Ką reiškia "būti lietuviu garbe": argumentai už lietuvišką tapatybę

Didelės viltys, sutelkusios į šią vietą, įpareigoja visus, turinčius šiandien viešai pasireikšti. Jaučiu šį atsakomybės nerimą ir aš, nes man pavestoji tema yra tiek pat lengva, kiek ir sunki. Lengva tai tema, nes liečianti tai, kas iš tiesų gali būti pavadinta savaime suprantamu dalyku. Bet kaip tik dėl to ši tema yra ir sunki, nes visose savaime suprantamybėse tiesą paprastai apraizgo įvairios iliuzijos, besigaubiančios tuo pačiu savaime suprantamumo šydu. Mūsų atveju pirmąja pagrindine tokia iliuzija man atrodo stebuklingo recepto laukimas.

Turiu iš karto pasisakyti nuviliąs tuos, kurie iš šio kongreso laukė "receptų". Nėra jokio recepto stebuklui įvykdyti. Paprastų gi receptų yra pakankamai: jie žinomi ir paprasti, daugelio kelti, bet nedaugelio vykdomi. Vargas tas, kad jokie receptai negelbsti savaime, jei stokoja valios juos vykdyti. Manau, kad klausimas eina ne apie receptų išrašymą, o apie dvasių išjudinimą. Kalbant medicinos terminais, mūsų negerovė priklauso psichoanalitinei terapijai, kuri kreipiasi į dvasią.

Tai, kas mus slegia, yra paprastas emigrantinis kompleksas, kurio eiga yra tokia: didžiuojamasi iš pradžių, kad esama atsparių, ir nesiimama to, kas privalu tautinei gyvybei išlaikyti; paskui pradedama aimanuoti, kad "jau blogai', kad uždaviniai yra sunkesni, negu jėgos; galų gale imama save teisinti ir įrodinėti, kad nėra jau taip blogai, kad kitaip negali ir būti, kad prieš neišvengiamybę nepapūsi. Esame šio komplekso vidurinėje stadijoje: nebedeklamuojame apie tremties misiją, bet dar nešokame perdaug save tikinti, kad nėra "jau taip blogai".

Neišvengiamai manasai žodis liks teorinėje plotmėje, nes jai priklauso manoji tema. Atvirai tai pabrėžiu, nors ir skaičiau spaudoje balsus tų, kurie iš anksto baiminosi "teorijos". Teorijos baimė savo pagrinde yra minties baimė. Kiek daugeliui ji bebūtų sava, dėl to ji nepasidaro pagrįsta. Niekur netenka minties baimintis: nei moksle, nei gyvenime. Šviesus žvilgis visur yra pravartus. Nėra pagrindo jo baimei ir mūsų atveju.

Priešingai, tam dvasių išbudinimui, be kurio nepadės jokie receptai, pirmoji sąlyga yra nusikratyti nemintijančio savęs raminimo visokiomis iliuzijomis ir atvirai pažvelgti tikrovei Į veidą, koks rūstus jis bebūtų. Konkrečių kelių mūsų tautinei kultūrai gyvai išlaikyti jieškos panelė Iz. Matusevičiūtė. Savo žodžio paskirtimi laikau teorinį žvilgį į mūsų padėtį tautos ir kultūros santykio analize. Koks kultūros vaidmuo tautinei gyvybei išlaikyti?

Klausimas atrodo tiesiog nereikalingas, nes savaime aiškus. Tai tiesa, bet tik iš dalies: pačius artimiausius dalykus dažnai yra sunkiausia praregėti - apsipratimas su jais daro mūsų žvilgį lyg aklą. Yra tam tikro aklumo ir tame kasdieniniame žvilgyje į tautą, kuris ją laiko tik kilmės dalyku, kuris tautą ima tik biologine kraujo bendruomene. Sakoma: tautinę priklausomybę nulemia kilmė, arba kraujas. Bet kur bendras šveicarų kraujas? Ar nėra jie tauta, nors ir ne bendros kilmės - vieni germanai, antri romanai?

