Siekiant šį didžiulį aruodą pažinti, dainos susistemintos, suskirstytos į žanrus. Taip pat skiriamos kelios lietuvių dainiškajai tradicijai priklausančios tekstų rūšis.
Aš Jaunas Bernelis - Lietuvių Liaudies Daina (Lithuanian FOLK song)
Dainų Klasifikacija
Dainas ir sutartines folkloro tyrinėtojai skirsto į žanrus. Žanras glaudžiai susijęs su dainos paskirtimi ir tematika. Lietuvių liaudies dainų žanrai:- Raudos
- Giesmės
- Lopšinės
- Vaikų dainos
- Ganymo dainos
- Žaidimai
- Vestuvių dainos
- Darbo dainos
- Kalendorinių apeigų dainos
Pagal naujausią dainų klasifikaciją skiriami tokie žanrai. Krinta į akis, jog šis skirstymas tarsi neturi vieningo pagrindo, bet jis puikiai atskleidžia dainų įvairovę.
Apeiginių dainų skambėjimo laiką, sąsają su šeimos ar kalendorine švente, darbų pradžia ar pabaiga, dainininkai dar XX a. gerai žinodavo. O neapeiginių dainų, skambėjusių įvairiomis progomis, skyrimą vienam ar kitam žanrui lėmė jų tematika.
Apeiginės ir Neapeiginės Dainos
Pagal sąsajas su apeigomis skiriamos apeiginės ir neapeiginės dainos.- Apeiginės dainos turi aiškią funkcinę paskirtį, tai vestuvių, krikštynų, kalendorinės ir iš dalies darbo dainos.
- Neapeiginės dainos neturi apibrėžtos funkcijos, atlikimo laiko ir vietos, dainuojamosios tautosakos žanrinėje sistemoje išskiriamos teminiu pagrindu.
Teminiai Dainų Žanrai
Teminiu pagrindu skiriamos vaikų dainos, šeimos dainos, jaunimo dainos, meilės dainos, karinės istorinės dainos, vaišių dainos.
- Vaikų dainos - kūrė suaugusieji ir patys vaikai.
- Šeimos dainos - kūriniai apie šeimos narių ir giminių (tėvų ir vaikų, marčios ir anytos, vyro ir žmonos, brolių ir seserų) santykius, t. p. mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos.
- Meilės dainos - apdainuojama meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, įsimylėjusiųjų apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis.
- Karinės istorinės dainos - atskleidžiamas požiūris į įvairius istorinius įvykius ir visuomeninio gyvenimo reiškinius nuo kovų su kryžiuočiais laikų iki 20 a. antros pusės.
- Vaišių dainos - buvo dainuojamos įvairiomis progomis - per darbų pabaigtuves, kalendorines bei šeimos šventes, kaimynų suėjimus.
Kiti Dainų Žanrai
- Baladės išsiskiria ryškesniais dramatiniais siužetais.
- Talalinės - raiškos lakoniškumu bei komiškumu.
- Humoristinės dainos - vaizdavimo būdu.
- Šokių, žaidimų, ratelių dainos - poetinio teksto, melodijos ir choreografinio judesio darna.
Diachroninė Dainų Klasifikacija
Diachroniškai dainos skirstomos į klasikines ir naujoviškas.
- Senųjų, klasikinių, dainų poetika ir muzikinė struktūra susiklostė, manoma, 16-17 amžiuje.
- Naujoviškos liaudies lyrikos - romansų, literatūrinių, didaktinių dainų ir dainų apie gamtą - atsiradimą bei plitimą paskatino 19-20 a. literatūrinė kūryba, kuri turėjo įtakos dainuojamosios tautosakos stiliui, papildė tautosaką naujomis temomis.
Žanrų Apžvalga
Vestuvių Dainos
Vestuvių dainos - vienos gausiausių lietuvių liaudies dainų. Jos buvo atliekamos per pagrindines vestuvių apeigas. Vienos vestuvių dainos labiau susijusios su senųjų vestuvių papročiais, kitos, naujesnės, atsirado įsigalėjus krikščioniškajai santuokai. Vestuvių dainoms būdinga savita poetika, vainikėlio, rūtos, žiedo, marių ir kitokia simbolika, įvairiai plėtojama vedybų tematika (merginos ir vaikino padėties bendruomenėje pasikeitimas, būsimosios šeimos ekonominis pagrindas, jos narių santykiai).
