Žodis ikona yra graikų kilmės “eikon”, kas reiškia įvaizdį, atvaizdą, paveikslą. Tad paprastai siaurąja prasme ikona laikoma įrėmintas portretas kokio nors šventojo, Kristaus ar Dievo Motinos. Ikonų menas yra gana senas, jis pasirodė jau 4-tame šimtm. Seniausios rastos ikonos yra iš 6-to šimtmečio.
Dievo Motinos ikona su kūdikiu, VI a.
Būtent iš karaliaus Justino I laikų, kada prasidėjo auksinis Bizantijos amžius. Jos tik praeitam šimtmetyje buvo atrastos Sinajaus kalno Šv. Katarinos vienuolyne. Šio Bizantijos laikotarpio ikonų pagrindinę temą sudaro Kristus. Bet jis ikonose nevaizduojamas pagal helenistinį modelį, o palestiniško tipo su per vidurį perskeltais plaukais, dvišaka barzda ir tiesiu žvilgsniu.
Ikonų Meno Raida
Ikonų menas, žinoma, klestėjo per visą Bizantijos laikotarpį. Dailininkams tada buvo nustatytos griežtos taisyklės, nuo kurių jiems nebuvo leista nukrypti. Tik įsigalėjus ikonoklastams, Bizantijos ikonų menas sustojo, nes ikonoklastai naikino bet kokį bažnytinį meną. Šio periodo pasekmės ryškiai matomos ir minėtose uolų bažnyčiose, kur daugelis freskų vaizduoja visiškai abstrakčias formas, vietoje šventųjų. Bizantijos ikonų menas jau 13 šimtm. persikėlė į Viduržiemio jūros salą - Kretą.
Nors Kreta jau seniai buvo žinoma, kaip kultūros ir meno centras, bet tuo laiku Bizantija į jos kultūrą turėjo ypatingai didelę įtaką. Savo žydėjimo laikotarpį ikonų mene Kreta pasiekė 16 amžiuje. Iš Pietryčių Europos ikonų menas 12 - 13 šimtm. perėjo į Serbiją, Bulgariją ir Rumuniją. Tačiau didelių aukštumų ten nepasiekė. Savo žydėjimo laikotarpį ikonų menas pasiekė Rusijoj. Žymiausia rusų ikonų meno mokykla buvo įsikūrusi Novgorode. Į Rusijos ikonų meną tada pateko ir daug vakarietiškos įtakos, nes Novgorodas tada turėjo artimus prekybinius ryšius su Vakarais. Stipria spalvų išraiška vėliau pasižymėjo Pskovo ikonų meno mokykla.
Bet kalbant apskritai apie rusų ikonų stilių, reikia pažymėti, kad jie šiame mene išryškino sintezę jų originalaus stiliaus ir bizantinio. Vėliau rusų ikonų menas degradavosi. Ikonų puošnumas rėmėsi tik paauksuotu metalo apvalkalu. Tada išsivystė vadinamoji devocionalinė industrija. Fabrikai šventųjų atvaizdus išspausdavo metalo plokštėse. Lietuvoje ikonų menas beveik neegzistavo, nes tai buvo grynai Rytų Bažnyčios produktas.
Stačiatikių (ortodoksų) šeimos ikonos, namų šventovės: tradicijos kilmė ir prasmė | Paskaita
Dievo Motinos Ikonografija
Dievo Motinos ikonografijoje aiškiai išskiriami penki pagrindiniai Dievo Motinos (Theotokos) vaizdavimo būdai:
- Hodegetrija (Odigitrija): Šioje ikonoje Dievo Motina viena ranka laiko Vaikelį, o kita rodo į jį.
- Meilingoji (Umilenije, Eleusa): Šioje ikonoje Mergelė su Vaikeliu meiliai susiglaudžia skruostais, Vaikelis viena ranka ją apkabina.
- Maloningoji (Enthroned, Kyriotissa, Panakranta): Mergelė Marija vaizduojama sėdinti soste su Vaikeliu ant kelių, abudu žiūri tiesiai prieš save.
- Tarpininkaujanti (Panayia Agiosortissa, Zastupnitsa): Mergelė Marija vaizduojama viena, iš profilio, sulenktomis rankomis, žiūri nuo savęs į kairę pusę.
