Aurelija Kriščiūnaitė jau daug metų mokosi iš tiesų mylėti ir priimti save. Virsmo procesas nebuvo nei lengvas, nei trumpas ir negaliu pasakyti, kad jau pasiekė savo galutinę stadiją. Vis dar esu šiame kelyje, nors ir jaučiuosi padariusi daug žingsnių į priekį.
Visi psichologai, dvasiniai mokytojai ir asmeninio tobulėjimo specialistai nuolatos pabrėžia tikrosios meilės sau svarbą kaip pagrindinį faktorių, padedantį pasiekti didžiausių aukštumų, tobulos sveikatos ir dvasinės pilnatvės. Ir pati jau seniai supratau, kad be tikrosios meilės sau visi kiti vidinio darbo įrankiai tiesiog neveikia arba veikia nepakankamai efektyviai. Tai buvo viena svarbiausių temų, prie kurios norėjosi prisiliesti arčiau ir su laiku aprašyti „Sielos namuose“, tačiau ilgą laiką man trūko nuoseklios ir paprastos sistemos, kad iki galo įsisąmoninčiau, kas gi toji meilė sau yra ir kaip gi tą meilę sau susigrąžinti ar išsiugdyti. Manau, kad pagaliau, taikant aprašytus metodus asmeninėje praktikoje, tokia sistema išsikristalizavo. Ja su jumis ir noriu šiandieną pasidalinti.
Kadangi ši tema ne tik be galo svarbi, bet ir labai išsami, jai skyriau ilgesnį nei paprastai straipsnį, kurį padalinau į dvi dalis. Galbūt taip skaityti bus ne tik lengviau, bet ir patogiau.
Ką reiškia tikroji meilė sau?
Šiuolaikinėje visuomenėje meilės sau supratimas yra ne šiaip iškreiptas - jis prieštarauja viskam, kas YRA tikroji besąlyginė meilė sau. Netgi žodis „savimyla“, kuris turėtų pagal žodžių šaknį ir turinį reikšti kažką gero ir gražaus, yra skirtas nusakyti blogoms savybėms. Nenuostabu, kad nebesuprantam ir nebežinom, ką reiškia iš tiesų besąlygiškai priimti ir mylėti save.
Kai paklausiu artimųjų arba draugų, ar jie tikrai save myli - jie su šypsena ir su lengvu pasiteisinimu atsako, kad nepažįsta nei vieno, kuris stokotų šio jausmo. O visgi mylėti save nereiškia būti arogantišku, trumparegišku egoistu, gyvenančiu pagal posakį „po manęs nors Tvanas“, pildančiu vien tik savo įgeidžius, ir lipančiu vardan jų per kitų galvas. Tai ne meilė sau. Tai baimė ir vidiniai nepilnavertiškumo kompleksai.
Žmogus, kuris iš tiesų besąlygiškai priima, gerbia ir myli save, džiaugiasi savimi tokiu, koks jis yra šią akimirką - su visu savo viršsvoriu, spuogais, per didele nosimi ar kreivais dantimis, anglų kalbos, loginio mąstymo, vairavimo, oratorystės ar bet kokių kitų žinių trūkumu. Jis myli save šiandien, nesvarbu, kur ir kokia veikla užsiima, kiek uždirba, yra sveikas ar sergantis, yra vienišas ar turi šeimą. Jis yra be galo dėkingas SAU PAČIAM už viską, ką turi, koks yra ir ką daro. Jis nejaučia jokio poreikio puikuotis, girtis, kažkam kažką įrodinėti ir stengtis būti geresniu - protingesniu, gražesniu, plonesniu ar dar kokiu nors „-esniu“. Toks žmogus net mintyse savęs nekritikuoja, nevainoja ir neužgaulioja, o jei suklysta - priima tai, kaip pamoką ir galimybę augti. Būtent iš didelės meilės sau jis nuolat stengiasi tobulėti, bet į vidinio augimo procesą žiuri su pagarba ir be spaudimo, leisdamas viskam vykti savo vietoje ir savo laiku. Šiam žmogui visai nebaisu ir net smagu pasijuokti į savęs ir į viską žiūrėti su humoru.
