Atėjus vasaros sezonui ir vaikų atostogoms darbuotojai dažnai nori perkelti savo darbo vietą į kitas vietoves ar net šalis, kuriose galėtų derinti darbą su laisvalaikiu ar leisti laiką kartu su šeima.
Darbo teisėje, skirtingai nuo sutarčių (civilinės) teisės galioja specifinis reguliavimo metodas.
Jei sutarčių teisėje šalims privalomos tik tos sąlygos, kurios buvo nurodytos jų abiejų pasirašytoje sutartyje, ir nei viena šalis neturi teisės vienašališkai nustatyti kažkokių papildomų taisyklių, tai darbo teisėje darbdavys turi teisę vienašališkai nustatyti bet kokias taisykles (darbo sąlygas), kurios nebuvo specialiai aptartos darbo sutartyje.
Žinoma, darbdavys vienašališkai nustatydamas darbo sutartyje neaptartas darbo sąlygas negali pažeisti imperatyvių įstatymo normų, o taip pat pabloginti darbuotojo darbo sąlygas palyginus su įstatymų nustatytomis, tačiau be šių apribojimų darbdavys yra laisvas spręsti dėl darbo organizavimo ir darbo sąlygų įmonės darbuotojams nustatymo bei keitimo (DK 3 str. 7 - 9 d.).
Toks specifinis darbo teisės reguliavimo metodas lemia skirtingas darbdavio ir darbuotojo derybines pozicijas sudarant darbo sutartį: darbdavys visada stengiasi įrašyti į darbo sutartį kiek įmanoma mažiau sąlygų ir atitinkamai pasilikti kiek įmanoma didesnę laisvę kitas sąlygas nustatyti ir keisti vienašališkai, na o darbuotojas laikosi diametraliai priešingos pozicijos ir yra suinteresuotas suvaržyti darbdavio galimybes vienašališkai keisti darbo sąlygas.
Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad Vyriausybės patvirtinta pavyzdinė darbo sutarties forma yra tik pavyzdinė, neprivaloma. Įmonės, atsižvelgdamos į savo darbo organizavimo specifiką, turėtų pačios pasidaryti darbo sutarties šabloną su tipinėmis joms aktualiomis sąlygomis.
Vyriausybės patvirtintas pavyzdys siūlo darbo sutartyje nustatyti ženkliai daugiau darbo sąlygų, nei to reikalauja įstatymas ir, nors derybų su darbuotoju rezultatas gali atitikti Vyriausybės siūlomą susitarimo apimtį, dažniausiai susitarimų apimtis būna kur kas mažesnė.
Darbo sutarties turinio prasme naujojo ir senojo Darbo kodekso reikalavimai sutampa, taigi vien dėl naujo kodekso įsigaliojimo senų darbo sutarčių perrašinėti ar keisti nereikia.
Komandiruotės
„Kadangi Darbo kodeksas nenumato „darbostogų" sąvokos, tai tuo atveju, jei darbdavys siunčia darbuotoją atlikti darbo funkcijas kitoje, ne nuolatinėje darbo vietoje, darbdavys privalo įforminti komandiruotę", - pabrėžia pranešime cituojamas Š. Orlavičius.
VDI kancleris akcentuoja, kad Darbo kodekso 107 str. 1 d. nurodyta, jog „darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje".
Taigi jeigu darbdavys siunčia darbuotoją atlikti pareigas pagal darbo sutartį kitoje, negu yra jo nuolatinė darbo vieta, vietoje, tai yra kitame administraciniame vienete arba kitoje valstybėje, tai pagal Darbo kodeksą tai laikoma komandiruote, kurios metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis ir mokami dienpinigiai, jeigu komandiruotė trunka ilgiau negu darbo dieną (pamainą) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį.
Nuotolinis Darbas
„Svarbu paminėti ir Darbo kodekse reglamentuotą nuotolinio darbo atvejį, pavyzdžiui, kai darbuotojas visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje ir darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu yra darbo vieta, vietoje, taip pat naudodamas informacines ir elektroninių ryšių technologijas.
