tokių pat žmonių. Dievo kūrybingumas kelia didžiausią nuostabą. Biblijos knygų kūrėjai tuo labai dažnai ir stebėjosi. Dievas labai kūrybingas. Jis originaliai sukūrė tai, kas visiškai nauja ir be galo vertinga. Vien tai mums rodo, kad kūrybingumas yra geras dalykas.
Jei niekiname ką nors Dievo sukurtame pasaulyje, tai niekiname ir Dievo kūrybingumą. „Kiekvienas gi Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka“, - sako Paulius (1 Tim 4,4). Net privalome visus Dievo kūrybingumo „produktus“ priimti su padėka. Dievo įvairiapusė kūryba yra dovana mums, kad ja mėgautumės. Dievas yra didis, didžiausias menininkas ir kūrėjas.
Jis buvo pirmasis menininkas, bet nenorėjo likti vienintelis. Mus, žmones, jis sukūrė panašius į save. O tai reiškia, kad mes, panašiai kaip Dievas, esame kūrybingi. Mes esame kūrybingi, nes kiekvienas iš mūsų yra Dievo atvaizdas.
Žmogus - kūrybingas, tačiau tik panašiai kaip Dievas, o ne taip pat kaip jis. Dievas savo žodžiu viską sukūrė iš nieko. Jam nereikia medžiagos ką nors kuriant. O mums, jei norime ką sukurti, reikia rankų (ir proto), įrankių ir medžiagų, ir dar daug ko. Mes esame kūrybingi tik naudodamiesi Dievo sukurtomis gėrybėmis.
Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose randame aprašytą tokį principą: Dievas davė pirmajam žmogui Edeno sodą, rojų tam, kad šis jį „įgyventų ir sergėtų“ (Pr 2,15). Aišku, kūrybingumas, kaip ir kitos žmogaus savybės (valia, jausmai, protas, kalba) nukentėjo nuo pirmosios nuodėmės. Didelę dalį savo kūrybinių jėgų mes panaudojame piktiems dalykams sukurti (tiesa, tuomet dažniausiai nekalbame apie kūrybingumą). Su Dievo kūrinija žmogus elgiasi kūrybiškai. Šios Dievo kūrybos dalis yra ir kalba. Galime ją kuo įvairiausiai vartoti.
Galime kurti laiškus, eilėraščius, pasakas, romanus, epus, pamokslus, dainas ir t. t. Dievo žodis, Biblija, irgi pasižymi kūrybiška kalbos vartosena. Šalia puikios lyrinės literatūros (Giesmių giesmė) ir poemų (Jobo knyga) randame intriguojančių istorijų ir pasakojimų (Pradžios, Samuelio, Esteros knygos), šalia pakilių kalbų (Jeremijo, Izaijo pranašystes) - išsamių kelionių aprašymų (Evangelija pagal Luką, Apaštalų darbai), šalia teologinės filosofinės literatūros (Laiškas romiečiams) - asmeniškų, jaudinančiai parašytų laiškų (Antras laiškas korintiečiams, Laiškas filipiečiams). Kas būtų Biblija be tokios įvairovės? Kas būtų ji be nuostabių psalmių?
Kiekvienas žmogus yra kūrybingas, nes kiekvienas yra Dievo atvaizdas. Kaip tik tai patvirtino ir jau aprašyti šiuolaikiniai kūrybingumo tyrinėjimai. Ilgai ieškota „kūrybinės asmenybės“ ir tyrinėti faktoriai, galintys nulemti asmens kūrybingumą. Bet toks išeities taškas pasirodė esąs neteisingas. Nėra jokių ypatingų kriterijų, kuriais remdamiesi galėtume suskirstyti žmones į kūrybingus ir nekūrybingus. Niekas nesugebėjo rasti ypatingos kūrybingumo priežasties.