Bet kam imti šveicarus: pakanka ir vokiečių! Kiek juose nuo seno įlieta romaniško ir slaviško kraujo! Iš antros pusės, tos pačios kilmės gentys gali susiformuoti atskiromis tautomis. Neskaičiuojant visų germaniškosios kilmės tautų, net ta pačia vokiečių kalba šnekantieji yra išsiskyrę trimis tautomis: vokiečiais, austrais ir šveicarais. Pats būdingiausias pavyzdys parodyti, kiek ana tautos samprata nepakankama, yra naujai besiformuojančioji amerikiečių tauta, kur vienon tauton susilydo įvairiausios kilmės žmonės, atstovaują visoms žemės rutulio tautoms. Pagal aną sampratą, apibrėžiančią tautą tik kilme, tektų apskritai ginčyti amerikiečių tautos realumą. Bet tikrovė nenuginčijama. Ją liudijame mes patys: jei nebūtų amerikiečių tautos, tai nebūtų nė mums pavojaus nutausti.

Nors ir atremta i biologinį pagrindą, tauta nėra tik kraujo bendruomenė. Kaip žmogus yra daugiau negu tik gamtos padaras, taip ir tauta. Būdama žmogiškoji bendruomenė, tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, tuo pačiu - ne prigimties, o kultūros dalykas. Galimas dalykas, kad tokia tautos samprata gali pasirodyti "pavojinga". Dvasinė tikrovė iš tiesų yra mažiau saugi ir stabili, negu gamtinė tikrovė. Jei tauta tebūtų gamtos dalykas, kaip gyvulių rūšys kad yra. tautą tegrėstų fizinio išnykimo pavojus. Netautimo pavojui išvengti pakaktų saugotis mišrių šeimų. Pagaliau, ir sumišus kraujui, būtų galima jame ieškoti "savosios dalies". Svarbiausia: jei tauta tebūtų kraujo dalvkas, atskiras individas liktų joje ir nutautė.?

Šita iliuzija remiamės, kai sau priskaitom° ir tuos, kurie mus jau palikę, šita iliuzija guodžiamės, kai save raminame: kuo gimę, tuo mirsime, arba dar populiariau: viščiuku gimęs, ančiuku nevirsi. Kas yra tiesa šių gamtos padarų atveju, yra tačiau iliuzija žmogaus atveju. Kilmės atžvilgiu tėvų tauta iš tiesų nepakeičiama, kaip nepakeičiami ir tėvai. Bet tai nereiškia, kad nebūtų pakeičiama ir pati tautybė. Patinka ar nepatinka, bet taip yra: kadangi tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, jai priklausoma ne paprastu kilmės faktu, o vidiniu į ją įaugimu. Ir būtent, įaugama į tautą ne kitaip, kaip įaugant į jos kultūrą. Kultūra yra tautos siela. Gimsta žmoTus tėvų tautoje, bet į kurią tautą jis įsijungs, priklauso nuo to, kurios tautos kultūra j's Įsisavina. Nejaugus • tėvų tautos kultūra, rlvasia Išsijungiama iš tėvų tautos.

Gali būti nesigėdima savo kilmės, leidžiama savimi didžiuotis tiems, kurie nori, net simpatizuojama tėvų tautai, bet, kartą įaugus į svetimą tautą, nebebus dėl tėvų tautos kenčiama ir kovojama, nes ji bebus tik tėvų tauta, nebe sava tauta. Čia yra ta baugioji tiesa, kurią baiminamės pripažinti: lietuviu būti yra daugiau, negu būti gimusiam iš lietuvių tėvų. šios tiesos akivaizdoje nutautinimo grėsmė atsiskleidžia visu dramatizmu. Vyresnieji galime drąsiai ragintis: lietuviais gimę, lietuviais būkime! Galime save be baimės raginti, nes iš tiesų mums nėra pavojaus kitais pasidaryti, negu jau esame. Galime lietuvybę išduoti, neatlikdami jos uždedamų pareigų, bet negalime jos atsikratyti lygiai taip. kaip negalime nuo savęs pačių pabėgti. Visiškai kitaip yra mūsų vaikų atveju. Griežtai imant, tautybė nėra paveldima, kaip nėra paveldima ir kultūra.