Š. Orlavičius pabrėžia, kad skiriant dirbti nuotoliniu būdu raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai, jeigu tokie keliami, darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodomas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka.
„Jeigu dirbdamas nuotoliniu būdu darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsigijimu, įsirengimu ir naudojimu, jos privalo būti kompensuotos, na, o kompensacijos dydį ir jos mokėjimo sąlygas darbo sutarties šalys nustato susitarimu", - pažymi Š.
Taigi, darbuotojas ir darbdavys gali susitarti, kad darbuotojas dirbs iš jo pasirinktos vietos, pavyzdžiui, iš sodybos, užsienio valstybės ar kitos jam priimtinos vietos, taip lengviau suderindamas darbą ir poilsį.
Darbo Vietos Reikalavimai
1. Kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.
Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių. Įrengiant darbo vietas turi būti įvertintos darbuotojo fizinės galimybės.
Statinių ir jų patalpų, kuriuose įrengiamos darbo vietos, stabilumo ir tvirtumo, darbo vietų įrengimo, patalpose ir įmonės teritorijoje esančių judėjimo kelių bei evakuacinių išėjimų ir evakuacinių kelių įrengimo, elektros instaliacijos įrengimo, darbo vietų, esančių ne statiniuose įmonės teritorijoje (įmonei priklausančiame nuosavybės teise arba įstatymų nustatyta tvarka įmonės valdomame ar naudojamame žemės, vidaus ar jūros priekrantės vandenų plote su nustatytomis ribomis), bendruosius reikalavimus ir kitus darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus darbo vietoms nustato Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai.
Juos tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras.
Dirbančiojo žmogaus organizmas reaguoja į daugelį įvairių dirgiklių: darbo operacijų trukmę, klausos, uoslės, regėjimo bei lytėjimo organų poveikį.
Darbinę veiklą koordinuoja centrinė nervų sistema sudėtingais neurohumoraliniais ryšiais.
Žmogus greitai pavargsta, jeigu netinkamai organizuotas darbas.
Patalpos temperatūra turi būti reguliuojama, kad jos svyravimai neveiktų žmogaus organizmo.
Darbo patalpų temperatūra neturi būti aukštesnė kaip 28º C.
Dirbant lengvą fizinį darbą, geriausia savijauta esti, kai oro temperatūra 16 - 20 ºC,o dirbant sunkų fizinį darbą - 10-15º C.
Be to, tai priklauso nuo oro cirkuliacijos greičio, oro drėgmės.
Oro drėgmę darbo vietose apibūdina santykinė oro drėgmė.
Tai santykis absoliučios ir maksimalios drėgmės konkrečiomis temperatūros sąlygomis.
Optimali santykinė oro drėgmė darbo patalpose turi būti 40 - 60 %.
Didelė santykinė drėgmė žemoje temperatūroje gali sukelti organizmo peršalimą, o aukštoje temperatūroje - organizmo perkaitimą.
Mikroklimato parametrų leistinieji dydžiai yra privalomi, o optimalūs - rekomenduojami.
Patalpose turi būti natūralus ir mechaninis vėdinimas.
Darbo vietų apšvieta gali būti natūrali ir dirbtinė.
Natūraliapšvieta - tai tiesioginiai ar išsklaidyti saulės spinduliai, kurių intensyvumas kinta,atsižvelgiant į metų ir dienos laiką, debesuotumą, geografinę padėtį.
Natūrali apšvita konstrukciniu požiūriu būna viršutinė, šoninė ir mišri.
Dirbtinė apšvieta sukuriama elektriniais šviesos šaltiniais.
Bendras apšvietimas apšviečia tolygiai patalpą, vietinis apšvietimas užtikrina tam tikros vietos apšvitą.
Plačiausiai naudojamas mišrus apšvietimas, kuris yra bendrojo ir vietinio apšvietimo derinys.
Vienas vietinis apšvietimas draudžiamas.
Pradėjęs eksploatuoti naujai pastatytą ar rekonstruotą įmonę, darbdavys privalo ne vėliau kaip per 3 dienas atlikti darbo vietų higieninį įvertinimą.
Higieninius tyrimus atlieka visuomenės sveikatos centrų laboratorijos ir kitos akredituotos laboratorijos.
