Nors kartais atrodo, kad uoste dirbančioms kompanijoms rūpi tik verslas, iš tiesų kai kurios įmonės puoselėja savo istoriją ir netgi turi muziejukus, deja, jie dažnai nėra prieinami plačiajai visuomenei, nes uostas - uždara teritorija.
Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos vykdomasis direktorius Viktoras Čepys teigia: „Muziejaus nėra, manau, todėl, kad istoriškai sovietmečiu buvo du uostai - prekybos ir žvejybos. Pastarasis žlugo, o atėjusiems naujiems žmonėms į prekybos uostą istorija per daug nerūpėjo. Muziejui atsirasti užtektų vieno iniciatyvaus žmogaus. Taip atsirado Vakarų Baltijos laivų statyklos muziejus. Jis nėra didelis, bet gyvas“.
V. Čepio manymu, bendrą uosto muziejų dabar galėtų įkurti nebent Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.
Uosto direkcijos rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius Artūras Drungilas prisiminė, kad apie 2010 metus uosto įmonės rodė iniciatyvą ir norėjo padovanoti miestiečiams eksponatų, kurių nebenaudojo gamyboje. Tačiau tada nerasta vietos, prieinamos miestiečiams.
„Tokį muziejų steigiant mieste, vietos klausimą reikia derinti su miestu. Šis pasakė, kad tokiam muziejui geriausia vieta būtų uoste. Tačiau jis nėra atviras visuomenei. Išeitų, kad atsidarytume muziejų sau. Kadangi daugiau tokių iniciatyvų nebuvo, šis klausimas tebėra „įšalęs“, - sakė jis.
A. Drungilo teigimu, bėda ta, kad muziejai labai sunkiai išsilaiko.
„Įsteigus atskirą uosto muziejų reikėtų jį išlaikyti kaip vaiką. Manau, jis kaip atskiras muziejus neišgyventų, bet galbūt galėtų būti kieno nors sudėtine dalimi. Gal reikėtų tartis su Lietuvos jūrų muziejumi. Šia tema su muziejaus direktore Olga Žaliene dar nekalbėjau. Jūrų muziejui tai papildomai kainuotų, bet ar duotų papildomų pajamų - klausimas“, - sakė jis.
Jeigu ji atsirastų, tada, pasak A. Drungilo, būtų galima vėl kalbėti apie tokio muziejaus sukūrimą, nors tai padaryti, jo manymu, gana sudėtinga. Uosto direkcija šiuo metu neturi informacijos apie uosto kompanijų iniciatyvą.
„Turi būti turistų srautas, nes vietinė visuomenė vieną kartą nueis ir pamirš. Norint, kad toks muziejus išgyventų, reikia gerai apgalvoti strategiją, kaip padaryti, kad jis netaptų našta steigėjui. Jeigu tokią idėją palaikytų Jūrų ar Pilies muziejai, tada reikėtų inventorizuoti, ką įmonės turi, nes to, ką jos siūlė prieš dešimt metų, gali jau ir nebebūti“, - sakė A. Drungilas.
Paklaustas, ar Uosto direkcija šioje srityje galėtų imtis flagmanės vaidmens, jis atsakė: „Galbūt mes galėtume koordinuoti. Bet uosto įmonės turi asociacijas, jos galėtų tai daryti ir be mūsų. Mes galėtume prisidėti prie to muziejaus steigimo savo turimais inventoriniais daiktais.“
Lietuvos jūrų laivų krovos kompanijų asociacijos vykdomasis direktorius Robertas Valantiejus teigia, kad atskiro uosto muziejaus nereikėtų. Tą funkciją atlieka Lietuvos jūrų muziejus, tik galbūt reikėtų išplėsti jo ekspoziciją. Galbūt tarp ant kranto stovinčių laivų galėtų įsikomponuoti ir kokie nors uosto mechanizmai.
„Tarp tų laivų tik kranų ir trūksta“, - juokavo R. Valantiejus. Jo manymu, P. Lindenau elingas galėtų būti papildytas kokiais nors eksponatais. UAB „Klaipėdos laivų remontas“ išsikrausto iš miesto centro, galbūt galima būtų toje teritorijoje palikti kokį kraną, užuot supjausčius.
„Uostuose įprasta turėti informacinius centrus. Lietuvos jūrų muziejus yra kitoje pusėje marių, tad kiek sudėtingiau jį pasiekti. Būtų gerai, kad žmonės laisvalaikiu vaikščiodami galėtų kokiuose nors stenduose rasti įdomios informacijos apie uostą, ne vien tik skaityti straipsnius spaudoje, kad jis teršia aplinką. Teigiamos ekspozicijos prisidėtų prie uosto įvaizdžio gerinimo. O atskiro muziejaus idėją vertinu skeptiškai“, - sakė R. Valantiejus.
Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis ne tik pritartų uosto muziejaus atsiradimui, bet prieš kurį laiką ir pats rodė tokią iniciatyvą.
„Daugiau nei prieš dešimtmetį buvo kilusi mintis ir pateikiau siūlymą Savivaldybei rasti mieste vietą, tarkime, tai galėjo būti Dangės krantinė tarp Jono kalnelio kanalo ir Mokyklos viaduko, ir įkurti ten uosto technikos muziejų. Kažką panašaus teko matyti Argentinoje, kur tokiu būdu yra eksponuojami senieji uosto kranai, kita technika. „Begos“ kompanijoje tuo metu dar buvo senų kranų, geležinkelio lokomotyvų, kuriuos būtume galėję padovanoti tokiam muziejui, manau, kitose kompanijose taip pat būtų atsiradę įdomių eksponatų. Deja, tąkart Savivaldybė nesusidomėjo šiuo pasiūlymu, o laikas eina, techniką būtina atnaujinti, tad didelės dalies potencialių eksponatų jau ir neliko. Tiesa, mes savo teritorijoje dar saugome carinės Rusijos laikų geležinkelio platformą su tų laikų atributika“, - pasakojo A. Kuzmarskis.
Vienas įdomesnių „Begos“ muziejaus eksponatų - didžiulis kaustytas akmuo su grandine, ištrauktas iš akvatorijos dugno gilinant krantines Anot jo, galėtų būti kalbama ne tik apie uosto, bet ir apskritai apie pramonės, viso jūrinio komplekso, inžinerijos muziejų, nes įvairiose Klaipėdos įmonėse yra ar bent buvo labai įdomių dalykų.
O jei dar būtų svarstoma jo anksčiau pasiūlyta vieta - Dangės krantinė, tuomet būtų galima kalbėti ir apie pačios Dangės aktyvesnį panaudojimą, laivybos skatinimą, nes šalia upės atsirastų traukos objektas.
„Bega“ turi savo nedidelį muziejų įmonės administraciniame pastate, kuris gal ir nėra skirtas plačiajai publikai, tačiau kompanijos svečiai, įvairios ekskursijos gali su juo susipažinti. „Turime unikalius XIX amžiaus pabaigos istorinio kartono ir celiuliozės fabriko administracinius pastatus. Juos palaipsniui renovavome, periodiškai atnaujiname. Prieš devynerius metus pastate Nemuno g. 2B įrenginėjome palėpę, joje skyrėme atskirą patalpą, kurioje ir buvo įkurdintas muziejus“, - pasakojo A. Kuzmarskis.
Daug dėmesio šiame muziejuje yra skiriama kompanijos „Bega“ istorijai ir veiklai, eksponuojamos istorinės fotografijos, iliustruojančios, kaip metai iš metų kardinaliai keitėsi ir vystėsi ši įmonė bei teritorija, kurioje ji įsikūrusi. Daug eksponatų atspindi turiningą „Begos“ ir jos darbuotojų socialinį gyvenimą, įvarius pasiekimus.
Iš įdomesnių eksponatų yra didžiulis kaustytas akmuo su grandine, ištrauktas iš akvatorijos dugno gilinant krantines, taip pat iš vandens ištrauktas senas inkaras. Abu šie eksponatai negalėjo būti užnešti laiptais į palėpę, todėl buvo įkelti kranu per stogą.
O pats įspūdingiausias šio muziejaus eksponatas - tai verslo partnerio iš Brazilijos dovana: daugiau nei 3 metrų ilgio ir 1,5 metro aukščio pano, kuriame eksponuojama per 400 įvairiausių jūrinių mazgų ir virvės pynimo būdų.
AB Vakarų laivų gamyklos (VLG) įmonių grupė, ilgamečiai laivų statytojai ir remontininkai bei jūrinės inžinerinės pramonės vystytojai Lietuvoje mano, kad Klaipėdos uosto muziejus galėtų tapti reikšmingu miesto ir valstybės laivybos istorijos žemėlapiu tiek Klaipėdos gyventojams, tiek ir svečiams.