Tačiau vis tiek įsigalėjusi nuomonė, kad tik nedaugelis iš mūsų išmano to ypatingojo kūrybinio proceso paslaptis. Daugelis mano: „Aš ne toks protingas ir kūrybingas kaip…“ Kodėl taip yra? Priežastis, kodėl tie žmonės „ne tokie kūrybingi“, yra ta, kad jie taip apie save galvoja. Įprasto, ne taip kūrybingo elgesio laikomasi kaip rutinos.
Tačiau, paprieštaraus ne vienas, juk yra genijų, be galo talentingų didžių menininkų. Argi galima Mozartą, Beethoveną, Čiurlionį, Leonardo da Vinci, Shakespeare’ą ar Picaso sulyginti su normaliais žmonėmis? Aišku, būtų beprasmiška ginčytis, jog nesama ypatingai gabių ir talentingų žmonių. Tokią tobulą klausą kaip Mozartas vargu ar dar kas nors kitas turi. Yra žmonių, kurie visuomet turi daugiau idėjų negu kiti, - jos iš jų srūte srūva. Kai kurių gabumai tam tikrose srityse itin ryškūs. Bet tik kai kuriose srityse.
Beethovenas, ko gero, buvo apgailėtinas virėjas, vargiai teatskiriantis sūrų valgį nuo kartaus. Nepaprasti genijų talentai dažnai nukreipia mūsų žvilgsnį nuo mūsų pačių gabumų. Argi kas nors sako, jog nenori mokytis groti pianinu, nes niekuomet neskambins taip gerai kaip Mozartas? Kiekvienas iš mūsų yra kūrybingas.
Karlas Heinzas Brodbeckas, kuris „moko“, kaip būti kūrybingiems, tai rodo pateikdamas pavyzdį iš kasdienybės: „Kas vyksta, kai skaitome kokį nors tekstą? Imkime paprasčiausią detektyvą arba meilės romaną. Žodžius, kuriuos skaitome kriminaliniame romane, visi puikiai suprantame. Žinojome juos seniausiai, dar nė nepaėmę tos knygos į rankas. Visgi skaitant nutinka kažkas nepaprasto. Žodžių ir sakinių seka mumyse sukelia tam tikrus jausmus, nuotaikas, mintis, mes susikuriame vaizdus; mes sukuriame veiksmo eigą. Kiekvienas iš mūsų daro tai tikrai savitai. Vienas liūdės, perskaitęs laimingą meilės romano pabaigą, o kitas patirs euforiją. Bet kurios istorijos elementus (namus, mašinas, medžius ir t. t.) savo vaizduotėje kiekvienas kitaip sudėliojame ir deriname. Kiekvienas skaitydamas sukuria savą istoriją“.
Kiekvienas skaitydamas tampa kūrybinga asmenybe. Kaip rodo šie pavyzdžiai, mūsų veikla visuomet kūrybiška. Savo kasdienybėje nuolat susiduriame su naujomis situacijomis bei problemomis ir ieškome naujų sprendimų. Net tokių paprastų veiksmų kaip pasivaikščiojimas po miestą arba važinėjimasis automobiliu mes niekuomet antrąkart nepakartotume. Visuomet pasitaikys kas nors nauja, visuomet elgsimės kaip nors kitaip.
Kasdienybėje bet kokia žmogaus veikla yra kūrybiška, tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų yra kūrybingas. Tokios „paprastos“ kūrybingumo formos kaip ėjimas ir kalbėjimas rodo, kad kiekvienam būdingas natūralus kūrybingumas. Bet paprastai dar nekalbame apie kūrybinę veiklą, kai kas nors eina apsipirkti. Mus domina tos „ypatingosios“ kūrybos formos. Bet iš kur jos atsiranda? Gabumų ir talentų nepasigaminsime, lygiai kaip ir kūrybingumo. Jis tiesiog kyla iš kiekvieno žmogaus natūralaus kūrybingumo.
