Archeologo profesija Lietuvoje: koks išsilavinimas reikalingas?

Šiandien neįmanoma ignoruoti klausimų, susijusių su žmogaus veiklos daromu poveikiu aplinkai ir šio poveikio pasekmėmis. Tačiau gamtamokslinis pažinimas nėra vienintelis svarbus veiksnys, siekiant pozityvių pokyčių. Tokiems pokyčiams vykti reikalinga ugdyti socialinį, humanitarinį sąmoningumą: pažinti aplinkos raidą kaip neatsiejamą nuo kultūrinio ir socialinio gyvenimo, gamtamokslinį pažinimą integruoti su kultūriniu ir istoriniu pažinimu, dabarties problemas suvokti kaip istoriškai vykusių procesų pasekmes.

Studijų galimybės Lietuvoje

Vilniaus universitete (VU) galima rasti plataus spektro studijų: nuo kriminologijos iki dalyko pedagogikos, tačiau net jei nėra norimos mokslinės nišos, trokštamas studijas galima tiesiog susikurti. Šia galimybe pasinaudojo ir Dominykas Barusevičius - VU doktorantas, nagrinėjantis archeologijos filosofijos klausimus.

Filosofijos ir archeologijos derinimas

Paklaustas, kuo jam svarbi filosofija, D. Barusevičius atsako: „Viena vertus, filosofija leidžia permąstyti nusistovėjusias nuomones, išryškina tokius tikrovės pažinimo aspektus, apie kuriuos net nebūtum susimąstęs, kita vertus, gyvenimas filosofiniais tekstais, rašymu, skaitymu maitina smalsulį. Nuolatos kuo nors susidomiu.

Archeologija į D. Barusevičiaus akademinį gyvenimą atėjo VU Istorijos fakulteto dėstytojų dėka. Po pirmų filosofijos studijų metų jis dalyvavo ekskursijoje, kurioje archeologai doc. Gintautas Vėlius ir dr. Rokas Vengalis kartu su ekskursijos dalyviais ieškojo piliakalnių Neries regioniniame parke. Žygyje nieko ypatingo nebuvo surasta, tačiau po ekskursijos filosofijos studentas pasipasakojo, kad jį domina archeologija, todėl Gintautas Vėlius ir Rokas Vengalis pakvietė jį į archeologinę praktiką, kuri vyko Kernavėje.

Prisijungęs prie archeologijos pirmakursių, doktorantas pripažįsta, kad tuomet nieko konceptualaus apie archeologiją nežinojo, bet paėmęs į ranką mentelę pajuto atradimo džiaugsmą: „Kasiau, kasiau, gremžiau, gremžiau, kažką rasdavau, parodydavau, dėstytojai atsakydavo, kad tai natūralus akmuo.

Studentas kartu su archeologais Vėliumi ir Vengaliu Kernavės valstybinį kultūrinį rezervatą ir jo apylinkes tyrinėja jau septynias vasaras iš eilės. Kernavėje tyrinėti įvairių archeologinių objektų pėdsakai: akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, pilkapynai, viduramžių laikotarpio gyvenvietės ir kapinynas. Be to, jis prisidėjo gręžiant Kernavės piliakalnių šlaitus ir aikšteles.

Šis unikalus metodas leido išsiaiškinti, kad Aukuro kalnas jungėsi su Lizdeikos piliakalniu ir tik XIII-XIV a. buvo atlikti dideli žemės judinimo darbai juos atskiriant. Labiausiai jaunajam mokslininkui įsiminė Aukuro piliakalnio tyrimai, vykę 2021-2022 m., ir kapinyno kasinėjimai praėjusią vasarą: „Didelį įspūdį paliko tai, kad Aukuro kalno aikštelėje aptikome importuotų artefaktų - keraminių ir stiklinių dirbinių šukių, peilio apkalėlių.

Kapinyno tyrimai paliko įspūdį todėl, kad vienoje vietoje radome dviejų skirtingų chronologinių periodų kapinynus: degintinį XIII-XIV a. kapinyną, kai žemės paviršiuje išberdavo degintinius žmogaus palaikus ir įkapes, ir preliminariai IX-XII a. datuojamą pilkapį žirgui, kai palaidojo nesudegintą žirgą ir supylė sampilą“, - pasakoja VU Filosofijos fakulteto studentas.