VLG generalinis direktorius Arnoldas Šileika teigia: „Tokio projekto globėju, be abejonės, regime Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją, kuri ne kartą įrodė gebanti burti uosto įmonių bendruomenę. Manau, kad sukaupta ilgametė patirtis, leistų jai puikiai susitvarkyti ir su šia užduotimi. Kalbant apie muziejaus erdves, manau, kad puikiai tiktų piliavietės teritorijoje esantis paveldo objektas, vienas iš Klaipėdos uosto simbolių elingas. Taip pat puikia erdve Klaipėdos uosto muziejui įkurdinti galėtų tapti „karjerą“ baigiantis laivas „Šakiai“.
A. Šileika mano: „Pernai, minint didžiojo elingo metus, klaipėdiečiai ir miesto svečiai jau turėjo išskirtinę progą įdėmiau pažvelgti į Klaipėdos laivų statybos istoriją, kadangi visiems lankytojams atvėrėme mūsų įmonės - Vakarų Baltijos laivų statyklos 2002 metais įkurto muziejaus duris. Lankytojai ne tik sužinojo anksčiau negirdėtų faktų apie laivų statybos ir apskritai laivybos istoriją, bet ir turėjo galimybę apžiūrėti autentiškus pastatytų laivų modelius, pažvelgti, kaip atrodo kapitono kajutė, gelbėjimosi priemonės. Kadangi sulaukėme didelio žmonių susidomėjimo, tikiu, kad Klaipėdos uosto muziejus gyventojams ir miesto svečiams atvertų naujas galimybes pamatyti uostą ir uosto įmonių veiklą naujomis akimis bei būtų paneigtas gajus mitas, kad uosto veikla susijusi vien su krovinių krova“.
V. Čepys pasidžiaugė, kad P. Lindenau statyklos pastatą išnuomojus bendrovei „Garant“, jame atsirado nuotraukų ekspozicija, pora senų mechanizmų. Jo žiniomis, svarstomas klausimas dėl kalvystės muziejaus. Pasak jo, iniciatyvų yra, bet problema - uoste uždaros teritorijos. „Reikėtų kalbėti apie muziejų už uosto tvoros. Manau, senų eksponatų dar yra. Mūsų muziejuke yra P. Lindenau statyklos pagamintas lietas kanalizacijos dangtis“, - sakė V. Čepys.
Pasak jo, kai platesnei visuomenei buvo atidarytas „Baltijos“ muziejukas, lankytojų jame netrūko. Vien tik pernai įvyko 11 ekskursijų. Kiekvienoje jų dalyvavo 30-40 žmonių. Įdomiausia, kad tai nėra vien senyvo amžiaus žmonės, kuriuos kankina nostalgija, jų vidutinis jų amžius 30-40 metų.
V. Čepio manymu, gidė Agnė Abromavičienė, vedusi ekskursijas į „Batijos“ muziejuką, galėtų jas vesti ir į „Begos“ ar kitus muziejus. Pats jis turėjo idėja, Vakarų „Baltijos“ laivų statykloje organizuoti laivo nuleidimo į vandenį iškilmes. Anot jo, būtų šventė visiems klaipėdiečiams, ne tik tiems, kurie statė tą laivą. Šiuo klausimu buvo daug diskutuota, bet pasirodo, tai neįmanoma misija dėl saugumo.
Laisvūnas Kavaliauskas, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyr. inspektorius mano, kad galėtų būti ir atskiras uosto muziejus. Šią spragą iš dalies kompensuoja Lietuvos jūrų muziejus, jis reprezentuoja ir Klaipėdos uostą. Dažniausiai muziejai pradedami nuo atskirų asmenų entuziazmo. Jūrų muziejus prasidėjo nuo Aloyzo Každailio. Manau, uosto muziejus turėtų būti krantinėje. Dar yra išlikę keli istoriniai kranai, jie galėtų būti eksponuojami kokios nors krantinės atkarpoje.
Žinau, kad yra kapitonų, surinkusių gana daug informacijos apie uostą, apie laivybą. Kai kuriuose Baltijos jūros uostuose seni kranai yra eksponuojami. Esu matęs tai ir Kotkoje, ir Stokholme. Būtų galima galvoti apie Pauliaus Lindenau laivų statyklos patalpas, galbūt ir vadinamajame Mėmelio mieste kas nors galėtų atsirasti.
Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė teigia: „Manau, kad reikia daugiau kalbėti apie uostą ir istorine, ir dabarties prasme, rodyti, ką jis duoda ir kokie sudėtingi dalykai jame vyksta. Dabartinėse savo ekspozicijose mes orientuojamės labiau į istorinę praeitį, į tai, kas yra mažiausiai nagrinėta, t. y. tarpukarį, nepriklausomybės laikotarpį, Lietuvos laivybos pradžią. Reikia rodyti žmonėms ir tai, kas šiais laikais sukurta. Tai unikalios temos, su kuriomis Klaipėda gali pasirodyti ne kaip provincija.