Samprotaujame: jei vaikas yra lietuvis, tai jo pareiga tokiu likti - pakanka jam šią pareigą įkalti. Deja, tokia kalba apie "pareigos įkalimą" slepia savyje didelį nesusipratimą, ir būtent visų pirma pačios pareigos nesupratimą. Visų pareigų vidinis pagrindas yra meilė: kur šio pagrindo stokuoja, ten ir pati pareiga stokoja vidinės jėgos. Meilė gaivina visas pareigas. Bet kaip tik dėl to ir yra naivu pačią meilę laikyti pareiga. Meilė siekia giliau už visas pareigas. Ji nėra nei įsakoma, nei įrodoma. Ne dėl pareigos kas nors mylima, o dėl to, kad tai nepakeičiamai brangu (jei kas sakytų mylįs savo žmoną iš pareigos, ar nespręstume, kad jis mandagiai pasisako jos nebemylįs?). Meilė įpareigoja, bet negalima meilei įpareigoti. Kildindama pareigas, pati meilė nebėra pareiga, o visų pareigų versmė.

Užtat naivia pavadinau ir aną kalbą apie lietuvybės pareigos įkalimą. Visada tokiu atveju teks susilaukti klausimo: o kodėl turiu mylėti? Liudys toks klausimas, kad dar nemylima, kas liepiama mylėti. O kas nemylima, tam ir pareigos nejaučiama. Kada jieškoma pagrindo meilei, esama kryžkelėje. Tokiu kryžkeliniu klausimu buvo ir viename mūsų studentų suvažiavime keltasai klausimas: kodėl turiu likti lietuvis? Bergždžia įrodinėti, kad lietuvių tauta yra tuo ar kituo vertinga (kalbos senumu ar istorijos didvyriškumu), nes, jei ne tuo pačiu, tai daug kuo kitu yra vertinga ir amerikiečių tauta. Kiekviena tauta yra kuo nors vertinga. Prieš argumentus visada galimi kiti argumentai. Jokie argumentai neįžiebs meilės, nes meilė nėra reikalinga jokių argumentų.

Ji savaime įsižiebia, tačiau - ne tuštumoje ir ne iš nieko, o įaugant į tam tikrą tikrovę, paverčiant ją savo paties būtimi. Nekitaip yra ir su tautos meile, konkrečiai - su lietuvybės meile. Kol nebus įsigyventa į lietuvybę, kol ji nebus tapusi asmeninės būties branduoliu, tol visada iš naujo kils klausimas: kodėl turiu likti lietuviu? Nėra šiam klausimui teorinio atsakymo, nes šį klausimą asmeniškai kiekvienam gali atsakyti tik jo paties vykdomas lietuvybės įsisavinimas. Lietuvybės meilė savaime įsižiebs ir tiek giliai įsižiebs, kai ir kiek pakankamai bus į ją įaugta, joje išaugta. Štai kodėl reikia rūpintis ne "pareigą įkalti" mūsų vaikams, o iš tiesų juos lietuviais išugdyti.

Minčiai teisingai suprasti įsigyvenkime į kasdieninę tikrovę, kurion patenka mūsų vaikas čia, svetur. Pirmuosius jo kūdikystės įspūdžius formuoja nebe Lietuvos gamta, o kurio nors didmiesčio gatvė. Svetima mokykla perduoda jam mokslo lobyną ir tam tikras pažiūras į gyvenimą. aplinka plėtoja jo nusiteikimus ir nusistatymus. Svetimųjų tautinės manifestacijos virpina jo širdį per atitinkamas šventes. Svetimoje kariuomenėje jis rengiamas ginti svetimam kraštui. Pagaliau, visu savo darbu jis savaime įsilieja į svetimo krašto gyvenimą, tampantį jo ateities galimybių lauku. Sakome: svetima gamta, svetima mokykla, svetima draugų aplinka ir taip toliau. Bet tam, kurio visas gyvenimas vyksta tik šiose svetimybėse, tai nebėra svetimybės, o savi dalykai.