Vertinimą organizuoja ir darbus finansuoja įmonė.
Darbo Sutarties Ypatumai
Grafoje darbovietė tipiškai nurodoma tik įmonės pavadinimas, pvz., UAB „KAŽKOKS PAVADINIMAS“.
Jei įmonė turi geografiškai nutolusių dalinai savarankiškų padalinių, gali būti nurodomas tokio padalinio pavadinimas, pvz., UAB „VILNIAUS ĮMONĖ“ Klaipėdos skyrius.
Šioje grafoje primygtinai nerekomenduojama nurodyti fizinių adresų.
Grafoje darbo funkcija tipiškai nurodoma tik pareigybės pavadinimas, pvz., stalius.
Primygtinai nerekomenduojama šioje grafoje dėti nuorodą į konkretų tos pareigybės aprašymą (pareigines instrukcijas, pareiginius nuostatus ir pan.).
Tą padarius atitinkamas pareigybės aprašymas taps darbo sutarties dalimi ir atitinkamai nebegalės būti keičiamas vienašališkai.
Dinamiškoje verslo aplinkoje toks griežtas susitarimas dažnai sukelia itin didelių nepatogumų organizuojant darbą, nors neabejotinai yra labai palankus darbuotojui.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tiek pagal seną, tiek ir pagal naują Darbo kodeksą pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos, pareiginiai nuostatai ir pan.) nėra privalomi.
Jų rengimo poreikį lemia ne įstatymas, o verslo poreikiai nustatyti specialias elgesio taisykles tam tikras pareigas užimantiems darbuotojams, pvz., pareigą pardavimų vadybininkui registruoti tam tikrus veiksmus su klientais įmonės naudojamoje CRM sistemoje.
Grafoje darbo užmokestis nustatomas darbo užmokestis pagal taikomą (faktinę ar formalią) darbo apmokėjimo sistemą.
Pagal naują Darbo kodeksą rekomenduojama darbo sutartyje nurodyti tik bazinį mėnesinį ar valandinį darbo užmokestį (t. y. ne visą darbo užmokestį, o tam tikrą jo dalį), o kintamą darbo užmokesčio dalį nustatyti įmonės vidaus dokumentuose (darbo apmokėjimo sistemoje, darbo tvarkos taisyklėse ar pan.), pvz., „fiksuotas mėnesinis darbo užmokestis - x EUR“.
Tokią rekomendaciją lemia:
- galimybė mokėti dalį darbo užmokestį ne pagal darbo sutartį, o pagal įmonėje galiojančią darbo apmokėjimo sistemą (DK 139 str. 2 d. 2 ir 5 p. p.);
- prievolė įmonėms, turinčioms 20 ir daugiau darbuotojų, turėti darbo apmokėjimo sistemą (DK 140 str. 3 d.) ir absoliutus draudimas keisti darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį be darbuotojo sutikimo, t. y. darbuotojui atsisakius keisti darbo užmokestį darbdavys negali nutraukti darbo sutarties (DK 45 str.
Grafoje darbo laiko norma beveik visada bus nurodoma „darbo laiko vidutinė savaitinė norma - 40 val.“. Išimtys galimos tik nustatant ne visą arba sutrumpintą darbo laiką.
Kitos darbo sąlygos, kurių privalomumo įstatymas nenumato, gali būti įtraukiamos į darbo sutartį pagal poreikį ir derybų rezultatus.
Nors, kaip aprašyta aukščiau, daugumos darbo sąlygų darbo sutartyje nurodyti neprivaloma, darbuotojas turi akivaizdų interesą jas žinoti, pvz., žinoti darbo vietos fizinį adresą, kur vykti dirbti, žinoti visą savo darbo užmokestį ar jo apskaičiavimo taisykles ir t.t.
Informacija apie tokias darbo sąlygas yra pateikiama specialiu dokumentu - pranešimu apie darbo sąlygas (DK 44 str.).
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) primena, kad darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymasis yra būtinas siekiant apsaugoti darbuotojų gyvybę ir sveikatą, taip pat išvengti papildomos finansinės naštos darbdaviams.