Kokią Aplinką Reikia Vaikams Augti ir Vystytis?

Vaikystė yra lemiamas laikotarpis, turintis didelę įtaką tolesniam žmogaus gyvenimui. Šiuo metu formuojasi asmenybė, pasaulėžiūra ir vertybės. Vaikas sugeria visą informaciją iš aplinkos, todėl auklėjimas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį jo psichikos vystymesi.

Stengiamės duoti vaikams viską, kai iš tikrųjų jiems reikia meilės, buvimo kartu ir tikrumo. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta.

Šiame straipsnyje aptarsime auklėjimo svarbą, šeimos ir aplinkos įtaką jam bei pasekmes vaikams, augantiems nepalankioje aplinkoje, taip pat vaikų, turinčių elgesio sutrikimų, ugdymo ypatumus.

Vaikų Emocijos ir Tėvų Reakcijos

Visa šeima ruošėsi į tetos gimtadienį. Tėvai jau apsirengė, o jų dvimetė dukra Lėja atsisakė tai daryti. Jei bent kartą esate atsidūrę panašioje situacijoje, turbūt žinote, kaip nelengva išlikti ramiam. Vaikai tampa užsispyrę, maištaujantys, priešiški, sunkiai valdomi, pilni pykčio, isterijos, ašarojantys, kaprizingi ir pan. Tėvai jaučiasi sutrikę, nelaimingi, susigėdę, išmušti iš vėžių, nusivylę, išsekę, kalti.

Tokie vaikų emocijų proveržiai dažnai netikėti ir tėvams, ir vaikams, todėl tampa tikru iššūkiu abiem pusėms. Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai?

Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai.

Nors vaikų auklėjimas priskiriamas prie emociškai sunkiausių gyvenimo darbų, psichiatras Danielis J. Siegelis ir vaikų psichoterapeutė Tina Payne Bryson įsitikinę, kad apgalvotai elgiantis jis gali tapti lengvesnis, džiugesnis ir malonesnis. Jų teigimu, auklėjimas be dramų įmanomas.

Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka - panaudoti rykštę.

Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje.

Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas.

Kaip Reaguoti į Vaiko Elgesį?

Kartais gali prireikti daug pastangų, kad prisimintume nereaguoti iškart, o leistume sau atsikvėpti ir susivokti. Tai ypač sunku padaryti, kai esame pavargę, trūksta miego, būname alkani, susierzinę, turime dar begalę nepadarytų darbų ir per mažai laiko sau. Tuomet bet koks menkas, bet nepriimtinas vaiko poelgis gali akimirksniu įžiebti tėvų emocijas, kurios pasireikš kaip uždelsto veikimo bomba.

Siekiant padėti tėvams suprasti, kodėl kartais vaikai būna užsispyrę ir priešiški, D. J. Siegelis ir T. P. Bryson pasitelkia statomo namo pavyzdį. Apatinis smegenų aukštas atsakingas už žemesnes ir primityvesnes funkcijas: instinktyvias, nesąmoningas reakcijas, pagrindines funkcijas: kvėpavimą, virškinimą ir pan. Viršutinis smegenų aukštas atsakingas už subtilesnį ir sudėtingesnį mąstymą, emocinius ir bendravimo įgūdžius: emocijų ir kūno reguliavimą, įžvalgą, empatiją, dorovę, lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, sprendimų priėmimą ir kt.

Apatinis smegenų aukštas jau būna susiformavęs mums gimus, o viršutinis pradeda vystytis kūdikystėje ir visiškai susiformuoja ne anksčiau, nei įpusėjus trečiąją dešimtį.

Skirtingos apatinės ir viršutinės smegenų dalių funkcijos bei nevienodas jų išsivystymo greitis paaiškina, ką vaikai sugeba, o ko ne. Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl turime būti supratingi ir per daug iš jų nereikalauti. Staigios emocijos ir neprognozuojamo elgesio proveržiai yra visiškai normali vaikų vystymosi dalis. Kvaila būtų kaltinti vaiką, kad jo viršutinės smegenys dar nesusiformavusios - išmintingiau būtų įjungti savo viršutinę smegenų dalį, nubrėžti išorines ribas ir pamokyti, kaip jam dera elgtis.

Kita svarbi vaiko smegenų ypatybė yra ta, kad jos keičiasi su patirtimi. Smegenų plastiškumas reiškia, kad bet kokia pasikartojanti patirtis vaikui yra reikšminga. Pagal Hebbo aksiomą, kai vaikas reaguoja į kokią nors patirtį, galvos smegenų neuronai vienu metu sužadinami ir susijungia į tinklą. Kartojant tokią patirtį, ryšiai tarp neuronų tik dar labiau sustiprėja. Tai reiškia, kad viską, ką vaikui sakome, rodome, kaip su juo elgiamės, veikia jo smegenis, daro poveikį jo suvokimui bei elgesiui. Štai kodėl taip svarbu sąmoningai apmąstyti, ką sakome savo vaikams, kokią patirtį suteikiame jiems, o ne reaguoti instinktyviai.