- Besimeldžiančioji (Oranta, Panadia, Our Lady of the Sign, Znamenskaja): Šio tipo ikonoje Mergelė Marija laiko Vaikelį įsčiose, kurios pavaizduotos kaip rutulys.
Vladimiro Dievo Motina, Eleusa tipo ikona
Hodegetrija
Pirmasis ir turbūt dažniausiai paplitęs būdas yra Hodegetrija (Odigitrija), t.y. "rodanti kelią". Šioje ikonoje Dievo Motina viena ranka laiko Vaikelį, o kita rodo į jį. Tai gali būti siejama su Jėzaus žodžiais: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane". Kita vertus, tradicija sako, kad Mergelės Marijos Hodegetrijos protovaizdą nutapė pats Šv. Lukas, o šis atvaizdas V a.
Lukiškių Dievo Motina
Manoma, kad Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas yra vienas seniausių, pasiekusių mūsų laikus, tik dar mažai tyrinėtas. Pasakojama, kad šį atvaizdą Maskvos karo metais apie 1649 m. į savo dvarą atsivežė Lazdijų seniūnas ir Lietuvos artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Jo sūnus po tėvo mirties padovanojo šį atvaizdą Seinų dominikonams, kurie savo ruožtu 1684 m. jį atidavė Vilniaus Lukiškių dominikonų Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai-taip stačiatikiška ikona tapo katalikišku paveikslu.
Reikia paminėti, kad lenkai ir lietuviai neretai kaip karo grobį iš kitatikiškų kraštų parsiveždavo bažnytinių vertybių, įskaitant ir šventuosius paveikslus, kuriuos dovanodavo katalikų bažnyčioms kaip votus už Dievo pagalbą. Tais pat metais Lukiškių dominikonai jau ėmė užrašinėti stebuklus, patirtus šio atvaizdo dėka. Vilniaus akademijos spaustuvė 1737 m. Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas buvo ne kartą restauruotas, todėl šiuo metu nėra galimybės nustatyti tikslią paveikslo sukūrimo datą. Lietuvos dailės muziejaus Petro Gudyno restauracijos centre šis paveikslas paskutinį kartą restauruotas 2008-2012 m. Tuo metu ir buvo nustatyta, kad ši ikona buvo nutapyta pagal XV a. pab. labai populiarų Smolensko Hodegetrijos atvaizdą. Lukiškių Hodegetrija datuojama XV a. pab.-XVI a. pr. ir priskiriama Vidurio ir Šiaurės Rusijos žymiausia Dionisijaus (kitaip-Maskvos) dailės mokykla.
Nenugriaunama Siena (Blachernae)
Besikuisdama po Dievo Motinos atvaizdus radau vieną įdomų- Hodegetrijos tipui priskiriamą Nenugriaunama Siena (Blachernae). Ši VII a. ikona buvo Blachernae rajone Konstantinoplyje, todėl ir gavo tokį vardą. Ji laikyta ne tik šio miesto, bet ir visos Bizantijos globėja. Viena istorija pasakoja, kad ikona dingo 1434-1453 m. nežinomomis aplinkybėmis, bet XVII a. ji pati, o gal tik jos kopija atsirado Ato kalno vienuolyne, tada šią ikoną 1653 m. Ato kalno vienuoliai pasiuntė dovanų carui į Maskvą, o caras liepė ją pakabinti Uspenje sobore priešais Vladimiro Dievo Motinos atvaizdą. Karo su Abiejų Tautų Respublika dėl Smolensko metu ši ikona buvo pritaisyta ant caro rogių kaip apsauga jam keliaujant.
Meilingoji (Umilenije, Eleusa)
Antrasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Meilingoji (Umilenije, Eleusa). Šioje ikonoje Mergelė su Vaikeliu meiliai susiglaudžia skruostais, Vaikelis viena ranka ją apkabina. Tai nėra tik meilus šeimos ryšys, bet ir savotiškas meilės ryšio tarp Dievo ir žmonijos simbolis.
Jaroslavlio Umilenije ikona
Dar 1213-1215 m. Jaroslavlio kunigaikštystėje buvo pastatytas Uspenjės soboras, o jame ir dabar yra saugoma Jarosalvlio Dievo Motinos ikona. Originalioji ikona žinoma nuo XIII a. ir garsėja stebuklais. Sakoma, kad XIII a. į miestą šią ikoną atvežė kunigaikščiai Vasilijus ir Konstantinas Vsevolodičiai. Tai įvyko sunkiais kraštui metais, nes juos siaubė mongolai totoriai, o šis atvaizdas turėjo įkvėpti Jaroslavlio gyventojams tikėjimo ir vilties kovoti su žiauriu priešu. 1501 m. Jaroslavlyje kilo gaisras, nusiaubęs miestą, sudegė ir Uspenjės soboras.