Žiūrėdamas pats sau į akis veidrodyje jis gali tikrai nuoširdžiai šypsotis ir garsiai kreipdamasis į save vardu sakyti - aš tave myliu ir priimu tokį, koks tu esi dabar ir čia, nes esi nepakartojamas ir nuostabus. Tai sakydamas jis yra nuoširdus ir nejaučia viduje nei mažiausios prieštaros. Save mylintis žmogus turi pakankamai drąsos būti toks, koks yra, nepaisydamas kitų nuomonės ar visuomenės normų. Jis niekuomet nedirba psichologiškai sekinančio, žalojančio ir savirealizacijos neteikiančio darbo vien tik dėl to, kad ten jam gerai moka. Daug mieliau jis renkasi uždirbti mažiau, bet būti sveiku, laimingu, pailsėjusiu ir turinčiu laiko sau bei savo šeimai ir drąsiai ieško kūrybingų galimybių susikurti materialinę gerovę, neprarandant dvasinės.
Toks žmogus moka atleisti sau ir visiems, kurie kada nors norėdami ar nenorėdami įskaudino. Jis paleido praeitį, nes jos nebėra ir nėra reikalo savęs ar kitų teisti ar kaip nors įrėminti už tai, ko nebėra. Jis žino, kad atleidimas daro visiškus stebuklus tiek mūsų vidiniame pasaulyje, tiek ir jo išoriniame atspindyje aplinkui.
Iš tiesų save mylėti - tai gyventi čia ir dabar, būti dėkingam Visatai ir sau už viską, kas esi, ką turi ir dar ateityje turėsi, tikint, kad visi geriausi dalykai ateis į gyvenimą pačią tinkamiausią tam akimirką.
Meilė sau taip pat reiškia meilę savo kūnui - tobulam instrumentui, kuris mums duotas kaip didžiausia dovana, kurią reikia tausoti ir branginti. Jei iš tiesų mylėtumėt jums dovanotą gyvą daiktą, argi imtumėt jį dėl laiko arba žinių stokos kimšti nuodingu maistu, svaigalais? Argi verstumėt jį dirbti iki išsekimo? Argi paliktumėt jį be jokio dėmesio (taigi ir fizinės veiklos) ilgam laikui?
Žmogus, kuris gyvena besąlyginėje meilėje, suvokia, kad jis yra neatsiejama Visatos dalis ir tai, ką jis daro kitiems, visuomet daro ir sau. Tai aukščiausias sąmoningumas, tai pagarba sau, kuri automatiškai stabdo nuo kenkimo kitiems, blogų darbų, negatyvių emocijų ar arogancijos. Štai kodėl tikroji meilė sau su egoizmu ir visuomenėje paplitusiu savęs iškėlimu virš kitų neturi nieko bendro.
Taigi, ar iš tiesų save mylite? Jei pradedame atidžiau sekti savo mintis ir tai, kokiais žodžiais į save kreipiamės žiūrėdami ryte į veidrodį (kai dar nesame pasigražinę ir pasipuošę gražiais rūbais) arba tuomet, kai kažkur suklystame, kai kažkas mums nepavyksta, galite pastebėti, kad savikritika ir nuolatinis savęs vainojimas lydi daugelį iš mūsų bene kiekviename žingsnyje. Pasigilinkite, ką reiškia sau mintyse sakomos frazės „ai, nu pas mane visada taip“, „ na, žinoma, kitaip ir negalėjo būti“, „ot durnelė ar durnius“, „tik neprisidirbk ir vėl“, „gal šį kartą pasistenk labiau“ ir t.t. Visose jose atsispindi išankstinis nusiteikimas, kad esame nevykėliai, todėl „nieko nuostabaus, kad mums ir vėl nepavyko.“
Žodžiai, kuriais save „apdovanojame“ žiūrėdami į veidrodį verti atskiros knygos, bet jeigu kalbėtumėm apie juos trumpai, atkreipkite dėmesį, į ką pirmiausia pasižiūrime savo atvaizde - ar nesusišiaušę plaukai, ar niekas neprikibę prie veido, ar nenusivalė kosmetika, pakrapštome kokią dėmelę ar spuogelį, patempiame raukšleles ir panašiai. Kitaip tariant, koncentruojamės į tai, kas galėtų būti negerai. Jeigu koncentruojamės į negerus dalykus, juos daugiausia ir matome.
