Makšties uždegimas (vaginitas) yra viena dažniausių moterų sveikatos problemų. Jis gali pasireikšti įvairaus amžiaus moterims, sukeldamas nemalonius simptomus - niežėjimą, deginimą, išskyrų pokyčius, nemalonų kvapą. Nors priežastys gali būti skirtingos (bakterijos, grybeliai, virusai ar dirgikliai), daugeliu atvejų makšties uždegimas nėra pavojingas, tačiau gali ženkliai pabloginti gyvenimo kokybę. Laimei, yra būdų, kaip šios būklės išvengti, ir natūralių priemonių, kurios padeda sumažinti simptomus ar pagreitinti gijimą.
Pagrindinės makšties uždegimo priežastys
- Bakterinė vaginozė - kai sutrinka natūrali makšties mikroflora.
- Candida grybelis - dažniausiai pasireiškia po antibiotikų vartojimo, nusilpus imunitetui ar esant hormoniniams pokyčiams.
- Alergijos ar dirgikliai - sintetiniai apatinių audiniai, kvapnios higienos priemonės.
- Lytiniu keliu plintančios infekcijos - chlamidijos, trichomonozė, gonorėja.
- Silpnesnis imunitetas ar hormonų svyravimai (pvz., nėštumo metu).
Kaip išvengti makšties uždegimo?
- Tinkama higiena. Venkite stipriai kvapnių prausiklių, dezinfekuojančių gelių ar muilų - jie gali pažeisti natūralią makšties mikroflorą. Rinkitės švelnius, neutralaus pH prausiklius.
- Natūralūs audiniai. Dėvėkite medvilninius apatinius, kurie leidžia odai kvėpuoti.
- Mityba ir imunitetas. Subalansuota mityba, pakankamai vandens, probiotikų turintis maistas (jogurtas, kefyras) padeda palaikyti gerą mikroflorą.
- Saugūs lytiniai santykiai. Prezervatyvai apsaugo nuo infekcijų, kurios gali sukelti uždegimą.
- Atsargiai su antibiotikais. Po jų vartojimo dažnai atsiranda grybeliniai uždegimai - verta vartoti probiotikus.
Natūralios priemonės nuo makšties uždegimo
Svarbu: natūralios priemonės gali padėti esant lengvam uždegimui ar profilaktiškai, tačiau jei simptomai stiprūs ar kartojasi - būtina kreiptis į gydytoją.
- Probiotikai. Jie padeda atkurti natūralią makšties mikroflorą ir sumažinti uždegimo tikimybę.
- Jogurtas. Natūralus, be cukraus jogurtas gali būti vartojamas kasdien. Kai kurios moterys naudoja jį ir lokaliai, tačiau tai reikėtų daryti tik pasitarus su gydytoju.
- Ramunėlių ar medetkų nuovirai. Švelnios sėdimosios vonelės padeda sumažinti dirginimą, niežulį ir uždegimą.
- Arbatos medžio aliejus. Skiedžiamas su baziniu aliejumi gali būti naudojamas išorinėms vietoms, bet niekada tiesiogiai į makštį.
- Spanguolių sultys.
Šlapimo tyrimas ir jo reikšmė
Šlapimo tyrimas, kaip ir kraujo, yra vienas dažniausiai atliekamų. Šio tyrimo rezultatai gali pranešti ne tik apie inkstų ar šlapimo takų, bet ir kitų žmogaus organų ar sistemų ligas.
Ką turėtume žinoti apie šlapimą?
Ką išduoda šlapimo spalva, drumstumas, kraujas šlapime, kitos fizinės ar cheminės šlapimo savybės?
Geras šlapimas yra tas, kurio savybės atitinka fiziologines normas, o pagrindines šlapimo savybes nusako jo spalva, kvapas, skaidrumas, santykinis tankis, šlapimo pH (rūgščių ir šarmų santykis) ir cheminė sudėtis.
Nepatogūs požymiai, kuriuos galite pastebėti patys:
- Šlapimo spalva: vertinama vizualiai, laikant cilindrą su šlapimu šviesoje prieš baltą foną.
- Aitrus šlapimo kvapas: Sveiko žmogaus šviežias šlapimas yra neaštraus specifinio aromatinio kvapo. Jei šlapimas amoniako kvapo, tai gali reikšti, kad žmogus serga šlapimo pūslės uždegimu ar šlapimo takų infekcija. Jei šlapimas kvepia obuoliais, yra tikimybė, kad žmogus serga cukriniu diabetu.
