Astrida Lindgren - garsi švedų rašytoja, gimusi 1907 m. ir mirusi 2002 m. Jos kūryba apima daugybę knygų, išverstų į daugiau nei 95 kalbas. Lindgren pelnė kelias dešimtis apdovanojimų, tarp jų - ir Hanso Kristiano Anderseno medalį, aukščiausią tarptautinį apdovanojimą, skiriamą vaikų rašytojams ir knygų iliustratoriams.
Vienas žymiausių jos kūrinių - „Ronja plėšiko duktė“, knyga, kuri žavi savo pasakojimo būdu ir gyvybingais personažais. Knyga priklauso vaikams skirtų knygų žanrui, kuriame susipina nuotykių, fantazijos ir šeimos vertybių elementai.
Pagrindinė tema - drąsos ir nuventumui įveikimas, šeimos ir draugystės svarba. Ši knyga išsiskiria unikalia atmosfera ir vaizdingais aprašymais, todėl ji yra ne tik populiarus vaikams skirtas kūrinys, bet ir svarbus šedevras literatūroje.
Astrida Lindgren prisimena: „Ronja atsirado todėl, kad aš pati, gyvendama mieste, labai ilgėdavausi laukų ir gūdaus miško. Prasidėjo nuo to, kad ėmiau vaizduotis kalną, ant kalno plėšikų pilį, kuri staiga perskilo pusiau. „Kokie ten žmonės gyvena?“ - galvojau. Aha, viena plėšikų šeima turi dukterį, o kita sūnų. Visiškai kaip Romeo ir Džuljeta.“
Siužetas
Knyga pasakoja apie mergaitę Ronją, gimusią didžiulėje tvirtovėje miške, plėšikų vado Matiso šeimoje. Žaibo perskeltoje pilyje, stūksančioje ant miškais apaugusios kalvos, auga smalsi ir drąsi mergaitė Ronja. Jos dienos, kupinos nuotykių, smagiai bėga žaidžiant su plėšikais ir myluojamai tėvų, o už pilies sienų laukia pažintis su magiška giria, pilna nykštukų, skraidūnių ir kitų nepaprastų sutvėrimų. Tuo tarpu jos tėvas Matisas žvelgia į augančią dukrą tikėdamasis, kad Ronja iš jo perims vadovavimą plėšikų gaujai.
Ronja vis augo, keitėsi, o Luvisa sakydavo: „Ji - žaibo vaikas“.
Jos gyvenimas pasikeičia, kai ji susipažįsta su Birku, berniuku iš kitos konkuruojančios gaujos. Įprastą plėšikavimų, susibūrimų ir dainų pripildytą kasdienybę lyg dar vienas žaibas persmelkia žinia - kitoje pilies pusėje įsikūrė mirtinas Matiso priešas Burka su savo gauja. Kartu su Burkos plėšikais gyvena ir Burkos sūnus Birkas. Pirmą kartą jį pamačiusi Ronja pajunta, kad būtent tokio - panašaus į save mažo žmogaus ji visada ilgėjosi ir laukė. Nors iš pradžių vaikai kaip ir jų tėvai konkuruoja bei užsispyrę laikosi savo, pamažu drauge patirdami nuotykius ir išbandymus jie susidraugauja.
Vieną kartą, Ronja vaikščiodama prie pragaro nasrų išvydo, kaip kitoje pusėje sėdi berniukas. Vaikai susipažino ir Ronja sužinojo, kad jis vardu Birkas, o baisiausias jos tėvelio priešas Burkas yra jo tėvas. Mergaitė iškart pajuto jam pagiežą ir pyktį. Bet vėliau, kai jie vis susitikdavo miške, pyktis po truputį blėso. Pamažu, vaikai tapo neišskiriamais draugais, o kai jų tėvų neapykanta vienas kitam pradėjo trukdyti susitikimams, abu išsikraustė gyventi į lokių grotą miške. Vaikai ten patyrė įvairių nuotykių, sustiprino savo draugystę. O tuo tarpu Ronjos tėvas Matisas, labai išgyveno dėl savo dukters.
Slapta judviejų draugystė tampa iššūkiu ne tik vaikams, bet ir plėšikų gaujoms, o vėliau virsta pabėgimu iš namų į mišką. Kartu jie patiria nuotykius, įveikia išbandymus ir mokosi suprasti vienas kitą.
Pagrindinė mintis - Draugystė viską gali.