Paskaičius ar paklausius piršlybų, vestuvių metu skambėjusių dainų, gali pasirodyti, kad dainų berneliai ir mergelės jokių kitų dėmesio vertų užsiėmimų ir neturi - tik rūpintis, puikuotis žirgu ir jo pentinais arba rūtomis ir vainikėliu.
Neretai vestuvių dainose mergelė arba bernelis netgi skęsta (skendimas ženklina vedybas). O vedybų virsmas siejamas ir su mirtimi - jo metu simboliškai įveikiama mirties riba tam, kad iš ten - iš anapusinio pasaulio - parsineštum naują gyvybę, teigia mitologijos tyrinėtoja Daiva Vaitkevičienė.
Krikštynų Dainos
Krikštynų dainos dainuotos gimtuvių laikotarpiu - per palankynas ir krikštynas. Jos išsiskiria simboliniu ir tiesmuku erotiškumu.
Kalendorinės Dainos
Kalendorinės dainos būdavo atliekamos per kalendorines šventes. Kasmetinių apeigų ir ūkinės veiklos pobūdis lėmė kalendorinių dainų tematikos įvairovę: vienose ryškiau atsispindi švenčių bei apeigų turinys, geresnio derliaus, vaisingumo siekis, kitose vyrauja vedybinė, meilės tematika ir simbolika.
Lietuvoje šios dainos yra susiję su senojo tikėjimo apeigomis. Šias dainas galima klasifikuoti į du tipus pagal kalendorinį ciklą:
- Žiemos švenčių ir apeigų (Advento, Kalėdų, Naujųjų metų, Užgavėnių...)
- Pavasario vasaros (Velykų supuoklinės, lalavimai, Jurginių, Joninių Kupolių, Petrinių, Sekminių...).
Daugelis sutartinių buvo atliekamos su judesiu: dainininkės eidavo ratu, vaikščiojo viena prieš kitą, sukdavosi už parankių ar judesiais imituodavo apdainuojamus darbus, gyvūnus ir t. t.
Šv. Jurginės
Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. tą dieną važiuoti negalima. žvėrys juos išpjaus. Jurginės - pavasario sutiktuvės. girią išskubėdavo merginos, pasipuošusios ir gėlėmis pasidabinusios.
Kupolinės
prieš saulėtekį susijusios tam tikros dainos ir giesmės, priedainis „Kupolio rožė“, „Oi kupole kupolėli“.
Svarbu atsiminti, jog savitus priegiesmius turi ir lietuvių kalendorinių švenčių dainos, ir kai kurios darbo metu skambėjusios dainos. Šie priedainiai (dažnai vadinami refrenais) turėjo apeiginę paskirtį (pavyzdžiui, kalėda, leliumai, vynelis vyno žaliasai, kupole, kupolėle).
Darbo Dainos
Darbo dainos paplitusios visoje Lietuvoje, bet kai kurios būdingesnės tam tikriems regionams (rugiapjūtės dainos buvo paplitusios Pietų, Pietryčių, Rytų Lietuvoje, linų ir kanapių darbų dainos - Rytų Aukštaitijoje, šienapjūtės valiavimai - Žemaitijoje ir Šiaurės vidurio Lietuvoje).
Šeimos Dainos
Šeimos gyvenimas apdainuojamas ir vaikų, šeimos, jaunimo ir meilės dainose. Jos nesaistomos apibrėžtos funkcijos, atlikimo laiko ir vietos, dainuojamosios tautosakos žanrinėje sistemoje išskiriamos teminiu pagrindu.
Meilės Dainos
Meilės dainose apdainuojama meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, įsimylėjusiųjų apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Dauguma meilės dainų neturi ryškaus siužeto, jos laisviau plėtojamos, būdinga ištisų posmų ar motyvų perėmimas, susipynimas su kitų žanrų dainomis. Nėra atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų.
