Kūryba yra tautos gyvybės pažymys ir laidas. Tik kurianti tauta pilnai jaučia savo teises ir pareigą išlikti gyva. Ne medžiaginė gerovė, ne tobula valstybės tvarka (nors ši be kūrybos ir žmoniškumo neįmanoma), o kūryba, o savųjų dvasios gelmių ir lobių atskleidimas daro tautą pasitikinčią savo ateitimi.
Tačiau, su širdgėla reikia prisipažinti, kad lietuviuose kultūros pasiilgimas nėra nei visuotinis, nei juoba dažnas, o greičiau retas reiškinys. Mūsuose nėra mados turėti draugijų ar klubų, kurių tikslas būtų puoselėti ir remti vienos ar kitos meno šakos reikalus ir žmones. Nedaug suklysime pasakę, kad tokių lietuvių, kurie dėl meno ar kultūros aukotųsi ar atsisakytų patogumų, yra daug mažiau negu pačių menininkų. Jei kas tokių nusiperka knygą ar kokį paveikslą, tai dedasi kultūros dirvonus išaręs ir išakė-jęs. Menininkas neturi pagarbos. Dažniausiai vadovaujamasi senoviška sodiečio galvosena, kad muzikantas yra būtinai dykaduonis ir tinginys.
Lietuvio rodomas raštui abejingumas gali atgrasyti ir didelį pasišventėlį. Lietuvis mecenatas ne tiktai turi autorių paremti, finansuoti, sakysime, veikalo išleidimą, bet dar ir rūpintis pačios knygos išplatinimu. Prie šios taisyklės turėjo derintis visi didieji lietuviškojo rašto žadintojai ir puoselėtojai.
Kultūros raidoje, kaip ir pačioje istorijoje, kas seka, negali pirmatakauti, dėl to visada tai, kas pirmatakauja, yra laikoma svarbiau, negu tai, kas seka, net jei sekantysis būtų didesnis už pirmaujantį. Kiekvienas jų yra didelis pagal tai, kaip atspėjo laiko dvasią ir reikalus. Kultūra yra gyva, sakyčiau, esybė, ji natūraliai auga ir plėtojasi.
Laimės paieškos J. Aisčio kūryboje
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Tai yra natūralu ir įprasta. Siekdami šio tikslo daugelis individų ryžtasi padaryti viską. Tačiau, kartais ieškodami laimės, žmonės ieško patys savęs.
Ištrauka iš J. Aisčio eilėraščio „Laimės link“:
Laimės pirmiausia reikia ieškoti savyje. Taip teigia Jonas Aistis eilėraštyje „Laimės link“ . Lyrinis subjektas linksmas ir šypsodamasis žygi uoja link laimės. Jo nebaugina nei piktas gruodis, nei karti tiesa, nei faktas, kad aplinkiniai jį mato kaip juokdarį. Eilėraščio žmogaus gyvenimo ramstis yra laimė, kuri eina kartu su juo. Poetas stengiasi išreikšti pagrindinę eilėraščio mintį : laimė nėra vieta, laimė jausmas. Tai gi svarbiausia džiaugsmą rasti savy, kuri padės materialiniame.
Laimė ten, kur viešpatauja harmonija, meilė, atlaidumas. Seniau tikėjau, kad laimė tai mano asmeninė sėkmė, pasiekta nepaisant nieko. Elgiausi egoistiškai, mat nesuvokiau, kad taip skaudinu draugus ir artimuosius. Kaip ir pradinės mokyklos išleistuvių dieną be leidimo pasisavinau draugės suknelę ,norėdama savo grožiu nustelbti visas klasiokes. Žinojau , kad toji suknelė atnešė man tik laikiną laimę, nes vėliau pradėjau jausti sąžinės graužatį.
Gyvenimo poezijos, jautrumo, gamtos meilės prel. P. Juras bus įkvėptas tėvų. Vaikystės atsiminimuose, paskelbtuose Eglutės puslapiuose (1958 m., 7 nr.), jis rašo:
"Mano tėveliai nebuvo mokyti. . . Dideliu susidomėjimu klausydavau tėvelių pasakojimo, kaip upelis šniokšdamas, medžiai šlamėdami, vėjas švilpdamas, paukščiai čiulbėdami ir javai banguodami garbina Dievą. O įvairiaspalvės gėlės, tėtis sakydavo, liepia mums žydėti gerais darbais. Gerais darbais žmogus garbina Dievą. Būdamas vaikas labai mylėjau gamtą. O kaip gražūs būdavo Lietuvos pavasariai. Sunku apsakyti! Reikia pačiam ten pagyventi ir pamatyti. Sniegui tirpstant, jau laukinės žąsys ir gulbės augštai lėkdamos gagendavo. Būdavo, išbėgu į pakluonę basas pabraidyti ir gėlių pasiskinti. Koks malonumas! Gėlės kvepia, saulė savo spindulius beria, vyturėliai čiulba, pempės sveikina: gyvi, gyvi, gyvi".
