Gyvenime labai svarbu išryškinti ir suprasti savo vertybes. Vertybės - tai lyg pamatas pilnaverčiam, ramesniam ir laimingesniam gyvenimui.
Aplink mus klesti daugybė stereotipų, kurie mus veikia ir mums nepadeda gyventi gerai. Turbūt dauguma žmonių netelpa bent į vieną iš jų, o kai kurie ir į daugiau. Gyvenimas dažniausiai labai įvairus, gyvenimo aplinkybės vyksta visaip ir neišeina visiems žmonėms gyventi kaip vienam. Ištekėti, vesti, turėti du vaikus (pageidautina mergaitę ir berniuką), užimti aukštas pareigas, įsigyti namą, šunį… Ir daugybė kitų stereotipų, sklandančių ore ir vis nusileidžiančių mums į mintis, ypač kai gyvenimas pasisuka ne pagal juos. Tuomet prasideda įvairios apibendrinančios mintys: kiti geresni, aš nevykęs, aš nieko nesugebu, niekada nebūsiu laimingas… Taip galvodami ir atitinkamai jaučiamės - toli nuo gero gyvenimo. Ir kaip būtų neįdomu visiems būti vienodiems ir gyventi vienodai.
Visi vienodai gražūs, vienodai sėkmingi. Nėra, ko siekti, nes viską turi. Gyvenimas tuo ir įdomus , kad jis įvairus, o žmonės skirtingi. Taip, kaip visų paveikslų neįstatysi į vienodus rėmus, taip ir žmonių. Todėl labai svarbu žinoti, koks aš, koks noriu būti, kokių vertybių noriu siekti.
Vertybių svarba žmogui
Žmogui vertybės - tai gyvenimo pamatas. Žinoma, kai kurios vertybės gali būti laikinos arba kintančios. Tačiau yra ir tokių vertybių, kurios yra amžinosios - jos visada buvo, yra ir bus.
Siekti vertybių - tai nuolatinis procesas, kai tu eini tam tikru keliu, tuo, kuriuo supranti, kad tau geriausia eiti. O kad tuo keliu galėtum pajudėti, reikia apgalvoti ir suprasti, ko nori.
Prancūzų filosofas E. Munjė apie vertybių ilgaamžiškumą rašo „Patvariausios vertybės pasižymi istorine būtimi“. Tai aukštesniojo lygio vertybės, nurodančios žmogaus gyvenimo kryptį, sudarančios pamatą kitokių, žemesnio lygio vertybių formavimuisi. Tarp visų vertybių ypatingą vietą užima dorovinės, kurios neturi savarankiško turinio, tačiau visuomet susijusios su kitomis, kurių reikia siekti ir kurios tampa aukščiausiuoju žmogiškos veiklos tikslu.
Kalbant apie estetines vertybes, būtų galima teigti, kad visuomet kas vertinga, yra vertinga kam nors. Negali būti niekam nepriklausančios vertybės, nors tai kas yra vienam vertybė, kitam anaiptol nebus vertybe. Iš dalies vertybių kilmę būtų galima kildinti iš visuomenės, kurios dalis ir yra žmogus. Juk jei žmogus yra nesąžiningas, negeras, būtų naivu tikėtis, kad jis turi tokių vertybių kaip orumas, garbė ir pan.
Laiko įtaka vertybių formavimuisi yra didžiulė. Pažiūrėkime į netolimą praeitį - sovietinės okupacijos laikotarpį - juk ne visiems pavyko išsaugoti tą prosenelių ir tėvų puoselėtą vertybių sistemą, kuri buvo grįsta ekonomine valstybės ir jos piliečio galia, krikščioniškuoju dvasiniu mokymu, pagarba tautos istorijai. Troškimas gyventi kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką, nepasotinamas noras praturtėti, dalį visuomenės tarytum apakino. Pažiūrėkime kiek mokyklose besipuikuojančių paauglių - bandančių pranokti vienas kitą brangesniais telefonais, daiktais, vyresnėse klasėse - ir mašinomis. Juk visa tai vyksta ne be tėvų įtakos.