Karinės Istorinės Dainos
Lietuvių liaudies karinėse istorinėse dainose atskleidžiamas požiūris į įvairius istorinius įvykius ir visuomeninio gyvenimo reiškinius nuo kovų su kryžiuočiais laikų iki 20 a. antros pusės. Senosioms, klasikinėms, šio žanro dainoms būdinga apibendrintas pasakojimas, dažniausiai nesusijęs su konkrečiais istoriniais faktais. Pagrindinės temos - išvykimas į karą, žinios apie kario žūtį perdavimas namiškiams, žuvusiojo gedėjimas. Vėlesnėse minima daugiau konkrečių istorinių įvykių. Joms būdingesnis realistinis mūšių, kareivių buities vaizdavimas, yra natūralistinių detalių. Vėlyviausiomis karinėmis istorinėmis dainomis laikomos 20 a.
Baladės
Baladėse vaizduojami nekasdieniški, tragiški įvykiai: priešiški šeimos narių (vyro ir žmonos, tėvo ir dukters, marčios ir anytos, brolio ir sesers) santykiai, įvairios šeimos nelaimės, tragiškai pasibaigę mylimųjų konfliktai, dramatiškas kario gyvenimas. Jose linkstama išryškinti gyvenimo reiškinių kraštutinumus, iškelti moralines normas; būdinga lyriškumas. Dauguma baladžių siužetų yra tarptautiniai.
Talalinės
Talalinėms - trumpoms, lengvo ritmo, nesudėtingos melodijos, improvizacinio pobūdžio dainoms, daugiausia kurtoms ir dainuotoms jaunimo, - būdinga komiškas turinys. Šiais kūriniais su lengva pajuoka ar ironija vertinami aplinkos reiškiniai ir žmonės. Talalinės neturi ryškesnio siužeto, jų tematika gana įvairi, aprėpianti buities detales, dorovės reiškinius, visuomeninius ir intymius dalykus. Gausią grupę sudaro obsceniškos talalinės, kuriose gausu atvirų intymaus gyvenimo detalių, būdinga suvulgarinta kalba.
Humoristinės Dainos
Lietuvių liaudies humoristinės dainos išsiskiria pabrėžtu komizmu. Jose vaizduojant bet kuriuos reiškinius ar įvykius sudaromos juokingos situacijos, išryškinami komiški jų bruožai. Humoristinių dainų tematika įvairi: apdainuojami vyro ir žmonos santykiai, jaunimo meilės ir vedybiniai rūpesčiai, žmonių ydos, elgsena, išvaizda.
Romansai
Romansai įsitvirtino 19 a. antroje pusėje-20 amžiuje. Tai liaudies ar individualios kūrybos lyrinės dainos, jų atsiradimas siejamas su didėjančia miesto kultūros įtaka. Romanso pagrindinė tema - laiminga arba nelaiminga meilė - konkretizuojama apdainuojant įsimylėjėlių svajones, susitikimus, ilgesį, išsiskyrimą, meilės kančias, išdavystę. Gausią grupę sudaro vadinamieji žiaurieji romansai. Tai siužetinės dainos, turiniu artimos baladėms.
Literatūrinės Dainos
Literatūrinėmis dainomis laikomi poetų kūriniai, kurie, pritaikius melodiją, ima gyvuoti kaip liaudies dainos. Literatūrinėmis dainomis virto kai kurie 19-20 a. lietuvių originaliosios poezijos kūriniai ir kitų tautų poetų vertimai.
Didaktinės Dainos
Lietuvių liaudies didaktinės dainos sietinos su 19 a.-20 a. pradžios didaktinio turinio literatūra. Jos išsiskiria tiesmuku pamokslavimu, pamokomu turiniu, ironija, griežtu požiūriu į žmonių dorą, etines vertybes, siekiu įvertinti kultūros ir socialinės tikrovės reiškinius.
Dainos Apie Gamtą
Lietuvių liaudies dainų apie gamtą tiesioginis vaizdavimo objektas - gamta ir jos grožio keliami jausmai. Peizažo, žmonių buities ir ūkinės veiklos tam tikrų situacijų, gyvūnijos ir augalijos gyvenimo apdainavimus tiesiogiai veikė individuali poetinė kūryba. Kai kurių dainų siužetų ir atskirų motyvų atitikmenų ištakos yra lietuvių senojoje raštijoje, pasakojamojoje tautosakoje, t. p.
