Neįtikėtina Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių Memorialinės Sodybos Istorija

Lietuvoje jau nedaug išlikę autentiškų sodybų, į kurias užėjęs, gali pasijusti lyg laiko mašina būtum grąžintas atgal į praeitį. Tokia vieta yra knygnešių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinėje sodyboje-muziejuje, Anykščių rajone, Andrioniškio seniūnijoje esančiame Griežionėlių kaime. Spaudos draudimo laikotarpiu šioje sodyboje veikė spaudos platinimo centras.

Net iki dabar senovinės trobos priemenėje tebėra išlikusi senoji spinta, slepianti įėjimą į tarpsienį, kur anuomet buvo laikoma draudžiama lietuviška spauda, atgabenta knygnešių.

Šiame straipsnyje kviečiame pasinerti į šios unikalios vietos istoriją, susipažinti su jos įkūrėjais ir jų veikla, kuri turėjo didelę reikšmę Lietuvos kultūrai ir tautiniam atgimimui.

Stanislovas Didžiulis: Gyvenimas ir Veikla

Gimė 1856 m. lapkričio 14 d. Griežionėlių kaime. 1860-1863 m. mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, iš trečios klasės buvo tėvų parvežtas į namus ir privačiai mokėsi pas Andrioniškio filialistą kunigą A. Viskantą.

Jo įkvėptas pradėjo kaupti biblioteką. Knygas pirko viešėdamas didesniuose miestuose, parsisiųsdavo iš Vilniaus, Varšuvos ir kitų knygynų. Knygas dailiai įrišdavo, antspauduodavo bibliotekos spaudu, įrašydavo katalogo kortelėje.

Seniausia bibliotekos knyga buvo Konstantino Sirvydo „Punkty kozan do…“, išleista 1625 m. Vilniuje. S. Didžiulis sudarė lietuviškos spaudos ir lituanistikos bibliografinių rodyklių, 1880 m. suregistravo Vilniaus viešosios bibliotekos lietuviškas knygas.

1883 m. sumanyto leisti lietuviško laikraščio „Rašliavos pačtas“ prospekte jis pranešė, kad renka medžiagą lietuvių bibliografijos darbui ir prašė siųsti jam duomenų apie XVI-XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės leidinius ir Mažosios Lietuvos spaudą. Nuo jaunystės rinko tautosaką.

Spaudos draudimo metais S. Didžiulių šeimos dvarelis Griežionėlėse tapo nelegalios lietuviškos spaudos ir knygnešių centru. S. Didžiulis bendradarbiavo „Aušroje“ (1884-1885 m.), rašė „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ (1891-1895 m.). Jis pasirašinėjo P. Mažulio, J. Žemelio slapyvardžiais.

1892-1896 m. S. Didžiulių šeima artimai bendravo su daugeliu XIX a. pabaigos lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų. 1905 m. S. Didžiulis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, paskui 1905-1906 m. organizavo slaptus lietuvių mokytojų kursus.

Už tai 1906 m. S. Didžiulis kartu su sūnumis Antanu ir Algirdu Severinu buvo kalinamas Ukmergės ir Kauno kalėjimuose, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir su sūnumi Antanu ištremtas visam laikui. 1907-1917 m. jis gyveno tremtyje Christoroždestvenskio kaime Kansko apskrityje (Jenisiejaus gubernija, Sibiras, Rusija). Ten jis taip pat bandė kaupti lituanistinę biblioteką, 1911-1913 m. rinko tremtinių tautosaką.

1917-1924 m. S. Didžiulis gyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina). 1924 m. S. Didžiulis kartu su žmona grįžo į Lietuvą. Mirė 1927 m. gegužės 19 d. Griežionėlių kaime. Palaidotas Padvarninkų (Anykščių r.) kapinėse.

