Malūnas - tai įrenginys arba įmonė, skirta grūdams malti. Pagal naudojamą energiją malūnai skirstomi į vandens, vėjo, raumenų (žmonių, arklių, jaučių) jėga varomus, bei variklinius (garinius, dyzelinius, elektrinius). Lietuvoje vandens ir gyvulių jėga varomų malūnų atsirado XIII a.
Vandens malūnas Kelmės rajone
Vandens malūnų atsiradimas ir paplitimas Lietuvoje
1290 m. Kuršo vyskupo raštuose pirmą kartą paminėtas Klaipėdos vandens malūnas. Vėjo malūnų Lietuvoje atsirado XIV a., garinių - XIX a. Teisę statyti malūnus turėjo tik bažnytiniai ir pasaulietiniai feodalai. XVII-XVIII a. malūnai buvo statomi prie dvarų ir miestų. XVIII a. antrojoje pusėje Vakarų Žemaitijoje paplito paprotys vandens malūnus statyti prūsišku stiliumi, dažniausiai mūrytus iš akmenų. XVIII a. Malūnus administruodavo dvarininkų skirti malūnininkai. Iki šių dienų išlikę objektai rodo, kad malūnų meistrai buvo gerai susipažinę su medžiagų savybėmis ir technologija.
Žemaitijoje labiausiai buvo paplitę vandens malūnai. Rečiau Žemaitijoje buvo statomi vėjo malūnai. XVIII a. jų būta Rūdaičiuose ir Šašaičiuose, XX a. Malūno patalpa paprastai būdavo trijų aukštų. Viršutiniame aukšte sukraunamos dėžės grūdams supilti, viduriniame - girnos, apatiniame - įtaisai miltams į maišus pilti.
Malūnų paskirtis ir įranga
Malūnai yra ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai. Malūnų būta įvairios paskirties, įvairiausių konstrukcijų, tipų, variantų. Naudodami vėjo, vandens ar gyvosios jėgos energiją, veikė popieriaus malūnai, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, įvairių tipų kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės, vėjinės žemsemės laivuose ir pan. Lietuvoje vėjo malūnai taip pat suko įrengimus, nesusijusius su malimu. Tai sako ir išlikę terminai: lentų malūnai, vėlimo (vėlių) malūnai.
Malūnai - tai gamybos įmonės, kuriose esantys mechaniniai įrenginiai smulkina, mala žaliavą (grūdus), naudojant vandens, vėjo arba kitą energiją. Iki XX amžiaus vidurio Lietuvos kraštovaizdį daugely vietovių gražiai puošė senieji vėjo malūnai. Mojuodami savo plačiais sparnais, jie pagyvindavo monotoniškas lygumas. Jų ažūriniai sparnai, apeigos tilteliai darydavo romantinį įspūdį. Vėjo malūnai nesislėpdavo kaip vandens malūnai jaukiuose slėniuose, pašlaitėse. Jie užvaldydavo erdvę. Stovėdami atokiai nuo gyvenviečių, atrodydavo vieniši, bet galingi, visa jėga pasitinkantys šiaurį vėją.
Nuo XVI a. statyti ir vandens malūnai. Užtvenktas upių ar upelių vanduo, krisdamas žemyn, sukdavo malūno ratus. Per krumpliaračių ar diržines pavaras sukimosi energija perduodama malimo ir kitiems įrenginiams. Išlikę Pasvalio, Raubonių, Toliūnų vandens malūnai, toks buvęs ir Švobiškyje.
Pagrindiniai malūno elementai:
- Viršutinis aukštas: Dėžės grūdams supilti.
- Vidurinis aukštas: Girnos.
- Apatinis aukštas: Įtaisai miltams į maišus pilti.
Malūno schema
Kodėl vandens malūnai būdavo statomi
Tekančio vandens energiją mokėjo panaudoti dar senovės civilizacijos, tačiau tik Vakarų Europos civilizacija viduramžiais išplėtojo tankų vandens malūnų tinklą. Didelę reikšmę turėjo sraunių upių Europoje gausa ir nuolat plėtęsi javų pasėliai, o vėliau ir malūnų technikos pritaikymas įvairiose technologijose: kalvėse, lentpjūvėse, gaminant popierių, nusiurbiant gruntinį vandenį.
