Pasaulyje, o ypač išsivysčiusiose šalyse, bankrotas yra natūralus rinkos ekonomikos elementas. Suprantama, būtų geriausia, jeigu profilaktinių priemonių visada pakaktų, bet taip, deja, nebūna: dalis įmonių dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių (aktyvumo, apsukrumo stokos, vadovų nekompetentingumo ir t.t.) krizės sunkumų neįveikia ir atsiduria bankrutuojančių sąrašuose.
Bankroto procedūros nesunaikina turto, jis tik iš naujo paskirstomas. Tie, kurie nesugebėjo, nemokėjo verstis, užleidžia vietą tiems, kurie galbūt turi daugiau patirties ir sėkmės. Deja, Lietuvoje situacija kitokia.
Net trys Įmonių bankroto įstatymo keitimai ir daugybė redagavimų per dešimt nepriklausomybės metų, rodo kad šalies ekonomika yra nestabili. Šalies verslininkai įsitikinę, kad atidėliojant bankroto bylas išvengiama socialinių problemų paaštrėjimo. Ypač tada, kai ties bankroto slenksčiu atsiduria stambios įmonės, kuriose dirba nemažai žmonių.
„Dažnai bankrotas vadinamas socialine nelaime, siejamas su visišku finansiniu žlugimu, darbo vietų naikinimu, darbuotojų atleidimais. Tačiau bankrotas nebūtinai reiškia ūkinės veiklos pabaigą, o priešingai, gali suteikti galimybę atgaivinti bent dalį bankrutuojančios įmonės veiklos ir iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.
Bankroto advokatas paaiškina turto apsaugą bankroto metu
Įmonės bankroto proceso etapai
Įmonės bankroto procesas gali vykti teismo tvarka ir ne teismo tvarka. Ne teismo tvarka bankroto procesas galimas, jei nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, bei nėra išieškoma iš įmonės pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus.
Nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 4/5 visų įmonės turimų įsipareigojimų. Bankroto procesas ne teismo tvarka vykdomas kreditorių susirinkimui pritarus.
Būtina ne mažiau kaip 4/5 visų kreditorių finansinių reikalavimų pritarimo. Bankroto bylos nagrinėjimo teisme tvarka nustatyta Įmonių bankroto įstatymo trečiajame skirsnyje.Įmonės bankroto bylą iškelia vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas.
Supaprastintas bankroto procesas gali būti taikomas bankroto bylos nagrinėjimui tose įmonėse, kuriose turto nėra arba (nustato teismas arba administratorius) kai jo neužtenka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Supaprastintas bankroto procesas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai bankroto iniciatyva byla iš reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio arba darbuotojui padarytos žalos atlyginimo.
Turi būti taikoma tik likvidavimo procedūra, t.y. Nesant turto ir kreditorius, teikiantis ieškinį dėl bankroto bylos ir įmokėjęs 10 000 litų į teismo depozitorinę sąskaitą, gali reikalauti tokią sumą priteisti ir išieškoti iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šie, įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.
Įmonės vadovas, savininkas (savininkai) atsako kreditoriui solidariai. Teismas gali pripažinti įmonę bankrutavusia, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos bankrutuojanti įmonė nesuderino savo ir kreditorių interesų, t. y.
Minėtais atvejais (Įmonei atsiskaičius su kreditoriais ar sudarius tai¬kos sutartį) pagal ĮĮstatymo 27 straipsnio l dalies 2 ir 3 punktus nutraukia¬ma bankroto byla. Jei per 3 mėnesius nuo kreditorių reikalavimų patvirtinimo bankroto byla nebuvo nutraukta (įmonei nepavyko suderinti jos ir kreditorių interesų), tačiau yra galimybė Įmonei ir kreditoriams susitarti (sudaryti taikos sutartį), Įstatymas numato teisę kreditorių susirinkimui prašyti teismo pratęsti terminą.
Įstatyme 3 mėnesių terminas nustatytas, siekiant užtikrinti, kad ban¬kroto procesas nebūtų vilkinamas, tuo ginant, visų pirma, kreditorių intere¬sus (norint, kad įmonė nebūtų pripažinta bankrutavusia, jai reikia kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriais ar pasiekti susitarimą tarp jos ir kreditorių).
Teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto (Įstatymo 30 straipsnio l dalis), taip pat patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintą reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai būtinus pavedimus ir nurodymus (Įstatymo 30 straipsnio 3 dalis), pavyzdžiui, gali teismo antstoliui nurodyti išieškoti turtą iš bankrutavusios įmonės skolininko, nustatyti pranešimų apie likvi¬davimą tvarką, turto pardavimo, darbuotojų atleidimo terminus ir pan.
Teis¬mo nurodymais siekiama, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek įmanoma greičiau, kad likviduojant bankrutavusią įmonę nebūtų pažeisti darbuotojų, kreditorių, trečiųjų asmenų interesai.
