Lietuvių kalba yra viena iš seniausių ir įdomiausių kalbų pasaulyje. Tai ne tik mūsų kasdienio gyvenimo dalis, bet ir kalba, kurioje slepiasi gilios istorijos, kultūrinės reikšmės ir unikalūs bruožai. Nors lietuvių kalba yra mažai vartojama pasauliniu mastu, ji turi daugybę įdomių faktų, kuriuos verta pažinti.
Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius aspektus, parodančius lietuvių kalbos unikalumą ir turtingumą. Aptarsime jos archajiškumą, gramatines ypatybes, žodyno gausą, retus žodžius ir frazeologizmus, taip pat įdomius vardų pasirinkimus. Sužinokime, kuo lietuvių kalba išskirtinė ir vertinga!
Lietuva Europoje
Archajiška Lietuvių Kalbos Sandara
Lietuvių kalba priskiriama gausiausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei. Tai reiškia, kad šiandieninėmis indoeuropiečių kalbomis kalbančiųjų protėviai kažkada bendravo viena kalba - indoeuropiečių prokalbe. Mokslininkai mano, kad būtent tos pirminės kalbos bruožų lietuvių kalba išlaikė daugiausia, t. y. jai būdinga paveldėta labai sena kalbos sandara: linksniavimas, trumpieji ir ilgieji balsiai, dvibalsiai ir kt.
Kuri yra pati seniausia pasaulio kalba, šiandien turbūt niekas vienareikšmiškai negalėtų pasakyti, bet faktas tas, kad lietuvių kalba yra viena iš seniausių ir archajiškiausių gyvųjų pasaulio kalbų, išlaikiusi daugiau nei kitos kalbos indoeuropiečių prokalbės ypatybių.
Indoeuropiečių kalbų šeima
Šnekamoji Kalba Sena, Bet Rašytinė Jauna
Nėra žinoma, kada pradėta lietuviškai rašyti. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinė kalba buvo lotynų, slavų kanceliarinė ir lenkų kalbos. Pastaroji vėliau, 18 a. sulenkėjus aukštuomenei, kėsinosi išstumti netgi šnekamąją lietuvių kalbą, laimei, paprasti žmonės nenustojo šnekėję lietuviškai.
Lietuvių rašomosios kalbos atsiradimas faktiškai siejamas su pirmąja lietuviška spausdinta knyga 1547 m. - lietuvių raštijos pradininko evangelikų liuteronų kunigo Martyno Mažvydo „Katekizmu“. Joje atspausdinta ir pirmoji lietuviška abėcėlė. Tiesa, buvo aptikta ir anksčiau užrašytų lietuviškų tekstų.
Šiandieninė lietuvių kalbos abėcėlė - tai papildyta lotynų kalbos abėcėlė. Šiandieninėje lietuvių kalbos abėcėlėje turime 32 raides. Diakritiniai ženklai lietuvių kalboje - nosinės, varnelės, taškeliai ir brūkšneliai (ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž) - atsirado visai neseniai, vos prieš kelis šimtus metų.
Kadangi lietuvių kalbos garsams užrašyti trūko lotyniškos abėcėlės raidžių, sprendimų ieškota kaimyninėse kalbose. 19 a. raides č, š ir ž pasiskolinome iš čekų kalbos. Ten jos irgi sąlyginai neseniai buvo atsiradusios - 15 a. jas įvedė čekų tautinio judėjimo veikėjas Janas Husas, rengdamas čekų rašybos sistemą. Nosines raides ą ir ę perėmėme iš lenkų kalbos, o pagal jas pasigaminome į ir ų. Raidę ė pirmą kartą 17 a. pavartojo lietuvių raštijos kūrėjas evangelikų liuteronų kunigas Danielius Kleinas pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje. Raidę ū prieš gerą šimtmetį sugalvojo lietuvių kalbos tėvu tituluojamas Jonas Jablonskis. Jis 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ paskelbė tokią lietuvių kalbos abėcėlę, kokią naudojame šiandien.
Martynas Mažvydas
Kauniškių Tarmė - Lietuvių Bendrinės Kalbos Pagrindas
Lietuvių bendrinė kalba susiformavo kauniškių tarmės pagrindu. Nesupainiokite - tai ne Kauno mieste vartojama šnekta, o vakarų aukštaičių tarmės pietinė dalis - į pietvakarius nuo Kauno (Marijampolė, Prienai, Kalvarija ir kt.), kitaip dar vadinama suvalkiečių tarme.
Prie lietuvių kalbos norminimo daugiausiai prisidėjo kalbininkas Jonas Jablonskis, taip pat kilęs iš Suvalkijos. Bendrine kalba buvo leidžiama to meto lietuvių spauda, bene žinomiausi laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“.