- Šlapimo pH: Sveiko žmogaus, valgančio įvairų maistą, šlapimo reakcija yra silpnai rūgšti arba neutrali (pH 4,5-7,8). Jei žmogus valgo daug mėsos, jo šlapimas gali parūgštėti, jei daug augalinio maisto ir pieno produktų - tapti šarmingesnis.
- Šlapimo skaidrumas: Taip, sveiko žmogaus šviežias šlapimas yra skaidrus. Drumstumą gali lemti gausus leukocitų pūlių ir/arba bakterijų, druskų, riebalų, ląstelinių elementų, gleivių, kraujo atsiradimas šlapime.
- Kraujas šlapime: Jei šlapime yra kraujo (eritrocitų), galima daryti prielaidą, kad žmogus serga tam tikromis ligomis, kurios sukelia vidinį kraujavimą, pvz., esant polipams, navikams, sergant tuberkulioze, inkstų uždegimu ar akmenlige ir kt.
Sveiko žmogaus šlapime gali būti labai nedidelis kiekis kepenyse išskiriamų tulžies pigmentų bilirubino, urobilinogeno. O padidėjęs bilirubino kiekis šlapime gali byloti, kad žmogus serga kepenų ligomis. Daug ką apie žmogaus sveikatos būklę gali pasakyti šlapime esantis baltymas. Sveiko žmogaus šlapime yra labai mažas baltymo kiekis, jo padaugėja ir būna nuolat tam tikrų ligų atvejais (pvz., sergant inkstų kamuolėlių uždegimu, diabetine nefropatija, kt.) arba dėl fiziologinių priežasčių, tada jų padidėjimas išlieka neilgai.
Padidėjęs gliukozės kiekis gali būti sergant diabetu. Dėl fiziologinių priežasčių jo kiekis gali padidėti suvalgius daug lengvai virškinamų saldumynų, nėštumo metu, dėl didelio emocinio streso.
Šlapinimosi norma
Šlapinimasis priklauso ne tik nuo ligų, bet ir nuo žmogaus įpročių. Norma laikoma, jeigu žmogus šlapinasi iki 6 kartų per dieną ir 1-2 kartus naktį. Vidutiniškai per parą žmogus turėtų išskirti 1,5-2 l šlapimo.
Intymi mergaičių higiena
Moters - nesvarbu, ar tai būtų maža mergaitė ar brandi dama - intymios vietos reikalauja kiek kitokios higienos, mat makšties pH ne toks pat kaip odos - dėl to ši ypač jautri.
Minėtų vietų prausimui jokiu būdu netinka muilas ar dušo želė - šios priemonės gali sukelti niežulį, deginimą, labai išsausinti ir sudirginti gleivinę, kitaip tariant suardyti biologinę mikrofloros pusiausvyrą. Vietoj jų geriau naudoti specialiai intymiai higienai sukurtą produktą. Praustis geriausia po šiltu, tekančiu vandeniu, patartina turėti ir atskirą rankšluostį, skirtą būtent intymioms vietoms nušluostyti.
Intymioms vietoms prausti skirtos priemonės gaminamos kiek kitaip nei paprasti kūno odai skirti prausikliai. Populiariausios intymių prausiklių sudėtinės dalys - tai alavijo, šalavijų, ramunėlių, medetkų, islandiškosios kerpės ekstraktai, pieno rūgštis. Jos naikina „blogąsias“ bakterijas, saugo nuo uždegimų, palaiko ar atstato natūralią makšties floros rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, pastarosios nesausina ir nedirgina.
Mažas mergaites reikia prausti nuo lytinių lūpų išangės link. Priešingu atveju, bakterijos iš žarnyno labai lengvai „nukeliaus“ į makštį ir taps uždegimo priežastimi.
Lytinių organų uždegimai
Uždegimą gali išprovokuoti išoriniai ar vidiniai žeidžiantys faktoriai. Prie išorinių faktorių galima priskirti įvairias traumas, biologinius (infekcijos) ir cheminius (pvz., spindulinis vėžio gydymas) veiksnius.
Moteris, kuriai kilo lytinių organų uždegimas, dažniausiai skundžiasi trimis simptomais: apatinės pilvo dalies ar strėnų skausmu, pagausėjusiomis išskyromis ir mėnesinių ciklo sutrikimu. Jeigu moterį dažnai kamuoja įvairūs uždegimai, jai būna labai sunku pastoti, neretai ji tampa nevaisinga.
