Šiame esė panagrinėsime, ką reiškia jaustis nereikalingam, remiantis latvių prozininko Arno Jundzės įžvalgomis apie rašymą, kūrybą ir vertybes. Jundzė, žinomas latvių literatūros kritikas ir teoretikas, dalijasi savo patirtimi ir apmąstymais apie rašytojo kelią, kūrybinį procesą ir visuomenės požiūrį į intelektualus.
Rašytojo kelias: tarp skaitymo ir kūrybos
Arnas Jundzė (g. 1965) - latvių prozininkas, filologijos mokslų daktaras, kultūros žurnalistas, literatūros kritikas ir teoretikas, Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas, dešimties prozos knygų autorius.
Jundzė prisipažįsta, kad niekada nelankė jaunųjų autorių seminarų, literatūros akademijos ar kitokių creative writing kursų.
Po aukštosios mokyklos baigimo dėl palankios sutapties patekau į Latvių kalbos ir literatūros institutą. Tai buvo 1991 metų vasara.
Literatūros teorijos skyriaus akademikės žodžiai liko atminty visam gyvenimui: „Latviams ta literatūros teorija yra, tarsi yra, arba, tiksliau pasakius, nėra, tarsi nėra, tiktai geriau apie tai neprasitark kolegoms - kuris nors gali įsižeisti. Pabandyk jėgas lyginamajame literatūros moksle. Tai perspektyvesnė kryptis. Suomių literatūros vertimų niekas netyrinėjo. Laimuonis Stepinis, kuris dirbo su šiauriečiais, jau anapilyje. Būtų gerai, jeigu institute būtų tęsiama ši kryptis.
Ką veikiau institute? Aš daugelį metų godžiai skaičiau. Perskaičiau krūvas knygų. Senus laikraščius, žurnalus. Tremties literatūros kalnus, kurie plūste plūdo į Latviją.
Perleisti per save tonas tekstų: gerų, blogų, genialių, vidutinių, nagrinėti stilių, būdingas autoriaus ypatybes. Be suvoktos būtinybės pasiekti rezultatą. Sėdėti ir skaityti, nes mūsų smegenys panašios į taupomąją kasą. Jos, žinoma, gali likti ir lengvos, ir tuščios, bet jas pravartu užpildyti kažkuo vertingu.
Šiame begalinio dinamizmo perpildytame pasaulyje buvo labai lengva pelnyti dykūno arba niekam nereikalingo žmogaus šlovę. Kodėl jis neina ir neužsidirba pinigų?
Jeigu kalbame apie rašytojo išsiritimo periodą, tai į šiuolaikinę latvių prozą ateina labai daug jaunų autorių. Pagal metus jaunų. Gal tai gerai, jeigu iš jų tekstų nesiveržtų tik lengvutė ir naivokai supaprastinta mažaraščio žmogaus gyvenimo patirtis. Taip tiesiog yra. Dėl to nevertėtų tiek nerimauti, net jeigu artėjate prie keturiasdešimties, o dar nieko nesate parašęs. Jeigu smegenis maitinate tekstais ir idėjomis.
Vis dėlto niekas taip neužgrūdina prozai kaip pareiga kasdien - skauda galva ar neskauda - parašyti laikraščiui, žurnalui arba mūsų dienomis portalui 15 000 ženklų per penkias valandas.
Nora Ikstena man kartą pasakė, kad nė vienas rašytojas neužgimsta iškart. Kiekvienas turi išeiti savo mokymosi metus.
Vienas prozos veteranas man sakė: na, kai išleidi dešimt knygų, tada jau gali sakyti - dabar aš jau rašytojas. Nebeprisimenu, kuris tai buvo, bet tokių atsiliepimų girdėjau dažnokai.
Aš dabar pagaliau turiu tas dešimt knygų. Visgi nemanau, kad jau esu priaugęs. Kiekvienas romanas, kiekviena vaikų knyga ar apsakymas yra mokykla arba veikiau kelias, kuriame tenka paliudyti savo galias. Dažnai net procesas esti svarbesnis nei rezultatas.
