Aukštumalos pelkė - tai unikali gamtos teritorija, turinti ne tik gamtinę, bet ir istorinę vertę. Neseniai Šilutės krašto visuomenei Kintuose buvo pristatyta knyga "Aukštumala: praeitis, dabartis, svajonės", parengta pagal vokiečių botaniko Karlo Vėberio (C. A. Weber) medžiagą, kuri buvo publikuota Berlyne dar 1902 m.
Tai pirmoji pasaulyje tokio pobūdžio mokslinė monografija - skirta pelkės tyrimams. Iš K. Vėberio monografijos žinome, jog Aukštumalos pelkė pradėjo formuotis prieš 9 tūkst. metų, patyrė klimato ir Baltijos jūros lygio kaitas, kilimus ir grimzdimus.
Mažosios Lietuvos paveldo tyrėjo dr. Martyno Purvino žodžiais, skaitydami šią knygą, galime patekti į, deja, jau dingusį pasaulį: K. Vėberis pasakoja ne tik apie XIX a.
Saulašarė Aukštumalos pelkėje
Aukštumalos pelkės gamtinė įvairovė
AUKŠTUMALOJE puikiai jaučiasi vabzdžius ėdanti saulašarė. Ant lapo nutūpęs vabzdys sudirgina jos plaukelius, ir jie užsilenkia. Po to augalas išskiria fermentą, kuris gyvį suvirškina. "Pavalgiusi", saulašarė vėl išsitiesia ir laukia naujos aukos.
TYRULINĖ ERIKA, aptinkama tik Aukštumaloje. Šiuo metu išlikusi neeksploatuota Aukštumalos pelkės dalis turi saugomos teritorijos statusą. Šiek tiek mažiau nei pusę draustinio teritorijos dengia aktyvios aukštapelkės - nepažeistos arba mažai pažeistos. Jos padengtos kiminų (durpinių samanų) kilimu, kuris vietomis slepia 9 metrų storio durpių sluoksnį.
Pelkės gyventojai ir ūkinė veikla
Kodėl žmonės kūrėsi pelkėse, kur gyventi toli gražu nebuvo lengva? Drėgmė, dirva sunkiai dirbama, nuolat gresiantys potvyniai... Dr. M. Purvinas, daugiau nei tris dešimtmečius tiriantis Mažosios Lietuvos paveldą ir renkantis žinias įvairiuose, taip pat ir Vokietijos, archyvuose, rašo, jog dar XIII a. viduryje, Kryžiuočių ordinui pradėjus krašto kolonizaciją, pelkingąsias vietoves padėjo įvaldyti atvykėliai iš Nyderlandų, pagal savo patirtį sausinę nemažus žemės plotus.
Po Didžiojo maro, XVIII a., karalius Friedrichas II rašė nurodymus, kaip įdirbti krašto pelkynus, apgyvendinti juose kolonistus. Nuo 1820 m. Aukštumaloje ir Vabaluose kūrėsi nuomininkai, sudarę sutartis su Karališkąja Prūsijos durpynų valdyba.
Aukštumalos pelkininkų kolonija pelkės pietrytiniame pakraštyje ėmė plėstis, kai XIX a. pabaigoje buvo pastatytas Traksėdžių durpių fabrikas. 1892 m. Prūsijos valdžia užsimojo įgyvendinti modernų projektą: vieną dalį pelkės paversti dirbamais laukais, o kitą skirti durpių kasybai. Pelkė pradėta sausinti grioviais, nutiesti žvyrkeliai, iškasti kanalai.
Nuo 1900 m. Aukštumalos pelkę ėmė administruoti Karališkoji generalinė komisija Karaliaučiuje. Iki Pirmojo pasaulinio karo pelkininkų kolonijas administravo valstybė ir sistemingai finansavo jų plėtrą. Buvo sukurta pagamintos žemės ūkio produkcijos realizavimo tvarka: pavyzdžiui, durpynuose užaugintos bulvės vežamos parduoti į Vakarus.
