Istorikai ir nepriklausomybės pradžią puikiai menantys politikai pasakoja, kad jedinstvininkai buvo „paprasto tarybinio žmogaus“ prototipas, tie, kurie dirbo didelėse gamyklose, dažnai kalbėjo rusiškai ir džiaugėsi gyvendami Sovietų Sąjungoje. Nacionaliniai judėjimai Baltijos šalyse, lietuvių noras gimtąją kalbą padaryti valstybine, o vėliau ir laisvės siekis juos erzino, kaip erzino ir „Jedinstvos“ lyderius, kurie ne tik nuoširdžiai tikėjo Lenino idealais, bet ir uoliai vykdė Maskvos sumanymus.
„Jedinstvo“ gyvavo kelis metus ir labiausiai pasižymėjo mitinguose, kuriuos suorganizuodavo greitai ir profesionaliai. Mitinguose, į kuriuos garso aparatūrą padėdavo atsivežti kareiviai, jedinstvininkai mėgo pamojuoti kumščiais ir vėliavomis, bet įsivelti į dideles peštynes su nepriklausomybės šalininkais, o vėliau šauktis tankų pagalbos, jiems nepavyko. Leido jie ir savo laikraštį, atskiri jos nariai dalyvavo rinkimuose į AT, o pati organizacija išnyko tarsi dūmas kartu su paskutiniais Rusijos kariais, palikusiais Lietuvą.
„Jedinstvo“ įsikūrimas ir veikla
Istorikas Marius Emužis pasakoja, kad „Jedinstvo“ įsikūrė 1988 metų lapkritį ir buvo neformali organizacija. Oficialiai jie rėmė perestroiką, bet realiai buvo kur kas konservatyvesni. Susikūrė jie, kaip reakcija į Sąjūdį, kuris įsikūrė vos mėnesį prieš „Jedinstvo“.
„Tos jėgos, kurios sudarė „Jedinstvo“, telkėsi ir anksčiau, bet 1988 metų ruduo buvo kertinis momentas, nes ir Sąjūdžio veikla, matyt, jiems signalizavo tam tikrus dalykus: lietuvių kalbos statuso grąžinimą, vėliavos klausimai ir panašiai. Tai jiems atrodė antisovietinė veikla“, - pasakojo istorikas.
Pirmasis rimtesnis susidūrimas įvyko 1989 vasario 15 dieną, prieš nepriklausomybės minėjimą. Maskva vykdė energingą kompaniją prieš tą minėjimą, o „Jedinstvo“ ėmėsi demonstracijų, streikų. Pasipylė kritika ir daliai Lietuvos Komunistų partijos lyderių, kurie palaikė arba nepasisakė prieš vasario 16-osios šventimą.
„Tai buvo pirmas viešas minėjimas ir buvo susilaukta veiksmų prieš. Tai rodė, kokios buvo „Jedinstvos“ nuostatos, kokie žmonės ją sudaro. Jie visų pirma buvo prosovietikai, nusistatę prieš nepriklausomybę“, - sakė M. Emužis.
Rimčiausias susidūrimas vyko 1991 metais sausio 9 dieną prie tuometės AT, o dabar Seimo, mat išvakarėse buvo pakeltos maisto produktų kainos, situacija kaito, trūko prekių dėl blokados. Ir štai ryte prie rūmų susirinko jedinstvininkai ir reikalavo Vyriausybės atsistatydinimo.
„Jie taip pat bandė veržtis į AT, sunku pasakyti tai buvo spontaniškas ar iš anksto apgalvotas veiksmas. Mitingas vaikytas vandeniu, būta susidūrimų, muštynių. Vytautas Landsbergis tą kartą kreipėsi į minią pro langą, kiek mačiau video įrašų, jis kalbėjo rusiškai, nors gal būta ir lietuviškų paraginimų. Tas kreipimasis parodo, kas buvo adresatas, kas atėjo ir ko norėjo. Tiesa, kainų pakėlimas buvo atšauktas“, - aiškino istorikas.
Manoma, kad tas sausio 9-osios mitingas buvo preliudija, tikėtasi išprovokuoti muštynes ir susidūrimus su nepriklausomybės gynėjais, to tik ir laukė Maskva. Tada turėjo įsikišti armija „gelbėti žmones“. Buvo skleidžiamos kalbos apie rusakalbių teisių pažeidimus. Taigi buvo bandymų, bet provokacijos nepavyko.