Ir šioje trumpoje ištraukoje, man rodos, ne tiek jausmas liejasi, kiek vyksta dramatiškas dialogas tarp proto ir jausmo, tarp gražu ir gera.
Jonas Aistis
1944-ųjų vėlyvą rudenį ėjau per tuos griuvėsius, dairydamasi namo, kuriame gyvenau, Dvareckienės gatvėj, bet jo tik skardinis stogas riogsojo, ant plikos žemės prisiplojęs. Aplinkui nė gyvos dvasios. Staiga prieš mane išnyra iš kažkur Bronius Krivickas. „Vienintelė laimė, kad likom gyvi”. - „O aš ir to nelaikau laime”, - liūdnai atsako man Bronius.
Aš manau, kad atsirastų ne vienas "aukotojas", kuris už šiandien įdėtą varinį centą ant rytojaus galėtų gauti sidabrinį dolerį. Ir dar pagalvojau, kad duoda širdis, duoda meilė, duoda išmanymas, tai yra, plates-is ir gilesnis žvilgsnis, o ne perteklius . . .
Bet faktas lieka faktu, kad į kultūros reikalus lietuvis kapitalo nėra linkęs investuoti. Ir jei tokiose sąlygose atsiranda žmogus, kuris tiki lietuvio menininko misija, tai tuo pačiu ir jis pats tampa kūrėiu. Štai dėl ko mane visada tuo savo bruožu jaudino prelatas P. Juras.
Reikia atminti, kad prelatas remia, kaip jau minėjau, ne vien rašytojus. Nesu tikrinęs prelato sąskaitų, bet spėju, kad pirmas jo dosnumo tikslas taikomas artimoms jojo luomo įstaigoms: vienuolynams, bažnyčioms, bet ir čia jam lietuvybė yra pirmoje vietoje. Ir čia jau aukos ne penkiadolerinės!
Laimės paieškos mene ir kultūroje
Šalia gerų savybių, turi prelatas ir vieną didelę "silpnybę": jis myli rašytojus, dailininkus, muzikus, mokslininkus, kultūrininkus, lietuviškuosius visuomenės veikėjus.
O menininkai, būkime atviri, ne visada jau tokie šventuolėliai gyvenime, kaip literatūros istorijose nupaišyti. Žmonės ir jie, kaip ir visi kiti mirtingieji, tik dažnai pilni ambicijų, arogancijos, o kartais net šio to daugiau. Bet, vadovaudamiesi praktiškais sumetimais, nesileisime į smulkmenas, nes prelatas žino ir pažįsta, manau, gana gerai abu: poeziją ir poetą. Aišku tik viena, kad šešėliai prelatui neuždengia saulės. Gal net nė saulės, gal net ne šviesylo, bet to tyrulių žiburėlio, tos spinksulės, ir tik dėl to, kad ii sava, lietuviška.
Ir gerai prelatas daro remdamas. Aš pažįstu kiek intymiau menininką. Menininkui Dievas daug davė, daugiau negu kitiems, bet viena duodamas, kita turėjo atimti: davė talentą, bet paliko sunkumus ir skausmą, tą didelę malonę, be kurios negali būti menininko. Menininkas turi būti konflikte su aplinka. Jei jis būtų, kaip visi, tai jis ir nebūtų menininkas, o doras ir laimingas pilietis, gal net patenkintas sirenos Kirkės salos įnamis. . .
Štai ir agituoju, ir raginu prelatą remti poetus ir poeziją, menininkus ir meną. Man padarė labai didelį įspūdį vienas beveik priešmirtinis pasikalbėjimas tuo klausimu su a.a. dailininku Petru Kiaulėnu: menininkas privalo imti, nes jei jis neims, tai skriaus savo meną ir pašaukimą - jis atėjo kurti, o ne rūpintis tuo, ką valgys ar kuo apsidengs, sakė jis mirties patale.