Ruošiant vietą naujam soborui, buvo rasti kunigaikščių Vasilijaus ir Konstantino sarkofagai. Po pamaldų juos palaidojo ten, kur rado, bet čia prapliupo dangus-kilo baisi audra ir dvi savaites be pertraukos lijo. Miestiečiai suprato tai kaip ženklą, kad nepakankamai pagarbos parodyta kunigaikščiams. Jie kreipėsi į Rostovo vyskupą prašydami leidimo gerbti kunigaikščius kaip šventuosius. Palaikai buvo pernešti į Šv. Boriso ir Glebo cerkvę, ir tuoj pat liūtis liovėsi. Žinia apie šį įvykį pasiekė Maskvos didįjį kunigaikštį Ivaną III, kuris iš Maskvos atsiuntė patyrusių meistrų naujojo soboro statyboms. Taip 1501-1504 m. Jaroslavlyje iškilo penkių kupolų dengtas, didžiausias Jaroslavlio krašte soboras. Štai tuomet išgarsėjo ir Jaroslavlio Umilenije ikona, kurią imta kopijuoti.
Į naują soborą pernešti ir kunigaikščių palaikai su Jaroslavlio Umilenije ikona. 1789 m. Rostovo arkivyskupas persikėlė į Jaroslavlį ir taip Uspenje sobore saugoma ikona įgavo dar daugiau pagarbos. 1937 m. Uspenjės soboras buvo išsprogdintas, nes reikėjo atlaisvinti vietą parkui. Ikona dingo. Ir štai, 1998 m. vienas ikonų tapytojas ir restauratorius iš Murmansko atvyko į svečius pas pažįstamus Rostovo apylinkėse. Čia daržinėje jis ir rado šią ikoną, jos būklę galima įsivaizduoti. Dailininkui ikoną pavyko pasiimti pas save į Murmanską ir restauruoti. Darbą užbaigė 2000 m., o 2003 m. ikona grįžo į Jaroslavlį, šalia kunigaikščių palaikų, kuriuos irgi pavyko išsaugoti. Uspenjės soboras atstatytas 2004-2010 m.
Jeigu Mergelė liečiasi su Vaikeliu skruostais, ikona priskiriama Eleusa tipui, o jeigu Mergelė prie Vaikelio glaudžiasi smarku-tai Glykophilousa tipas. Jeigu Mergelė su Vaikeliu glaudžiasi skruostais, o Vaikelis abiem rankom ją apkabina- tai Kardiotissa tipas.
Maloningoji (Enthroned, Kyriotissa, Panakranta)
Trečias Dievo Motinos vaizdavimo tipas yra Maloningoji (Enthroned, Kyriotissa, Panakranta). Mergelė Marija vaizduojama sėdinti soste su Vaikeliu ant kelių, abudu žiūri tiesiai prieš save. Apie A. Ritzos mažai žinau, tik tiek, kad jis gyveno 1421-1492 m. ir buvo ikonų tapytojas Kretoje.
Tarpininkaujanti (Panayia Agiosortissa, Zastupnitsa)
Ketvirtasis Dievo Motinos vazidavimo būdas yra Tarpininkaujanti (Panayia Agiosortissa, Zastupnitsa). Mergelė Marija vaizduojama viena, iš profilio, sulenktomis rankomis, žiūri nuo savęs į kairę pusę. Dažnai tokia ikona buvo diptikas su Jėzaus ikona, į kurią ir yra pasisukusi ir meldžianti mums užtarimo Marija. Tai gana retas atvaizdas, sunkiai radau iliustraciją, bet ir apie ją nėra informacijos, tai nežinia, ar tai-tikra ikona ar tik piešinėlis. Marija Agiossortissa.
Besimeldžiančioji (Oranta, Panadia, Our Lady of the Sign, Znamenskaja)
Penktasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Besimeldžiančioji (Oranta, Panadia, Our Lady of the Sign, Znamenskaja). Šio tipo ikonoje Mergelė Marija laiko Vaikelį įsčiose, kurios pavaizduotos kaip rutulys. Tai turi priminti žodžius Izaokui: "Pats Viešpats duos jums ženklą. Rusios žemėse šio tipo ikonos žinomos jau XI-XII a. Jos taip pavadintos Didžiojo Naugardo ikonos garbei, su kuria siejamas 1170 m. įvykis.