Kūrybinis procesas: apmąstymai ir įžvalgos
Jeigu kalbame apie rašytojo parengtį, mane kaip reikiant išdresavo darbas su naujausiu romanu „Aš nemirsiu niekada“.
Negaliu pasakyti, kaip elgiasi kiti. Man labai svarbus apmąstymų laikas. Tuo metu, kai nesėdžiu prie kompiuterio, labai daug galvoju apie konkretų tekstą. Daugiau nei rašydamas. Kai rašau, tekstas jau būna paruoštas. Tereikia tik priimti jį.
Apmąstymų laikas būna gana neramus. Esu išsiblaškęs, pasimetu reikaluose, nedėmesingas prie automobilio vairo, kai ką pažadu, bet pamirštu, nes vaizduotė esti bemaž per 80 procentų toje dimensijoje, kurioje kuriu romano pasaulį.
Kaip parašyti apie tai, ko nėra? Kiek bus skyrių, kai viskas bus pabaigta? Jeigu rašai tokio žmogaus vardu, kuris galėjo visą savaitę nekalbėti arba visą vakarą studijų draugų būryje sėdėti nepraverdamas burnos, tokios detalės yra nepaprastai reikšmingos.
Skaitytojams reikia pagaulaus pasakojimo net tada, jeigu herojaus gyvenime nėra jokio išoriškai dinamiško ir įtempto veiksmo.
Tuomet, kai galėjau imtis darbo visu užmoju, Literatūros ir muzikos muziejus nusprendė eilinį kartą persikelti į naują vietą. Tyrinėti medžiagą reikėjo greitai. Vos ne strimgalviais.
Institute buvo toks metas, kai tyrėjai savo archyvus ir katalogus formavo batų dėžutėse.
Gigabaitų kalnai suteikė galimybę parašyti dar vieną sklandžią ir tikrą poeto biografiją.
Visą šią rūpestingai ir atsakingai rašytų biografinių ir tyrimų tekstų masę reikėjo permalti, perleisti per smegenis ir suvaldyti. Kad parašyčiau romaną, buvo būtina kai kas daugiau.
Šis „daugiau“ slypėjo kažkur šykščiose teksto eilutėse arba - dar dažniau - tarp eilučių: laiškuose, atsiminimuose, liudijimuose, ilguose pašnekesiuose su žmonėmis, kurie apie Veidenbaumą žinojo daugiau nei aš, bet, deja, nesiruošė rašyti romanų. Niuansai atsiskleidė, kai galvoje nešiojami tekstai ėmė kalbėti ir ginčytis tarpusavyje.
Pala, pala! Privalėjau pažvelgti į save. Suvokti, ar aš esu iš tų, kurie sąžiningai neperžengs kurios nors nerašytos konvencijos ir eis pramintu taku, ar būsiu pasiruošęs žengti nežinomybėn.
Kalba ir kultūra: vertybės ir normos
Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga.
Taip kartais norisi pasakyti ir šiuolaikiniam vartotojui, kuriam sakytinę ir rašytinę kalbą pamažu keičia klišės, ikonos, paveikslėliai, ir kartais atrodo, kad evoliucijos ratas apsisuko ir mes netrukus grįšime prie nebyliojo būvio. Nesvarbu, kad kartais daug šnekame - dažnai nebeturime ko pasakyti.
Kalba, sakyčiau, yra savotiškas mūsų kaip asmenybių krikštas. Kurį priimdami suvokiame ir savo išskirtinumą, ir vienatvę. Ir vertybių sistemą, kurią paprasčiau pavadinti morale arba sąžine, nes dabar niekas nežino, ką reiškia vertybės.
Gyvename demokratinėje visuomenėje ir turime susitaikyti su daugumos pasirinkimu, netgi jei toji dauguma priima kvailiausius sprendimus. Tačiau nebūkime kvaili ir nesunaikinkime savo nedidelio, bet brangaus ir tauraus aristokratiško paveldo, kurį įkūnija lietuvių kalba ir jos kultūra.