„Labiausiai buvo bijoma, kad „Jedinstvai“ pavyks konsoliduoti rusakalbių jėgas. Jie buvo populiarūs didžiosiose Vilniaus gamyklose, kur kūrėsi darbininkų draugovės, komitetai ir vyko kita organizacija. Ten dirbo daug rusakalbių. Tai buvo gerai organizuota ir greit mobilizuojama jėga, kilo pavojus, kad mušeikų surinkti netruktų. Bijota, kad ir nacionaliniu pagrindu ims vienytis, nes tai būtų pavojus Lietuvai“, - pasakojo M. Emužis.
Reali „Jedinstvos“ galia ir susitelkė Vilniaus gamyklose. „Sausio 13-osios naktį veikė „darbininkų draugovės“, šiuos žmones vežė prie Radijo ir televizijos pastato, jie ten ėjo į vidų, o stovintieji lauke mėtė į juos akmenis. Tai nebūtinai buvo „Jedinstvo“ žmonės, bet tikrai darbininkija. Buvo ir daugiau tokių prosovietinių organizacijų, kaip antai Lietuvos demokratinių jėgų kongresas, net nežinia, kam jis pavaldus buvo. Bet steigtos organizacijos parodyti, kad judėjimas yra masiškas. Nors tai buvo tiesiog manipuliuojami žmonės. Paskui pati „Jedinstvo“ prasiskiedė, atsirado „Gelbėjimo komitetas“ ir kiti“, - sakė istorikas.
Tautinė sudėtis Lietuvoje 1959 m.
Tarybinių žmonių organizacija
Istorikas Kęstutis Antanaitis prisiminė, kad panašios organizacijos kūrėsi ir kitose šalyse. Ten atsirado interfrontai, internacionaliniai frontai. Tiesiogiai jie nebuvo komunistų partijos dalimi, bet vadovai ir veikėjai - komunistai.
„Lietuvos ypatybė buvo ta, kad lenkų daug įtraukta buvo, o kitur - rusai. Tiesa, priklausė „Jedinstvai“ ir lietuvių. Tai tokia sovietinės valdžios atsvara Sąjūdžiui ir kitiems liaudies frontams. Vadovai šios organizacijos buvo smulkūs valdininkai, tie, kas buvo vadinami „tarybiniais žmonėmis“. Jiems netiko, kad lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, tas konfliktas atėjo dar iš 1987 metų. O kiti buvo tie, kuriems Sovietų Sąjungoje buvo tiesiog gera gyventi, nenorėjo nieko keisti“, - pasakojo K. Antanaitis.
Jedinstvininkai savo veiklą koordinavo su kompartija. Tai buvo priedangos ar skėtinė organizacija. Jų veikla faktiškai buvo mitingai ir laikraščio leidybą, buvo sakoma, kad jie neva atstovauja liaudį, nėra partijos žmonės. Šuos žmones naudojo ir sausio 13-osios įvykiuose, bandyta sudaryti vaizdą, kad Lietuvoje yra dvi jėgos, kurios tarpusavyje nesutaria. Jei būtų susipjovę, tai Maskva su tankais nuramintų.
Baimė dėl lietuvių kalbos ir nepriklausomybės
Signataras Eugenijus Gentvilas pasakojo, kad Klaipėdoje jedinstvininkų taip pat netrūko. „Kai 1988 metais Klaipėdoje su kolegomis pradėjome Sąjūdį, tai greitai gimė ir „Jedinstvos“ būrelis. Pirmiausia tai buvo įvairių tarybinio pavaldumo įmonių darbuotojai ir vadovai. Manau buvo organizuota iš Maskvos, nes judėjo daugiausia Vilniaus ir Klaipėdos sąjunginės įmonės, jų darbuotojai. Manau juto, kad Sąjūdis nenori leisti rusifikuoti Lietuvos, o jie priešinosi.
Tai buvo jėga, kuri ieškojo pretekstų nesutarimams. Tiesa, pavojingesni už juos buvo lietuviai radikalai, kuriems niežtėjo nagai pamokyti jedinstvininkus. O juk tik to ir trūko, pasidavimas provokacijoms tuomet buvo labai pavojingas. Maskvai to tik ir reikėjo, sakytų, kad štai Lietuvoje imama mušti rusakalbius. Tokia taktika buvo naudota Gruzijoje, Azerbaidžane“, - pasakojo politikas.
E. Gentvilas prisiminė, kad pačiam susidurti su jedinstvininkais taip pat teko, nes kandidatavo į AT, ėjo per visus kolektyvus Klaipėdoje, kurie buvo jo apygardoje, tai kliuvo ir gamyklų. „Kalbėjau rusiškai ten, nes dalis lietuviškai nesuprato. Tada visur ir mokyklos, ir kolektyvai visi norėjo susitikti. Konkuravom su tokiu KGB darbuotoju per rinkimus, tai abu ėjom per tas gamyklas. Aš vienaip, jis kitaip kalbėjo. Teko kalbėti su tais žmonėmis, jie sąžiningai bijojo, kad su rusais bus elgiamasi blogai. Bijojo persekiojimo. Rinkimuose jie, matyt, balsavo ne už mane. Nors džiaugiuosi, kad pavyko bent jau nuraminti juos, kad nieko baisaus nenutiks“, - pasakojo E. Gentvilas.
