Žmonių bendruomenė, siejama tautinio pagrindo, turi ir savo tautinę (gimtąją) kalbą. Kalba neatsiejama nuo tų, kurie ją vartoja, taigi turi atitikti kiekvieno sluoksnio poreikius. Tautos kalbą sudaro įvairios jos apraiškos, todėl svarbu išskirti funkcinius stilius, kurie atspindi skirtingas kalbos vartojimo sritis ir tikslus.
Funkcinis stilius - tai tam tikra istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, turinti tam tikrų savitų leksinių ir gramatinių išraiškos priemonių fondą, savitų jų vartojimo ypatybių. Aptarnaudama visas žmogaus veiklos sritis, kalba negali daugiau ar mažiau nesiskirti savo viduje: juk nelygu, kokiomis aplinkybėmis ji funkcionuoja ir kuriomis priemonėmis turi aptarnauti. Todėl dažnai tas pats žodis, forma, konstrukcija vienur esti visiškai "nepastebimi", o kitur suvokiami kaip ne savo vietoje.
Lietuvių kalboje tradiciškai skiriami penki funkciniai stiliai: administracinis, meninis (grožinis), mokslinis, publicistinis ir šnekamasis (buitinis). Tai priklauso nuo tiriamosios kalbos stilistinės sistemos savitumo, nuo stilių ištyrimo lygio ir nuo pasirinktos teorinės koncepcijos. Net toje pačioje kalboje vieni stilistikos specialistai pripažįsta vienokį, kiti kitokį stilių skaičių.
Štai pagrindiniai funkciniai stiliai, teikiantys objektyvius išraiškos priemonių atrinkimo ir vartojimo ypatybių kriterijus:
Šnekamasis (Buitinis) Stilius
Tai seniausias iš visų funkcinių stilių. Atlieka komunikacinę funkciją. Vartojamas kasdienio bendravimo situacijose - namuose, tarp draugų, pažįstamų, gatvėje, dirbant bendrą darbą ir pan. Tipiška bendravimo forma yra dialogas, kalba - paprasta, emocinga, konkreti, subjektyvi, jai įprasta vaizdingumas, ekspresyvumas, o nebūdinga pilkumas, griežtas tikslumas. Vaizdinės priemonės čia įprastinės. Stilistinės priemonės turi neoficialumo, neretai linksmumo, šiurkštumo niuansų. Gausu elipsių, metaforų, frazeologizmų, jaustukų, ištiktukų, deminutyvų ir kt.
Pavyzdys:
Kai priėjo krosnį, duonos kepalai šaukė: - Trauk mus greičiau, trauk mus greičiau, mes sudegsim, mes seniai esam iškepę. Bet tinginė atsakė: - Imsiu aš dabar paišintis su jumis, - ir nuėjo sau. Netrukus ji priėjo obelį, ir obuoliai šaukė: - Nupurtyk mus, nupurtyk, mes esam jau visi nunokę. Bet ji atsakė: - Nebepurčius, dar koks obuolys gali nukristi man ant galvos, - ir nuėjo toliau.
Meninis (Grožinis) Stilius
Meninio (grožinio) stiliaus vartojimo sfera - grožinė literatūra. Jo apraiškų esama ir kai kuriose kitose kalbos sferose: publicistikoje, retorikoje, pasitaiko buitinėje kalboje, mokslo darbuose. Paskirtis - paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigėrėjimą grožiu. Juo autorius atskleidžia savo emocijas, išgyvenimus. Būdinga stilistinė ypatybė - vaizdingumas, vaizdinis konkretumas, emocionalumas, meninis tikslumas.
Pavyzdys:
Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals.
- Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.
Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.
Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.
Mokslinis Stilius
Mokslinio stiliaus vartojimo sritis - mokslinė visuomenės veikla. Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Mokslinė kalba sausoka, be jausmų, vaizdų. Rašoma dalykiškai, veikia skaitytoją samprotavimais, o ne meniniais vaizdais. Būdingi terminai.
Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra šie:
- Tezės
- Straipsniai
- Studija
- Monografija
- Vadovėlis
Publicistinis Stilius
Publicistika vadinami aktualios visuomeninės tematikos, faktiniais duomenimis paremti, autoriaus požiūrį ir idealus reiškiantys kūriniai. Publicistinio stiliaus vartojimo sfera yra žiniasklaida. Sakytine forma šis stilius reiškiasi oratorių kalbose, taip pat televizijos, radijo komentuojamo ar meninio publicistinio pobūdžio laidose.
Būdingiausi žanrai:
- Straipsnis (redakcinis, probleminis ir kt.)
- Reportažas
- Feljetonas
- Apybraiža
- Esė
Publicistikos tikslas - ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikatyvinės ir ekspresyvinės funkcijų darna. Publicistikos kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, dalykiškas, bet ir įspūdingas, emocionalus, vaizdingas.
Administracinis (Kanceliarinis) Stilius
Administracinis stilius dar vadinamas oficialiuoju dalykiniu stiliumi. Vartojamas pareiškimuose, prašymuose, skelbimuose, nutarimuose, įvairiuose dokumentuose, įstatymuose, tarnybiniuose raštuose. Būdingos stilistinės ypatybės yra oficialumas bei standartas (šabloniškiausias iš visų funkcinių kalbos stilių), dalykinis tikslumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas, intelektualumas, nebūdingos - individualumas, emocionalumas, vaizdingumas. Šio stiliaus tekstų kalba tradiciška, standartai, griežtai nustatytos formos. Leksikai būdinga žodžių vartojimas tiesioginėmis reikšmėmis, profesinė terminija, sintaksei - sustabarėję žodžių junginiai, ilgi sakiniai.
Administracinio stiliaus postiliai:
- Juridinis (įsakymas, įsakas, nuostatai, statutas)
- Kanceliarinis (aktas, instrukcija, potvarkis, protokolas, prašymas, pareiškimas)
- Diplomatinis (deklaracija, komunikatas, konvencija, memorandumas)
Apibendrinant, kiekvienas funkcinis stilius turi savo paskirtį ir ypatybes, kurios padeda efektyviai bendrauti įvairiose situacijose.
tags: #koki #gali #but #funkciniai #stiliai