Lietuvos istorijoje pirmieji malūnai minimi krikščionišku laikotarpiu, todėl nėra pagrindo abejoti, kad ši technologija atkeliavo iš Vakarų. Ji ėjo, matyt, ne vienu keliu. Pirmas užuominas apie malūnus galime datuoti 1404 m., kai Racionžo sutartimi Jogaila ir Vytautas leido tuo metu Žemaitiją valdžiusiems Vokiečių ordino broliams statyti vandens malūnus ant abiejų Nevėžio krantų.
Išmokus iš vietinių medžiagų gaminti vandens malūnams būtiną įrangą, neliko techninių kliūčių malūnų tinklui tankėti. Galima spėti, kad tuo metu šalyje buvo apie 4 000 vandens malūnų, iš kurių apie 1 200 - dabartinės Lietuvos teritorijoje. Tokio tinklo didžioji dalis turėjo susiklostyti dar iki XVII a. vid.
Malūnai pradėjo nykti, kai buvo išrasta garo mašina, vidaus degimo variklis. Šis procesas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pab. XX a. vid. malūnus beveik visai išstūmė galingi našūs elektriniai malūnai.
Malūnų likimas sovietmečiu ir dabartinė situacija
Prasidėjus sovietizacijai, malūnai buvo atimami iš teisėtų savininkų ir perduodami apskrities vykdomajam komitetui ir besikuriantiems kolektyviniams bei tarybiniams ūkiams. XX a. 1971 m.
Dauguma vėjo malūnų sunyko sovietmečiu.
Viena Pakruojo rajono bendruomenė bando gelbėti nykstantį paveldą: savo pastangomis remontuoja griūvantį vėjo malūną. Vėjo malūnų kraštu vadinamame Pakruojo rajone yra keliasdešimt tokių statinių. Tačiau daugumos būklė itin prasta. Todėl savivaldybė skiria paveldo objektams tvarkyti, prisižiūrėti ir galbūt kritines problemas išspręst. Paveldosaugininkai sako - vėjo malūnai yra išskirtiniai objektai, vadinami technikos stebuklais. 19 amžiuje šalyje jų buvo apie 1 000. Dabar nebelikę nė šimto. Vėjo malūnai Lietuvoje pradėti statyti 14 amžiuje. Dažniausiai buvo statomi lygumose Šiaurės Lietuvoje.
Malūnams netrūksta ir paslapčių bei mistikos: senovės žmonės manė, kad tai ypatinga vieta, kurioje gyvenama velnių ir laumių. Tačiau anot krikščionių, malūne kviečiai malami į miltus, iš kurių kepama tikinčiųjų duona.
Nevėžio upės malūnai 1908 metais:
| Nr. | Pavadinimas | Savininkas |
|---|---|---|
| 1 | Tautkūnai | A. Jaloveckis, dvarininkas |
| 2 | Velžis | D. Majoras, miestelėnas |
| 3 | Pajuostis | A. Meištavičius, dvar. |
| 4 | Savitiškis | S. Ostachevičius, dvar. |
| 5 | Nausodė | A. ir G. Naruševičiai, dvar. |
| 6 | Vadaktėliai | J. Bytautas, dvar. |
| 7 | Vadaktai | M. Zavadskis, dvar. |
| 8 | Slabada (Rodos) | J. Kardinauskis, dvar. |
| 9 | Skaistkalnė | A. Kambergas, pirklys |
| 10 | Kruosta | E. Kraftas, valdininkas |
| 11 | Šventybrastis | P.Stolypinas, ministeris |
| 12 | Vilainiai | gr. V. Totlebenienė, dvar. |
| 13 | Pelėdnagiai | gr. V. Totlebenienė, dvar. |
| 14 | Bajėnai | bar. A. Budbergas, dvarininkas |