Ir graudu, kad žmonės nesuvokia šio žodžio reikšmės ir potekstės. Tiesą pasakius, graudinuosi galbūt be reikalo - žodis „kultūra“ bent jau mūsų politinėje erdvėje nuskamba tarsi iš netyčių, vogčiomis, jį ištarusiam pasidaro nepatogu, visi tai supranta ir pasistengia kuo greičiau pamiršti. Nes ekonominės laimės indeksas kur kas svarbiau nei knygų skaitymas.
Žodis „kultūra“ iš apibrėžimo iškrito. Matyt, korektoriui - o gal redaktoriui - pasirodė, kad per daug vienoj vietoj čia tų „kultūrų“. Nemanau, kad tai menkniekis, - veikiau dėsningumas. Patvirtini-mas, kad kalba išeivijai svarbi kaip visuomeninei, organizacinei veiklai telkianti savastis, liudijanti vienos tapatybės paradigmą, nes neišvengiama formuojasi ir kita, išduodanti kitos kultūros įtaką.
Todėl daugelis žmonių neskiria Vals-tybinės lietuvių kalbos komisijos nuo Valstybinės kalbos inspekcijos, nežino, pavyzdžiui, kad VLKK turi internetinį Konsultacijų banką, kuriuo gali naudotis kiekvienas, jeigu jam kas nors neaišku.
Kita vertus, ir žavėtis kuo nors kitu, nei panašiais į save, jis tiesiog nesugebėtų. Tą dar XVI a. pripažino Erazmas Roterdamietis.
Tačiau audrą stiklinėje dažniausiai kelia žmonės, kuriuos šviesaus atminimo Vytautas Kavolis pavadino „pusinteligenčiais“. Ir labai dažnai apie kalbą sprendžia tie, kurie kalbos neišmano. Tokiems žmonėms nereikia nei Konsultacijų banko, nei Kalbos komisijos, nei Kalbos inspekcijos, nes jie patys viską išmano ir dar kitus gali pamokyti.
Netaikykime kalbos prie savo trūkumų - taisykime juos, o ne kalbą. Nepamirškime, kad kalba yra įstatymas, o įstatymo reikia laikytis ir jį gerbti, nes jis sukurtas ne mūsų įnoriams ir pageidavimams tenkinti, o išlaikyti mūsų kultūros, mūsų valstybės, pagaliau mūsų kaip piliečių orumą ir savivertę.
Liberalių pažiūrų žmogui nugara pagaugais nueis, ją išgirdus, nes, ko gero, iškart įsivaizduos eretikų laužus, raganų medžiokles ir kitas įsisenėjusias klišes. Asociacijos laisvos visuomenės žmogui gali kilti kokios tik nori, tačiau niekas šiandieną nesibaisi ir niekam pagaugai per nugarą neina matant akivaizdžius pavyzdžius, kokia „nedogmatiška“ mūsų politika ir kad ji ne tik kad neturi pagrindo, bet dar ir statoma ant chaoso. Ant nieko.
Be dogmos neįsižiebs net menkiausia erezija - juk jos nekyla pačios iš savęs, jos visada turi stiprų - dažnai gerokai stipresnį - oponentą.
Todėl kalbėsiu ne apie kūrybiškumą, bet apie kūrybinį darbą. Apie pagrindinį įrankį, medžiagą, kuria disponuoju, - lietuvių kalbą. Kalba man yra ir sistema, ir struktūra, ir norma, ir troškimas iš normos išsiveržti, ir visi penki pojūčiai, ir gamta, ir antgamtė, ir regimos bei neregimos dimensijos.
Kalba neateis pas jus, jeigu jūs neisite pas ją. Neieškosite jos. Neskaitysite. Tik nesakykite paskui, kad kalba kalta, na, dar kalbininkai, be abejo. Ir kad kas nors riboja jūsų kalbinę raišką. Niekas neriboja - tą darote jūs patys.