Kai Dominykas suprato, kad nori ir studijuoti archeologiją Istorijos fakultete, ir neišsiskirti su filosofija, pradėjo ieškoti sprendimo. Sužinojęs apie gretutinių studijų galimybę, bakalauro pakopoje studijavo archeologiją ir filosofiją vienu metu. Vėliau jaunasis mokslininkas įstojo į filosofijos magistrantūrą, bet čia gretutinių studijų nebuvo.

Sprendimą rasti padėjo VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė: „Ji suorientavo ir pasiūlė studijuoti archeologiją kaip laisvajam klausytojui. Nusprendžiau taip ir padaryti. Magistrantūroje krūvis kiek padidėjo, nes studijuojant filosofiją prisidėjo ir keli archeologijos magistrantūros programos dalykai. Nepasakyčiau, kad krūvis labai apsunkino, pavyko viską suvaldyti.

Doktorantūroje Dominykas norėjo gilintis į archeologijos ir filosofijos temas. Nusprendęs ieškoti sąlyčio taškų, studentas pradėjo domėtis klausimais, kurie apimtų šias sritis. Archeologijos filosofijos specialisto Lietuvoje nėra, tema nauja, bet studentui reikėjo rinktis specifinę tematiką, problematiką, vadovą, institutą ar katedrą. Šioje situacijoje filosofuojančiam archeologui padėjo jo VU filosofijos dėstytojas, bakalauro ir magistro darbų vadovas, filosofas prof. Kristupas Sabolius.

Jis pasiūlė toliau studijuoti VU Filosofijos fakultete, kuriame palankiai žiūrima į tarpdiscipliniškumą. Istorijos fakultete kaip savo archeologijos mokslo konsultant D. Barusevičius pasirinko minėtą archeologą G. Paklaustas apie doktorantūros temą, studentas atsako, kad kol kas preliminari tema -„Technikos ir kalbos santykis kaip archeologijos filosofijos problema“.

Teoretikas papildo, kad jo tyrime plačiausiomis prasmėmis technika suprantama kaip gebėjimas gaminti, o kalba - kaip gebėjimas išsakyti. Jis nagrinėja, kaip sąveikauja technika ir kalba, kokią įtaką gali turėti technikos ir kalbos sąveikavimas žmogaus evoliucijai: „Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, atsispiriu nuo archeologijos filosofo Lambros Malafourio materialiosios įtraukties teorijos.

Dominykas pasakoja, kad tarpdiscipliniškumas pasireiškia klausimu, kaip keičiasi žmogus. Būtent toks klausimas subendravardiklina filosofiją ir archeologiją. „Ir filosofija, ir archeologija bando suprasti, ką reiškia būti žmogumi, kaip egzistuoja žmogiškasis individas. Iš esmės filosofija sudaro sąlygas suformuluoti teorinę prieigą prie šių klausimų, suabejoti nusistovėjusiais postulatais apie žmogų.

Archeologija leidžia analizuoti žmogaus evoliucijos eigą remiantis artefaktų ar osteologiniais duomenimis ilgalaikėje laiko perspektyvoje. Skirtumas gal tas, kad filosofija ir archeologija naudoja skirtingų pobūdžių įrankius ar duomenų šaltinius. Filosofija remiasi teoriniais konceptais, archeologija - empiriniais duomenimis. Pavyzdžiui, esama tyrimų, kurie leidžia teigti, kad gebėjimas gaminti ir naudoti daiktus lėmė rašto formavimosi procesus.

Sakoma, kad 7000-3000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose molinių figūrėlių, skirtų apskaičiuoti produktų kiekį, gaminimas ir naudojimas išsivystė iki pirminių rašto formų. Šiuo metu archeologijos filosofijos doktorantas ruošiasi pasauliniam filosofijos kongresui Romoje, kuriame planuoja pasakoti, kaip archeologijos filosofija leidžia permąstyti įrankį ir gestą. Jis norėtų sieti ateitį su moksline veikla ir universitetu.

Klaipėdos universitetas

Klaipėdos universitetas (KU) taip pat siūlo archeologijos studijas. Tai vienintelis valstybinis universitetas vakarų Lietuvoje, leidęs Vakarų Lietuvos regiono žmonėms lengviau siekti universitetinio išsilavinimo. Per daugiau nei tris dešimtmečius KU stipriai prisidėjo prie istorijos ir archeologijos, inžinerijos, jūros tyrimų, humanitarinių, socialinių, sveikatos, gamtos mokslų išsamių tyrimų, prie kurių dirba gausios mokslininkų pajėgos.