Laikinosios vertybės yra smulkesnės egzistencijos plano dalys. Jos nėra atsparios laikui, nes keičiasi žmogui augant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Amžinos ir laikinos vertybės tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir yra neatsiejamos. Jos papildo viena kitą, sudaro pamatą materialinėms vertybėms, kurios turi būti antraeilis dalykas.
Pagrindinės žmogiškosios vertybės
Yra kelios svarbiausios žmogiškosios vertybės, kurias turite žinoti, kad jums gyvenime sektųsi. Šios vertybės svarbios, nes jos lemia, kaip bendraujame su kitais ir kaip priimame sprendimus:
- Pagarba: Pagarba yra vertybė, kurios turėtume siekti visi. Ji reiškia, kad reikia gerbti kitų įsitikinimus, nuomones ir jausmus, net jei jie skiriasi nuo mūsų pačių.
- Sąžiningumas: Tai galima apibrėžti kaip teisingumą ir patikimumą. Svarbu būti sąžiningam su savimi ir kitais ir pripažinti savo klaidas.
- Užuojauta: Ši vertybė apima rūpinimąsi kitų žmonių poreikiais ir norą jiems padėti viskuo, kuo tik galite.
- Sąžiningumas: Ši vertybė reiškia, kad turite tvirtus moralinius principus ir visada darote tai, kas teisinga, net jei tai sunku.
- Atsakomybė: Ši vertybė reiškia, kad reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus ir būti pasirengusiam prisiimti jų pasekmes.
- Bendradarbiavimas: Bendradarbiavimas yra esminė vertybė, leidžianti asmenims veiksmingai dirbti kartu siekiant bendro tikslo.
- Atkaklumas: Ši vertybė apima išlikimą motyvuotam ir atsidavusiam, kai susiduriama su kliūtimis ar sunkumais.
- Optimizmas: Optimizmas padeda asmeniui pozityviai žvelgti į gyvenimą ir sutelkti dėmesį į gerus dalykus, kurie gali kilti iš bet kokios situacijos.
Šios aštuonios vertybės yra labai svarbios mūsų asmeniniam augimui ir tobulėjimui, taip pat prasmingam bendravimui su kitais.
Vertybių grupės
Vertybes galima suskirstyti į keturias grupes:
- Mokslai/darbas;
- Sveikata/asmeninis augimas;
- Santykiai;
- Laisvalaikis.
Kiekvienoje grupėje reikėtų išryškinti, kas man svarbu, ko aš noriu siekti. Pavyzdžiui, jei sveikatos srityje man svarbu (arba noriu, kad būtų svarbu) sportas ir sveika mityba, o aš valgau nesveiką maistą ir mažai judu - ar einu vertybės link, ar nuo jos? Arba, jei noriu turėti šeimą, bet bijau pradėti naujus santykius su nauju žmogumi ir daugiausiai laiko leidžiu viena/as - ar aš judu vertybės link?.. Tik įsivardijus ir įsisąmoninus, ko aš noriu, galima gyventi gyvenimą, kuriuo būčiau patenkintas.
Dėmesingas įsisąmoninimas
Dėmesingas įsisąmoninimas taip pat labai prisideda prie gyvenimo pagal savo vertybes. Toks gyvenimo būdas padeda išeiti iš automatinio piloto, atsitraukti nuo to, ką diktuoja aplinka ir susijungti giliau su savimi bei savo gyvenimu. Norint mokytis neįsitraukti į automatinį pilotą, galima pradėti nuo paprasčiausios praktikos - stabtelėjimų dienos metu.
Savivertės ugdymas – terapeutas paaiškina!
Stop praktika
Keletą kartų per dieną sustokite ir įsiklausykite į save.