O štai signataras Rimvydas Valatka mena, kad su kai kuriais jedinstvininkais jam teko bendrauti asmeniškai, net skelbti jų tekstus. „Aukščiausioje Taryboje dirbo Vladislav Šved, kuris buvo rinktas Naujoje Vilniuje. Jis buvo vienas iš „Jedinstvos“ lyderių. Nemažai jedinstvininkų teko sutikti prie parlamento, kai jie rinkdavosi į mitingus. Dažniausiai tai buvo žmonės suvežti iš gamyklų. Jei komunistų partijoje dauguma buvo pragmatikai, tai „Jedinstvos“ vadai ir tos naktinės kompartijos, o tiksliau, atskilusios kompartijos vadai buvo fanatikai. O kiti nariai buvo daugiausia rusai ir dalis lenkų, darbininkija. Juos suveždavo į mitingus, jie pabaubdavo. Panašiai, kaip dabar baubia maršininkai per mitingus. Lozungai buvo tokie pat, AT - šalin, Landsbergį - lauk“, - pasakojo signataras.
Anot jo, „Jedinstvą“ sudarė dvi dalys: vadai, idėjiniai lyderiai, komunistų partijos fanatikai, kurie net 1988 metai dar tikėjo Markso ir Lenino mokymu bei manė, kad jis yra pats teisingiausias. Na, o eiliniai nariai, nors net formalios narystės ten, matyt, nebuvo - paprasti žmogeliai, atvežti ar atvažiavę į Lietuvą geresnio gyvenimo ieškoti. Jei nemokėjo lietuvių kalbos, nenorėjo jos mokytis ir juos baugino, kad į valdžią atėję fašistai juos sunaikins, taps antrarūšiais.
„Jei Lietuva būtų buvusi laisva, be sovietų kariuomenės ir KGB, tai ši organizacija būtų buvusi juokinga, o gal ir nesusikūrusi. Bet Lietuvoje tuo metu stovėjo sovietų armija, veikė KGB, tai ši organizacija buvo kaip sukarinta. Tai buvo pakankamai didelė masė žmonių, kuriais Maskva, KGB ar vietinė atskilusi kompartija manipuliavo. Jie kėlė realų pavojų, o kartą tik per plauką neįsiveržė į AT. Minia tuomet buvo didelė“, - prisiminė R. Valatka.
„Jedinstvo“ buvo pavojingas reiškinys, bet kai neliko kariuomenės ir KGB, ta organizacija išnyko taip pat tyliai, kaip ir buvo atsiradusi.
Bandymas įkurti Vilniaus krašto autonomiją
Turbūt svarbiausias revoliucinio laikotarpio įvykis Vilniaus krašte, palikęs gilų pėdsaką ir mūsų tautiečių, ir vietos lenkų sąmonėje, buvo bandymas įkurti čia teritorinę lenkų autonomiją. Jos idėją labai aktyviai rėmė Maskva, tikėdamasi, kad tai sutrukdys mūsų nepriklausomybės atkūrimui. Lygiai taip pat rūpinosi atskirti Padniestrę nuo Moldovos, o Abchaziją, Adžariją ir Pietų Osetiją - nuo Gruzijos.
Nuo 1988 m. lapkričio Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos, vykdydamos SSKP CK sekretoriaus Olego Šenino nurodymus silpninti respublikų opoziciją imperijos centrui, ėmėsi organizuoti Vilniaus lenkų teritorinę sritį Lietuvos SSR sudėtyje. 1989 m. gegužės 12 d. Šalčininkuose buvo įsteigta Koordinacinė taryba lenkų nacionalinei autonominei sričiai įkurti, vadovaujama rajono tarybos pirmininko Česlavo Visockio. Jos veiklą rėmė Lietuvos lenkų sąjunga (LLS).
1989 m. rugsėjo 6 d. Šalčininkų rajono taryba priėmė nutarimą:„1. Paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos. 2. Šalčininkų Lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugo egzistuojančios Tarybų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą.“
Vilniaus rajono taryba, palaikydama Šalčininkų rajono iniciatyvą, 1990 m. liepos 6 d. pareikalavo lenkų nacionaline valda paskelbti ir šį rajoną. Tarybos pirmininkas A. Brodavskis aiškino susirinkusiems, kad reikia įkurti Lenkų nacionalinę sritį, į kurią įeitų ne tik Vilniaus, Šalčininkų rajonai, bet ir gretimų rajonų apylinkės, kuriose gyvena nemažai lenkų. Tam pritarė Buivydiškių, Nemenčinės, Pabradės, Rukainių, kai kurių kitų apylinkių tarybos.