Universitetas ruošia savo srities specialistus ir atlieka mokslinius tyrimus bei vysto inovacijas. Universitetas orientuojasi į inovacijas, tvarią plėtrą ir žiniomis grįstą sprendimų priėmimą, o studentams siekia suteikti ne tik teorines žinias, bet ir praktinius įgūdžius bei kritinį mąstymą.

Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas

Archeologija ir istorija studijuojama Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Tai kelis dešimtmečius gyvuojantis, tarptautinių ekspertų ne vieną kartą aukštai įvertintas universiteto padalinys, puoselėjantis mokslo ir studijų dermę. Tokioje aplinkoje studentai lavina gebėjimus, kurie reikalingi ne tik tiriamojoje, bet ir kasdienėje veikloje - dirbant su dideliais informacijos kiekiais bei daiktiniu praeities palikimu; mokoma kaip tai prasmingai susieti, kritiškai apdoroti, įkontekstinti, nustatyti tiesą.

Teorines žinias studentai įgyja ir gebėjimus ugdo ne vien auditorijose: svarbi studijų dalis - darbas ekspedicijose, archyvuose, praktiniai užsiėmimai ir pažintinės išvykos. Studentai skatinami kūrybiškai taikyti įgytas žinias ir ruoštis įvairioms profesinėms kryptims - nuo mokslo ir muziejinės veiklos iki paveldo apsaugos ir pedagogikos. Papildoma galimybė - pasirinkti gretutines pedagogikos studijas.

Povandeninių tyrimų centras, vykdantis archeologinius tyrimus Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Platelių ežere, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute įsteigtas 2003 m., nors povandeninės archeologijos srityje kryptingai dirbama nuo 1986-ųjų, kuomet buvo pradėti sistemingi žvalgymai ir archeologiniai tyrimai Platelių ežero dugne.

Centro įkūrėjas ir jo ilgametis kuratorius - prof. habil. dr. Vladas Žulkus, pagarbiai vadinamas Lietuvos povandeninės archeologijos tėvu. Centro mokslinę veiklą tęsia dr. Elena Pranckėnaitė, technines užduotis atlieka patyręs naras instruktorius Valerijus Krisikaitis.

Povandeninė archeologija

„Kitas stereotipinis archeologų įsivaizdavimas: kad jie tik kasa. Povandeninės archeologijos sritis Lietuvoje apskritai mažai žinoma, tad vis sulaukiame klausimų: ko ir kur jūs ieškote? Žmonėms povandeninė archeologija dažniausiai asocijuojasi su nuskendusiais lobiais ir laivais giliose, skaidriose jūrose“, - pasakoja archeologė Klaipėdos universiteto pranešime žiniasklaidai.

Galbūt ne kiekvienas, nors ypatingo fizinio pasiruošimo nereikia. Tam yra nardymo kursai. Jie tokie pat svarbūs kaip vairavimo kursai norintiems vairuoti automobilį. Juose išmokstama elgtis situacijose „kas būtų, jeigu būtų...“. O prie vandens slėgio priprantama. Aišku, dirbti po vandeniu nėra labai paprasta. Būna tamsu, būna šalta, būna gilu, būna srovės ar bangos.Visada neri su savo baime, bet ta lengva baimė įjungia ir tam tikrą savisaugos režimą. Gražiausias momentas, kai oro sąlygos geros, tu neri ir gali mėgautis nesvarumo būsena: lėtai kvėpuoji, viską matai, tai tarsi meditacija ir darbas tiesiog pavirsta malonumu.

Povandeninėje archeologijoje nėra lengvabūdiškumo ar nutrūktgalviškų sprendimų. Būna tokių situacijų, kai tu supranti, jog reikia palaukti geresnio oro, pailsėti, geriau pasiruošti. Po vieną nenardom, mažiausiai po du. Neriant visada turime aptartą planą, kokia kieno užduotis. Pavyzdžiui, žinom, kad ežero dugne yra luotas. Mes turim panerti, surasti, išmatuoti jo ilgį, aukštį, plotį, vienas deda liniuotę ir pasitraukia iš radinio zonos, kitas fotografuoja, po visko grįžtam.

