Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai pasirinkti ir pasodinti spygliuočius savo sklype, kad jie sėkmingai prigytų ir džiugintų jus savo grožiu ištisus metus.
Tinkamas Laikas Sodinti Spygliuočius
Ruduo - puikus metas sodinti spygliuočius. Rugsėjį ar kiek vėliau, kol dar šildo „bobų vasaros“ saulė, puikus metas tai daryti. Spygliuočių sodinimas nesudėtingas, tačiau keletą niuansų reikia žinoti. Pats palankiausias tiek spygliuočių, tiek lapuočių medžių ir krūmų sodinimo laikas yra ankstyvas pavasaris, vos iš žemės išėjus pašalui. Mūsų šalyje taip atsitinka paskutinėmis kovo dienomis arba balandžio mėnesio pradžioje.
Tačiau nereikėtų užmiršti, kad pavasarinio sodinimo darbus reikia užbaigti vos pradėjus brinkti ir sprogti spygliuočių pumpurams. Lietuvoje tai labai priklauso nuo klimato sąlygų: šiltą pavasarį daugumos sumedėjusių augalų pumpurai ima brinkti ir sprogti balandžio antroje pusėje, o priešingu atveju - paskutinėmis balandžio dienomis ar gegužės pradžioje. Be to, ši fenologinė fazė yra specifinė kiekvienai augalų rūšiai.
Šiuo požiūriu patogesnis rudeninis sodinimas. Jis siejamas su ūglių augimo pabaiga ir jų sumedėjimu (rugpjūtis-rugsėjis). Rudeninio sodinimo laikas ypač svarbus spygliuočiams. Šie augalai iki pirmųjų šalčių turi bent šiek tiek įsišaknyti. Priešingu atveju dauguma jų žiemą gali iššalti arba žūti nuo pavasarinės saulės nudegimų.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad dauguma sodmenų dekoratyvinių medžių ir krūmų medelynuose ir komercinėse augalų parduotuvėse šiandien parduodami vazonėliuose, o didesni - konteineriuose, todėl sodinimo laikas jiems mažiau svarbus. Dendrologas patikina, kad spygliuočiai sėkmingai prigyja ir rudenį, ir pavasarį. Iš konteinerių augalus galima sodinti bet kuriuo metų laiku, bet geriau, kad po sodinimo dar bent mėnesį gruntas neįšaltų.
Sodindami rudenį, rinkimės laiką po lietingo periodo, kai dirva jau įmirkusi. Paprastai toks oras nusistovi nuo rugsėjo vidurio ir tęsiasi iki spalio vidurio. Kitu laiku, jau susiformavus naujiems ūgliams ir pumpurams, maždaug nuo rugpjūčio pradžios, esant neaukštai temperatūrai ir tinkamai drėgmei, galima persodinti augalus iš grunto - pušis, egles. Tujos, kadagiai, puskiparisiai, tujeniai, mikrobiotos auga ilgiau, todėl geriau sulaukti, kol augimas sulėtės. Tai dažnai būna rugsėjo pradžia ar vidurys.
Jei sodinti pavėlavome ir gresia atšalimas, persodinto augalo šaknų viršų reikia pamulčiuoti durpėmis, pjuvenomis ar pušų žieve, galima apkloti šienu ar eglišakėmis. Tų augalų, kurie jautrūs vėjams ar saulės spinduliams, būtų naudinga apsaugoti ir lają. Tinka speciali balta agroplėvelė ar žalias šešėlinis tinklas.
Pavasarį galima sodinti, kai dirva šiek tiek įšyla ir vėjas apdžiovina drėgmės perteklių - dažniausiai balandžio antrąją pusę, kartais šiek tiek anksčiau. Konteineriuose auginami augalai mažiau jautrūs, nes persodinant šaknys menkai pažeidžiamos.