Žaidimų, Šokių, Ratelių Dainos
Lietuvių liaudies žaidimų, šokių, ratelių dainos išsiskiria teksto, melodijos ir judesio (apie tai lietuvių liaudies choreografija) sinkretiškumu. Jų tematika įvairi: apdainuojama jaunimo santykiai, buitis, ūkinė veikla, gamtos pasaulis. Dalis šių dainų temiškai ir funkciškai artimai susijusios su kitais dainų (kalendorinių apeigų, darbo, vestuvių, karinių istorinių) žanrais, o kartais įsiterpia į šių žanrų dainas. Kai kurios šių dainų turi talalinių, lyrinių ir humoristinių dainų bruožų.
Sutartinės
Sutartinės - archajiško dainuojamosios tautosakos stiliaus dainų grupė, pasižyminti savitomis poetinėmis ir muzikinėmis raiškos priemonėmis. Pagal atlikimo būdą skiriamos vokalinės ir instrumentinės (ragais, skudučiais, kanklėmis atliekamos) sutartinės. Tai polifoninės sandaros kūriniai: atliekant sutartinę skamba du skirtingi tekstai arba melodijos.
Skiriami trys pagrindiniai vokalinių sutartinių dainavimo būdai: dvejinės, trejinės, keturinės. Pagal paskirtį ir tematiką vokalinės sutartinės yra įvairių žanrinių grupių: darbo, kalendorinės, vestuvių, karinės istorinės, šeimos ir kitos.
Sutartinių tematika artima ištisinėms dainoms, bet nuo jų skiriasi specifiniais priedainiais ir garsažodžiais, gausiomis stereotipinės grandininės posmų konstrukcijomis, teksto fragmentiškumu, kalbos lakoniškumu, kartojimais. Sutartinėms būdinga sinkretizmas (muzikos, žodžio ir judesio ryšys); daugiausia dainuotos Šiaurės rytų Aukštaitijoje, 20 a.
Unikaliąją lietuvių polifoninės muzikos tradiciją sudaro dainos ir sutartinės, kurios gana glaudžiai susijusios. Visų pirma, joms abiems būdingi bendri poetiniai vaizdiniai, poetinio vaizdo kūrimo priemonės, minėtoji dainiškoji etika.
O jas skiria atlikimo būdas ir jo nulemtas skambėjimas. Lietuvių dainos gali būti vienbalsės (monodinės), dvibalsės arba tribalsės (dainuojamos dviem arba trim balsais), bet antrasis arba trečiasis balsas visada derinamas prie pirmojo - vedančiojo; tuo tarpu sutartinėms būdingas polifoninis daugiabalsumas.
Tai ypatingas dainavimo būdas, kai vienu metu skamba du tekstai, atliekami skirtingomis melodijomis ir skirtinga ritmika. Sutartines dainuodavo dvi, trys, keturios, o kartais ir visas pulkas dainininkių. Jų skambėjime dažni mūsų ausiai nebeįprasti disonansiniai sąskambiai, kurie atsiranda dviems vienu metu skambančioms melodijoms suartėjus per sekundos intervalą - du gretimus gamos garsus.
Sutartines giedodavo tik moterys, o vyrai jas grodavo įvairiais pučiamaisiais instrumentais: skudučiais, lumzdeliais, ragais, ilgais mediniai trimitais, vadintais daudytėmis, arba kanklėmis. XIX-XX a. sutartinės buvo paplitę tik šiaurės rytų Lietuvoje, o jų poetiniuose tekstuose išlikę senosios žodžių formos, atrandamos dar XVII a. lietuvių raštijoje (pavyzdžiui, numipjovė, nukirtiema, paminrodė ir kt.).
Sutartinės - tai taikaus žemdirbių darbo poezija, teigia Donatas Sauka, pasižyminti giedru pasaulėvaizdžiu, jų tekstuose akcentuojami darnūs šeimos narių santykiai (sesers ir brolio pora čia svarbesnė nei mergelės ir bernelio), dažniausiai apdainuojami darbai, žmogų supanti gamta.
2010 m. lapkričio 16 d. sutartinės įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Lietuvių liaudies dainos - neatsiejama tautos kultūros dalis, atspindinti istoriją, papročius ir vertybes. Skirtingi žanrai leidžia pažinti įvairias gyvenimo sritis ir emocijas, o sutartinės išsiskiria unikaliu daugiabalsiškumu ir archajiškumu.
Sutartinių paplitimo regionas