Taigi valstybės politika šiuose pelkynuose leido bežemiams tapti savarankiškais ūkininkais. Žmones viliojo galimybė savarankiškai įsikurti.
Viename iš unikalių pelkininkų kaimų, kokių nepamatysite niekur kitur Lietuvoje, žmonės gyvena iki šiol - jis yra Rupkalvių pelkėje, Žalgirių miške, netoli Atmatos (Nemuno atšaka) upės. Miškas, juosiantis pelkę, per potvynius skendi vandenyje.
Pirmieji pelkininkai Žalgirių miške įsikūrė 1861 m. ir gyveno atkirsti nuo pasaulio, nes čia nebuvo susisiekimo kelių. Tik 1872 m., greta nutiesus plentą Šilutė-Rusnė, gyvenvietė ėmė augti. 1874 m. ji gavo Bismarko kolonijos vardą. Administruota kaip valstybinis dvaras; reikalus tvarkė prievaizdas (vok. Moorvogt), rezidavęs gretimame Rupkalvių kaime.
1885 m. kolonijoje gyveno 1375, XX a. pradžioje - apie 1800, 1925 m. - 1466 žmonės.
Pelkėtyrininkas K. Vėberis 1898 ir 1900 m. į Nemuno deltą atvyko Prūsijos žemės ūkio ministerijos užsakymu - tirti Aukštumalos pelkės sukultūrinimo galimybių. Jis žinojo, kad dėl žmogaus veiklos pirmykštė gamta greitai sunyksta, tačiau susitaikė su mintimi, kad Aukštumala, tuomet dar menkai pažeista, bus sukultūrinta.
Nemuno deltos regioninio parko žemėlapis
Pažintinis takas ir jo likimas
Šiandien palei pietinį Aukštumalos pelkės pakraštį driekiasi dviračių trasa ir 1200 m pažintinis takas. Jis vingiuoja buvusia kūlgrinda - akmenimis grįstu taku, likusiu iš XVIII a., kai skersai pelkės buvo nutiestas kelias, jungiantis keletą pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų.
Pažintinis takas buvo rekonstruotas pernai vasarą. Praėjusią savaitę dalį jo sunaikino ugnis. Nemuno deltos regioninio parko vyr. specialistė J. Kas galėjo įplieksti gaisrą? Regioninio parko darbuotojai spėja, kad taip nutiko dėl neatsargumo: numestos nuorūkos ar pan. "Šioje vietoje bet kokia kibirkštėlė itin pavojinga", - sakė vyr. specialistė. J. Kada Aukštumalos pelkės pažintinis takas bus vėl atviras lankytojams, pokalbininkė negalėjo atsakyti.
Aukštumalos pažintinis takas 4K
Informacija lankytojams
Nemuno deltos regioniniame parke įrengti dviračių maršrutai, pažintiniai takai, apžvalgos bokšteliai ir t. t. Vis dėlto įdomiausia plaukti laivu. Žinotina, kad navigacijos sezono metu savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis Skirvyte, Vytine, Šakute, Vorusne, Skatule, Pakalne, Rusnaite leidžiama plaukioti tik lėta eiga. Upaite ir bevardžiu upeliu, jungiančiu Upaitę su Atmata, leidžiama plaukioti savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis tik nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. ir tik lėta eiga.
| Teritorijos tipas | Skaičius |
|---|---|
| Valstybiniai rezervatai | 6 |
| Valstybiniai draustiniai | 402 |
| Valstybės saugomi gamtos paveldo objektai | 668 |
| Valstybiniai parkai | 35 |
| Nacionaliniai parkai | 5 |
| Regioniniai parkai | 30 |
4 nacionaliniuose ir 28 regioniniuose parkuose (įskaitant Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionalinius bei Nemuno deltos, Rambyno regioninius parkus), galioja metinis šeimos bilietas, kuris kainuoja 25 eurus. Su šiuo bilietu galima nemokamai dalyvauti ekskursijose, edukacijose ir gamtos žygiuose.