Mane visą gyvenimą stebino lietuvio nepasitikėjimas sava kultūra. Kai aš buvau rašytojų draugijos pirmininkas ir norėjome atgaivinti draugijos skiriamą premiją, kreipiausi į vieną piniguotį, kad prisidėtų, tai jis principe nebuvo priešingas, bet jis nematė premijoje apčiuopiamos naudos, dėl to laikinai susiturėjo: kai pradės nešti nuošimčius, tai ir duosiąs. Paskaičiau laišką ir pagalvojau, kad buvo teisus Vladimiras Majakovskis, kai tvirtino: jei aklai žarnai uždėsi ir akinius, tai visvien ji nematys, o tą būdingą ir reikšmingą dokumentą palikau istorijai.
Prelatas man pasakojo tokį anekdotišką atsitikimą: ėmė jis ir nupirko dovanų Kretingos tėvams pranciškonams spaustuvę . . . Bet po kiek laiko gauna telegramą: muitininkai be poros tūkstančių dolerių muito (jei padauginau atsiprašau pranciškonų, jei pamažinau, atsiprašau prelato, nes jau bus gerų dešimt, o gal ir penkiolika metų, kai šią istoriją girdėjau ir detalės galėjo užsimiršti). Šaukiasi vėl pranciškonai ir sako maždaug tokiais žodžiais: jei dovanojai arklį, tai pridėk ir balną. Ir ką veiks kunigas Juras, balno nepridėjęs. Jis yra davęs pradžią bent dviems vienuolynų spaustuvėms. Štai padovanoja įrengimus, kurie nolens volens turi tarnauti kultūrai. Tuo būdu ir pati auka įgauna augštesnį pobūdį. Net ir savo paties pašaukime jis j ieško kultūrinio prado.
Bet antroji vieta tikrai tenka lietuviškai knygai. Jis jų išleido net 35. Turinio atžvilgiu jos labai įvairios: maldaknygės, religinė literatūra, poezija, beletristiką, filosofija, mokslas, lietuviškoji informacija anglų kalba. Iš jų išsiskiria muzikinė literatūra: V. K. Banaičio 100 liaudies dainų, J. Kačinsko Mišios, Stasio Šimkaus dainos.
Daug darbo, energijos ir lėšų sudėjo remdamas laikraštį Darbininką. Daug metų buvo šv. Juozapo Draugijos pirmininkas ir šio laikraščio bei spaustuvės vadovas. Sumanė ir ilgą laiką savo lėšomis leido vaikų mėnesinuką Eglutę, kuris itin svarbus palaikyti lietuvybei vaikų širdyse.
Dažnai vienas kitas leidinys ėjo Lietuvių kultūros instituto vardu, bet realybėje institutas yra vienas ir tas pats prelatas P. Juras.
Jis yra taip pat Alkos muzėjaus steigėjas ir nuolatinis direktorius. Muzėjus buvo įkurtas buvusiose Darbininko patalpose Bostone, paskui perkeltas į Brocktono, Mass. apylinkes. Alkos muziejus te niekas skaitydamas ironiškai nesišypso sumanytas, kaip British Museum, kur yra visko: knygų, periodikos, dokumentų, paveikslų, etnografijos. Alkai trūksta tik vieno, tai British Museum apimties, bet čia ir išlenda yla iš maišo: British Museum kuriamas visos anglų tautos iš kartos į kartą, o Alką sukūrė ir dabar tebekuria vienas prelatas P. Juras. Taigi, kiekvieną kartą, kai tiktai palieti tokią skaudamą vietą, prie kurios, rodos, kiekvienas ne tik galėtų, bet ir turėtų prisidėti, juoba, kad mu-zėjuosna labai dažnai tinka daiktai, kurių pas kiekvieną atsirastų, bet jie dažnai yra neišmanančiųjų naikinami, taigi, sakau ir kartoju, kiekvieną kartą pajunti, kad mums stinga meilės ir pagarbos savai kultūrai ir jos paminklams. O to nieku būdu negalima būtų priskirti prie mūsų tautos teigiamųjų bruožų.
Ir, žinoma, reikia pažymėti, kad prelatas P. Juras remia ne vien lietuvybę, ne vien jų institucijas, bet ir pačius žmones. Remia vienokius ir kitokius: remia dvasiškius ir pasauliečius, remia gimines ir prašalaičius, remia menininkus ir mokslininkus, remia rašytojus ir laikraštininkus, remia veikėjus ir nieko neveikiančius. Ir aš nepasakysiu, kad ši pozicija būtų pati mažoji. Labai bijau, kad ji nebūtų pati didžiausioji! Aukos dažnai būna fariziejiško pobūdžio, tai yra, visa gerkle šaukiančios kryžkelėse ir aikštėse, prelato P. Juro aukos ir pašalpos yra tylios, kuklios, diskretiškos . . .