Tiesa, yra begalė šios savybės lavinimo technikų, bet geriausiomis iš jų pasiekiama tik vieno: pašalinami mąstymo apribojimai ir išlaisvinamas kūrybingumas. Labiausiai paplitęs tokios technikos pavyzdys yra vadinamasis smegenų šturmas (brain storming). Kiekvienas kokios nors grupės narys ant didelės lentos ar sienos užrašo viską, kas jam tuo metu šauna į galvą apie konkrečią aptariamą sritį ar klausimą.
Smegenų šturmo sesija
Svarbiausios trys taisyklės: išsakoma kiekviena tegu ir paikiausia į galvą atėjusi mintis - viskas užfiksuojama; nekritikuojama (aptariama tik paskiau); trečia - „vogti“ galima, net pageidautina. Toks tarp „profesionalių kūrėjų“ paplitęs smegenų šturmas labai vaizdžiai parodo, kas yra kūrybingumo raktas: pašalinamos mūsų mąstymo ribos, nurodančios: tai pernelyg kvaila, tai niekam nepatiks, tai neįdomu, tai nesąmonė…
Jei išties pavyksta pašalinti šiuos kliuvinius, jei išties atsiveriama, tuomet iš tikrųjų ima plūsti mintys. Ateina tokių minčių, kurių niekas „normaliom sąlygom“ nesugalvotų. Paminėjome lemiamą sąlygą: tai - atvirumas. Jeigu norime būti kūrybingesni, turime būti tam atviri - pasirengę naujam požiūriui, naujam mąstymui, naujoms idėjoms.
Jei neapsispręsime būti atviri, tai beveik automatiškai mus valdys mechaniška laikysena, rutina ir neveiklus laukimas. Juk mums taip paprasčiau. Visuotinai priimta nuomonė, paplitęs požiūris, įprasta rutina nesukelia nemalonių pasikeitimų.
Pateiksiu tokio „riboto mąstymo“ pavyzdį. Pasaulį mes skirstome pagal tokius poliariškus teiginius kaip gražu/bjauru, patinka/nepatinka ir t. t. Kai sakome „šis paveikslas bjaurus“, tai skamba taip, tarsi ta bjaurastis slypėtų pačiame paveiksle. Bet tai aiškiausias paklydimas. „Bjaurus“ - tai yra mūsų nuomonė apie tą paveikslą. Mąstydami ribotai laikomės savo sprendimo: „Paveikslas yra būtent toks - diskusijos baigtos“.
Jei mąstome atvirai, tai klausiame: „Man šis paveikslas atrodo bjaurus. Bet tu matai jame kažką gražaus. Gal man tai parodytum?“ Abstrakčias kategorijas mes priversti vartoti. Tokios kalbos kategorijos kaip gražu/bjauru rodo, kaip mąstymas formuoja mūsų suvokimą. Jei mes įsitikinę tuo, kad, pavyzdžiui, džiazas yra šiurpi muzika, tai ir nesugebėsime išgirsti joje ko nors gražaus. Mąstymas nukreipiamas tarsi kokių iešmų. Senąsias sienas galime vis labiau aukštinti. Bet čia atsiveria ir begalinės platumos naujoms mintims.
Savo fantazijoje galime peržengti ribas, sienas ir patirtus įspūdžius bei reiškinius derinti naujai. Visi didieji kūrėjai tokiu būdu pašalino šablonus iš savo galvų ir atvėrė savo pajautas. Jie atmetė tokius „idėjas žudančius“ teiginius kaip „mes to dar niekada taip nedarėme“, „tik taip yra teisinga“ ir „ką apie mus pagalvos, jei mes…“.