Priešingai, jam lieka svetima tai, ką mes savu vadiname. Visa jis bus gavęs iš šios tautos, kuri tuo pačiu ir bus tapusi jam sava tauta, suformavusi jį tuo, kas jis yra. Mūsų apeliavimai saugoti ištikimybę tėvų šaliai neras jo širdyje atgarsio. Jis galės mums atsakyti: ko norite, visa, ką gavau, gavau iš šios tautos - kaip gali ji būti man svetima, ir kaip gali būti man sava ta tauta, kuri nieko man nedavė!

Lietuvos geografinė padėtis

Kaip tačiau išvengti mūsų vaikams tokio likimo, kaip juos įugdyti į lietuvybę, kad ji taptų jiems sava ne tik dėl tėvų? Nėra kito kelio, kaip juos įugdyti į lietuviškąją kultūrą. Atsakymas skamba bendrai, bet kaip tik tuo jis ir slepia visą tą plotį ir visą tą gylį, kuris yra savas kultūros žodžiui. Šia savo bendrybe įsakmiai kreipiuosi prieš populiarią, bet seklią nuomonę, kuri lietuvybės įskiepijimą ima lygiomis tik su gimtosios kalbos išmokymu. Dieve gink, nemanau nuvertinti reikalo vaikus išmokyti gimtosios tėvų kalbos. Kalba yra pagrindinis kilmės liudijimas ir nepakeičiamas saitas su tėvų tauta. Kiek sunku svetur vaikams įskiepyti pagrindine kalba tėvų kalbą, tiek pat privalu visomis priemonėmis dėl to kovoti.

Bet vienos tik kalbos neužtenka. Mūsų vaikų įugdymas į lietuvybę yra daug platesnis uždavinys, negu tik jų lietuviškai išmokymas. Tai akivaizdžiai matome iš seniau atvykusiųjų. Gausu pavyzdžių, kad ir lietuviškai išmokytieji ir lietuviškas šeimas sudariusieji yra sugebėję "švariai" nutausti. Kalba, sakyčiau, yra raktas į lietuvybę, bet ne pats jos branduolys. Raktas yra būtinas įrankis, jei norima juo pasiekti tai, ką jis užrakinęs. Bet jei nesidomima tuo, ką jis slepia, raktas virsta nenaudingu gelžgaliu. Taip atsitinka su gimtąja kalba, jei nesinaudojama ja niekam kitam, kaip namie su tėvais ar seneliais susikalbėti. Žinoma, doram vaikui daug reiškia namai. Bet niekada namai negali atstoti pasaulio, t. y. viso gyvenimo. Lietuvybė yra daugiau, negu lietuvių kalba.

Kaip apskritai kultūroje, taip ir lietuvybėje yra trys pagrindiniai klodai, kuriais lietuviškoji dvasia save išreiškia atitinkamomis vertybėmis.

• Pirma, pats mūsų tautinis charakteris kaip mūsų gyvenime ir papročiuose objektyvuotos vertybės;
• antra, istorija kaip valstybinio bei apskritai visuomeninio gyvenimo objektyvacija;
• trečia, kultūrinės vertybės, objektyvuotos moksliniais laimėjimais, literatūros, meno ir muzikos kūriniais.