Jo namuose žandarai dažnai darė kratas, į Sankt Peterburgą (Rusija) cenzūrai buvo išsiųsta S. Didžiulio biblioteka, bet po dviejų mėnesių grąžinta. Vertingiausia S. Didžiulio asmeninės bibliotekos dalis - lituanistinė. Pasak Nijolės Lietuvninkaitės, tyrinėjusios S. Didžiulio asmeninę biblioteką, joje „daugiau kaip 400 knygų buvo lietuvių kalba, beveik 300 - lenkiškų, 30 rusiškų, 17 vokiškų, 3 prancūziškos ir 3 lotyniškos.

Šiuo metu bibliotekos spaudiniai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje - 230, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje - 88, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje - 59, Kauno apskrities bibliotekoje - 18 bei Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio muziejuje - 62.

Liudvika Didžiulienė-Žmona: Švietėja ir Rašytoja

Gimė 1856 m. balandžio 21 d. Roblių kaime (Rokiškio r.). Gimimo data pagal naująjį kalendorių - 1856 m. Nuo 1859 m. augo Vaitkūnuose (Rokiškio r.). 1874 m. šeima persikėlė į Karūnių palivarką netoli Viešintų (Anykščių r.). Čia L. Nitaitė toliau domėjosi lietuvių liaudies kultūra, 1875 m. pradėjo rinkti tautosaką.

1876 m. ištekėjo už senos lietuvių bajorų giminės palikuonio, bibliografo, tautosakos rinkėjo, lietuvių visuomenės veikėjo Stanislovo Didžiulio. Jos namuose lankydavosi Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis ir kiti to meto šviesuoliai. Tai ir Didžiulienę paskatino imtis plunksnos, nors ji manė, jog svarbiausia jos gyvenime - moters, žmonos, motinos pašaukimas. Tai matyti ir iš jos pasirinkto slapyvardžio.

Pati platino caro draudžiamą lietuvišką spaudą, organizavo jos platinimą Aukštaitijoje. 1896-1907 m. kartu su vaikais gyvendama Mintaujoje įkūrė lietuvių moksleivių bendrabutį - pensioną, globojo lietuvių moksleivius. Nuteisus ir ištrėmus vyrą ir sūnus Antaną bei Vytautą, viena rūpinosi dvaru, o prasidėjus karui, išvyko pas dukterį, 1915-1924 m. gyveno Jaltoje. Ten 1917 m. atvyko ir vyras.

1905 m. L. Didžiulienė buvo aktyvi visuomenininkė, knygnešių rėmėja, slėpė nelegalią literatūrą. 1905 m. ji sukvietė moterų aktyvisčių susirinkimą V. Zubovo dvare prie Šiaulių, kur buvo svarstoma moterų vienijimosi į organizaciją perspektyva. 1905 m. gruodį L. Didžiulienė buvo Vilniaus Didžiojo Seimo atstovė, 1907 m. - Lietuvių moterų sąjungos steigėja.

1907-1915 m. ji gyveno Griežionėlėse ir prižiūrėjo be ištremto šeimininko likusią sodybą, rinko tautosaką - užrašinėjo liaudies dainas ir papročius. Nuo 1907 m. bendradarbiavo lietuvių spaudoje. 1915-1924 m. L. Didžiulienė gyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina), iš pradžių dirbo karo ligoninėje, vėliau padėjo steigti lietuvių tuberkuliozinę sanatoriją ir buvo jos šeimininkė.

1924 m. L. Didžiulienė kartu su vyru grįžo į Lietuvą, iš pradžių gyveno Panevėžyje. Vėliau, pašlijus sveikatai, iki gyvenimo pabaigos liko Griežionėlėse. Prieš mirtį ją aplankęs Juozas Tumas-Vaižgantas perėmė paskutiniuosius L. Didžiulienės-Žmonos rankraščius.

Nuo 1892 m. Žmonos slapyvardžiu L. Didžiulienė bendradarbiavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Lietuvių laikraštyje“, „Žvaigždėje“ ir kituose leidiniuose, juose išspausdino ir dalį savo grožinių kūrinių. Lietuvių literatūros istorijoje ji laikoma pirmąja moterimi beletriste.