Kai dar tik vyksta objektų paieškos, dirbam pagal kitokią veiksmų seką: neriam, vizualiai žvalgom dugną, tikrinam pasirinktą teritoriją tam tikruose gyliuose, žymim išžvalgytą plotą ir tuomet tęsiam žvalgymą naujuose. Man asmeniškai ežerai yra „draugiškesni“ : daugeliu atvejų kranto liniją ir čia vykusio gyvenimo liudijimus galima tikėtis rasti netoli kranto, nedideliuose iki 15-20 m gyliuose. Jeigu reikia tęsti tyrimus, gali grįžti ir tyrimų vietą ir rasi mažai pakitusią. Kitaip jūroje. Dėl srovių formuojamų sąnašų, staigios dugno kaitos ir po neilgo laiko tarpo, gali būti, kad objekto vieta pakitusi ir netgi visai padengta smėliu ir sunkiai vėl identifikuojama. Nebent pati jūra panorės ir vėl, pavyzdžiui, po audros atvers sąnašų sluoksnį.

Šlapioj aplinkoj labai gerai išsilaiko organinės medžiagos - medis, kaulas. Sausam grunte jie laikui bėgant suirtų. Čia turbūt ir pasimato povandeninės archeologijos svarba. Tyrimai po vandeniu suteikia labai daug naudingos medžiagos ne tik archeologams, bet ir įvairiems tarpdisciplininiams tyrimams (archeobotanika, zooarcheologija, absoliutus datavimas ir kt.).

Povandeninio kultūros paveldo objektų iškėlimas iš vandens yra labai sudėtingas procesas. Jeigu mes, pavyzdžiui, norėtume iškelti laivą, sunku įsivaizduoti, kokie didžiuliai būtų konservavimo, restauravimo kaštai. Ir tarptautinė teisė įpareigoja tokius radinius saugoti po vandeniu ir „nekankinti jų deguonimi“. Juolab kad Lietuvoje dar nėra akivaizdžios grėsmės, kad į povandeninių objektų vietas įžengs ar jas negrįžtamai sunaikins, pavyzdžiui, inžinerinių tinklų ar kitos statybos.

Lietuvoje komfortiškas nardymo sezonas nėra ilgas. Jis gali tęstis 4-5 mėnesius, tad gero darbinio laiko turim nedaug. Žiemą nardyti šalta, nors, dėl klimato kaitos, ledo pastaraisiais metais jau beveik ir nebūna. Vasarą vidaus vandenyse nardyti irgi ne visuomet patogu - matomumą riboja dumblių žydėjimas. Mums palankus ankstyvas ruduo, kai gamta bunda ar pradeda ruoštis žiemai ir ežerai išskaidrėja.

Baltų archeologinio paveldo propagavimas

Propaguodami senąjį baltų archeologinį paveldą Latvijoje ir Lietuvoje mąstome ir apie platesnį to paveldo pristatymą kitose šalyse. Jeigu būtų 100 mln. apie mus, baltus, kalbėtų visas pasaulis. Daugelis mūsų sunkumų kyla dėl kritinės masės stokos. Tada belieka užsiimti „lašas po lašo“ politika. Kantriai veikdami galime sukaupti tą kritinę masę, kuri galop duos rezultatą. O šiandien gal nėra labai realu laukti, kad pasaulyje mumis išskirtinai domėtųsi. Per maži mūsų ištekliai, sunkiai galėtume užsukti tokią savo vertybių propagavimo pasaulyje „mašiną“, kad nurungtume kitas tautas ir gerokai didesnes valstybes.

Šiuo atveju esu radikalas: ir gerai, kad visko neskubame iškasinėti. Archeologinių tyrinėjimų ir taip atliekama labai daug, nespėjama aprašyti ir ištirti visų radinių. Kas iš to, jeigu iškasus jie gulės nejudinami muziejų saugyklose? Reikia ištirti, aprašyti, apmąstyti turimus radinius, paskelbti pasauliui, o tada galima planuoti naujus kasinėjimus. Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet Latvijos muziejuose kai kurie archeologiniai radiniai guli saugyklose gal šimtą ir daugiau metų, ir niekas jų nepaliečia. Štai problema! Apie tuos radinius dažnai nežino net ir specialistai. O archeologai kasa ir kasa, ardo vis naujas teritorijas.

Jeigu Lietuvos ir Latvijos archeologai laikytųsi Europos archeologijos paveldo apsaugos chartijos, kurią pasirašėme, reikalavimų, atkreiptų dėmesį į tokį reikalavimą: visų archeologinių kasinėjimų rezultatai turi būti publikuojami.

