Lietuvoje beveik 90 proc. žmonių turi nuosavą būstą. Anot G. Germanavičiaus, „Lietuvoje tas skaičius (turinčių nuosavą būstą - red. past.) yra vienas iš didžiausių Europoje.
Jeigu žiūrėtume į kitas Vakarų valstybes, pats įdomiausias fenomenas yra Vokietija. Pati didžiausia Europos ekonomika, viena turtingiausių šalių, kur žmonės gyvena bene geriausiai, o nuosavą turtą turi mažiau nei 40 proc. gyventojų.
Istorinės Priežastys
Yra istorinis momentas: kai Vokietijoje buvo II Pasaulinis karas, daug namų buvo sugriauta, jų taip greit neatstatė ir žmonės jų galiausiai nebepirko, o tiesiog nuomojosi.
Finansiniai ir Kultūriniai Aspektai
Antras dalykas tas, kad vokiečiai kitaip žiūri - jie nemano „jeigu aš gyvensiu, tai tik savo turte“. Vokiečiai neperka būsto, nes jie supranta, kad tai - ne tik nauda, bet ir labai didelis finansinis įsipareigojimas ir jie tuos pinigus investuoja. Dėl to Vokietija, net ir mūsų veikloje, yra didžiausi investuotojai. Jie žymiai daugiau investuoja, negu bet kuri kita tauta, nes jie nesudeda pinigų į savo namą.
Priežastis, kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje turi tą turtą: jis ilgą laiką buvo įperkamas, o antras dalykas - mūsų istorija. Mes esame buvusi Sovietų Sąjungos šalis ir tuo metu žmonės būstą gaudavo nemokamai arba labai geromis sąlygomis“, - aiškino G. Germanavičius.
Investicijos į Nekilnojamąjį Turtą Lietuvoje
Perkantys būstą sau ar investuodami į NT neturėtų pralaimėti, jeigu tai yra strategiškai apgalvota ilgalaikė investicija. „Mes negalime bendrąja prasme vertinti sunkmečio, nes sunkmetis gali paliesti tik tam tikras turto klases ar žmonių veiklas, tad generalizuoti nebūčiau linkęs.
Jeigu yra investuojama į miesto centrus, žmonės perka būstą centre arba perka miesteliuose, kur tos pasiūlos nėra, tai tos kainos laikysis. Jeigu žiūrėtume į 2008-ųjų krizę, Vilniaus senamiestyje kainų korekcija buvo labai maža arba jos išvis nebuvo.
Viena yra aišku - jeigu mes kalbame apie investavimą, vis tiek statistinio lietuvio didžiausia turto dalis yra jo paties būste, tai jeigu jūsų sprendimai yra paremti ilgalaike strategija, nesvarbu, ar jūs perkate būstą, ar investuojate į jį, jeigu planuojate laikyti bent 5-10 metų ar ilgiau, jūs neturėtumėte dėl ko pergyventi, nes ekonomika trumpajame laike visada svyruoja, bet ilgalaikėje perspektyvoje Vakarų ekonomikos auga ir stabilizuojasi“, - tvirtino G. Germanavičius.
Mikrobūstai kaip Alternatyva
Taupant vietą sostinėje ir Kaune populiarėja mikrobūstai, kuriuose mažai vietos, tačiau patogus išplanavimas, leidžiantis gyventi miesto centre ar kituose tankiai apgyvendintuose rajonuose. „Mikrobūstai - fenomenas, matomas Vilniuje ir Kaune. Tai yra maži būstai, iki 20-30 kv. m. Viskas priklauso nuo išplanavimo - jeigu gerai yra padaryta, 20 kv. m tikrai yra gerai.
Nevadinčiau to mada, labiau bendra rinkos tendencija. Per paskutinius metus Lietuvoje susiformavo nauja turto klasė, kuri vadinasi institucinė gyvenamoji - instituciniai investuotojai investuoja į objektus, kurie bus nuomojami gyvenamajam segmentui. Natūralu, kad NT pasiūla, ypač Vilniaus senamiestyje, yra labai ribota. Kadangi turime ribotą kiekį, investuotojai linkę improvizuoti. Yra perkami dideli turtiniai vienetai, kurie yra skaidomi į mažesnius.