Galite šnekėti kaip norite - akademiniu stiliumi, gatvės kalba, kanceliarine ar filosofine - ir niekas jums to nedraus, tik, žinoma, bus neadekvatu, jeigu pasirinksite kalbos stilių netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Kalbos etiketas subtiliai tai primena - žinoma, jeigu tik esate apie tokį girdėję.
Taisyklės nuobodžios, sako daugelis. Žinoma, nuobodžios. O kurios taisyklės yra nenuobodžios? Vairavimo?.. Priešgaisrinės saugos?..
Skaitykite jų kuo daugiau, ir patartina - gerų. O geros yra tos knygos, kurios parašytos kalbos jausmą turinčio žmogaus. Ir bibliotekos čia neturi nuleisti kartelės - žinoma, skaitytojas gali rinktis skaityti ką nori, kad ir visišką šlamštą, tai jo kaip vartotojo teisė. Tačiau ar žmonės, kurie dirba bibliotekose, yra tik vartotoją aptarnaujantis personalas ar šis tas daugiau? Ar bibliotekininko profesinė savigarba yra vertybė?.. Pagaliau ir pats skaitytojas turi paklausti savęs - kodėl aš skaitau?
Norėčiau tarti žodį apie knygų redaktorius. Daugiau kaip per dvidešimt kūrybinio darbo metų teko susidurti su nemažai šios profesijos žmonių - natūralu, juk ir romanų, ir trumposios prozos, ir poezijos, ir eseistikos, ir publicistikos tekstai yra redaguojami. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti šitiems žmonėms.
Iš patirties sakau, kad geras redaktorius - tai lobis autoriui; jis kaip juvelyras nušlifuoja tekstą, apvalydamas jį nuo nereikalingų pasikartojimų, jungtukų, perteklinių žodžių ir viso to, kas yra teksto šiukšlės. Žinoma, jis remiasi norma - jeigu ras nevartotinos reikšmės žodį, visada siūlys keisti, pateikdamas savo variantus. Autorius gali nesutikti, jeigu kūrinio visumai to nevartotinos reikšmės žodžio reikia. Bet jeigu nereikia - užsispirti nėra prasmės. Pagaliau tai yra abipusis pasitikėjimas ir bendras darbas.
Kūrybiniam darbui nei taisyklės, nei kalbos normos, nei „kalbininkų diktatas“ netrukdo. Kur kas labiau trukdo laisvė - tiksliau, anarchija, kai gali rašyti kaip nori.
Tačiau reikia atsiminti, kad visos reikšmingos naujienos jau praneštos. Ir jeigu nori nustebinti, nebūtina skleisti erezijos.
Internete mačiau žavų paršelį, kuris įsijautęs tapė paveikslą. Tie paveikslai, sako, paklausūs ir mielai perkami. Matyt, todėl, kad paršelio tapyti - jeigu tai būtų sukūręs žmogus, niekas nepirktų. Vis dėlto iš žmogaus reikalaujama daugiau nei iš paršelio: perspektyvos, detalių, pagaliau - anatomijos išmanymo ir kūrybinio tikslo. Žodžiu, meistrystės.
Kalba neabejotinai yra meistrystės liudijimas. Ne tik rašytojui. Kiekvienam iš mūsų.
Aistės Kisarauskaitės rašymo vingiai
Dainora Kaniavienė. Aistė Kisarauskaitė 39 SALTO MORTALE. Aistės Kisarauskaitės rašymo vingiai pažįstami seniai. Savitais teksto rakursais ji jau senokai atsiveria „Šiaurės Atėnų", „Literatūros ir meno", „Foto" ir kitokios kultūrinės spaudos skaitytojams. Pažįstama ir tiems, kurie mėgsta lankytis fotografijos, juvelyrikos parodose. Tačiau grožinės literatūros lauke įprasta forma - knyga - ji atsiranda pirmąkart.
Galėtume nudžiugti - debiutas! Tačiau debiutante A. Kisarauskaitę vadinti liežuvis nesiverčia niekaip, nes su plunksna ji draugauja seniai ir viešai. „39 salto mortale" tekstus galima būtų vadinti noveletėmis: jos trumpesnės už apsakymą, primena miniatiūras, kuriose kaitaliojasi trumpos epizodinės lyrinės arba dramatinės temos.