Žymioji Lindgren istorija primena „Romeo ir Džuljetą“, jei joje viskas baigtųsi laimingai: priešiškos Matiso ir Burkos šeimos, per pusę skilusi pilis ir kilęs konfliktas, į ją netikėtai atsikrausčius Burkoms. Kol suaugusieji konfliktuoja, jų pasaulio užkulisiuose vystosi visai kita istorija - mažoji Matiso duktė Ronja pamažu susipažįsta ir susidraugauja su bendraamžiu Burkos sūnumi Birgu.
Kadras iš filmo "Ronja plėšiko duktė"
Pagrindiniai veikėjai
- Ronja: Drąsi ir savarankiška mergaitė, kurios gyvenimas sukasi miško tvirtovėje. Ji atstovauja laisvei ir nuventumui.
- Birkas: Ronjos draugas, Burkos sūnus.
- Matisas: Ronjos tėvas, plėšikų vadas.
- Burka: Matiso priešas, kito plėšikų būrio vadas.
Knygos ekranizacija ir teatro pastatymai
Ši istorija sulaukė ne tik knygos populiarumo, bet ir buvo ekranizuota bei pastatyta teatre. Scenoje matome pasaulį vaikų akimis ir į jį taip žvelgti ypač padeda scenografų Jurgio Paškevičiaus ir Monikos Janulevičiūtės vizija į sceną grąžinti dar praėjusio amžiaus pradžią menantį dvimatį, tapytą scenovaizdį. Šiuolaikinėje scenoje jis atrodo stebėtinai magiškai, o kartu ir simboliškai - tarytum pusiau skilusi pilis, gūdūs miškai, upės, olos ir tarpekliai yra pačios mergaitės Ronjos nupiešti vaizduotės pasauliai.
Dviejų šeimų skirtumams įprasminti puikiai veikia dailūs Elvitos Brazdylytės sukurti kostiumai. Dvi šeimas, tarytum vaikų pasaulio kapulečius ir montekius, skiria skirtingų stilių rūbai: maištinguosius Matiso šeimos narius puošia pankų subkultūros atributai - spalvotos skiauterės, languotos ir dryžuotos kelnės, sijonai, grandinės, o Burkos šeima apsirengusi nepakenčiamai tvarkingais žąsies kojelės rašto švarkais ir kostiumėliais.
Eglei Švedkauskaitei neblogai sekasi kurti stebuklingą Ronjos pasaulį, kuriame užsimiršti ir akimirkai nustebti ar pasijuokti priverčia nuostabiai miklūs ir juokingi, lyg iš tikros pasakos nužengę nykštukai, klykaujančios, išties net ir suaugusiojo akimis gana šiurpios skraidūnės, ar savo vaikus sūpuojantys abejingi ir komiškai lėkšti, pagalvėmis apkamšyti striukumbukai.
Puikius vaidmenis sukūrė, tarytum savo pačių odoje, o ne aukštais balsais ir šaržuota vaidyba, Ronją ir Birgą suradę Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius.
Spektaklio tikslinė auditorija - 7-12 metų vaikai ir jų tėvai. Režisierė taiko ir į tėvus. Manau, šią istoriją verta pamatyti ir vyresniems, nes ji svarbi, ypač šiandien. Ji - apie gebėjimą susikalbėti, sueiti į vieną pilį ir susivienyti. Tą ir daro dvi plėšikų gaujos. Tėvams turėtų būti įdomu, kaip ir vaikams.
Žvelgiant į juos kartais pamiršti, kad prieš save matai vos dvylikamečius veikėjus, bet kurgi surasi dvylikametį, kuris drįstų apie save galvoti kaip apie mažą vaiką?
Galų gale nepajudinamas Ronjos užsispyrimas ir maištinga drąsa kliautis autentiška savimi baigiasi jos pergale - šeimos susitaiko, Matisas priima Ronjos nenorą būti plėšike, o ši ir Birgas pavasarius laisvai leidžia miškuose.
„Ronja plėšiko duktė“ - puiki istorija apie svarbą turėti drąsos būti savimi.
Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Apibendrinimas
„Ronja plėšiko duktė“ - tai vienas žymiausių Astridos Lindgren kūrinių, pasakojančių apie nepaprastą vaikų draugystę, kurios sugriauti nepajėgia niekas. Tai pamokanti knyga apie drąsą būti savimi, šeimos ir draugystės svarbą. Ši knyga ne tik įtraukia į nuotykius, bet ir skatina susimąstyti apie svarbiausius gyvenimo dalykus.