Kaip Pasirinkti Tinkamus Spygliuočius
Pirmiausia mėginame suskaičiuoti, kiek ir kokiais spygliuotais gražuoliais dabar želdinama Lietuvos aplinka. Tik nepatyrusiam naujakuriui atrodo, kad eglės, pušys ir kadagiai būna dideli, vidutiniai ir maži, kai kurie dar driekiasi žeme, beveik ją uždengdami. O spyglių žaluma gali švytėti melsvais ar gelsvais atspalviais.
Ir čia tik pradžia, nes dar sodinama apie 15 eglių rūšių ir daugybė jų veislių. Populiariausios - paprastosios, serbinės, baltosios ir dygiosios. Dar apie 20 pušų rūšių ir daugybė jų veislių. Pagal veislių skaičių lyderės - kalninės, juodosios, paprastosios ir kablelinės. Maumedžių veislių lyderiai - europiniai ir japoniniai. Pagal medienos struktūrą ir fiziologiją ginkmedis taip pat priskiriamas spygliuočiams. Taigi apytiksliai galima teigti, kad vien rūšių, kurios šiuo metu sodinamos Lietuvos želdynuose, galima priskaičiuoti apie 80.
Daug kas spygliuočius renkasi dėl to, kad jie atrodo gražiai visus metus. Tik gražūs jie tuomet, kai gerai auga. O gerai auga anaiptol ne visuomet, nors spygliuočiai daug kam atrodo galintys ištverti viską. Spygliuočiams, kaip ir bet kuriam kitam gyvam organizmui, svarbi grunto sudėtis, drėgmė. Juos veikia kitų augalų šaknys, kaimynai daro įtaką apšvietimui. Todėl renkantis konkrečiai vietai tinkamus augalus reikėtų nustatyti visas minėtas ir kai kurias specifines aplinkybes.
Pagrindinės sąlygos renkant augimo vietą - dirvožemis, jo kokybė, apšvietimas ir kitų didesnių augalų konkurencija. Dirvožemį galima pagerinti kasant didesnes duobes ir įberiant derlesnio, įrengiant drenažą ar net vertikalias aklinas užtvaras nuo jau augančių didelių medžių šaknų. Apšvietimą ar pavėsį kartais irgi galima pakoreguoti. Sunkiau „susitarti“ su skersvėjais, nes, regis, kaip tik augalai ir turėtų juos mažinti.
Arvydo pastebėjimu, Lietuvoje populiariausi spygliuočiai - pušys, tujos, kadagiai ir eglės. Gal šiek tiek atsilieka kėniai, kukmedžiai, puskiparisiai, maumedžiai. Vis daugėja žmonių, kuriems nepatinka tujos. Iš Šiaurės Amerikos kilusios spygliuočių medžių rūšys, tokios kaip dygiosios eglės, vakarinės ir didžiosios tujos, uoliniai kadagiai, ne visur tinka mūsų aplinkoje. Jo nuomone, žmonės mažokai sodina kryžmiškųjų mikrobiotų, tikrųjų metasekvojų, retesnių eglių ar cūgų rūšių bei jų veislių.
Daug kartų esame girdėję, kad augalus reikia pirkti iš patikimų augintojų, tačiau juk dažnas spygliuočių įsigyja mugėje, o ne medelyne. Kokybiško sodinuko žievė ir spygliai turi būti sveiki ir gyvybingi, ypač - šaknys. Jos maitina augalą ir jeigu sveikos - augalas greitai vystysis, bus atsparesnis aplinkos pokyčiams, ligoms. Apžiūrėkime šakų ir kamieno žievę - ar nėra įtrūkimų, žaizdų, nekrozių. Spygliai taip pat turi būti sveiki, būdingos rūšiai ar veislei spalvos, be grybinių ligų požymių, pageltimų.
Sveikų šaknų žievės spalva gražiai ruda, žievelė stangri ir sultinga. Smulkių šaknelių galiukai gyvybingi, šviesūs. Jeigu augalas nepersodintas kelerius metus ir augo tame pačiame vazone, jo šaknys gali būti labai sutankėjusios, susisukusios. Pasodinus į gruntą ar didesnį konteinerį šaknų gumului bus sunku pasiekti aplinkinį gruntą, todėl augalas silpnai augs, gali išvirsti.