Tuo metu Didysis Naugardas buvo priešų apsuptyje ir žmonės ėmė melstis Viešpaties užtarimo. Į trečią parą Didžiojo Naugardo arkivyskupas išgirdo balsą, liepantį paimti iš cerkvės Dievo Motinos atvaizdą ir nunešti ant miesto sienos. Kai ikona buvo nešama, ją priešai apšaudė strėlėmis, viena jų perdūrė Marijai veidą. Iš ikonos akių pasipylė ašaros ir ji atsisuko veidu į miestą. Tokį stebuklą pamatę priešai kone išprotėjo, ėmė mušti savus, o drąsos įgavę naugardiečiai juos užpuolė ir nugalėjo.
Kiti Dievo Motinos Atvaizdai
Yra keletas kitų kanoninių Dievo Motinos atvaizdų. Įdomūs yra Dievo Motinos Užtarėjos (Pokrova) paveikslai. Juose Mergelė Marija apsiaustu dengia jos užtarimo meldžiančius asmenis. Dievo Motina užtaria Bogdaną Chmelnickį. Dievo Motina su Šv. Juosta/Diržu. Pasakojimą apie Mergelės Marijos numestą iš dangaus diržą Šv. Tomui turi ir katalikai.
Stačiatikiai teigia, kad diržą iš kupranugario karčių Marija pasidarė pati ir nešiojo iki gyvenimo pabaigos. Melstis prieš šią ikoną reiškia melstis už pasaulio išgelbėjimą. Yra daug įvairių pasakojimų, kaip jau po mirties Marija vienam ar kitam asmeniui perdavė šį diržą, kuris ėjo iš rankų į rankas, paskui pateko į relikvijas ir gelbėjo nuo epidemijų.
Aušros Vartų Paveikslas
O štai kuriam tipui priskirti Aušros Vartų paveikslą? Jis nutapytas 1620-1630 m. Jo autorius nežinomas, bet jis rėmėsi Tomo de Leu graviūra, kuri savo ruožtu buvo Marten de Vos graviūros kopija. Tai-Nyderlandų menininkai. Yra legenda, kad Algirdas šią ikoną parvežė iš Chersono savo karo žygio metu (apie 1363 m.), o jo žmona Julijona ją padovanojo Švč. Trejybės cerkvei, ir tik vėliau ji tapo katalikų paveikslu (ir taip patogiai dėl maldininkų dėmesio nebekonkuravo su Ivano III dukters Elenos atsivežta ir Skaisčiausiosios Dievo Motinos sobore Vilniuje saugota ikona iš Maskvos).
Aušros Vartų Dievo Motina
Šis Marijos atvaizdas bet kuriuo atvejus unikalus- jame Mergelė be Vaikelio ant rankų. Yra nemažai versijų, kodėl taip yra. Vienas aiškinimas yra toks, kad paveiksle pavaizduotas Apreiškimo momentas, kai Vaikelio dar nebuvo: "Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį". Dar aiškinama, kad Nyderlandų dailėje tai buvo būdinga diptikams poroje su Jėzaus portretu, į kurį žiūri Marija. Labai panašu į stačiatikių Agiossortissa. Dar kalbama, kad dangaus simboliai apkaustuose leidžia manyti šį paveikslą esant Apokalipsės Mergele: "Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas".
Pažaislio Paveikslas
Kitas unikalus Marijos paveikslas yra Pažaislyje ir vadinamas Gražiosios Meilės Motina. Čia matome Mergelę su Vaikeliu apsuptus gėlėmis. Galima būtų galvoti apie hortus conclusus, Aptvertą Sodą- ši simbolika buvo populiari Viduramžiais ir Renesanso laikais. Aptvertas Sodas žinomas iš Giesmių giesmės ir sakoma, kad jis simbolizuoja nuo nuodėmės apsaugotas Mergelės įsčias. O štai XVII a. Kamaldulių Dievo Motinos paveikslas.