Ne kas kitas, o būtent šis nenuilstantis kritikuojantis balselis, dažniausia atkartojantis žodžius, kuriais mus bardavo ar kritikuodavo mūsų tėvai, šeima, mokytojai, mus įkalina nuolatiniame pastangų „būti geresniu“ kalėjime. Jis kiekviename žingsnyje primena, kad dar nesame pakankamai geri. Blogiausia tai, kad šis siekis tiesiog neturi šansų išsipildyti, nes pakankamai gerais mes tampame ne tuomet, kai įsitempę dėl savikritikos iš paskutiniųjų stengiamės pasitaisyti ir kažkam kažką įrodinėjame, bet iš tiesų save pamilstame ir tokiu būdu pilnai atsiskleidžiame.
Labai paprastas būdas patikrinti, ar iš tiesų mylite save yra atsakymas į klausimą „Kada paskutinį kartą padėkojote SAU?“ Beveik visada, kai užduodu šį klausimą, draugai ir šeima stebisi - o už ką sau dėkoti (nors šeimai ir aplinkiniams, kuriuos mylime, dėkojame nuolatos)? Toks požiūris ir parodo, kad mylime save nepakankamai. Juk tai, kad kiekvieną rytą keliatės, stengiatės, kad judate į priekį, kad esate kantrus, kad mokotės ir augate nėra savaime suprantami dalykai. Tai, kad jūsų nuostabus kūnas magiškai funkcionuoja, tai, kad protas kuria neįtikėtinus dalykus, tai, kad jūsų širdis atleidžia ir pamilsta nėra savaime suprantama. Kodėl tuomet už tai nedėkojame sau?
Meilė sau - tai priėmimas savęs tokio, koks esi.
Kodėl taip svarbu mylėti save?
Pirmasis aspektas elementarus. Iš tuščio indo niekam nepripilsi. Ši taisyklė akivaizdi, tačiau vis vien, norėdami būti geri, kažkodėl skubame save aukoti dėl kitų, nesuvokdami, kad taip atimame ne tik iš savęs, bet ir iš jų. Man labai patinka posakis apie pasaulio darną ir gerovę. „Jei kiekvienas pasaulyje pasirūpintų savimi - tai visais būtų pasirūpinta“. Prisiminkim ir vieną svarbiausių katalikybės įsakymų, liepiantį mums „mylėti savo artimą, kaip save patį“. Vadinasi, visų pirma turime mylėti SAVE. Sergantys, pervargę, užsikuitę ir užsisukę monotoniškoje buityje, patys nebeįdomūs sau, kitiems taip pat niekuo negalime būti naudingi.
Taigi, jeigu norime būti geri ir padėti kitiems, visų pirma turime pasirūpinti savimi.
Visų antra, esu tikra, kad besąlyginė meilė sau yra visraktis. Turėdami ir naudodami šį įrankį, mes tampame nesustabdomi ir pasiekiame visiškai kitokią gyvenimo kokybę. Visų pirma taip atsitinka dėl to, kad visos mūsų negalavimų ir ligų priežastys yra emocinės, o tiksliau visus susirgimus ir susižeidimus sukuria negatyvios mūsų emocijos (išsamiau šia tema kalbėsime būsimuose Sielos namų straipsniuose). Šios savo ruožtu visų pirma kyla iš nemeilės sau ir savęs nepriėmimo, peraugančio į visą sąrašą kitų neigiamų jausmų (įtampa, baimė, pyktis, nusivylimas, nuoskaudos, pavydas ir t.t.) Taigi, nuoširdžiai priimant ir mylint save, negalavimų tiesiog nebekyla, o jei netyčia išklystame iš kelio, suvokę emocinę ligos priežastį, pasveikstame tiesiog akimirksniu. Sutikite, kad sveikas ir dvasinėje pilnatvėje skęstantis kūnas - puiki pradžia į tobulą gyvenimą.
Stebuklai visgi čia nesibaigia. Žmogus, kuris iš tiesų save myli ir gerbia, pakankamai greitai suvokia savo gyvenimo misiją, todėl nedirba savirealizacijos neteikiančio, neprasmingo darbo. Vietoje to jis imasi tos veiklos, kuriai ir buvo sukurtas geriausiai, o pradėjęs eiti savo Širdies keliu jis nuolat sulaukia pagalbos iš aplinkos. Tame kelyje visi ir viskas yra savo vietose, laiku ir tiek, kiek reikia. Šis kelias visuomet veda į visapusišką gerovę ir gausą, nes darydami tai, kas mus daro laimingais, mes anksčiau ar vėliau materialinę gerovę pasikviečiam į savo namus. Tokiu būdu, iš tiesų mylint ir gerbiant visą save, mes gauname universalų „laimingo gyvenimo” bilietą. Ar gi nevertėtų dėl tokio bilieto pasistengti ir gerai su savimi padirbėti?