Naujajame įstatyme pakeistas kreditorių pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikimo pagrindas. Dabar pareiškimą dėl bylos iškėlimo galima paduoti tuomet, kai įmonė kreditoriui yra skolinga bent tris mėnesius. Prieš tai kreditorius turi įspėti įmonę apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir duoti laiko įmonei grąžinti skolą.
Teismas, gavęs tokį pareiškimą, patikrins įmonės būklę ir jei skolos egzistavimas bus pavirtintas dokumentais, visos įmonės skolos viršys pusę jos balanse apskaityto turto, iškels įmonei bankroto bylą. Pareiškimas pateikiamas vietovės, kurioje yra nemokios įmonės buveinė, apygardos teismui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Sprendimą dėl juridinio asmens likvidavimo gali priimti teismas, kreditorių susirinkimas arba juridinio asmens dalyvių susirinkimas. Sprendimą likviduoti juridinį asmenį juridinių asmenų dalyviai turi priimti kvalifikuota balsų dauguma. Ji turi būti nemažesnė kaip 2/3 visų susirinkimo dalyvių balsų, t.y. 2/3 balsų turi pritarti sprendimui likviduoti juridinį asmenį.
Juridinių asmenų steigimo dokumentai gali numatyti ir didesnę kvalifikuotų balsų daugumą, reikalingą tokiam sprendimui priimti. Apie sprendimą likviduoti turi būti pranešama ir juridinių asmenų registrui.
Likvidavimas yra toks juridinio asmens pasibaigimas, kai jo veikla nutrūksta. Tai lemia specialų likviduojamo juridinio asmens statusą ir likvidatoriaus uždavinį - veiksmingai per kiek įmanoma trumpesnį laiką nutraukti juridinio asmens veiklą.
Daugumoje nemokių įmonių ūkinė veikla būdavo sustojusi, tačiau darbuotojai neatleisti ir jiems tekdavo skaičiuoti atlyginimus, kurių realiai nepavykdavo išmokėti. Panaši situacija kartais išlikdavo ir pripažinus įmonę bankrutuojančia, ar net bankrutavusia, nes įmonės administratoriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių šios problemos nespręsdavo.
Naujajame įstatyme nustatyta, kad administratorius per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos privalo raštu įspėti visus įmonės darbuotojus apie atleidimą. Vėliau šie darbuotojai turi būti atleisti, o su kreditorių susirinkimo nustatytu darbuotojų, kurie reikalingi bankroto procese (sargai, valytojai, buhalteriai ir pan.), skaičiumi įmonės administratorius turės teisę sudaryti naujas darbo sutartis.
Žinoma, jeigu įmonė yra perspektyvi ir investuotojas pasiryžęs bankrutavusią įmonę įsigyti, naujos sutartys gali būti sudarytos ir su visais įmonės darbuotojais. Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių dirbančiuosius.
Anksčiau dažnai buvo bandoma sudaryti iliuziją, kad atidėliojant bankroto procesą, stengiamasi gelbėti būtent dirbančiuosius. Kaip parodė praktika, tai klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija. Anksčiau daugelyje įmonių likusio turto neužtekdavo net atsiskaityti su įmonių dirbančiaisiais.
Prasiskolinusių įmonių turtą pagal atskirų kreditorių ieškinius areštuodavo ir pardavinėdavo teismo antstoliai. Darbuotojai, ištisus mėnesius negaudami atlyginimo, taip pat laukdavo “stebuklo”.
Garantinis fondas
Kreditorinių įsipareigojimų tenkinimo reikšmė ypač svarbi,todėl, kad valstybėje nekiltų ekonominė suirutė, buvo įsteigtas Garantinis fondas, ir kreditorinių reikalavimų, susijusių su žemės ūkio produkcija lėšų fondas.
Garantinis fondas yra pinigų fondas, kurio lėšos skiriamos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi.
Fondo administracija nagrinėja ir tikrina įmonių pateiktas paraiškas, jose nurodytų darbuotojų reikalavimų pagrįstumą. Ne vėliau kaip per mėnesį prašymai teikiami svarstyti Garantinio fondo tarybai. Jos nutarimas dėl lėšų skyrimo taip pat priimamas ne vėliau kaip per mėnesį. Taigi nuo paraiškos pateikimo iki lėšų skyrimo ir išmokėjimo paprastai praeina ne daugiau kaip 2 mėnesiai.
Be abejo, kai kuriais atvejais šis laikotarpis gali užtrukti. Dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti Garantinio fondo administratoriui per 2 savaites nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos pateikia bankrutuojančios įmonės administratorius arba bankrutavusios įmonės likvidacinės komisijos pirmininkas.
Dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti Garantinio fondo administratoriui per 1 mėnesį nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos privalo pateikti bankrutuojančios įmonės administratorius arba bankrutavusios įmonės likvidacinės komisijos pirmininkas Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka.
Įstatymo 31 straipsnio 6 punktas nustato prievolę administratoriui grąžinti bankrutavusios įmonės dalyviams (savininkams, akcininkams, da¬lininkams, nariams) turtą, kuris liko atsiskaičius su visais įmonės kredito¬riais.
viršija 1/2 balanse apskaityto įmonės turto balansinės vertės (Įsta¬tymo 2 straipsnio 8 dalis), situacija, kai pardavus įmonės turtą, lėšų, reika¬lingų atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais, užtenka ir turto dar lieka, galima. Likusi turtą turi pasidalyti įmonės dalyviai.
Čia iškyla Įstatyme neaptartas klausimas, kaip (kokiomis proporcijomis) bankrutavusios įmonės dalyviams padalijamas likęs bankrutavusios įmonės turtas. Praktikoje, sprendžiant šį klausimą, reiktų taikyti atskirų teisinių formų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintus lik¬viduojamo juridinio asmens turto padalinimo juridinio asmens dalyviams principus (daugeliu atvejų turtas tturėtu būti dalinamas pagal dalyvių įnašų į įmonę dalį).
Neparduotas ir niekam nereikalingas turtas kreditorių sprendimu nurašomas. 1) teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. 2) įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 7 kalendorines dienas, atleidžia iš pareigų įmonės valdybos narius ir administracijos vadovą.
3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismine ar neginčo tvarka. Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
Taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti, arba jų įgaliotas asmuo ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų), valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, sutikimą.
Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Taikos sutartyje nurodoma įįmonei daromos nuolaidos ir kreditorių reikalavimai, įmonės įsipareigojimai, kreditorių reikalavimų patenkinimo būdai ir terminai bei įmonės atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą.
Bankrutavusios įmonės statusą įmonė įgyja įsigaliojus teismo nutarčiai pripažinti įmonę bankrutavusia ir dėlto vykdyti įmonės likvidavimo procedūras ar įmonės kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą pripažinti įmonę bankrutavusia ir dėl to vykdyti įmonės likvidavimo procedūras.
Iš esmės bankrutavusia pripažintina ta įmonė, kuri, tęsdama savo veiklą, nebėra pajėgi visiškai atsiskaityti su savo kreditoriais (tiksliau, patenkinti kreditorių teisėtus reikalavimus), t. - jos ūkinės komercinės veiklos tęsimas yra netikslingas, kadangi jis nemažina įmonės kreditorių patirtų nuostolių, t. y.
Trečioji - bankrutavusia pripažinta įmonė likviduojama, t.y. Naujajame Įmonių bankroto įstatyme supaprastinta įmonių išregistravimo tvarka.
„Pagal ankstesnį įstatymą likviduoti paruošta įmonė (jau išpardavusi turtą) turėdavo laukti Mokesčių inspekcijos ir „Sodros“ patikrinimo. Šių institucijų atstovai neskubėdavo tikrinti likviduotų dėl bankroto įmonių. Kodėl reikėdavo tikrinti bankrutavusią, turto nebeturinčią, veiklos neplėtojančią įmonę, dabar jau niekas negali pasisakyti.
Be to revizoriai rasdavo, kad prieš 4 - 5 metus buvo nesumokėta kokio nors mokesčio 100 lt. Prie tos sumos tuoj pat būdavo priskaičiuojami 4 -5 metų delspinigiai. Ir vėl susidarydavo nemaža skola. Kadangi atsirasdavo didelė skola, įmonės išregistravimas vėl „pakibdavo ore“.
Naujasis Įmonių bankroto įstatymas supaprastino šią tvarką. Pa¬gal Įmo¬nių ban¬kro¬to įsta¬ty¬mo 37 straips¬nį nu¬sta¬ty¬ta, kad jei¬gu per 66 mė¬ne¬sius nuo įmo¬nės ban¬kro¬to by¬los iš¬kė¬li¬mo įmo¬nei ne¬bu¬vo tai¬ko¬mos ki¬tos pro¬ce¬dū¬ros (tai¬kos su¬tar¬ties su¬da¬ry¬mas, sa¬na¬vi¬mas) ir jei¬gu teis¬mas ne¬pra¬tę¬sė šia¬me straips¬ny¬je nu¬ma¬ty¬to 6 mė¬ne¬sių ter¬mi¬no, tai teis¬mas pri¬pa¬žįs¬ta įmo¬nę ban¬kru¬ta¬vu¬sia ir pri¬ima spren¬di¬mą įmo¬nę lik¬vi¬duo¬ti.
Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė
Kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe, fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.
Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų, dėl paskolų ir taip toliau. Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.