- Nustokite daryti tai, ką darėte.
- Įsisąmoninkite, ką tuo momentu jaučiate (kokios nuotaikos esate, kokias emocijas patiriate), kokius fizinius pojūčius patiriate ir ką galvojate (kokios mintys jums ateina tuo momentu).
- Nukreipkite savo dėmesį į kvėpavimą. Pasirinkite kūno vietą stebėti kvėpavimui - pilvą, krūtinę, gerklę, nosies šnervę, nosies galiuką. Stebėkite savo kiekvieną įkvėpimą, iškvėpimą ir pauzeles tarp jų. Stebėkite kvėpavimo sukeltus kūno pojūčius pasirinktoje vietoje.
- Naujai atsiverkite aplinkai ir dabartiniam momentui po pertraukėlės. Tarsi iš naujo įsisąmoninkite aplinką ir save.
Vertybių krizė ir materializmas
Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau vyksta diskusijos apie visuomenę ištikusią vertybių krizę ir su tuo susijusius skaudžius padarinius. Vertybių krizę apibūdinčiau kaip tokią situaciją, tokią susidariusią padėtį, į kurią patekęs žmogus nepajėgus išsiskleisti, eiti žmogiškosios pilnatvės link, siekti tikslų, vedančių į žmogiškąją laimę. Materializmas persmelkė visas mūsų gyvenimo sritis, įstūmė žmogų į iliuzijos pasaulį, privertė jį patikėti, kad, be materialaus pasaulio, daugiau nieko nėra, kad žemiška laimė yra vienintelis žmogaus tikslas, nes Dievas tėra tik žmogaus fantazijų vaisius. Tai įstūmė žmogų į nesibaigiantį klaidžiojimų, nusivylimų, beprasmybės ratą. Iš tiesų šiandieniam žmogui labai svarbūs vartojimo įgūdžiai, materialinės vertybės, yra net sukurtas lietuviškas naujadaras „daiktizmas“.
Pirmiausia reikėtų suvokti, kad žmogus nėra vien kūniška būtybė, bet - neatsiejama kūno ir dvasinės sielos vienovė. Tik žmogus yra asmuo, apdovanotas protu ir laisva valia, todėl tik žmogus geba protauti, apsispręsti, laisvai rinktis, kurti, apmąstyti savo veiksmus, atsakingai veikti. Tik žmogus pašauktas visapusiškai atiduoti save Dievui per meilę ir tarnystę kitam žmogui. Šios charakteristikos apibūdina išskirtinę žmogaus vertę ir orumą. Man tai aiškiausias atsakymas, kad žmogus niekada negalės pasitenkinti vien materialinėmis vertybėmis.
Anot lietuvių filosofo Juozo Girniaus, jei manysi, kad žmogus yra beždžionės ainis, tai greičiausiai vertybių sistemą kursi pagal kovos už būvį principą. Kur kas kitokia vertybių sistema bus sukurta ir ja bus vadovaujamasi, jei žmogų laikysi Dievo kūriniu, sukurtu pagal paties Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Čia kalbu apie meilės ir tarnystės artimui principą. Taigi, tol kol sau neatsakysiu, kas aš kaip žmogus esu, koks aš esu žmogus, iš kur / kur link aš einu / koks mano gyvenimo tikslas ir t.t. - negalėsiu atpažinti ir pasirinkti tikrojo gėrio, įgalinančio mano asmeninį tobulėjimą.
Asmeninis ir profesinis tobulėjimas
Profesinis tobulėjimas yra neįmanomas be asmeninio tobulėjimo. Tiek asmeninis, tiek ir profesinis tobulėjimas priklauso nuo mano gebėjimo atrasti prasmę ir tikslingumą viso to, ką aš darau, nuo suvokimo, kad viskas turi pasekmes, gebėjimo prisiimti atsakomybę už kiekvieną pasirinkimą, veiksmą. Manau, tiek asmeninis žmogaus gyvenimas, tiek profesinė jo veikla galėtų būti apibūdinama kaip žingsniavimas iš praeities į ateitį. Žmogus visada su savimi nešasi savo praeities nešulį - patirtį, kurią yra sukaupęs. Todėl, jei noriu tobulėti (bet kurioje srityje), turiu išmokti apmąstyti, įvertinti savo patirtį, įsivardyti ateities siekinius.