1990 m. spalio 6 d. šių rajonų, taip pat Trakų, Švenčionių, Širvintų rajonų kai kurių apylinkių atstovai susirinko į suvažiavimą Eišiškėse, kur paskelbė įkuriantys Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą Lietuvos sudėtyje. O antruoju darbotvarkės punktu buvo apsvarstytas ir priimtas kreipimasis į Sovietų Sąjungos ir Lietuvos vadovybę, į pasaulio viešąją nuomonę.
1991 m. rugpjūtį žlugus pučui Maskvoje, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba rugsėjo 4 d. nutarė paleisti Šalčininkų, Vilniaus rajonų ir Sniečkaus (dabar Visaginas) tarybas, įvesti čia tiesioginį valdymą. Svarbiausi autonomijos organizatoriai, pabūgę teismo, pabėgo iš Lietuvos.
Administracinis Lenkijos suskirstymas 1930 m.
„Jedinstvo“ veiklos pabaiga
Jedinstvo veikė kaip aiškiai KGB valdoma alternatyva, kuri turėjo kompensuoti Sąjūdžio įtaką ir pastumti visuomenę priešingon pusėn, kuo arčiau Kremliaus. Labiausiai Jedinstva pasireiškė 1991 metų sausio 8 dieną, kai surengė mitingą ir bandė paskui šturmuoti Aukščiausią Tarybą.
Formaliai Jedinstvo buvo įkurta 1988 metų Lapkričio 4 dieną kažkokiame Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų institute, kuris iš tikro buvo kažkokia grynai karinės paskirties įstaiga, o tie matavimo prietaisai tebuvo visokia įranga, skirta kariniams radarams, taip kad į ten ir darbuotojai buvo atrinkinėjami dar nuo senų laikų pagal aiškų kriterijų: kad arba būtų nelietuviai arba visiškai nupušę komunistai.
Paskui jau šita organizacija ėmė įsisukinėti savo veiklas ir 1989 jau dirbo pilnais pajėgumais, surengė suvažiavimą, kuriame dalyvavo 707 deputatai, daugiausiai iš Vilniaus ir Klaipėdos, kur buvo didžiausi kiekiai komunistinių veikėjų.
Centriniai Jedinstvo padaliniai buvo kažkur Naujojoje Vilnioje, kur anie turėjo netgi įsisteigę kažkokį Naujosios Vilnios banką ir krūvelę kitų įstaigėlių, o vaizdavo kad kovoja už laisvę ir taip toliau.
Tai aišku, Jedinstvo vis rengė kažkokias provokacijas, bandydavo per Sąjūdžio mitingus sukelti muštynes, veržtis į Aukščiausiąją Tarybą ir kitaip visus nervuoti. O dar Jedinstvo reikalavo, kad Lietuvoje būtų įvestas SSRS prezidento valdymas, valdžia paleista ir imtasi tvirtos rankos.
Aišku, visą laiką Jedinstvo vaizdavo nepriklausomą darbo žmonių jėgą, tik vat kai 1991 įvyko rugpjūčio pučas Maskvoje, tai kažkodėl visa ta Jedinstvo per vieną dieną dingo ir nustojo veikti.
Jedinstvo, Vienybė, Jednošč arba lietuviškiau tariant - Jedinstva, o jei visai originaliame pavidale užrašyta - tai Vienybė - Единство - Jedność. 1988 m. lapkričio 4 d. įkurta Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų institute (Naugarduko g. 1989 m. sausio-birželio mėn. vyko miestų ir rajonų konferencijos. 1989 m. gegužės 13-14 d. Vilniuje įvyko steigiamasis suvažiavimas, pirmininku išrinktas Valerijus Ivanovas. Tais pačiais metais pasitraukė nemažai svarbių narių: Vladimiras Antonovas, Stanislava Juonienė, Ivanas Kučerovas, A. 1989-1990 m. su Lietuvos komunistais organizavo demonstracijas ir streikus, priešinosi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. 1989-1990 m. Panaikinta po 1991 m.
Šiandien, žvelgiant į praeitį, galime įvertinti, kokią įtaką Lietuvai turėjo „Jedinstvo“ ir kaip svarbu buvo apginti nepriklausomybę nuo tokių jėgų.
tags: #kokiuose #darbartiniuose #rajonuose #turejo #buti #ikurtos