Šį paveikslą kamalduliams padovanojo Kristupas Pacas, 1661 m. gavęs jį dovanų iš popiežius Aleksandras VII. Paveikslą gerbė ne tik kamalduliai, bet ir vėliau vienuolyną perėmę stačiatikiai. Pirmojo pasaulinio karo metais stačiatikių vienuoliai pasitraukė į Rusiją, išsiveždami ir šį atvaizdą. Jį atgauti pavyko 1926-1928 m. Sovietmečiu paveikslas iškeltas į Kauno arkikatedrą baziliką, iš kur 1978 m. buvo pavogtas. Laimei, netrukus paveikslas atsirado ir buvo restauruotas, o 2000 m. grįžo į Pažaislį.
Ikonų Klasės
Ikonų klasės skiriamos remiantis tais pačiais kriterijais: žodžio kaip ženklo referencija ir semantine referentų klasifikacija. Pirmiausia nuo vardų ikonos skiriasi ypatinga referencija: (a), (b) ir (c) sakiniuose pavartojamos garsinės išraiškos (ypatingi nekaitomi žodžiai), kuriomis mėgdžiojamas nekalbinės tikrovės garsas (beldimas), sukuriamas nekalbinės tikrovės garsinis vaizdinys (uodegos vizginimas), išreiškiamas tam tikrą akimirką netikėtai pajuntamas jausmas (skausmas). Iš pirmo žvilgsnio, ikonų vartojimo sfera gerokai siauresnė už vardų ir tarnybinių žodžių.
Andrejaus Rubliovo Ikona „Trejybė“
Rytų Bažnyčios ikonografijos šedevras - rusų stačiatikių vienuolio Andrejaus Rubliovo tapyta ikona „Trejybė“ - žinomas visame krikščioniškame pasaulyje kaip kulto ir maldos objektas bei savotiška teologijos apie Švenčiausiąją Trejybę mokykla. A. Rubliovo „Trejybė“ sukurta XV a. pradžioje - laikotarpiu, kai Maskva konsolidavosi kaip naujas stačiatikybės centras po Bizantijos nuosmukio, kai stačiatikių vienuolio šv. Sergijaus Radonežiečio dvasinis impulsas skatino vienuolinę reformą ir dvasinį atsinaujinimą, o hesichazmo teologija atvėrė naują, kontempliatyviąją, Dievo pažinimo dimensiją.
Andrejaus Rubliovo Trejybė
Nikono Radonežiečio, Sergijaus mokinio, prašymu A. Rubliovas nutapė Švenčiausiosios Trejybės atvaizdą savo dvasinio tėvo Sergijaus garbei pastatytai Trejybės katedrai. 1411 m. medinis Trejybės bažnyčios pastatas sudegė, o 1422-1425 m. buvo pastatyta nauja akmeninė katedra. Ikona tapo šios katedros dvasine šerdimi ir teologiniu identitetu. Švenčiausiosios Trejybės ir šventojo Sergijaus laura tapo dvasinio gyvenimo epicentru Rusijoje, kur A. A. Rubliovo gyvenimo ir kūrybos laikas sutapo su dramatiškais Rusijos istorijos posūkiais.
Daugiau nei du šimtus metų rusai gyveno po mongolų-totorių jungu, patyrę ne tik politinę priespaudą, bet ir kultūrinę izoliaciją bei ekonominį nestabilumą. XIV a. pabaigoje mongolų įtaka ėmė silpnėti, tad rusų kunigaikštystės galėjo stiprėti ir siekti savarankiškumo. 1380 m. įvyko lemtingasis Kulikovo mūšis - pirmoji reikšminga pergalė prieš Aukso ordą. Ši pergalė suteikė rusams naują viltį ir įkvėpė tautos dvasinį atgimimą.
Ikonos Reikšmė
Išgirdę tariant žodį „ikona“, beveik nesąmoningai jį siejame su religija, o kadangi esame krikščionys, ir ne bet kokie, o vieninteliai teisingi Rymo katalikai su lenkišku akcentu, ikonos vaizdinį iškart pakabiname bažnyčioje, tyliai tardami, kad ikona ne tik vaizduoja „Dievą“ ir gausią jo šeimyną, bet jau pati savaime, ne kaip vaizdo rodytoja, o kaip savyje rymanti duotis yra „Dievo“ ir jo palydos namai, netgi savotiškas dievybės gyvenimo būdas, kaip tik todėl pažymėtas šventumo antspaudu, ir tik lėkštas ateistas arba vadinamasis „tyrinėtojas“ ikonos turinį drįsta šventvagiškai atskirti nuo tiesioginio - dieviškojo - jos būties ir duoties būdo.