Taigi, nors rašomoji lietuvių kalba yra palyginti jauna (praėjo ne vienas šimtmetis, kol nusistovėjo jos rašyba ir raidynas), tačiau šnekamoji lietuvių kalba yra sena ir archajiška, sugebėjusi išlikti ištisus tūkstantmečius ir išgyventi įvairiais laikais vykdytą nutautinimo politiką.
15 Įdomių Faktų Apie Lietuvių Kalbą
Štai 15 įdomių faktų apie lietuvių kalbą, kurie nustebins ir pradžiugins:
- Lietuvių kalba yra viena iš seniausių gyvų kalbų.
- Lietuvių kalboje nėra artikuliuotų ir, dažnai, „nervinančių“ klaidų.
- Lietuvių kalba yra toninė.
- Lietuvių kalboje yra septynios linksnės.
- Lietuvių kalba išlaikė archajiškus gramatinius bruožus.
- Lietuvių kalba turi daug veiksmažodžių laikų.
- Lietuvių kalba - viena iš retų, kuriose išliko „su“ (suprantama pagal atskiras raides).
- Lietuvių kalboje vartojami ilgųjų ir trumpųjų balsių variantai.
- Lietuvių kalboje yra specialios klausybinės formos.
- Lietuvių kalboje nėra lyčių.
- Lietuvių kalba yra gimtosios kalbos.
- Lietuvių kalba yra labai ritmiška.
- Lietuvių kalboje galima sukurti daug žodžių junginių.
- Lietuvių kalbos žodynas - gausus ir turtingas.
- Lietuvių kalba turi žodžius, kurie neturi tiesioginių atitikmenų kitose kalbose.
Dažniausios ir Rečiausios Fonemos
Alekso Girdenio ir Vidos Karosienės atlikti skaičiavimai parodė, kad dešimt dažniausių lietuvių bendrinės kalbos fonemų yra a, i, s, ō, j, e, k, u, t ir v. Jos apima daugiau kaip pusę - 51,33 proc. - visų realizuojamų garsų. Taigi lietuvių kalboje kas ketvirtas balsis (25,05 proc. balsių masyvo) ir apskritai kas dešimtas garsas (10,46 proc. visų garsų) yra fonema a. Tarp priebalsių vyrauja kietasis s. Jis sudaro 5,88 proc. visų garsų ir 10,1 proc.
Naujesnis tyrimas atskleidė, kad dažniausios fonemos yra i, a, e, ō, s, k, t, t’, m, n’. Taigi labiausiai vartojama lietuvių kalbos fonema vadintinas trumpasis-neįtemptasis balsis i (24,5 proc. visų balsių pavartojimo atvejų), o iš priebalsių dažniausias yra kietasis s (10,8 proc.)
Iš lietuviškos abėcėlės raidžių, turinčių diakritinius ženklus: nosines (ą, ę, į, ų), paukščiukus (š, ž, č), brūkšnelį (ū), taškelį (ė), jauniausia yra ū. Ją įdiegė bendrinės kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonskis. O seniausia tokia raidė - ė. Pirmasis ją savo gramatikoje Grammatica Litvanica, kuri išleista 1653 m., pavartojo Danielius Kleinas: pažymėjo siauresnį už e balsį. Raidė ė yra išskirtinai lietuviška, jos neturi jokia kita mums žinoma kalba.
Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai .The most interesting monuments of Lithuanian technology .
Kirčiavimo Ypatumai
Dviejų priegaidžių opozicija ir laisvas, tame pačiame skiemenyje nefiksuotas kirtis būdingas lietuvių kalbai. Kirčio vietos laisvė nebūdinga tik priešdėlį per- turintiems veiksmažodžiams ir daiktavardžiams - šis priešdėlis kirtį gauna visada.
Dažniausiai lietuvių kalboje kirčiuojami skiemenys - galiniai: kirčiuotą priešpaskutinį skiemenį tekstuose turi kas antras žodis (53,2 proc.)
Žodyno Turtas
Leksika - tai kalboje vartojamų žodžių visuma. Dauguma jų užfiksuoti Lietuvių kalbos žodyne. Tai kapitalinis veikalas, leksikografų rengtas ištisus šimtą metų. Išleistuose tomuose užfiksuota daugiau kaip 11 mln. žodžių. Jiems aprašyti panaudota apie 4,5 mln. kortelių. Tokios apimties žodynų pasaulyje rẽta.
Daugiausia raidžių, 37, turi iš veiksmažodžio nebeprisikiškiakopūsteliauti ‘nebeprisirinkti, nebeprisiskinti kiškiakopūsčių’ padaryta įvardžiuotinio dalyvio daugiskaitos naudininko forma nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems. Trumpiausius žodžius sudaro viena raidė. Tokie yra a, e, ė, tarmėse ir y, i, ū, u (jaustukai), taip pat o (jaustukas, jungtukas, dalelytė), į (prielinksnis).