Co-living - institucinio investavimo turtas, kuriame visas pastatas yra išskaidomas kambariais, galima sakyti kaip bendrabutis. Žmogus gauna naujai įrengtą kambarį, bet gauna ir daug kitų privalumų, pavyzdžiui, tame pačiame pastate būna sporto klubas, kino salė, biblioteka. Tai tu gali bendro gyvenimo erdvėje turėti 10 kv. m kambarį, bet tu turi savo vonią, savo tualetą ir naudojiesi visais kitais privalumais. Tai yra mažas, bet pigus sprendimas. Dabar vyrauja tendencija - kuo mažiau daiktų, tuo mažiau problemų ir aš manau, kad ta jaunoji karta tai supranta ir mes turime tą dalinimosi ekonomiką“, - teigė G. Germanavičius.
INVESTICIJOS Į NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ
Finansiniai ir Kultūriniai Skirtumai
LNK žinių pašnekovas sakė, kad tiek klausimas, tiek ir atsakymas į jį yra komplikuotas. „Viena yra finansiniai dalykai, kiti - kultūriniai. Nes tos kartos skiriasi. Tarkime, Ispanijoje, Italijoje yra normalu, kad sūnus su tėvais gyvena iki 40 metų, tada išeina, o 60 metų sukuria šeimą. Lietuvoje ta situacija kiek kitokia. Bet labiausiai pas mus veiks finansinis momentas, nes turtas mūsų šalyje tampa vis brangesniu. Natūralu, kad dabar, kai ypač pabrango nuoma, žmonės ieško tų alternatyvų, kaip galima gyventi pigiau“, - sakė G. Germanavičius. Alternatyvos, anot jo, gali būti co-living nuomos koncepcija, gyvenimas su giminaičiais, ar bendrai nuomojamas būstas.
„Nes NT paskutinius metus darosi turtingų žmonių privilegija“, - teigė pašnekovas. „Ir kuo toliau laikas eis, panašu, kad tai yra neišvengiama“, - kalbėjo startuolio „InRento“ įkūrėjas ir vadovas G. Germanavičius. Anksčiau situacija buvo kitokia, per pandemiją nekilnojamasis turtas labai stipriai pabrango. „O žmonių atlyginimai taip greitai neaugo. Natūralu, kad tas įperkamumas labai suprastėjo. Ir dar skiriasi tai, ko jaunas žmogus nori. Mes dabar gyvename socialinių medijų amžiuje - jeigu vairuoja mašiną, tai tik naują, jeigu gyveni bute - tai tik centre. Manau, kad nors įperkamumas krenta, bet vis tiek visi nori gyventi kuo arčiau centro, būti arčiau veiksmo“, - sakė LNK pašnekovas.
G. Germanavičius teigė, jog Lietuvoje nuosavą būstą turinčių asmenų skaičius yra vienas didžiausių Europoje. „Jeigu žiūrėtume į kitas vakarų valstybes, tai pats įdomiausias fenomenas Vokietijoje. Turime pačią didžiausią Europos ekonomiką, vieną turtingiausių šalių, kur žmonės gyvena bene geriausiai. O nuosavą turtą turi maždaug 40 procentų gyventojų. Kur susidaro tie stiprūs pokyčiai, daugiau nei dvigubai nei Lietuvoje - istorinis momentas. Vokietijoje po II Pasaulinio karo daug sugriautų namų tiesiog neatstatė, todėl žmonės būstą nuomojosi, nepirko jo.
O antras aspektas - vokiečiai kitaip žiūri, nes, pavyzdžiui, lietuviai labai myli plytas. O vokiečiai neperka būsto, nes supranta, jog tai ne tik nauda, bet ir labai didelis finansinis įsipareigojimas, jie tuos pinigus investuoja, jie nesudeda pinigų į savo namą“, - aiškino jis. O Lietuvoje, anot pašnekovo, pagrindinė priežastis, kodėl tiek daug gyventojų turi nuosavą turtą - jo įperkamumas, kuris laikėsi ilgą laiką. „O antra priežastis - mūsų istorija. Nes Sovietų sąjungos buvusi šalis, paprasčiausiai tuo metu visi žmonės gaudavo būstą nemokamai, arba labai geromis sąlygomis“, - teigė G. Germanavičius.
Jo teigimu, artėjantis galimas sunkmetis bendrai vertinamas būti negali. „Sunkmetis gali paliesti tam tikras turto klases, ar tam tikras žmonių veiklas. Generalizuoti nebūčiau linkęs. O kas liečia patį NT, jeigu yra investuojama miesto centruose, žmonės perka būstą centre, miestuose, miesteliuose, kur pasiūlos nėra, tos kainos laikysis. Net jeigu žiūrėtume į 2008 metų krizę, kainų korekcija Vilniaus senamiestyje buvo labai maža, arba jos iš viso nebuvo“, - kalbėjo jis.