L. Didžiulienės kūrybinį palikimą sudaro:

1892 m. - „Tėvynės sūnus“ (apsakymas).
1893 m. - „Dėl tėvynės!“ (apsakymas), „Lietuvos gaspadinė arba pamokinimai kaip priguliančiai suvartoti Dievo dovanas“ (kulinarijos knygelė).
1893-1896 m. - „Ne pagal Jurgio kepurė“ (apysaka, likusi rankraščiuose ir pirmą kartą publikuota „Raštuose“ 1996 m.), „Atgajėlė“ (apysaka, išspausdinta 1904 m. V).
1899 m. - „Lietuvaitės“ (pjesė, parašyta ir vaidinta 1899 m., išleista 1912 m.).
1899-1907 m. - „Vilkas“ (scenos vaizdelis vaikams, pirmą kartą publikuotas „Raštuose“ 1996 m.), „Pasiskubė“ (pjesė, išleista 1915 m.), „Katei žertas - pelei smertis“ (pjesė, pirmą kartą publikuota kaip „Katei juokai - pelei verksmai“ 1957 m.), „Vakaruškos“ (pjesė, publikuota 1957 m.), „Dėl žemės sklypo“ (pjesės rankraštis dingo, atiduotas į spaustuvę, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui), „Juzuko vargai“ (apsakymas, publikuotas 1917 m.).
1901 m. - „Saldi meilė“ (pjesė, pirmą kartą publikuota „Raštuose“ 1996 m.).
1905 m. - „Vagių veislė“ (apsakymas), „Antra romano dalis“ (apysaka), „Svetimi giminės“ (apysaka, parašyta apie 1905-1907 m., dingus rankraščiui, atkurta apie 1915-1924 m., pirmą kartą publikuota „Raštuose“ 1996 m.).
1907 m. - „Magaryčios“ (apsakymas).
1915-1924 m. - „Paskutinis pirkinys“, „Rudenį“, „Dėl ko?“ (eilėraščiai).
1919 m. - „Našlaičių eglutė“ (apsakymas, parašytas ir publikuotas rusų kalba, į lietuvių kalbą išvertė Vanda Didžiulytė), „Tremtinių vaikai“ (apsakymas, parašytas ir publikuotas rusų kalba, į lietuvių kalbą išvertė Vanda Didžiulytė).
1926 m. Jos dramos „Kelių taisytojas“, pjesės „Bet tik aukščiau“ ir dar kelių kūrinių rankraščiai buvo pavogti 1915 m. traukinyje pakeliui į Krymą.

Yra žinoma, kad ji buvo parašiusi kelias dešimtis vaizdelių iš Krymo ir sanatorijos gyvenimo, bet jie nebuvo publikuoti, o rankraščiai neišlikę. Išliko keletas L. Didžiulienės-Žmonos publicistikos tekstų: apie Valerijoną Ažukalnį, Antaną Strazdą, latvių ir lietuvių tautinius santykius, Krymo sanatoriją.

Visą gyvenimą tyrinėdama ir kaupdama A. Strazdo kūrybinį palikimą, ruošdama jį publikuoti, L. Didžiulienė-Žmona yra pirmosios, lietuviškai parašytos ir iki šių dienų išlikusios kulinarijos knygos „Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“ autorė. Pirmą kartą knygelė išleista 1893 m. kaip laikraščio „Ūkininkas“ priedas. Ji sulaukė didelio šeimininkių dėmesio.

Tais pačiais metais - buvo papildyta ir išleista dar kartą. Išlikusių knygų antraštiniai duomenys rodo, kad knyga buvo išleista dar 1895 m., 1904 m., 1913 m. ir 1927 m. 1904 metais knygelė sulaukė net trijų leidimų. Antrasis ir trečiasis - 1904 metų bei 1913 m. ir 1927 m. leidimai jau išleisti šiek tiek pakeistu pavadinimu: „Gaspadinystės knyga, arba Pamokinimai kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai“.

