Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis, nuolat ieškantis naujų kūrybos formų, pristatė trumpametražį meninį filmą „Metai“. Šis filmas - tai laiko tėkmės ir cikliškumo, liaudies meno, tradicijų ir ansamblio gyvenimo kulisų derinys. Projektas jau pradėjo kelionę į liaudies meno mylėtojų ekranus.
Filme „Metai“ į darnų vienį susijungia dokumentikos šydu apgaubti keturi muzikiniai vaizdo pasakojimai apie metų laikus. Tai - L. Dičiūnaitės ir J. Savodniko dueto debiutas kine.
Kaip Užgimė Meilė Liaudies Menui?
Jokūbas: Aš užaugau ansambliuose. Abu tėvai šoko ansamblyje „Vingis“, paskui su draugais įkūrė savo kolektyvą „Vilnis“. Nuo mažens matydavau tradicijas, dainų šventes. Augdamas nelabai turėjau iš ko pasirinkti - be svarstymų buvau nuvestas šokti į tautinių šokių kolektyvą. Iš pradžių gal man ir nelabai patiko, nes norėjosi pažaisti futbolą ar krepšinį, bet laikui bėgant supratau, kad ten ne tik šokiai. Taip ir užaugo meilė šiam žanrui.
Laura: O mano istorija prasidėjo truputėlį iš toliau. Dažniausiai į tokius ansamblius pirmiau ateina vyriausias vaikas, vėliau broliai ir seserys vedami iš paskos. Man buvo atvirkščiai - jaunesnysis brolis pirmasis pradėjo šokti tautinius šokius. Aš tuo metu šokau sportinius šokius, dainavau įvairiose vaikų studijose. Tačiau po vieno brolio koncerto viskas pasikeitė. Man dar nebūnant tame kolektyve atrodė, kad tai labai didelė bendruomenė, kur choras, orkestras ir šokėjai bendrauja tarpusavyje. Tai buvo kažkas tokio. Tą pavasarį pasakiau, kad noriu ten būti, ir rudenį nuėjau šokti liaudies šokių.
Folkloras Ir Sceninis Liaudies Menas: Kur Takoskyra?
Laura: Takoskyra tarp folkloro ir sceninio liaudies meno visada apimta trinties, todėl žmonėms, kurie su tuo nesusiduria, sunku surasti tą taką ir atskirti šiuos du dalykus. Ši tema sukelia labai daug diskusijų. Man atrodo, kad pirmiausia turime džiaugtis, jog gyvename laisvoje Lietuvoje, kurioje galime pasirinkti, ką norime veikti. O veikti šiame žanre galime vien tik dėl to, kad anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti lietuvių liaudies meną įvairiomis formomis. Mūsų žanras ypatingas tuo, kad daug semiamasi iš folkloro, bet kiekvienas kūrėjas perteikia ir dalelę savęs. Šiuolaikiniai kūrėjai stengiasi naujai pažvelgti, ieškoti naujo vaizdinio ir išraiškos būdų, kad šiuolaikinis žiūrovas galėtų ne tik susipažinti su mūsų žanru, bet ir kažką pažįstamo jame atrasti. Kai žmogus atranda kažką sau artimo, atsiranda noras gilintis ir domėtis savo tradicijomis, šaknimis. Sceninį liaudies meno žanrą vertinčiau kaip pirmąjį įspūdį. Dainų švenčių metu tai irgi galima pamatyti.
Jokūbas: Folkloras yra autentika, tikrų tradicijų išlaikymas. Svarbu išlaikyti tai, kas buvo, bet galima tai daryti ir ieškant įdomesnių pateikimo būdų, stengiantis per daug nenukrypti nuo tradicijos.
Laura: Liaudies kūryba kyla iš žmogaus, jo kasdienybės, aplinkos. Eina laikas, keičiasi darbai, istorijos, ir jis apie tai dainuoja, atpasakoja. Manau, kad žmogus sukurtas ne tik darbui, bet ir kūrybai. Šiandien mes ieškome kitokių kūrybos formų, naujo žvilgsnio. Įgyvendindami projektą „Metai“ supratome, kaip svarbu skleisti žinią, kad kurti gali visi. Kiekvieno žmogaus indėlis kūryboje mūsų mažytei tautai yra labai svarbus. Reikia tai parodyti ir išsaugoti.