Kai vaikas elgiasi netinkamai mūsų ar kitų žmonių akivaizdoje, kyla noras tuojau pat jį sudrausminti, nubausti, pasakyti ką nors griežtai ar šiurkščiai, atskaityti pamokslą, paberti tinkamo elgesio taisyklių ir pan. Tačiau pratrūkę pamesime auklėjimo tikslą - mokyti, todėl šią pamoką teks kartoti dar kartą.

Klinikinės psichologijos praktikė ir sąmoningos tėvystės tyrėja Shefali Tsabary siūlo atsižvelgti į dvasinį bendravimą su vaiku. Neįmanoma suklysti, jei orientuojamės į nuoširdų santykį su vaiku - į emocinio ryšio su juo stiprinimą.

Perkeldami dėmesį nuo netinkamo ir impulsyvaus vaiko elgesio, kuris yra nemokėjimo susitvarkyti su stipriais jausmais pasekmė, į buvimą šalia, meilės, empatijos ir pagarbos skleidimą, sudarysime galimybę vaikui vėl atgauti savitvardą, nurimti kūno reakcijoms ir emocijoms, o tai padės jam geriau mus išgirsti.

Stebėdami rimstantį vaiką, turėtume savęs paklausti: „Ar vaikas jau pasirengęs tam, ko noriu jį pamokyti? Ryšys su vaiku yra laiptai nuo apatinio prie viršutinio smegenų aukštų. Įsiaudrinęs vaikas yra apimtas nemalonių pojūčių ir atrodo nevaldomas. Tėvų padedamas jis atgauna pusiausvyrą ir su jaučiama tėvų pagalba pajėgia palypėti laiptais aukštyn iki viršutinio smegenų aukšto, ko pats padaryti dar nesugeba.

Kartais visai naudinga kurį laiką elgtis kaip Šerlokui Holmsui - smalsiai ir kantriai tirti, kas nutiko, o ne griebtis bausmės. Tai leis įžvelgti tikrąsias - vidines - vaiko elgesio priežastis. Atsisakydami išankstinių nuostatų ir leisdami vaikams paaiškinti, kas atsitiko, surinksime tikrus duomenis apie jų vidinį pasaulį, užuot skubėję teisti.

Be to, nesmerkdami, nekritikuodami, nepamokslaudami, nevertindami, neįsakinėdami, nekontroliuodami, neneigdami jausmų ir nepalikdami vieno su sunkumais, mes mokome vaiką, ką reiškia palaikyti santykius ir mylėti, net jeigu nesidžiaugiame kitų sprendimais ar veiksmais. Elgdamiesi apgalvotai, išlaisviname vaiką nuo jį įkalinusių sunkių emocijų, su kuriomis jis dar nemoka susitvarkyti.

O kai vaikas kuo dažniau patiria, kad tėvai įsigilina ir atsiliepia į jo jausmus, užmezga ryšį, lavėja jo gebėjimas mąstyti, jausti, vaikas išmoksta nusiraminti, tampa savarankiškesnis ir atsparesnis, teigia D. J. Siegelis ir T. P. Bryson.

Tėvai savo vaikams nori geriausio. Jie duoda tiek, kiek tuo metu gali ir turi. Tačiau, kaip nėra idealių tėvų, kurie suteikia vaikams viską ir auklėja nepriekaištingai, taip nėra ir tobulų vaikų, kuriems nė karto neišdygsta ragiukai. Kartais reikia ir tėvų klaidų, ir vaikų ožiukų, nes mokymasis vyksta per patirtį: nuolat ir mokome, ir mokomės patys. Ypač svarbu būti atlaidiems nepageidaujamo vaikų elgesio akimirkomis.

Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimas (ADS) ir Jo Įtaka Vaikams

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse).

Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems.

Pozityvus Požiūris ir Atsparumo Ugdymas

Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus.

Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas.

Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.

Pagalba Vaikams su ADS Mokykloje

Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo.

Kaip Padėti:

• Skaidykite informaciją.
• Leiskite daryti pertraukas.
• Koreguokite aplinką.
• Darykite patikslinimus.
• Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.

Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.

Kaip Padėti:

• Stebėkite, kas blogina situaciją.
• Įtraukite fizinį aktyvumą.
• Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties.
• Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.

Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.

Kaip Padėti:

• Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį.
• Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
• Imkitės prevencijos.