Pagal auginimo standartus, greitai augantys augalai persodinami į didesnį konteinerį kasmet ar net du kartus per sezoną, o lėčiau augantys - kas dvejus metus. Dar svarbu patyrinėti skiepijimo vietą, jei augalas skiepytas. Poskiepio ir įskiepio suaugimas turi būti tolygus, be didelių sustorėjimų vienoje ar kitoje pusėje, be puvimo žymių.
Spygliuočių Sodinimo Žingsniai
Spygliuočių šaknys yra paviršinės, suaugusius į kuokštus, o sodinant augalą svarbu, kad jo šaknys nebūtų „plikos“ - šaknys turėtų būti su žemėmis ir drėgnos. Itin svarbu, kad duobė, į kurią sodinsite augalą būtų ne mažesnė už jo šaknų kuokštą. Jeigu spygliuočius ketinate sodinti ne itin derlingoje - smėlingoje ar molingoje - žemėje, rekomenduojama iškasti didesnę duobę ir jos dugną užpildyti kokybiška kompostine žeme. Tokiam darbui itin tinkama „Agrochemos“ „Kompostinė žemė“, kuri pagerina lengvų ir sunkių gruntų struktūrą. Pasodintą spygliuočio sodinuką reikia gausiai palaistyti vandeniu.
Štai žingsniai, kaip tinkamai pasodinti spygliuotį:
- Iškasame duobę. Galite kasti ir šiek tiek didesnę nei esamas šaknų tūris - likusią ertmę užpildysite žeme.
- Paruošiame duobę. Naudinga į paruoštą duobę įberti šiek tiek komposto ar šiek tiek drėgnų durpių. Tiesa, kaip ir laukinėje gamtoje, spygliuočiai puikiai auga gana nedėkingame dirvožemyje, tad tiek komposto, tiek durpių užteks minimalaus kiekio.
- Sodiname. Naudingiausia šaknies kaklelį į žemę įkišti tiek, kiek giliai jis augo vazonėlyje ar dirvožemyje, tačiau ne žemiau. Užpilame iškasta žeme.
- Suslegiame ar sutrypiame žemę. Jei ji sukrito, papildome. Saugokite šaknis!
- Palaistykite.
- Mulčiuokite. Galite panaudoti tas pačias durpes bei kompostą, taip pat specialų mulčą. Tokia priemonė maitina dirvą bei sulaiko drėgmę, jame gali veistis naudingi mikroorganizmai, o šiltuoju metų laiku nereikės rūpintis piktžolėmis.
- Laistykite ir toliau. Augančiam augalui labai reikalinga drėgmė.
Spygliuočio sodinimo schema
Spygliuočių Priežiūra Po Pasodinimo
Aplink augalo šaknis rekomenduojama paskleisti mulčiaus - mulčiuoti sodinukai lengviau prigyja ir greičiau auga. Paskutinį kartą spygliuočius patręšti rekomenduojama iki rugsėjo pradžios - vėliau augalas pereina į ramybės būseną ir papildomų maisto medžiagų, skatinančių intensyvų augimą, nebereikia. „Agrochema“ lietuviškos birios ilgalaikio veikimo trąšos „Spygliuočiams“ apsaugo spygliuočius ir dekoratyvinius augalus nuo spyglių geltonavimo, sustiprina šaknis, augalai tampa atsparesni žiemojimui, geriau prigyja persodinami.
„Grunto gerinimas ir keitimas - per daug sureikšminti. Vis tiek augalas po kelerių metų turės priprasti prie vietinio dirvožemio. Pakeisto grunto užtenka trumpam, todėl svarbu parinkti tinkamus tai vietai augalus. O dirvos struktūros gerinimas įmaišant organinių trąšų, komposto ar smėlio padės augalui lengviau „startuoti“ pirmaisiais antraisiais metais“, - sako A. „Šaknų stimuliatoriai dažnai pagerina sodmenų prigijimą, augalas lengviau pripranta prie naujos vietos ir sparčiau vystosi. Šaknų vystymąsi skatina fosforas, magnis.