Ką reikia žinoti apie archeologo profesiją

Norint tapti archeologu Lietuvoje, svarbu įgyti tinkamą išsilavinimą ir ugdyti reikiamus įgūdžius. Štai keletas svarbių aspektų:

• Išsilavinimas: Bakalauro ir magistro laipsniai archeologijos, istorijos arba susijusioje srityje.
• Praktika: Dalyvavimas archeologiniuose kasinėjimuose ir praktikose.
• Įgūdžiai: Analitinis mąstymas, kruopštumas, gebėjimas dirbti komandoje, fizinė ištvermė.
• Papildomos žinios: Geologija, antropologija, geografija, kalbos.

Archeologo darbas reikalauja ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, todėl svarbu dalyvauti kasinėjimuose ir praktikose. Taip pat svarbu nuolat tobulinti savo žinias ir domėtis naujausiais archeologijos tyrimais.

Lietuvos institucijų palyginamojo mokslo vertinimo rezultatai

Lietuvos mokslo taryba paskelbė 2018-2023 m. Lietuvos institucijų palyginamojo mokslo vertinimo rezultatus. „Itin džiugu tai, kad iš 33 vertintų VU mokslo krypčių net 21 buvo įvertinta aukščiausiais balais. Daugiausia 14.5 balų (iš 15) gavo biochemijos ir istorijos kryptys, o svarbiausios dalies mokslo produkcijos vertinime aukščiausius balus taip pat gavo filologija, filosofija, etnologija, politikos mokslai, ekonomika, biologija. Nemaža dalis krypčių ženkliai pagerino savo rezultatus, o tai leidžia tikėtis tolesnio mokslo ir studijų kokybės augimo.

Tokie vertinimai padeda aukštojo mokslo institucijoms ne tik tiksliau nustatyti savo veiklos kokybę, kryptis, bet ir kritiškai įvertinti, kuriose srityse veiklumas, įtaka sumažėjusi, kur reikėtų įdėti daugiau pastangų ar kur koncentruotis norint siekti tikrai aukšto lygio rezultatų. Realistiškas ir kritiškas savęs vertinimas svarbus visoms institucijoms. Įvertinti savo galias ir trūkumus, kad žengtume į priekį žinodami, ko sieksime ateityje“, - pakomentavo VU rektorius prof.

Rektorius džiaugėsi VU pasiekimais, kadangi didžioji dalis mokslo krypčių, o kai kurios ir smarkiai, pagerino savo rezultatus ir pirmauja Lietuvoje.

Stipendijos studentams

Šiemet vardines Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnu Vytenio Povilo Andriukaičio ir prof. Mečislovo Jučo stipendijas pelnė dvi studentės - Liveta Šikarskaitė (kairėje) ir Erika Nedvecka (dešinėje).

L. Širkarskaitei, Kultūros istorijos ir antropologijos (KIA) ketvirto kurso studentei už aktyvumą ir aktualią publicistiką buvo paskirta vardinė Vytenio Povilo Andriukaičio stipendija. Jaunoji istorikė pasakoja, kad nesitikėjo tapti stipendijos laureate.

Prof. Mečislovo Jučo stipendija už akademinę ir visuomeninę veiklą buvo skirta E. Nedveckai - antro kurso Istorijos magistro programos studentei. Paklausus, kas paskatino užpildyti paraišką stipendijai, ji juokauja, kad tikrai nėra sunku užpildyti dokumentus, kai sunkus mokslinis darbas jau atliktais.

Lietuvos mokslo taryba, skatindama studentus įsitraukti į aktyvią mokslinę veiklą ir kelti mokslinę kompetenciją, finansuoja studentų rudens ir pavasario semestrais vykdomus mokslinių...

Išvados

Norint tapti archeologu Lietuvoje, reikia įgyti tinkamą išsilavinimą, nuolat tobulinti savo žinias ir dalyvauti praktiniuose tyrimuose. Vilniaus ir Klaipėdos universitetai siūlo puikias studijų programas, o Lietuvos mokslo taryba remia studentus, siekiančius mokslo aukštumų. Taip pat svarbu domėtis povandenine archeologija ir baltų archeologinio paveldo propagavimu.

Lentelė: Archeologijos studijų galimybės Lietuvoje

tags: #kokio #issilavinimo #reikia #norint #but #archeologu