Jie buvo atviresni naujovėms ir užsidegdavo jomis. Pavyzdys iš vaizduojamojo meno istorijos: impresionistai (maždaug nuo 1870 m.) nuosekliai atmetė klasicistų dogmą „linija yra viskas“ (Ingresas). Tikrovėje jie nebe matė linijų (nors jų, aišku, būtų ganėtinai matyti), jie regėjo tik grynų spalvų raibuliavimą. Jie atmetė ribojantį mąstymo stereotipą ir pakeitė jį nauju įsitikinimu. Galime ir turime pasirinkti tokį atvirą mąstymą ir suvokimą.
Tačiau tuo dar netapsime automatiškai kūrybingi. Kai plačiai atsimerksime, turėsime iš naujo gerai įsižiūrėti. Antrasis raktas į kūrybingumą yra koncentruotas dėmesys. Kad ir nedidelis, dėmesys yra didžiausias rutinos priešas.
Mat jei aš, pavyzdžiui, gerai atkreipsiu dėmesį į tai, kaip atlieku tokį kasdienišką veiksmą kaip indų plovimas, netrukus pastebėsiu, kiek turiu erdvės fantazijai: gal tai galėčiau daryti kitaip? Didieji menininkai pasižymi tokiu išaštrintu ir koncentruotu suvokimu. Jie mato ir girdi ką nors ten, kur daugelis mūsų nieko nepastebi. Tai galime lavinti visi. Teturime kartkartėmis „prabusti“ ir sutelkti dėmesį į kurį nors daiktą: į slyvas, kurios ant palangės švyti spalvų palete nuo geltonos iki violetinės, į garsus, kuriuos girdime stotelėje ir t. Kaip matėme, kūrybinga asmenybė pasižymi atvirumu ir sutelktu suvokimu.
Ką dar galime apie ją pasakyti? Ji pralaidi, t. y. ji leidžia pratekėti visoms idėjoms ir mintims; ji lanksti ir mobili, t. y. ji greitai gali peršokti nuo vieno „lauko“ prie kito (ieškoti sprendimo įvairiose srityse); ji ištverminga nes geros idėjos pasiekiamos tik per „90 proc. prakaito ir 10 proc. talento“; jos gera atmintis, kad sukauptų daugybę įspūdžių ir minčių ir vėl jas kitaip derintų; ji ganėtinai inteligentiška, kad galėtų spręsti, ar tikrai priimtas sprendimas vertingas ir naudingas. Ir pagaliau - ji turi drąsos atmesti savo pačios idėjas.
Ji ne taip greitai susijaudina, jei pasirodo, jog nors ir kokios puikios idėjos būta, bet tai nebuvo vertinga kūrybinė idėja. „Puiku“, pasakys daug kas, „bet aš nesu lankstus, ištvermingas nei savikritiškas. Be to, neturiu sąlygų lavinti savo kūrybingumo. Mano darbas gana vienpusiškas, o ir namuose visą laiką tie patys darbai. Va, jei turėčiau įdomią profesiją ir daugiau pinigų, tuomet kelionėse patirčiau daugiau įspūdžių…“.
Aišku, kad mūsų kūrybinius sugebėjimus riboja profesija, šeima, pinigai ir kiti faktoriai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „turtingas“ amerikietis turi daug daugiau galimybių kurti negu „vargšas“ lietuvis. Mūsų kūrybingumas yra ribotas.
Bet tai yra bendras mūsų kūrybinių sugebėjimų požymis - grįžkime prie savo teologinio skirsnio. Mūsų kūrybą riboja tai, ką mums davė Dievas. Tik Dievo kūrinijos ribose galime būti kūrybingi. Tik Dievo kūrybingumas yra beribis (mūsų mintys taip pat beveik be ribų, kaip jau sakyta, bet jos naudojasi tik jau esamomis sąvokomis, vaizdais bei įsivaizdavimais).
Ko nors visiškai naujo niekados negalėsime sukurti. Kūrybinei veiklai mums visuomet reikia seno ir naujo, sena pakeičiame nauju. Dėl to ir originalumas nėra svarbiausia kūrybingų žmonių savybė.