Labai dažnai pasitaiko makšties gleivinės uždegimas (kolpitas), kurį gali sukelti streptokokai, stafilokokai, žarninės lazdelės, trichomonos, Candida genties grybeliai, virusai. Infekcija į makštį patenka per išorinius lytinius organus.
Jeigu moterį dažnai kamuoja makšties uždegimai, gali pakisti natūrali makšties flora (gerybiniai mikroorganizmai) ir ginekologui tenka ilgokai gydyti, kol ji atsistato. Bet jeigu uždegimas negydomas, jis plečiasi, kyla aukštyn ir pasiekia gimdos kaklelį. Po to uždegimas perauga jau į gimdos uždegimą, pereina į kiaušintakius, o iš čia - į kiaušides.
Kiaušintakio ir kiaušidės uždegimas (salpingoooforitas) yra viena iš dažniausių moters lytinių ligų, kurią dažniausiai sukelia infekcija, prasidėjusi makštyje, gimdos kaklelio kanale ar gimdos ertmėje. Uždegimas gali būti ūmus, poūmis ir lėtinis.
Trichomonozė - infekcinė, lytiniu būdu užkrečiama liga, kurią sukelia makštinės trichomonos. Ligai būdingos gausios, gelsvai žalsvos spalvos išskyros.
Kandidomikozė. Ligą sukelia vienaląstis mikroorganizmas, kurio yra apie 80 rūšių. Ligai būdingas perštėjimas, deginimas makštyje ir išorinių lytinių organų niežėjimas, gausios išskyros, noras dažniau šlapintis. Gydomi abu partneriai.
Bakterinė vaginozė - tai makšties infekcija, kai pagausėja natūraliai esančių bakterijų. Moteris jaučia nemalonaus kvapo (supuvusios silkės) išskyras iš makšties, makšties erzinimą, pagausėja išskyrų.
Molekuliniai tyrimo metodai
Šiandien, gyvenant modernių technologijų amžiuje, ligos sukėlėją jau įmanoma nustatyti molekuline diagnostika.
Laboratorinė diagnostika priklauso ne tik nuo taisyklingo ėminio paėmimo, jo pervežimo, bet ir nuo klinikinės laboratorijos personalo kvalifikacijos, kompetencijos, o taipogi ir techninių galimybių.
Klinikinis mėginio tyrimas dažniausiai pradedamas mikroskopija. Mikroskopuoti galima natyvinius ir dažytus tepinėlius. Jau tiriamosios medžiagos paėmimo metu daromas tepinėlis, kuris dažomas ieškomam sukėlėjui specifiniu dažymo būdu.
Tepinėlio mikroskopija leidžia nustatyti uždegiminius pokyčius vyro ir moters šlaplėje (uretritą), gimdos kaklelyje (cervicitą) bei makštyje (vaginitą). Mikroskopinio tyrimo metu vertinamos lyties takų epitelio ląstelės, leukocitai, pagal morfologinius požymius nustatomi rasti mikroorganizmai ir jų kiekis tepinėlyje.
Mikroskopinio tyrimo privalumai:
- Paprastos tepinėlio transportavimo sąlygos.
- Tyrimo greitumas.
- Jį gana lengva atlikti.
Apibendrinant galima teigti, kad lyties takų tepinėlių mikroskopija - tai klinikinio tyrimo dalis, apjungianti į vieną visumą informaciją, gautą iš anamnezės bei klinikinės apžiūros.
Lyties organų mikroflora
Makštį iškloja daugiasluoksnis plokščias neragėjantis epitelis. Nuolat atsidalindamos šios ląstelės patenka į makšties spindį ir susimaišiusios su čia esančiu sekretu (kuriame yra ir gimdos kaklelio kanalo sekretas) sudaro didžiąją dalį makšties išskyrų.
Naujagimių mergaičių makšties gleivinė dėl iš motinos gautų estrogenų santykinai stora, paskui ji suplonėja, lytinio brendimo metu išveša, o senatvėje pradeda nykti. Makšties gleivinė neturi liaukų, todėl negamina gleivių, o išskiria tik pro gleivinę prasisunkusį audinių skystį (transudatą). Makšties mikroflora atskirais lytinio brendimo laikotarpiais skirtinga.
Mažėjant motinos estrogenų kiekiui, makšties epitelio sekreto pH tampa neutralus arba silpnai šarminis, nes glikogenas nesintetinamas, ir išnyksta laktobacilos. Iki lytinio brendimo vyrauja mišri kokų ir bacilų mikroflora.