Jokūbas: Nesvarbu, kokią formą pasirinksime, tęsti kūrybą ir tradicijas reikia su pagarba širdyje. O platforma, žanras ar interpretacijos yra kiekvienos kartos rūpestis. Mes matėme, kad socialinės medijos yra ta vieta, kurią galima išnaudoti ir rodyti mūsų veiklą. Kitos kartos galbūt pasirinks savo priėjimo būdą.
Atsitiktinumas Ar Likimas: Kaip Laura Ir Jokūbas Atvyko Į VU Ansamblį?
Jokūbas: Laurai - taip. O aš VU ansamblyje atsidūriau netyčia. Nuo mažumės gyvenau tėvų kolektyvuose, todėl net negalvojau apie kitus ansamblius, nelabai jais domėjausi. Bet, kai įstojau į Vilniaus universitetą, tėvai paskatino eiti į jam priklausantį ansamblį. Juk, jei nori šokti, koks skirtumas, kuriame kolektyve. Taip atėjau į VU ansamblį.
Jokūbas ansamblyje skaičiuoja aštuntus, Laura - septintus metus.
Laura: Sunku atsakyti. Jautiesi įtrauktas nuo pat pirmo įspūdžio, bendravimo su vadovais. Čia nebesi tik studentas, atėjęs kažko išmokti, esi žmogus, norintis kurti, toliau puoselėti tą meną ir įnešti savo indėlį į bendrą katilą, verdantį jau daugelį metų. Čia jautiesi priimtas. Tas noras būti kartu, kartu dainuoti, šokti ir muzikuoti užburia. Kartais tai labai sunku paaiškinti pašaliniams žmonėms.
Jokūbas: Mane labiausiai užbūrė komandinis darbas. Ta disciplina, vieno bendro tikslo matymas ir darbas tam tikslui pasiekti. Labai vertinu, kai žmonės patys dirba niekieno neverčiami, patys stengiasi viską atlikti kuo geriau. Ansamblyje yra daug progų, kur gali įsitraukti ir pasireikšti. Ansamblį sudaro daugiau kaip šimtas žmonių, ir kiekvienas iš jų atsineša po dėlionės detalę. Jei nors vieno nebūtų, viskas būtų kitaip. Kiekvienas ateina su savo detale, savo spalva, ir viskas darniai susijungia.
Laura: Pagarba viskam: liaudies menui, folklorui, tradicijoms, vadovui, aplinkiniams.
Filmo „Metai“ Gimimas: Nuo Idėjos Iki Realizacijos
Iš šimto ir daugiau tokių ansambliečių atsiranda aukso grynuolių - studentų, kurie ne tik svajoja, bet ir tas svajones įgyvendina. Kaip užgimė filmo „Metai“ svaja?
Laura: Norėtųsi pasakyti, kad tie studentai atsiranda ir iškyla tik todėl, jog jie gali savo svajones įgyvendinti visų kitų dėka.
Jokūbas: Ansamblyje kiekvienas, atėjęs su savo idėja, tikrai susilauks palaikymo. Tokie dalykai stumia į priekį. Aukso grynuoliai ir atsiranda tik dėl to, kad jie tai turi.