Šiandien ypač sunku išsilaikyti konkurencingoje darbo rinkoje. Klientas nori gauti kokybiškas, nepriekaištingas paslaugas. Todėl perspektyviai mąstantis darbdavys tikrai nesitenkina tik darbuotojo gebėjimu mechaniškai atlikti tam tikrą funkciją. Nesvarbu, apie kokią paslaugų teikimo sritį kalbėtume, darbdavys, siekiantis sukurti sėkmingą verslą, ieškos atsakingo darbuotojo, gebančio kritiškai vertinti savo darbo kokybę, atviro naujovėms, iniciatyvuvaus, siekiančio nuolat tobulėti, mokančio bendrauti, sugebančio įsiklausyti, išgirsti, suprasti ir paguosti kitą žmogų ir pan.
Šeimos vertybės
Nuo seno šeimos vertybės puoselėjamos kaip vienos svarbiausiųjų. Net krikščioniškoji, musulmoniškoji, judaistinė ar bet kokios kitos religijos išmintis šeimą apibrėžia kaip visuomenės bei valstybės pamatą. Šeima - tai kertinis akmuo valstybės kūrime. Taip pat tai - žmogaus dvasios šaltinis. Šeima nuo seno buvo vienas iš pradų bei galutinių gyvenimo tikslų. Šeimos židinys jaunam žmogui parodydavo, kas yra meilė, pagarba bei atjauta. Žmogus gimdavo tam, kad kurtų. Ir augintų. Tęstų savo šeimos liniją, tuo pačiu perduodamas savo šeimos išmintį savo sūnui ar dukrai. Tokiu būdu buvo išsaugomos vertybės.
Tačiau mūsų moderniame pasaulyje tai, kas yra ne modernu, dažniausiai užmirštama. Tuomet dienos šviesą išvysta naujosios, materialinio pasaulio vertybės, o tai šimteriopai apsunkina žmogaus gyvenimą. Žmogui primetamos kažkieno kitos sukurtos nuostatos - “vertybės“, kurias puikiai apibrėžia lietuviškasis naujadaras „daiktizmas“. Šiandieninis žmogus pasižymi ne savo dvasinėmis galimybėmis, bet vartojimo įgūdžiais. Turbūt geriausiai atspindintis šiandienines vertybes pasakymas yra „Aš turiu, o tu ne“ (tad aš esu geresnis).
Modernus žmogus nebegalvoja apie kitus. Lyg ir tiesa, tačiau asmeniniai (ne bendrieji) tikslai visuomenės neveda į priekį. Žodis „meilė“ šiandien nebereiškia vien tik meilės artimui, šeimos nariui. Šiandien šis terminas apibrėžiamas kaip seksualinė, materialinė ar dar kokia nors kitokia meilė, ir vis dėlto tik retais, išimtiniais atvejais meilė šiandien išlieka meile.
Naikinant tai, kas tyra, atsiranda tai, kas nuodinga. Vos tik pradėjo formuotis dorovės normoms, žmogus pradėjo mylėti. Jis pradėjo rūpintis savo artimu bei tuo, kuris jam svarbus. Tokių vertybių, kaip meilė, nebuvimas žmogų stumia atgal į pirmykštės visuomenės lygį, kai meilė reiškė tik lytinius santykius, norint susilaukti palikuonių. O tai, kur esame dabar, akivaizdu, tereikia apsidairyti: laisvo elgesio merginos, nuogi kūnai, kūniškų malonumų kabinos.