Pati autorė teigia, kad jos literatūriniams herojams nuolat ko nors stinga, o tas stygius ir skatina permąstyti vertybes (p. 9). Taip stygiaus proza poetiškėja: suyra trumpuose vaizdiniuose, emocijos gaidoje ir pasitelkus įvairias stilistines kalbos priemones sukuriamas „aš", kuris tampa kūrinyje pačiu svarbiausiu.
Novelečių centre - žmogaus drama. Tačiau tai nėra įprastas romantinis herojus, blaškomas pasirinkimų, audrų, ar modernusis - iškankintas egzistencinės tragikos. Jo drama kitur. Jis net neišgyvena metafizinio sakralumo griūties. Priimama heterogeniška realybė tokia, kokia yra.
Tačiau autorė ne tik iškonstruoja kasdienybės erdvę, bet ir sukonstruoja naują iš pabirų, pavienių gabaliukų. Esama novelečių, kurių siužetas sukuriamas tiesiog iš matematikos uždavinių pavyzdžių dėliojant vieną šalia kito arba... vyno butelių antraščių. Ir viskas rišlu, siužetas yra!
Dėmesys teksto konstravimui išryškėja tarsi autorės žaidimas literatūrinėmis technikos galimybėmis. Primena semiotikų teiginius, kad viskas, be išimties, yra literatūra. Kaip sakė A. J. Greimas, net autobuso bilietėlis.
Be trūkstamosios detalės, atskleidžiamas toks kūrinio erdvės vaizdinys, kuris išblaško personažo kasdienybę, sulaužo įprastą rutiną. Štai, kad ir, rodos, paprastas, niekuo neypatingas įvykis, išmestas frakas, galbūt susidėvėjęs, galbūt jau seniai sulaukęs savosios pabaigos, sukrėtė iki nuostabos: „Frakas nebuvo mano bičiulis, bet per keletą susitikimų ištaiginguose negyvenamuose Akademijos koridoriuose kalbėjome be paliovos apie visus tuos Hohencolerius, valdančius mūsų visatą, tylėjome be pabaigos. Tikrai buvome panašūs" (p. 13).
Miniatiūra, rodos, gali būti skirta frakui, suteikiant pastarajam gyvo žmogaus savybių, o gali - ir žmogui. Gyvenimo daliai, susijusiai su fraku. Jis vienintelis siejo su išgyventa istorija. Dabar jo nebėra. Nebėra ir dalies jos. Detalė, pakeitusi būtį. Daugiau jie niekada nebeišgyvens vienatvės kartu.
Matyti, kad nevienodos vertybės sukelia painiavą tarp personažų: šiuo atveju, daiktas sužmoginamas, žmogus - nudaiktinamas. Trumpam susikeičia amžinosios tradicinės vertybės. Išrašoma odė prarastajam. Ir „Aš" tampa svarbiau negu „Mes".
Pagrindas - nesusikalbėjimas. Beveik visose A. Kisarauskaitės noveletėse kažkas su kažkuo nesusikalba kaip du nesusisiekiantys indai. Kartais net pati novelečių dėstymo konstrukcija primena laiškus. Lyg laiškai tam, kuriam norėta pasakyti, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių taip ir nepasakyta, neprakalbėta arba tiesiog nutylėta.
Vienas iš tokių faktų netgi turi adresatus „Sąskaita. Anos, gyvenančios Panerių g., prie geležinkelio / vienam vyrui" ir „Sąskaita. Vieno vyro / Anai". Čia adresatai vienas kitam išsako tai, ko iškalbėti būnant drauge nepavyko: „Negaliu gi gerti kavos be pieno, žinai. Kaskart rytą pabudusi tavo namuose ir pažiūrėjusi į šaldytuvą, suprantu, kad nėra. Pieno, grietinėlės, grietinėlės miltelių. Suprantu, kad nelaukei. Vakar net neprisiminei parduotuvėje. Užvakar niekad neprisiminei" (p. 47). Detalės kaina - nutrūkę santykiai.