1927 m. knygoje, išleistoje jau po autorės mirties, nenurodyta ir Žmonos autorystė, nelikę knygoje nei autorės rašytos Prakalbos (Pratarmės - A. B. ) bei Užbaigos (Baigiamojo žodžio - A. B.), tačiau knygos pavadinimas ir joje skelbiami receptai akivaizdžiai rodo, kad tai ta pati L. Didžiulienės knyga.

Mirė 1925 m. spalio 25 d. Griežionėlių kaime (Anykščių r.). Palaidota Padvarninkų (Anykščių r.) kapinėse. Ant kapo pastatytas 6,5 metro aukščio paminklas su bronziniu bareljefu ir užrašais, tarp kurių ir L. Didžiulienės slapyvardis - Žmona.

Išleista biografinė knyga apie L. Didžiulienę-Žmoną - M. Telksnytės ir V. Račkaičio „Ir ašaros nušluostysiu…“ Anykščių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai 2007 m. padovanota 100 egzempliorių.

Ši biblioteka dabar saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos retų rankraščių skyriuje, taip pat Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.

Memorialinė Sodyba-Muziejus: Istorijos Išsaugojimas

Didžiulių šeimos namuose Griežionėlių kaime buvo įrengtas ir nuo 1968 m. veikia memorialinis muziejus - Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus filialas. Nuošaliai nuo didžiųjų kelių įsikūrusi, paslaptimi dvelkianti Liudvikos Didžiulienės-Žmonos ir Stanislovo Didžiulio sodyba pasakoja išsilavinusios, tautiškumo reikalams pasiaukojusios šeimos gyvenimą.

Senovinėje gryčioje-muziejuje patys atidarysite išsaugotą unikalią XIX a. lietuviškų knygų slėptuvę, išgirsite įspūdingą pasakojimą apie bebaimį Stanislovą Didžiulį ir kitus Lietuvos knygnešius. Muziejuje, atlikdami įvairias užduotis, prisiminsite rašytojos L. Didžiulienės kūrinius. Pamokos pritaikomos įvairių amžiaus grupių mokiniams.

Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinės sodybos-muziejaus archyvo nuotrauka

Net tarnus mokė raštoSpaudos draudimo metais L. ir S. Didžiulių namuose veikė spaudos skirstymo taškas. Knygas, atgabentas iš Mažosios Lietuvos, Didžiuliai laikinai paslėpdavo slėptuvėje, o vėliau vietiniai knygnešiai jas paskleisdavo po artimesnes apylinkes, keliaudami pėsčiomis.

Patys Didžiuliai taip pat veždavo knygas, jas slėpdavo arkliniame vežime, o kad niekas neįtartų, pasisodindavo į vežimaitį ir vaikų. Didžiuliai tame matė milžinišką prasmę, mat jie buvo šviesūs žmonės, ragavę mokslo, užauginę gausią šeimą, bendravę su daug šviesių to meto Lietuvos žmonių.

Šioje iki šiol lankytojams atviroje troboje-muziejuje yra lankęsis ir Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas bei kiti rašytojai, kunigai.„Netgi tie, kurie ateidavo į Didžiulių namus tarnauti, buvo išmokyti lietuvių kalbos rašto. L. Didžiulienė buvo visapusiškai išsilavinusi. Mokėjo nerti, siuvinėti, dalinosi su aplinkiniais žiniomis iš perskaitytų knygų. Biblioteka spaudos draudimo metais šiuose namuose buvo viena didžiausių Lietuvoje ir yra išlikusi iki šių dienų.

Didžiulių sodyboje-muziejuje iki šių dienų išsaugota draudžiamų knygų slėptuvė. Slėptuvę maskuoja senovinė trijų dalių spinta. Tais laikais į namus užėję žandarai ją atidarę rasdavo lašinių ar kitų rūkytų naminių gaminių ir naminukės. O įėjimas į knygų slėptuvę buvo už spintos tarpsienyje, kur lentynose buvo slepiama draudžiama lietuviška spauda.