Kažkada seniau buvo kalbama apie muziejų po atviru dangumi, kuriame būtų kokie nors didesni technikos dalykai. Jie neturėtų būti patys sau, o pasakoti apie kažką. Reikėtų jiems ieškoti vietos. Mes jau ruošiamės kurti Jūrų inžinerijos, laivų statybos ir uosto procesų eksperimentinio pažinimo centrą. Galbūt jame atsirastų vietos visiems šitiems dalykams.
Manyčiau, reikėtų diskusijos, bandyti susidėlioti tokio muziejaus koncepciją. Reikia žinoti, kas jau yra Jūrų muziejuje ir ką naujo mes planuojame. Jeigu bus daug ir po visur išbarstytų objektų, jie, ko gero, nebus kokybiški.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas teigia: „Esminis klausimas neturėtų būti reikia tokio muziejaus ar ne. Jeigu yra poreikis ir noras, būtina padėti jį įgyvendinti. Uosto muziejaus idėją, jeigu ji kyla iš uosto bendruomenės, tikrai palaikysiu. Vietos klausimas nėra toks paprastas. Prisimenu, seniai buvo diskutuojama, kurioje vietoje jis turėtų būti, ar daug tos vietos reikia tokiam muziejui. Kartais ir gera idėja užstringa dėl vietos parinkimo. Būtent dėl to karo laivas „Sūduvis“ iki šiol tebeklaidžioja kaip koks skrajojantis olandas.
Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorė Romena Savickienė sako: „Norėčiau pasvajoti, kad Klaipėdoje atsirastų jūrinės tematikos mokslo muziejus. Bet koks lankomas objektas mūsų miestui tikrai reikalingas. Klaipėda negali pasigirti dideliu lankomų objektų skaičiumi. Jeigu tai būtų koks nors informatyvus, patrauklus, parkas su visais jūrinės kultūros ir jūrinio paveldo objektais, pavyzdžiui, inkarais, iš uosto dugno ištrauktais akmenimis ar pan., kuriame galėtum sužinoti ir kaip kraunami laivai, tai tikrai būtų įdomu.
Tokio tikrai nėra visoje Lietuvoje, galbūt ir Baltijos šalyse. Tik reikėtų gerai apgalvoti pačią parko ar muziejaus koncepciją, kad jis būtų patrauklus ne tik pasivaikščioti, bet ir pažintine, edukacine prasme. Bet kuriuo atveju Klaipėda - vienintelis Lietuvos uostas, tad toks parkas ar muziejus po atviru dangumi turėtų atskleisti visą jūrinę kultūrą.
Manau, bendradarbiaujant uostui ir miestui tam būtų rasta patraukli teritorija. Ko gero, į pagalbą šiuo klausimu turėtų ateiti Lietuvos jūrų muziejus. Galbūt taip būtų sutvarkyta dar kuri nors viešoji erdvė.
Klaipėdos panorama
Dangės upės krantinių pavadinimai
Mintys plačiau parašyti apie Klaipėdos upės krantų/krantinių pavadinimus sukosi jau kurį laiką. Manau, mažai ir klaipėdiečių žino, kad 2013 m. Klaipėdos miesto taryba patvirtino Dangės upės istorinius krantinių pavadinimus. Norisi tuos pagal anksčiau egzistavusias krantų funkcijas parinktus vardus priminti ir supažindinti su jų istorine kilme.
2013 m. buvo patvirtinti 10 Dangės upės krantinių pavadinimai. Pridedu ir oficialų planą, kuriame skaičiais nuo 1 iki 18 sužymėtos atkarpos dešiniajame (DK) ir kairiajame (KK) krantuose, nuo žiočių iki elektrinės (AB „Klaipėdos energija“) DK ir faktiškai iki virš upės sukonstruotų dujų perdavimo iš elektrinės vamzdžių KK.
Dangės krantinių planas
2025 m. Klaipėdos jūrinių reikalų darbo grupėje iškeltas poreikis daugiau komunikuoti apie Dangės upės istorinę reikšmę ir net papildyti krantinių pavadinimus aukštupio link. Remiantis Dr. Dainiaus Elerto pasiūlymais Dangės krantai turėtų įgyti vardus iki pat Liepų gatvės tilto.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 25 d. XIII a. viduryje Klaipėdos pilis ir gyvenvietė jos prieigose kūrėsi Dangės upės žiotyse - keliose natūraliai susiformavusiose salose prie marių. Pilies vieta keitėsi, salos sujungtos į vientisą sausumo plotą, prie pagrindinės upės atšakos įrengtos krantinės pirmajam uostui.