„Erdvė be šiukšlių" - gerai fotografams žinoma sąvoka. Kitaip - tiesiog paieškos to geriausio, vienintelio galimo rakurso nuotraukai, kad nesimatytų to, ko nereikia, o centre išryškėtų objektas. Išvalyta erdvė sukuria švaros įspūdį ir skatina žvelgti tik į tai, ką norėjo pabrėžti fotografas. Turbūt šioji sąvoka itin tinka ir A. Kisarauskaitės prozos erdvės sandarai apibūdinti. Iš fotografijos ateinantis matymas į literatūrą įneša tvarkos, baigtumo ir taupumo. Nėra nereikalingų aliuzijų. Kiekviena noveletė - atskira erdvė su savita trūkstama detale. Kiekvienoje tema išpildoma taupiai, šiuolaikiškai ir grakščiai. Nebandoma suplakti kokteilio ar snobiškai mėgautis įmantriomis, tuščiomis frazėmis ar žodžiais. Nors intertekstų gausu, bet išlieka rašymas tekančia kalba. Ateinantys vardai iš šiųdienės kultūros ar dailės istorijos netampa labirintu, tačiau reikalauja intelektualesnio skaitytojo, kuriam atviri kultūriniai kodai.
Vis dėlto tekstai tekstuose nesukuria naujų prasmių, jie tik labiau individualizuojami ir atveriama jų reikšmė personažui. Šiuolaikiškumą noveletėse kuria kalba. Jos srautas. Dėliojimas. Joje nemažai šnekamosios kalbos frazuočių, kurios nėra knyginės. Tačiau šiais aspektais naudojamasi tik kuriant dialogus ar rašant laiško tipo noveletę.
Erdvė, pradedant kontekstu rutuliojantis dramai, sukeliančiai herojui egzistencinius sukrėtimus, ir pabaiga telpa į du ar tris puslapius įskaitant iliustracijas ar epigrafus prieš pavadinimą.
Kad ir kiek žiūros taškų suminėjau, vis dėlto svarbiausias noveletėse yra moters žvilgsnis. Moteriškumo gvildenimo, ištisu jo pasaulio atskleidimu ir tematika A. Kisarauskaitės proza mažumėlę primena G. Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos".
A. Kisarauskaitės moteris yra laisva ir nepriklausoma nuo normų. Ji atsakinga sau. Moters refleksija - grakšti, Ji net neturi tikslo išbandyti ar priešintis tradicinės moters stereotipui, kai svarbiausia yra ištekėti, pagimdyti vaikų ir gyventi nuolankiai šeimoje, kad ir kas nutiktų gyvenimo tėkmėje. Taip, yra pyktis, yra aistra, yra emocijos, yra išsiskyrimas, yra įsimylėjimas, bet tai nesiejama su pagrindine moters esme.
Moteris yra kur kas daugiau negu tik santykis su antrąja puse ir jausmai, lydintys poros išgyvenimuose. Jis, vyras, svarbus, bet ne tiek, kad moteris neišgyventų be jo. Tačiau jai nereikia to įrodinėti visuomenei, nereikia išmėginti klišių. Ji paprasčiausiai tai žino. Ji yra. Besąlygiškai. Moteris.
Moteriškumui atskleisti išvengiama kraštutinumų: nėra nei pernelyg egzaltuoto santykio, nei išreikšto perdėto seksualumo. Ji - net ne pamėgtasis ir seniai atsibodęs literatūroje femme fatale modelis. A. Kisarauskaitės moteris lengva lyg iš impresionistinius potėpius mėgstančio dailininko paveikslo. Todėl čia toks svarbus Jos monologas, anksčiau mano minėtoji it laiškų tipo noveletės forma, nes laikas - kintantis dalykas, viskas pasaulyje be paliovos kinta, nieko neįmanoma vienąsyk ir su visam apibrėžti, todėl ir vaizduojamas nuolatinis procesas, tėkmė, bet ne rezultatas.