Kruopščiai slepiamą spaudą galima buvo atrasti tik atitraukus viduriniąją spintos dalį. Tačiau žandarams pravėrus spintos duris ir radus naminukės su užkanda dar kažko ieškoti jau nekildavo noras.

Lankytojams tenka atlikti užduotis ar net paklupėti ant žirniųL. ir S. Didžiulių sodyboje-muziejuje saugomos rašytojos rankraščių kopijos, laiškai, šeimos ir artimųjų nuotraukos. Čia saugomi ir išlikę asmeniniai šeimos daiktai - lova, pianinas kuriuo skambindavo L. Didžiulienė, išlikusi jos nerta staltiesė, veidrodinis stalelis, kraičio skrynia, indai, anglinis virdulys. Valgomajame tebestovi autentiškas stalas tekintomis kojomis. Troboje dunkso ir senovinė duonkepė krosnis. Viduryje namo iš akmenų suręsta patalpa - kaminas, kur rūkydavo mėsą, o vasaromis laikydavo raugintas daržoves.

Prie išlikusio stalo tekintomis kojomis lankytojai atsisėdę klausosi istorijų, rašo žąsies plunksna, o kartais net paklupdomi ant žirnių. J. Pačinskienės teigimu, į muziejų atvykstančiam jaunimui įdomiausia atlikti jiems muziejininkės paruošiamas praktines užduotis, išgirsti pasakojimus apie knygnešystės istoriją, carinės Rusijos priespaudą, pamatyti išlikusią knygų slėptuvę.

Pasak muziejininkės, jaunimui nebūna lengva surasti knygų slėptuvę.„Jie knygų ieško visur. Varsto stalčius, ieško krosnyje. Į muziejų atvykę vyresniosios kartos atstovai paėmę į rankas tikrą žąsies plunksną, prie žvakių šviesos bando prisiminti dailyraščio meną“, - pasakojo J. Pačinskienė. L. ir S. Didžiulių trobos kampe muziejininkė svečiams paberia žirnių. Vyresnieji lankytojai puikiai prisimena tokia bausmes, kurias teko patirti vaikystėje klūpant ant žirnių.

Taigi atvykėliai drąsiai pabando atsiklaupti vėl ir prisiminti vaikystę. Tuo tarpu jaunimas muziejininkei pasakojančiai apie žirnius kampe netrunka priminti apie dabar galiojančias vaikų teises.

Muziejuje eksponuojami rankraščiai, Didžiulių giminės, jų draugų nuotraukos, išlikę asmeniniai šeimos daiktai. Muziejaus lankytojams čia leidžiama paskaityti knygą graždankos arba kirilicos raštu ir prisiminti tuos laikus, kai buvo draudžiama lietuviškų knygų leidyba lotyniškomis raidėmis.

Muziejininkės tikinimu, atvažiavusios šeimos iš čia neskuba išvykti. Svečiai pavaišinami žolynų arbatomis ir senoviniu muziejininkės kepamu tradiciniu Didžiulių šeimos patiekalu iš virtų bulvių, kiaušinių ir sviesto - leguminu (apkepu arba plokštainiu). Pasivaišinę lankytojai mėgsta apsižvalgyti ir po apylinkes.

Užsieniečiai labiau domisi autentika, išlikusiais senoviniais pastatais, savitu architektūros stiliumi.

Šis muziejus įkurtas Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių troboje, statytoje dar 1820 metais (namo priestatas statytas 1850 metais) gyvuoja jau daugiau kaip 50 metų. Čia viskas kvepia senove. Muziejus dažniau lankomas šiltuoju metų laiku - nuo kovo vidurio iki lapkričio mėnesio.

ir S. Didžiulių vaikai, į savo gyvenimo pabaigą suprato, kad jų atžalos šiuose senelių Liudvikos ir Stanislovo atokiame kaime esančiuose namuose negyvens, todėl palikimą perrašė valstybei su viena sąlyga - kad šie namai bus išsaugoti kaip kultūrinis objektas. Taigi ano meto Lietuvos šviesuolių išreikštas noras buvo išpildytas. L. ir S. Didžiuliai yra palaidoti netoli savo sodybos, dabar jau neveikiančiose kapinėse ant Padvarninkų kalnelio. Jų kapai taip pat yra dažnai lankytojus traukianti vieta. Daugiau nei 50 metų veikiančiame muziejuje darbuojasi ir svečius sutinka Jūratė Pačinskienė.