Laura: Čia labai dėkinga aplinka kurti ir būti palaikytam savo kūryboje, nesvarbu, kokioje. Ar tai būtų šokio, dainos ar mūsų atveju filmo kūryba. O idėja apie filmą gimė dar 2019 metais, kai būdami ansamblio studentų taryboje ruošėmės ansamblio 80-mečio jubiliejui, turėjusiam įvykti 2020-aisiais. Filmą, kurį tada įsivaizdavome truputį kitokia forma, norėjome padovanoti ansambliui ir visiems, kurie ateitų švęsti kartu. Galbūt net patys tuo metu nelabai supratome, ką norime padaryti. Vėliau galvojome, kad jubiliejų švęsime visus metus, o juk metai skirtingi. Nusprendėme, kad tai bus filmas apie metų laikus - parodysime skirtingus kūrinius skirtingais metų laikais. Buvome beveik palaidoję tą idėją, bet vieno apsitarimo su vadovais metu nusprendėme kurti filmą. Tai buvo 2022-ųjų rudens pradžia. Norėjosi įamžinti metus ansamblyje ir tą laiką sustabdyti. Kino juosta tikriausiai yra vienas gražiausių būdų, kaip tai padaryti.
Laura: Didžiausias įkvėpimas mums buvo ansamblis. Kai tik atėjome į ansamblį, kirbėjo noras kažką po savęs čia palikti. Norėjome parodyti jį taip, kaip mes matome. Parodyti kitiems, koks jis gali būti gražus. Techniškai mums labai padėjo pusmečio kursas pas Saulių Baradinską. Tie kursai padėjo suvokti, kas esame. Mes su Jokūbu buvome mėgėjai, šiek tiek trūko bendro požiūrio iki galo. Galima turėti viziją pradžioje, bet vėliau ją lengva pamesti.
Jokūbas: Norėjosi palikti kažką, kas turėtų išliekamąją vertę. Kažką, ką bet kada galėtum pasiimti, įsijungti, pasižiūrėti ir turėti mūsų metų ansamblyje laiko kapsulę. Per vieną iš ansamblio renginių, kuriame naujokus supažindiname su ansamblio tradicijomis, yra rodomas filmas „Dainuok, jaunyste!“. Aš ir seniau mėgdavau pafilmuoti, todėl pirmą kartą būnant tame renginyje man padarė didelį įspūdį, kad ansamblis turi apie save filmą. Tik jis labai senas. Tuo metu pagalvojau, kad būtų smagu sukurti kokį nors filmą apie dabartį. Tai buvo mano maža svajonė. Kurį laiką likusi nuošaly, ji galų gale išsipildė. Taip atsirado ir motyvacijos, ir įgūdžių, ir palaikymo.
Metų Ciklai: Laiko Tėkmė Ir Jos Reikšmė
Filmo pavadinimas diktuoja temą apie cikliškumą. Kokią reikšmę jums patiems turi metų, gyvenimo ciklai?
Laura: Metai bėga greitai - tik buvai mokyklos suole, šventei paskutinį skambutį, jau, žiūrėk, ir universiteto baigimas. Net nepajauti, kaip prabėga laikas nuo mokyklos iki ten, kur esi dabar. Aš dažnai mėgstu atsigręžti ir į viską pažvelgti retrospektyviai, peržiūrėti nuotraukas, vaizdo įrašus ir atgaivinti tuos prisiminimus. Ansamblyje laikas taip pat bėga labai greitai. Atrodo, tik atėjai, o jau reikia išeiti. Dėl to norėjosi įamžinti metus ansamblyje ir tą laiką sustabdyti. Kino juosta tikriausiai yra vienas gražiausių būdų, kaip tai padaryti.
Jokūbas: Dabar galvoju ir atrodo, nors metų laikai ir šventės visada kaip ir tie patys, bet kiekvieni metai turi savo prieskonį, spalvą ar net dainą. Nors kasmet sukasi taip pat, kiekvieni metai vis kitokie. Labai smagu tai užfiksuoti.
Filmą sudaro keturios dalys, kiekviena jų skyla į du - nespalvotą ir spalvotą - paraleliai vedamus pasakojimus.
Laura: Lietuvoje visi keturi metų laikai yra skirtingi ir ryškūs. Mums nuo pat pradžių atrodė, kad visos metų laikų dalys turi būti ryškios. Tai yra vienas pagrindinių filmo akcentų. Kuriant filmą norėjosi parodyti ir archyvinę medžiagą, bet ieškojome sprendimo, kaip padaryti, kad ansamblio gyvenimas nenustelbtų pagrindinės metų laikų temos. Todėl atrodė teisinga pasirinkti nespalvotą vaizdą. Dažniausiai žiūrovas nemato, kas vyksta kulisuose.