Šiandien apžvelkime septynias subtilias frazes, kurios gali signalizuoti žemą emocinį intelektą. Jas lengva praleisti, tačiau atpažinus - pasikeičia ir tai, kaip suprantame pokalbius.
- „Tu per daug jautrus“ Emocinio intelekto kontekste ši frazė - rimtas pavojaus signalas. Emocinis intelektas reiškia gebėjimą suprasti ir priimti kitų jausmus. Kai žmogus kito emocijas atmeta kaip „per didelį jautrumą“, jis parodo empatijos stoką. Dažnai ši frazė naudojama kaip gynybinė reakcija - siekiant išvengti atsakomybės už skaudžius žodžius ar veiksmus. Vietoj to, kad būtų pripažintas poveikis kitam žmogui, kaltė perkeliama jam pačiam. Svarbu prisiminti: būti jautriam nėra silpnybė - tai žmogiškumo dalis.
- „Man nerūpi“ Kartais ši frazė gali būti visiškai neutrali. Tačiau nuolatinis jos kartojimas dažnai rodo empatijos ir susidomėjimo kitais stoką. Žmonės nori jaustis išgirsti ir suprasti. Kai dažnai girdima „man nerūpi“, kiti ima jaustis ignoruojami ar nuvertinti. Kaip yra pasakiusi Maya Angelou: „Žmonės pamirš, ką pasakei, pamirš, ką padarei, bet niekada nepamirš, kaip privertei juos jaustis.“
- „Tai ne mano problema“ Yra situacijų, kai ribų nustatymas yra būtinas. Tačiau nuolatinis šios frazės vartojimas rodo nenorą įsiklausyti ar parodyti palaikymą. Emociškai brandūs žmonės supranta, kad net jei problema tiesiogiai jų neliečia, empatija ir žmogiškas ryšys vis tiek svarbūs. Ši frazė dažnai siunčia žinutę: „Man nerūpi tavo sunkumai.“ O tai ilgainiui griauna santykius.
- „Man nieko nereikia“ Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip stiprios asmenybės požymis. Tačiau dažnai už šios frazės slypi vidinis nesaugumas. Emocinis intelektas apima gebėjimą pripažinti, kad visi žmonės turi poreikį ryšiui, palaikymui ir artumui. Tie, kurie kartoja „man nieko nereikia“, dažnai patys sau užkerta kelią gilesniems emociniams ryšiams.
- „Tu klysti“ Tiesmukas pareiškimas „tu klysti“ dažnai nutraukia dialogą ir palieka kitą žmogų jaustis nuvertintą. Emociškai protingi žmonės supranta, kad nesutarimus galima spręsti be konflikto. Jie renkasi formuluotes, kurios kviečia dialogui, o ne jį uždaro. Pavyzdžiui: „Aš matau tai kitaip“ arba „Suprantu tavo požiūrį, bet man atrodo kitaip.“
- „Nusiramink“ Ši frazė dažnai pasakoma tada, kai kitas žmogus bando išreikšti savo jausmus. Deja, ji dažniausiai veikia priešingai nei tikimasi. „Nusiramink“ neretai skamba kaip jausmų nuvertinimas ar bandymas juos kontroliuoti, o ne suprasti. Emociškai intelektualūs žmonės renkasi empatiją: „Matau, kad tau labai sunku. Gal galime apie tai pasikalbėti.“
- „Tu visada“ / „Tu niekada“ Tokios apibendrinančios frazės - dar vienas žemo emocinio intelekto požymis. Jos perdeda situaciją, sukelia gynybinę reakciją ir nukreipia dėmesį nuo problemos sprendimo prie kaltinimų. Vietoj to emociškai brandūs žmonės kalba apie konkrečius jausmus ir situacijas, pavyzdžiui: „Kartais jaučiuosi neišgirstas“ arba „Norėčiau, kad dažniau atkreiptume dėmesį vienas į kitą.“
Emocinis intelektas - svarbus meilės sau aspektas.