Ekspozicija atspindi L. Ir S. Didžiulių, jų vaikų gyvenimą ir veiklą. Ekspozicijos epigrafas - L. Didžiulienės žodžiai: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose...

Stenduose - šeimos ir artimųjų nuotraukos, rašytojos rankraščių kopijos, laiškai, knygos, draudžiamoji spauda, platinta šios gausios šeimos narių („Aušra“, „Varpas“), išlikę buities ir asmeniniai daiktai (indai, rankdarbiai, L. Didžiulienės suknelė). Gretimame kambaryje eksponuojami šeimos baldai: fortepijonas, skrynia, stalelis, veidrodis, paveikslai. Spaudos draudimo laikotarpiu sodyboje buvo spaudos platinimo centras.

Priemenėje išlikusi senoji spinta, nuo žandarų akių slėpusi įėjimą į tarpsienį, kur buvo laikoma draudžiama lietuviška spauda, atgabenta knygnešių J. Šiaučiūno, J. Beliako, K. Ūdros ir kt. Turėjo Didžiuliai gausią biblioteką, kuria naudojosi J. Jablonskis, J. Basanavičius, M. Biržiška, M. Davainis-Silvestravičius ir kiti.

Knyga "Lietuvos gaspadinė arba pamokinimai kaip priguliančiai suvartoti Dievo dovanas"

L. Didžiulienė-Žmona yra pirmosios, lietuviškai parašytos ir iki šių dienų išlikusios kulinarijos knygos „Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“ autorė. Pirmą kartą knygelė išleista 1893 m. kaip laikraščio „Ūkininkas“ priedas. Ji sulaukė didelio šeimininkių dėmesio.

Štai keletas patiekalų receptų iš šios knygos:

Patiekalas	Aprašymas
Šaltibarščiai	Šalta barščių sriuba, gaminama su kefyru, agurkais, krapais ir kiaušiniais.
Kugelis	Bulvių plokštainis, kepamas orkaitėje.
Švilpikai	Virtų bulvių virtinukai, patiekiami su spirgučiais arba grietine.

Informacija lankytojams

Adresas: Niūronių km., Anykščių raj.

Darbo laikas:

VII- VIII - 9 - 18 val.
IX - VI - 8 - 17 val.

Edukacinės programos: Muziejuje vyksta literatūros pamokos, skirtos J.Biliūno kūrybai ir asmenybei pažinti.

Kiti lankytini objektai Anykščių rajone

Be Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinės sodybos, Anykščių rajonas gali pasiūlyti ir kitų įdomių lankytinų vietų:

Medžių lajų takas: Tai pirmasis takas Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių lajų lygyje.
Arklio muziejus: Vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus įkurtas 1978 m. agronomo prof. Petro Vasinausko iniciatyva.
Siaurasis geležinkelis: Unikalus technikos paminklas, žmonių meiliai vadinamas ,,siauruku“, tarnauja turistų pramogoms ir geležinkelio istorijai pažinti.
Jono Biliūno gimtinė: Gimtoji J. Biliūno troba, kurioje rašytojas praleido vaikystę ir sugrįždavo vasaromis.
Bronės Buivydaitės muziejus: Muziejus skirtas rašytojos Bronės Buivydaitės atminimui.
Angelų muziejus: Muziejuje eksponuojami angelai, kurie pasiųsti į žemę, kad padėtų žmonėms.

tags: #knygnesiu #liudvikos #ir #stanislovo #didziuliu #memorialine