Skurdi buitis ir kančios patirtis formavo mūsų tautinį charakterį, šie veiksniai lengvai galėjo mus išugdyti vergiškus. Bet lietuvio atveju jie tik ištaurino jo gilų žmoniškumą, pagrįstą tauria išmintimi, kad augščiau visų turtų ir visų laimių yra žmogus. "Nenusineši į karstą" yra būdingas lietuviui matas, liudijąs jo santykio su gyvenimu gelmę. Tačiau charakteris nėra paveldimas. Ypačiai jis atsiduria pavojun svetur, nebetekęs savo suformuotų papročių atramos ir visos jais alsuojančios aplinkos. Atsidūrus reklamos krašte, nevieno mūsų išdidumas subliūkšta į juokingą ekshibicionizmą, besigiriant visokiais laimėjimais, jei ir pasiektais, tai dešimt kartų išpūstais. Iš sveiko veržlumo bei taupumo dažname išsivysto begėdiškas šykštumas, lyg būtų rengiamasi doleriais ir nuo mirties atsipirkti.

Vidinio taurumo rūpestį neretai pakeičia egoistiškai suprasta laimės medžioklė, šitoks nusiteikimas gyvenimo atžvilgiu, vaikų regimas tėvuose, yra savaiminga paskata ir jiems gyvenimo dėsniu padaryti seklų egoizmą: "nėra ko savo laimę drumsti nereikalingais rūpesčiais - gyvenimas mums prieš akis! Istorija yra antrasis tautinės kultūros klodas. Per istoriją tauta sieja dabarties kartas su amžių praeitimi. Kiek toli siekia tautos istorija, tiek toli siekia ir atskiro individo dvasinės gelmės. Istoriniai didvyriai žadina jo ryžtį ir riša jį vidine ištikimybe savai tautai. Priešingai, kada stokojama šios istorinės sąmonės, tauta susiveda tik į tėvus - tautinę ištikimybę pakeičia paprasta pagarba tėvams.

Pagaliau kultūra yra objektyvuota mokslo, filosofijos, literatūros, meno kūriniais. Jie yra tasai šaltinis, kurio gaivinama išsiskleidžia žmogaus dvasia. Savo reikšme visi kultūriniai žygiai yra universalūs, laimėti visai žmonijai. Bet kiekvienas žmogus į šį universalinį lobyną eina per atskiros tautos tarpininkavimą. Ta tauta, kuri jam perduoda kultūrą, savaime tampa jam savąja. Su jos laimėjimais jis visų pirma suauga, ir jie visų pirma pripildo jo dvasią. Nieko negavus iš tėvų tautos, ji liks vaikams tik blankiu "extraction" žodžiu.

Ypačiai tai galioja mūsų tautai, savo kultūriniais laimėjimais neišėjusiai į vadinamąją pasaulio sceną. Svetimosiose mokyklose nebus progos pažinti mūsų kūrybą, kaip kad bet kurioje mokykloje pažįstamos didžiųjų tautų kultūros. Kada gi nepažįstama savosios tautos kultūrinių laimėjimų, neišvengiamai formuojasi menkavertybės kompleksas, būdingai prasiveržiąs pastanga rasti bent vieną plačiau žinomą vardą (tegu ir bokso čempioną!). Bet jei ir Kantas su Dostojevskiu būtų buvę lietuviai, jais didžiavimasis dar nieko nereikštų lietuviškosios dvasios suformavimui. Gerai būtų, kad galėtų mūsų jaunimas didžiuotis pasaulinio garso vyrais, kilusiais iš mūsų tautos. Bet vieno didžiavimosi vistiek nepakaktų jiems lietuviais išaugti.

Tezė labai paprasta: tik sava kultūra padarys mūsų vaikams savą ir tautą. Bet kaip padaryti savą mūsų vaikams lietuvių kultūrą? čia pagrindinis klausimas, slepiąs savyje visas sunkenybes. Paprastai mūsų dėmesys čia kreipiasi į lituanistinę mokyklą, bet vėl tokiu naivumu, lyg visas klausimas būtų išspręstas visose kolonijose sukūrimu šeštadieninių mokyklų. Vienu ar kitu pavidalu turime tokias mokyklas veik visose kolonijo...

Lietuvių kalbos mokėjimas pagal kartas (2021 m. duomenys)

Šaltinis: Lietuvių kalbos institutas

tags: #kodel #buti #lietuviu #garbe