Trumpai tariant, tradicinėms akims ikona atsiveria kaip pats apsireiškęs „Dievas“ ar kaip „Dievo“ epifanija.Tačiau žodžio „ikona“ graikiškoji kiltis atskleidžia ir kitą, mūsų užmirštą, o gal ir nežinotą, tačiau labai svarbų, ir gal net svarbesnį nei religinis, šio žodžio klodą: mūsiškė „ikona“ kadaise yra atsiradusi iš graikiškų žodžių „eiken“, „eikenai“, o jie nusako panašumą arba panėšėjimą - „eikenai“ reiškia „būti panašiam“, ir nebūtinai būti panašiam į tai, kas vadinama „dievybe“; ikona gali reikšti ir kitą panašumą: būti panašiam į bet kokį anapus ikonos esantį daiktą ar įvykį, o tai reiškia, kad ikoniškumą graikai sieja su žmogui būdingu, galima sakyti prigimtiniu, polinkiu pamėgdžioti anapus jo - grynojo nežmogiškumo lauke - esančius daiktus ir daiktų bei įvykių ansamblius ar pamėgdžioti šitą absoliutų nežmogiškumą žmogiškomis priemonėmis - kalba ir vaizdais pasakoti apie nežmogiškojo pasaulio duotis, šitaip, mėgdžiojant, pereinančias į mimetiškai atsirandantį žmogaus pasaulį, kurio centre būtent per ikonos „dieviškumą“ išlieka absoliutaus nežmogiškumo branduolys.
Šiuo požiūriu ikona yra anapus žmogaus esančio nežmogiškojo (filosofų žargonu - juslinio) pasaulio daiktų ir akivaizdžiai matomų įvykių mimezė, o kadangi „dievybės“ vaidinys šiaip ar taip išreiškia patį radikaliausią nežmogiškumą, ikonai anksčiau ar vėliau buvo lemta tapti visų religijų centrine duotimi - dievybės apreiškimu. Taigi ikona kaip eikenai teritorija siekiama „būti panašiam“ į nežmogiškąją anapusybę: iš tamsios neapibrėžtybės ikoną iškeldamas į aiškiausią pavidalą ir vidurdienio šviesą, žmogus, mirtingasis, bando būti panašus į tai, kas nuo jo nepriklauso, kas gyvena smarkiau, tikriau, intensyviau ir paprasčiau nei jis pats, todėl gali būti ar tapti nepranokstamu pavyzdžiu ar egzistenciniu orientyru, leidžiančiu tam vargingam padarui kažkiek sutramdyti ar sutvarkyti jame ir jo nuolat tykančią betvarkę ar netgi jo sielos ir kūno gelmėse kunkuliuojantį chaosą.
Taigi tai, kas svarbiausia ikonoje, galima nusakyti taip: ikona parodo intensyviausios Tikrovės teritoriją, vietovę ir centrą, pati būdama - ar stengdamasi būti - panaši į šitą absoliutų centrą. Ikonų meistras yra žmogus, paties likimo pasmerktas matyti paties daikto - nesvarbu kas tai būtų: akmuo, žolės laiškas, šaltinio akis, rankos mostelėjimas, raukšlių vagos senolio veide, žydinti obelis, nunešioti batai ar karvės akis - veidą ir paliudyti jį ikona. Tas veidas jau pats savaime yra grožio lizdas, ir jo švytėjimas negali net iš nešvankios artumos būti bjaurus, todėl neįmanoma net įsivaizduoti bjaurios ikonos, lygiai kaip neįmanoma bjauri Tikrovė, nes Tikrovė ir Grožis yra tas pat, nes ne kas kita kaip grožis iškelia į paviršių Tikrovę - galutinę ir intensyviausią Tikrovę.
Jei fotografuojantis žmogus lieka ištikimas fotovaizdo ir fotosofinio susitikimo su daiktu ir pasauliu esmei ir prigimčiai, gali atsirasti ikonos, kur kas pranokstančios, pavyzdžiui, religinių ikonų ikoniškumą, t.y. jose sutelktą intensyviausios Tikrovės vaizdinį, sutampantį su pačia Tikrove. Religinėse ikonose fatališkai esama pragaištingo atotrūkio tarp tariamos „gelmės“ ir aki...