Emocinė Disreguliacija ir Jos Įtaka Vaikams

Vaikų emocinė disreguliacija yra problema, kuri trukdo tinkamai valdyti emocijas ir reaguoti į išgyvenimus. Šiai būklei būdingi dažni pykčio protrūkiai, stiprios emocinės reakcijos ir sunkumai nusiraminti. Dėl to vaikai gali tapti užsisklendę, nesilaikyti reikalavimų ir patirti socialinių sunkumų. Rizikos veiksniai, tokie kaip nepalankios vaikystės patirtys ar nenuoseklus auklėjimas, prisideda prie šių problemų, tačiau ankstyvos intervencijos gali padėti jas sušvelninti.

Emocinės Disreguliacijos Priežastys ir Pasireiškimai

Emocinė disreguliacija - tai prastai kontroliuojamos emocinės reakcijos, neatitinkančios socialinėje aplinkoje priimtino elgesio.

• Nepaklusnumas ir nesilaikymas: Nepaklusnumas ir nesilaikymas yra reikšmingi būsimo opozicinio iššaukiančio sutrikimo (ODD) ar elgesio sutrikimo (CD) rodikliai. Šie sunkumai gali neigiamai paveikti santykius šeimoje ir mokymosi rezultatus. Supratimas apie vaiko emocijų raišką ir emocijų reguliavimą padeda spręsti konfliktus bei didina jų gebėjimą prisitaikyti prie socialinių situacijų.
• Socialinis uždarumas: Socialinis uždarumas, susijęs su emocinės reguliacijos sutrikimais, gali reikšmingai paveikti vaiko raidą ir gerovę. Ankstyva nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip netinkamas elgesys ar emocinė nepriežiūra, gali sutrikdyti emocijų reguliaciją, sukelti internalizacijos problemas, pavyzdžiui, nerimą ar depresiją. Siekiant skatinti sveiką socialinę ir emocinę raidą, svarbu mokyti vaikus atpažinti, įvardyti ir valdyti stiprias emocijas.
• Agresija ir impulsyvumas: Agresija ir impulsyvumas, dažnai susiję su emocinės reguliacijos sutrikimais, daro didelę įtaką vaikų elgesiui. Emocinė disreguliacija sieja stresą su agresija - vaikai, kurie pernelyg stipriai reaguoja į emocinius dirgiklius, dažnai negali valdyti nusivylimo, o tai lemia kraštutinius emocinius protrūkius. Impulsyvumas ir prasti savireguliacijos įgūdžiai dar labiau apsunkina situaciją, prisidedant prie dirglumo ir agresyvaus elgesio.

Emocinės Disreguliacijos Gydymas ir Prevencija

Vaikų emocinės reguliacijos sutrikimų gydymas reikalauja visapusiško požiūrio, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir sunkumų priežastis. Šeimos parama - tėvystės kursai, nuosekli kasdienė rutina ir struktūruota aplinka - taip pat prisideda prie vaiko gerovės.

Emocinės disreguliacijos sutrikimai dažnai yra elgesio, socialinių ir psichikos sveikatos problemų pagrindas. Emocinės disreguliacijos sutrikimai pasireiškia 3-20 % vaikų, o dažniausiai - nuo 6,6 % iki 11,26 %, priklausomai nuo amžiaus. Ankstyva intervencija padeda spręsti problemas dar vaikystėje ir užkerta kelią rimtesniems emociniams bei elgesio sunkumams.

Sveika emocinė reguliacija apima emocijų atpažinimą, tinkamą išraišką ir ryšį su kūno pojūčiais. Vaikams su reguliacijos sunkumais naudinga bendra reguliacija ir saugi emocijų raiška. Globėjai turėtų skatinti emocijų supratimą nuo kūdikystės - kalbėti apie jausmus, aptarti emocijas knygose ir filmukuose.

Emocinės Disreguliacijos ir Kitų Sutrikimų Sąsajos

Emocinė disreguliacija nėra atskiras psichikos sutrikimas, o simptomas, būdingas įvairioms būklėms. Suaugusiesiems emocinė disreguliacija pasireiškia intensyviomis emocijomis, impulsyvumu ir nuotaikų kaita. Emocinė disreguliacija yra simptomas, o nuotaikos sutrikimai, tokie kaip depresija ar bipolinis sutrikimas, yra specifinės diagnozės su aiškiais kriterijais.

Vaistai, pavyzdžiui, stimuliatoriai ADHD simptomams gydyti, antidepresantai ar nuotaikos stabilizatoriai, gali būti veiksmingi. Tėvystės stiliai labai veikia vaikų emocinį reguliavimą. Autoritetingas auklėjimas, kuris derina šilumą su aiškiomis ribomis, skatina sveiką emocijų valdymą. Priešingai, autoritarinis ar pernelyg atlaidus auklėjimas gali padidinti emocinės disreguliacijos riziką.