A. Kisarauskaitės moteris priklauso nuo detalių, jos ją valdo ir todėl ji nuolat keičiasi. Kad ir kokia moteris buvo vakar, ji po šiandienos niekada tokia pat nebebus rytoj.
Asmenybės tipai
1. Gerai mato naujų idėjų ir projektų perspektyvumą. Domisi viskuo iš eilės, tikėdamasis surasti ką nors unikalaus. Greit atsisako tų idėjų, kurios pasirodė neperspektyvios, ir persijungia į ką nors nauja. Turi įvairiapusiškus interesus. Neretai jo polinkiai niekaip nesusiję su pagrindiniu darbu. Siekia aprėpti visus išradimus ir naujoves dominančioje srityje. Generuoja drąsias, alternatyvias idėjas bet kokiu klausimu, su kuriuo jam tik tenka susidurti. Išradimui ar atradimui gali pasiūlyti labai daug pritaikymų. Užsispyręs ir ekspansyvus platindamas savo darbus.
2. Siekia nagrinėti ir aiškinti sudėtingus objektus arba reiškinius, apie kuriuos nėra vienareikšmių koncepcijų arba loginių teorijų. Surinkinėja savo struktūrą kaip „lego-konstruktoriuje“, iš gatavų sudėtinių dalių. Siekia surasti vieningą paaiškinimą įvairiausiems reiškiniams.
3. Pagal charakterį neagresyvus, tačiau savo gyvenimo būdą ir savo teritorijas sugeba ginti labai aktyviai. Į bandymus primesti jam, jo požiūriu, nepagristą suvaržymą reaguoja labai audringai. Nors ir gali atsakyti į mestą iššūkį, tačiau ilgos konkurencijos neišlaiko, kadangi pritrūksta jėgų išlaikyti save mobilizacijos būsenoje.
4. Su žmonėmis bendrauja per artimą psichologinę distanciją. Santykius vertina pagal jų demokratiškumo laipsnį.
5. Dažnai nepasitiki, abejoja daiktų fizinių savybių vertinimu. Viską apžiūrinėja, uostinėja, čiupinėja. Kad pajustų maisto arba gėrimų skonį, jam reikia didokos jų dozės. Tonuso palaikymui jam reikia išorinių stimuliatorių. Lengvai išlaidauja, negalvodamas apie atsargas. Nekreipia dėmesio į tvarką aplink save.
6. Mėgsta kompanijas, vakarėlius, emocionalų bendravimą. Be palaikymo teigiamomis emocijomis ilgai išbūna tingios apatiškos būsenos. Visada pasiruošęs audringam apsikeitimui nuomonėmis, įdomiam ginčui. Į emociją atsako emocija, todėl svarbu neperdozuoti „įklimpimo“ laipsnio, antraip pagautas įkvėpimo užmiršta pradinį prieštaravimų tašką. Emocinėje susijaudinimo būsenoje kalba greitai ir padrikai. Mintys pradeda aplenkti jų žodinę išraišką. Kalba dėl to tampa paini.
7. Nuolat seka turimus laiko resursus. Kitus žmones skubina, bet pats tvarkosi savo ir kitų laiku taip, kaip mano esant reikalinga. Neretai vėluoja arba užmiršta savo pažadus ką nors padaryti numatytu laiku. Būna tai pernelyg žvitrus, tai pabrėžtinai lėtas. Vidutinio veikimo tempo išlaikyti negali. Gyvena savo laiko suvokimu.
8. Yra gerai įvaldęs paralelinių veiksmų technologiją. Moka užsiiminėti keliomis procesų rūšimis tuo pačiu metu. Stengiasi suderinti funkcijų maksimumą. Iš smulkaus reikalo jam išplaukia stambus, reikalaujantis savo realizacijai didelių energijos sąnaudų. Surastas įdėjas tuojau pat išbando praktiškai.
tags: #koks #jausmas #buti #nereikalingu #rasinys