Aš niekad neužmiršiu pirmojo su prelatu susitikimo, o tai įvyko tokiame tamsiame (kaip mielame, kai dabar prisimeni ir pagalvoji!) Ma-rianapolio namelyje. Buvau tik atvykęs į šį kraštą. Ir aplankė tą pastogę svečias, tada dar paprastai kunigas P. Juras. Kalbėjome šį bei tą ir, žinoma, apie poeziją. Aš pamačiau, kad tam žmogui poezija yra kažkas artima sava, ir brangu. Ir štai atsisveikindamas pajutau sulankstytą popierį delne, tai buvo, žinoma, banknotas . . Pasijutau kažkaip nuskriaustas ir pažemintas žmogaus, kuriam pajutau iš pirmo susitikimo labai šiltos simpatijos. Žinoma, tuo labiau man buvo skaudi ta staigmena. Likęs vienas galvo-jru, kas daryti, o buvo noras įdėti žalią popierėlį į voką, gražiai padėkoti ir grąžinti. Bet užėjo tada mūsų mielas, geras bičiulis, menininkas ir filosofas, brolis Jonas Banys, vienuolyno ir kolegijos vargonininkas, kilmė anykštėnas. Papasakojau jam savo rūpestį! Jis pradėjo aiškinti iš tolo: - Matai, šiame krašte žmonės mano, kad pinigas yra viskas . . . Bet (ir čia brolio Banio kalboj prasidėjo ilga biliūniška pauzė) kunigas Juras mėgsta rašytojus . . . Jei duoda pinigą, tai reiškia pagarbą. Matai, tamsta, baravykas, baravykas . . . baravykas, tamsta, baloj neauga . . . Taip ir poetas, manau, negali užaugti ...
Demokratinių laisvių galimybėse, kur aplinkui neaiškių, net perversminių, interesų arena, džiaugiuosi ne kad ką padariau, o kad ko nepadariau. Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Pats toks tas klausimas mane nupurto, net pašiurpina, kadangi man tokių niekada nekildavo ir dabar nekyla, nepaisant, kokius laikus Lietuvoje išgyvenau. Savo kūrybos prasmės niekada nemačiau ir dabar nematau ne savo tautoje ir ne savo valstybėje.
Reikalinga nuolat atsinaujinanti rezistencija, tik be teroro ir be žodinių sproginėjimų, nes visa sovietizuotoji visuomenės dalis, o tai buvo labiausiai sumaterialėjusi, plėšriausia, sugrįžo ir viską užėmė su Europos pinigais. Reikia bekompromisinės laikysenos, tiesos sakymo, visų tikrųjų žmonių pažinimo ir palaikymo. Viename eilėraštyje („Tolimos dainos. Lyrika“, 2006 m.) rašiau iš savo patirties:
Tartum ant morų/ Paliudiju iš praregėjimo žaizdos:/ Iš kur išeisi savo noru,/ Ten savo noru nesugrįši niekados“ (p. 583, parašyta 1994 m.).
Stebėdamas dviejų nepriklausomybės dešimtmečių pasistumdymų areną, nesigailiu tų žodžių, nes žmonės tiek buvo prisisunkę sovietizmo (beje, šiandien ateinančio jau iš Vakarų), jog patys nesuvokia, kas esą. O norinčių iš to išsigelbėti nepaleidžia ir puola. O kai tą daro tokie patys, tai vyksta nesiba...
Jonas Aistis – Poezijos žmogus - Mokslinčius.lt - Tavo mokytojas telefone !
Žmonės savo laimę gali susikurti tik patys. Yra toks vienas geras posakis: ,,Žmogus yra pats savo likimo kalvis“. Šis posakis nesensta ir dar vis gausiai naudojamas. Žmonės turi patys daryti viską, kad tik būtų laimingi ir nematytų ...
Kiekvienas žmogus privalo pats nuspręsti ir pasiringti teisingą kelią. Kiekvienas norime, kad darbas, šeima, draugai mums suteiktų kuo daugiau teigiamų emocijų, todėl visus sprendimus turime priimti atsakingai. Tai galime pastebėti ir ...
Daugelis dalykų, kurie atsitinka mūsų gyvenime yra mūsų pačių priimtų sprendimų padariniai. Tačiau tam žymiai didesnę įtaką daro išoriniai veiksniai, tokie, kaip žmogų supanti aplinka bei kiti žmonės. Apie tai rašo vienas ...