Trumpiausias lietuvių kalbos daiktavardis - vienskiemenis šuo. Vienaskaitos vardininko forma turi tik tris raides. Vieno skiemens žodžius šnekamojoje kalboje linkstama pailginti, tarsi suteikti pavadinamam dalykui daugiau svorio. Funkcionuoja šuns variantai šuva, šunis, šunius, šunė.
Iš 208 387 526 Tekstyno formų dažniausios yra ir, kad, į, su, iš, buvo, yra, kaip, o, tai. Labiausiai paplitę žodžiai - ir, jis, būti, kad, į, aš, tas, kuris, iš, su; jie pavartoti nuo 1 001 813 (su) iki 5 368 178 kartų (ir).
Lietuviški Vardai
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasvetainėje „Vardai“ skelbiama įvairios informacijos apie lietuvių vardus. Dažniausių vyrų vardų penketukas toks: Jonas, Vytautas, Antanas, Tomas, Juozas, moterų - Ona, Irena, Janina, Kristina, Danutė. 1889-2020 m. Jonu pavadinta daugiau kaip 47 000 berniukų, Ona - per 35 000 mergaičių.
Labai reti vardai, per tą laikotarpį suteikti vos vienam žmogui, pavyzdžiui, tokie: Gaivaldas, Gendvilas, Demonas, Šerkšnas; Augtara, Jogina, Sniegina, Žemuogė.
Sinonimų Gausa
Lietuvių kalba turtinga sinonimų - žodžių, turinčių tokią pat arba artimą reikšmę. Sisteminio lietuvių kalbos žodyno duomenų peržvalga leidžia teigti, kad iš daiktą, negyvą realiją žyminčių daiktavardžių daugiausia (138) sinonimų turi pelkė ‘nuolat šlapia žemė, dažnai su durpių klodu’.
Iš gyvų būtybių pavadinimų skaičiumi (188) išsiskiria plepį šnek. ‘kas mėgsta plepėti, daug ir be reikalo šnekėti’ pavadinantys daiktavardžiai. Svarbiausias veiksmas lietuviams yra judėjimas kojomis, žingsniu: natūralus, įprastas ir lėtas arba greitas. Žingsniavimą žodyne žymi net 2822 veiksmažodžiai.
Daryba ir Deminutyvai
Didelė dalis žodžių yra pasidaryti: pridėtas priešdėlis ar priesaga, sujungti du žodžiai. Šitas ypatumas ypač būdingas deminutyvams - mažybiniams, maloniniams, o kalbant apskritai, - emocinės reikšmės priesagų vediniams.
Kristupas Jurkšaitis buvo pirmasis, pamėginęs išsiaiškinti, kiek deminutyvinių priesagų gali suimti daiktavardis, ir užfiksavęs eksperimento rezultatą raštu. Jo sukurtas žodis - 6 pakopų vedinys puodelaitukėlytėlis. Marius Čepulis socialiniame tinkle feisbuke paskelbė trylikos priesagų vedinį biškutėlaičiutulėtykėlytukėliuliukas.
Lietuviai turi labai daug mažybinių, maloninių priesagų. Išsamiausiame sąraše - Lietuvių kalbos gramatikoje - jų pateikta apie 80. Kai kurios mažybinės, maloninės priesagos itin retos. Jas turi vienintelis žodis.
Lietuvių abėcėlė
Frazeologizmai
Leksikai priklauso ne tik žodžiai, bet ir pastoviõs formos, vientisõs reikšmės žodžių junginiai, vadinamieji frazeologizmai. Peržiūrėjus Frazeologijos žodyną paaiškėja, kad frazeologizmuose dažniausiai vartojamas dėmuo yra akis; tokių leksikos vienetų užfiksuota 1339.
Dauguma frazeologizmų su šiuo dėmeniu - paplitę. Visgi yra ir labai retų, žinomų tik kai kuriose Lietuvos vietovėse. Nemažai aptariamųjų frazeologizmų turi keletą reikšmių.
Morfologija ir Sintaksė
Gramatika apima morfologiją ir sintaksę. Morfologijos objektas - žodžių sudėtis ir formų įvairovė. Sintaksė tyrinėja, kaip iš žodžių ir formų susiformuoja junginiai ir sakiniai.
Sakytinės lietuvių kalbos tekstyno analizė atskleidė, kad šnekoje dažniausiai aptinkama kalbos dalis yra veiksmažodis (o rašytinėje kalboje, duomenimis, - daiktavardis). Dažniausias daiktavardžio linksnis sakytiniuose tekstuose yra vardininkas, o rašytiniuose - kilmininkas.
Itin reti, aptinkami vos viename savos kilmės, neskolintame, bendriniame daiktavardyje yra jungiamasis balsis uo ir priešdėlis im-. Jungiamasis balsis vartojamas dūrinyje vienuolika; o priešdėlis - daiktavardyje impilas ‘pagalvės ar patalų plunksnų įpilamasis maišas’.