Šiaurinis ragas
240 m upės dešiniajame krante (nuo upės žiočių iki kranto lūžio priešais įplauką į Pilies uostą), plane atkarpa Nr. Šiaurinis ragas iki 1945 m. buvo užstatytas iki pat marių. Pačiame pamaryje stovėjo įdomus „dervos viryklos“ pastatas - burlaivių epochos liudininkas. XIX a. žiemą marios užšaldavo ir dešimtys medinių burlaivių likdavo žiemoti upėje. Pavasarį buvo kamšomi ir dervuojami bortai, impregnuojamos laivavirvės.
Pietinis ragas
340 m upės kairiajame krante (nuo upės žiočių iki įplaukos į Pilies uostą), plane atkarpa Nr. Iki XVIII a. buvo galutinai sureguliuota upės vaga. Nuo Pietinio rago iš Dangės iki pat XX a. plaukiojo keltas į Smiltynę, čia stovėjo keltininko namas. Tarpukariu čia buvo uosto vilkikų bendrovės „Gebrüder Bieber“ kontora ir laivų prieplauka. Prie krantinės 1928-1930 m. švartuodavosi Lietuvos pasienio apsaugos laivas „Prezidentas Smetona“.
Muitinės krantinė
205 m upės dešiniajame krante (nuo kranto lūžio priešais įplauką į Pilies uostą iki Pilies tilto), plane atkarpa Nr. Nuo 1520 m. Klaipėdos miestui leista tikrinti jūrą gabenamas prekes ir rinkti mokesčius. To pagrindu įkurta muitinės įstaiga. Per laiką pakeitusi kelias lokacijas mieste, XVI a. eksporto ir importo kontrolės kontora veikė prie Dangės upės. 1854 m. Didžiojo gaisro metu nukentėjus Karališkosios muitinės pastatams buvo nupirktas sklypas su namu ir sodu dešiniajame upės krante, prie Karlo (dabar - Pilies) tilto. XX a. pradžioje muitinės pastatas buvo praplėstas ir perstatytas į trijų aukštų su mansarda statinį.
Žvejų krantinė
205 m upės kairiajame krante (nuo įplaukos į Pilies uostą iki Pilies tilto), plane atkarpa Nr. Šioje atkarpoje Dangės krantinėje kroviniai buvo tiesiai kraunami į sandėlius. Kartais šioje vietoje sustodavo į turgų vykstantys žvejų laivai. Kuršių marių žvejai su burvaltėmis - kurėnais, kiudelvaltėmis, bradinėmis, venterinėmis valtimis ir ungurinėmis - turgaus dieną skubėdavo į Klaipėdą. Čia, Dangės upės kairiajame krante didžiosios burvaltės ieškodavo kur prisirišti laivus, pro Grandinių tiltą mažesnės burvaltės įslinkdavo į Pilies uostą (gynybinį pilies griovį), besiribojusį su Naujojo turgaus hale.
Rotušės krantinė
315 m upės dešiniajame krante (nuo Pilies tilto iki Biržos tilto), plane atkarpa Nr. Krantinės vardo akcente - senoji miesto rotušė. XVI a. pirmoji Klaipėdos miesto rotušė buvo pastatyta prie Turgaus gatvės. XVIII a. Klaipėdos magistratas (savivalda) rinkosi name, stovėjusiame Tiltų gatvėje. 1846 m. rotušė įsikūrė išvaizdžiame gyvenamajame name Danės g. 17 (buv. Luisenstrasse 4).
Buriuotojų krantinė
302 m upės kairiajame krante (nuo Pilies tilto iki Biržos tilto), plane atkarpa Nr. Šioje Dangės upės krantinėje aštuoni simboliniai laivų švartavimosi stulpai - knechtai - pasakoja apie atmintinus Lietuvos buriavimo istorijos įvykius. Jie siejami su lietuvių tautos ir jūros santykiu. Knechtai upės krantinėse šimtmečius naudoti laivams pririšti prie kranto. 1989 m. gegužę trys lietuvių jachtos - kauniečių „Audra“, vilniečių „Dailė“ ir klaipėdiečių „Lietuva“ - rišosi prie senųjų Dangės uosto krantinės knechtų, iš čia ir pradėjo kelionę per Atlanto vandenyną („Žygį per Atlantą“) į Niujorką su žinute pasauliui apie atgimstančią Lietuvos valstybę.