Jokūbas: Pradinė idėja buvo tik spalvotos keturių metų laikų dalys, turėjusios išeiti kaip klipai. Vėliau supratome, kad reikėtų pabandyti jas sujungti. Ir tada šovė idėja jas sujungti taip, kad tai galėtų tęstis be galo. Kad tą ciklą galėtum žiūrėti ir žiūrėti, tie metai suktųsi ir suktųsi. Nors atskiri klipai išėjo puikūs ir ryškūs, supratome, kad per metus vyksta kur kas daugiau.
Laura: Galime lįsti dar giliau. Kiekvienoje nespalvotoje dalyje yra užkoduotas mūsų ansamblio pavadinimas - Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis. Keturis metų laikus filme palydi keturios nespalvotos dalys. Pirmoji dalis skirta Vilniui. Antroji kalba apie universitetą, jo architektūrą, patalpas, kuriose repetuoja ansamblis. Trečioji dalis - dainų ir šokių. Ne tik repeticijų, bet ir viso ansamblio gyvenimo, nes mums tai ir yra dainos, šokiai, stovyklos, išvykos, vidiniai renginiai ir visos ten gimstančios emocijos. Ketvirtoji dalis skirta ansambliui. Ką ansamblis reiškia kiekvienam iš mūsų. Būtent tie žmonės su sava ansamblio vizija jį ir kuria, o be jų repeticijų patalpos tiesiog būtų tuščios erdvės. Filme yra ne tik keturios metų laikų dalys, bet ir keturios ansamblio dalys.
Laura: Mūsų filmas nėra standartinis, jį sudėtinga apibrėžti vienu žanru. Todėl su Jokūbu sakome, kad tai trumpametražis eksperimentinis (short-experimental) filmas. Jis iš dalies yra dokumentinis, bet nepakankamai, kad būtų galima sakyti, jog tai yra dokumentika. Jis iš dalies ir šokio filmas, bet nepakankamai, kad tai būtų tik šokio filmas.
Jokūbas: Tai meninis filmas, pateiktas per lengvą dokumentikos prizmę. Toks jis ir turi būti. Didžioji dalis yra meninio filmo, bet ji apgaubta lengvos dokumentikos, kuri nėra tokia dokumentika, kurios tikėtumeisi.
Muzikiniai Motyvai: Kaip Buvo Pasirinkti Kūriniai?
Laura: Iš pat pradžių buvo aišku, kad pavasariui rinksimės „Pavasarį“, vasarai - „Joninių burtus“, o žiemai - „Sodai sodai, leliumai“. Tai dažnai ansamblio atliekami kūriniai, esamų ir buvusių vadovų kūryba. Didžiausią problemą mums kėlė ruduo.
Jokūbas: Rudeniui turėjome kelis variantus ir ilgai svarstėme, kurį iš jų pasirinkti. Pagrindinis dalykas, nuo ko labiausiai atsispyrėme, kad tie kūriniai būtų mūsų ansamblio esamų arba buvusių vadovų ar ansambliečių kūryba, kad kūrinys būtų kurtas pagal to sezono tradicijas, kažkaip jį atspindėtų.
Laura: Diskutuodami pagalvojome, kad esame universiteto ansamblis, ir ruduo mums yra universitetas. Kai baigiasi vasara, rudenį švenčiame akademinę šventę ir sugrįžtame į universitetą. Grįžtame su džiaugsmu, susitinkame seniai matytus draugus, kimbame į mokslus. Tai mums yra šventė, todėl ir kūrinį rinkomės tokį, kuris mums reikštų šventę. O šventė mums - „Subatvakaris“. Bendram vaizdui mums šis kūrinys labai tiko. Atrodė labai simboliška, kad pradėsime žiema ir baigsime rudeniu, į kurį kasmet sugrįžtame.