Augalų šaknys auga beveik visą šiltąjį vegetacijos periodą, kol dirva 10 cm gylyje būna ne šaltesnė nei 6-8 laipsnių šilumos. Todėl ir pavasarį neskubėkime sodinti, kol dirva pakankamai neįšyla, o rudenį labai nesuvėlinkime. Pagal mokslininkų tyrimus, augalai geriausiai prigyja, kai persodinami (ypač plikomis šaknimis) likus dviem savaitėms iki pumpurų sprogimo.
Pirmaisiais metais po persodinimo daugumos spygliuočių lajų nepatartina apkarpyti ar stipriau formuoti. Visų pirma turi sustiprėti augalo šaknys, tuo metu jis neturi gydyti žaizdų ir auginti genėjimo paskatintų naujų ūglių. Pirmaisiais metais po persodinimo augalams turi netrūkti drėgmės. Laistykime pagal poreikį ir stenkimės, kad sudrėktų ne tik dirvos paviršius, bet ir visos augalo šaknys iki apatinės dalies. Tačiau pastebėta, kad pernelyg didelis rūpinimasis augalu kartais suveikia priešingai. Gamta paprastai viską sutvarko pati - svarbu padaryti savo darbą tinkamai ir reikiamu laiku.
Populiariausi Spygliuočiai Lietuvoje
Štai keletas populiariausių spygliuočių rūšių, kurias galite apsvarstyti sodindami savo 15 arų sklype:
- Eglės (Picea): puikus pasirinkimas norint sukurti tankią ir privačią erdvę.
- Pušys (Pinus): atsparios ir nereikalaujančios daug priežiūros, puikiai tinka smėlingoms dirvoms.
- Kėniai (Abies): elegantiški ir dekoratyvūs, tačiau reikalauja derlingesnės dirvos.
- Kadagiai (Juniperus): įvairių formų ir dydžių, puikiai tinka alpinariumams ir gyvatvorėms.
- Maumedžiai (Larix): vieninteliai spygliuočiai, kurie meta spyglius žiemą, suteikdami sodui unikalumo.
- Tujos (Thuja): populiarus pasirinkimas gyvatvorėms, pasižymi tankia laja ir nereiklumu.
Vienas perspektyviausių augalų kuriant sodą - vakarinė tuja (Thuja occidentalis). Įvairios tujos formos skiriasi dydžiu, spyglių spalva ir lajos forma. Medeliai sodinami grupėmis, pavieniui, naudojami gyvatvorėms. Tujos sodinamos 0,5-0,7 m viena nuo kitos. Tai nereiklūs ir ištvermingi, greitai augantys augalai, iš jų formuojamos dailios gyvatvorės (tinka šių rūšių tujos: „Brabant” (šviesiai žalios), „Columna” (tamsiai žalios), „Smaragd” (smaragdinio žalumo)). Apvaliosios tujų rūšys - „Danica” (aukštis - 0,5 m) ir „Globosa” (1 m), yra kūginių tujų rūšių.
| Augalo pavadinimas | Aukštis | Priežiūros ypatumai |
|---|---|---|
| Eglė | Iki 50 m | Nemėgsta sausų ir tankių dirvų |
| Pušis | Iki 40 m | Atspari sausrai, mėgsta saulėtas vietas |
| Tuja | Iki 20 m | Nereikli, tinka gyvatvorėms |
| Kadagys | Iki 10 m | Atsparus šalčiui ir sausrai |
Kaip pasodinti spygliuotį pietuose | Visą gyvenimą trunkančio sodininko patarimai|
Atminkite, kad tinkamai parinkti ir pasodinti spygliuočiai gali tapti tikra jūsų sklypo puošmena, suteikiančia jam jaukumo ir privatumo. Svarbiausia - atsižvelgti į augalų poreikius ir pasirūpinti tinkama priežiūra.