Šeimos Įtaka Vaiko Auklėjimui

Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko socializacijos institucija. Joje vaikas mokosi bendrauti, pažinti pasaulį, perima vertybes ir normas. Šeimos atmosfera, tarpusavio santykiai, auklėjimo stilius - visa tai daro didžiulę įtaką vaiko psichikos vystymuisi.

Auklėjimo Stiliai

Auklėjimo stilius - tai tėvų elgesio būdas, bendraujant su vaiku.

• Autoritarinis: griežtos taisyklės, reikalavimai, kontrolė, mažai šilumos ir palaikymo.
• Autoritetingas: aiškios taisyklės ir ribos, bet kartu daug šilumos, palaikymo, supratimo.
• Permisinis: mažai taisyklių ir ribų, daug šilumos ir palaikymo, leidžiama viskas.
• Atsainus: mažai taisyklių ir ribų, mažai šilumos ir palaikymo, vaikas paliekamas pats sau.

Auklėjimo Stilių Poveikis Vaikams

Kiekvienas auklėjimo stilius skirtingai veikia vaiko psichiką:

• Autoritarinis: vaikai dažnai būna paklusnūs, bet nelaimingi, nerimastingi, nepasitikintys savimi, linkę į depresiją.
• Autoritetingas: vaikai būna savarankiški, pasitikintys savimi, draugiški, gerai jaučiasi emociškai.
• Permisinis: vaikai būna impulsyvūs, sunkiai kontroliuoja savo elgesį, negerbia autoritetų, dažnai būna nelaimingi.
• Atsainus: vaikai jaučiasi atstumti, nesaugūs, turi problemų su savikontrole, dažnai būna linkę į žalingus įpročius.

Lyčių Ypatumai Auklėjime

Auklėjant berniukus ir mergaites, svarbu atsižvelgti į jų individualius poreikius ir ypatumus. Berniukams dažnai reikia daugiau laisvės ir galimybių išreikšti savo energiją, o mergaitėms - daugiau šilumos ir palaikymo. Tačiau svarbu vengti stereotipų ir leisti vaikams patiems pasirinkti, kuo jie nori būti ir ką veikti.

Patarimai Tėvams

• Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau.
• Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis.
• Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
• Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus.
• Nebijokite pasakyti „atsiprašau“. Jei pasielgėte netinkamai ir sąžinė dėl to neduoda jums ramybės, pripažinkite savo klaidas, pasakykite, kad gailitės.
• Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu.
• Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio.
• Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną. Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis.
• Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži.
• Suderinkite auklėjimo principus - nekonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą.
• Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.

Bausmės ir Tinkamo Elgesio Skatinimas

Vaiko auklėjimo procesas labai sudėtingas tėvų uždavinys, reikalaujantis didelės meilės, kantrybės, žinių, kūrybiškumo, laiko ir pastangų. Deja, tėvai dažnai praranda kantrybę ir vaiko elgesiui pradeda vadovauti naudodami fizines bausmes, o dažniausiai bardami, gėdindami, skaudžiai kritikuodami, įžeidinėdami vaiko asmenybę. Nuolatinis vaiko kritikavimas, menkinimas, pažeminimas, pajuoka gali sukelti dar sunkesnes pasekmes visam gyvenimui, nei fizinės bausmės.

Bausmės sukelia vaikams įvairias baimes (tėvų, mokytojų, kitų autoritetų ir kt.), menkavertiškumo jausmą, savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą savimi ir kitais, sukelia pasipriešinimą, pyktį, agresiją, keršto siekimą, neteisingumo jausmo išgyvenimą, nusivylimą, vaikas pasijunta atstumtas, nemylimas. Bausmės mokina, kad galima bausti (mušti, kritikuoti) mylimus žmones.

Žinoma, kartais tenka nubausti vaiką, bet tos bausmės turi būti retos ir teisingos, padedančios vaikui suprasti savo elgesį ir kažką išmokti. Teisingas bausmes vadinu vadovavimu elgesiui be fizinių bausmių ir kritikos.

Tinkamo Elgesio Formavimo Būdai:

• Tinkamo elgesio modeliavimas: pastebėti ir suteikti dėmesio, kai vaikas elgiasi tinkamai: padrąsinimai, pagyrimai, pozityvūs paskatinimai, taip pat susitarimai, tinkamo elgesio lentelė, apdovanojimai už tinkamą elgesį ir kt.
• Netinkamo elgesio ignoravimas. Kartais veiksminga tiesiog nekreipti dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Vaikams geriau neigiamas tėvų dėmesys (draudimai, barimai, kritika), nei jokio.
• Loginių pasekmių principas: vaikas, išėjęs su paltuku pajustų logines savo elgesio pasekmes - tiesiog bus jam labai karšta ir pats grįš persirengti tinkamais rūbais.

tags: #kokia #turi #buti #aplinka