Liaudies Menas Už Scenos Ribų: Naujas Žvilgsnis
Lietuvoje tai pirmasis toks bandymas perkelti lietuvių liaudies dainą ir šokį į kitą erdvę, išeiti iš scenos ribų. Ką tai reiškia liaudies žanro atlikėjams?
Laura: Vaizdo formatą pasirinkome tam, kad lietuvių liaudies meną pristatytume šiuolaikiniam žmogui patrauklia forma, prieinama visur. Kartais mūsų koncertai pasimeta tarp Vilniuje vykstančių renginių, dažnai vyksta kažkur regionuose, todėl gali būti sunku ateiti ir pamatyti gyvai. Kitas mūsų tikslas buvo perkelti liaudies kūrinius į erdvę, kurioje jie ir turėtų būti atliekami.
Jokūbas: Mūsų atliekami šokiai ir dainos ir yra kuriami pagal tradicijas.
Laura: Norėjosi, kad visi pamatytų, jog to kūrinio vieta yra būtent ten.
Jokūbas: Man buvo magiškas vasaros filmavimas. Kai anksti ryte ėjome tarp Kernavės piliakalnių ir prieš pat akis tarp jų prabėgo stirna.
Laura: Man sunku išskirti kokį nors vieną momentą. Visa patirtis buvo stebuklinga, nes išsipildė mūsų svajonė. Visi keturi filmavimai buvo savaip magiški. Buvo sunkių etapų iki filmavimų, bet atėjus filmavimo dienai viskas susitvarkydavo. Pavyzdžiui, žiemą jau buvo ištirpęs sniegas, bet filmavimo rytą kaip tik prisnigo. Pavasarį bijojome lietaus, bet švietė saulė. Vasarą uždegus laužą įsišvietė ir pilnatis.
Jokūbas: Juokinga, kad tarsi ateities sąskaita tas lietus mums taupėsi iki pat paskutinio filmavimo.
Laura: Prieš tai kalbėjome apie tikrus ansambliečius. Labiausiai džiugino, kad filmavimų metu juos ir pamatėme. Visi buvo labai rūpestingi, niekas nerodė blogų emocijų. Matėme atsidavimą, besąlygišką vieni kitų palaikymą, pagarbą visų bendram darbui. Vienoje filmo dalyje ansambliečiai vienu žodžiu apibūdina tai, kas jiems yra ansamblis, tautiškumas.
Jokūbas: Tai yra gyvenimo būdas. Čia ne tik ateini po paskaitų, bet ir gyveni. Ir tas gyvenimo būdas apima viską.
Laura: Mums tai reiškia daug. Patys jaučiamės daug gavę ir pasisėmę iš ansamblio, todėl norėjome tai atiduoti. Ką jums reiškia tradicijos?
Laura: Viena ryškiausių tradicijų ansamblyje - dainavimas. Liaudies ir nebūtinai liaudies dainų. Dainuodami mes būname kartu. Bendra daina sujungia. Į kasdienybę tai irgi pereina. Norisi puoselėti tradicijas, pasikabinti namuose šiaudinį sodą, pasitiesti lininę staltiesę.
Jokūbas: Taip pat tautinis kostiumas mums nebėra tik scenoje dėvimas kostiumas. Jis jau tapo šventiniu rūbu.
Apdovanojimas Švedijoje: Tarptautinis Pripažinimas
Neseniai parsivežėte apdovanojimą iš Švedijoje vykusio filmų festivalio Västerås Filmfestival.
Laura: Lietuvoje esame bene pirmieji, bandantys tokia forma pateikti liaudies meną. Buvo baisu pristatyti filmą tarptautinei auditorijai. Mums tai pirmasis festivalis su pirmu savo filmu. Daug jaudinomės. Diskutavome, ar reikėtų versti filmą, kaip išversti liaudies dainos žodžius. Po filmo susilaukėme daug gražių atsiliepimų iš kitų kino kūrėjų Europoje. Jie buvo nustebę, kad patys šokame, dainuojame ir tai darome nuoširdžiai.
tags: #kiekvienas #galime #buti #kureju