Jei kas nors iš jūsų artimųjų turi autizmo spektro sutrikimą (ASS), laikas nuo laiko tenka aiškinti aplinkiniams, kas yra šis sutrikimas. Tam, kad galėtumėte paaiškinti kitiems, jums pačiam reikia nemažai žinoti ir suprasti. Perskaitykite parengtą medžiagą ir jums bus paprasčiau žmonėms paaiškinti kaip autizmas įtakoja elgesį, bendravimą su aplinkiniais ir kuo toks žmogus skiriasi nuo kitų. Svarbu žinoti, jog nėra dviejų ASS turinčių žmonių, kurių simptomai būtų absoliučiai vienodi. Vieniems simptomai išreikšti labai stipriai, tuo tarpu kitiems jie gali būti beveik nepastebimi. Dėl to, kad autizmo požymių “rinkinys” pas kiekvieną skirtingas, sunku tiksliai suprasti šį sutrikimą.
Kaip pamilti save iki sielos gelmių | Jen Oliver | TEDxWindsor
Autizmas - tai neurologinis raidos sutrikimas, kuris labiausiai paliečia kalbos ir bendravimo, socialinių įgūdžių ir elgsenos vystymąsi. Šis sutrikimas gali lemti tai, kad ASS turinčiam žmogui gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais, palaikyti pokalbį, įsijausti į kito žmogaus būseną. maždaug trečdalis iš viso nekalba, o bendrauja tik alternatyvios komunikacijos priemonėmis (gestais, paveikslėliais, spec. Kai bendraujate su tokiu žmogumi, gali pasirodyti, kad šis jumis nesidomi ar nekreipia į jus dėmesio. Nepriimkite to asmeniškai ir neįsižeiskite. mums kartais atrodo, kad tokie žmonės tarsi “nemandagiai” klauso pokalbio: klausantis pašnekovo jiems neretai sunku žiūrėti į akis, sėdėti ramiai ar tiesiog „palaikyti“ pokalbį kūno kalba. kai kada žmogus turintis ASS atrodo užsidaręs „savo pasaulyje“.
Klausa, rega, lytėjimas, uoslė, skonis - jutimo organai gali būti labai jautrūs, arba atvirkščiai - mažiau jautrūs nei įprasta. gali dirginti garsai, ryškios spalvos, tam tikri drabužiai, kvapai. jiems sunku sukaupti dėmesį. Maža smulkmena, ir jų mintys nubėgo į šoną. Tai vadinama savistimuliacija, nes stimuliuoja sensorinius pojūčius. Jiems dažniausiai reikia aiškios struktūruotos dienotvarkės, mėgsta tam tikrus veiksmus daryti nuolat ta pačia tvarka. Netikėtumai, staigūs pasikeitimai jiems sukelia nerimą, todėl ASS turintiems žmonėms paprasčiau laikytis pastovių taisyklių, pasikartojančių veiklų. dėlioti daiktus tam tikra tvarka (pvz.
Jiems sunku suprasti emocijas, dėl to kartais gali atrodyti bejausmiai ir abejingi kitų išgyvenimams. jų emocijos neretai neturi pakopų - jei jie nuliūdę, jie yra absoliučiai nuliūdę, besisielojantys ar įsiutę. Dėl įvairių aukščiau išvardintų sunkumų, stresas yra pagrindinė ASS žmonių problema. Nesunku įsivaizduoti, kad gyvenimas greitai tampa kankinantis, jei įvairūs nesuprantami pojūčiai kelia jiems sąmyšį. Pasaulis tarsi nepritaikytas jiems. Situaciją pablogina gebėjimo gerai bendrauti trūkumas ir sunkumai, kuriuos jie patiria bandydami suprasti aplinkinių žmonių ketinimus. Jie suvokia savo sunkumus.
Gali atsirasti baimė, kad nepasiseks, nepavyks, kad jie susikirs. Jie myli, kenčia, nori būti laimingi. Dažnai turi specifinių interesų, kuriais labai giliai domisi ir gerai išmano. Pokalbis apie jiems įdomią temą gali būti puikus būdas užmegzti ryšį. Kartais manoma, kad jie yra protiškai atsilikę, arba atvirkščiai - genijai. Supranta, kad yra kitokie ir dėl aplinkinių požiūrio į juos, bei galimų nesėkmių nuolat jaučia didelę įtampą. Klaidinga „nurašyti“ žmogų ar turėti vienokių ar kitokių lūkesčių remiantis vien tik diagnoze.
Tačiau yra dar vienas, mano nuomone, vienintelis vertas pagarbos veiklos akstinas. Tą veikti verčiančią jėgą Martinas Lutheris suformulavo lakoniškai: ,,Ich kann nicht anders" (,,Negaliu kitaip"). Darau tai, nes kitaip negaliu, kad ir kas būtų.