Apie kūrybos visuomenę galima kalbėti vien netiesiogiai, sukant apie ją hermeneutinius ratus, ypač jei pripažįstame, kad tai - mūsų siekinys, tai, ko dar nėra, bet kas jau formuoja mūsų tikrovę. Išties nėra tiesaus atsakymo į klausimą „kas yra kūrybos visuomenė“?
Tiesą sakant, tam tikras aplinkkelis yra ir šis mūsų šnekėjimas praėjus keliems metams po knygos pasirodymo.
„Kūrybiškumo ugdymas. Jo įtaka jaunojo atlikėjo muzikavimo procesui“
Kūrybinis kapitalas
Prieš kalbant apie kūrybinį kapitalą reikėtų prisiminti jo du kontekstus.
Pirma, Pierre’as Bourdieu ir Robertas D. Putnamas prieš kelis dešimtmečius išplečia Karlo Marxo gamybos priemonių kapitalo diskursą įvesdami socialinio kapitalo terminą. Svarbiausia čia tai, kad jiedu kalba apie jį problemiškai, t. y. aptardami tiek teigiamas, tiek neigiamas jo puses.
Antai socialinis kapitalas sutelkia bendrijas ir visuomenę, tačiau nepakenčia individų išsišokimų. Be to, Bourdieu be minėto socialinio nagrinėja žmogiškąjį, kultūrinį ir kitokį kapitalą taip išskaidydamas ekonominį.
Drauge jis parodo, kad ne tik ir ne tiek ekonomika lemia mūsų visuomenės raidą ir užtikrina laimę. Gyvenamoji tikrovė - kai kas daugiau nei tai, kam taikomas ekonominis mastelis.
Antra, prieš dešimtmetį Richardas Florida drastiškai supriešina socialinį ir kūrybinį kapitalą teigdamas, kad pastarojo sankaupos juo didesnės, kuo mažiau sukauptas socialinis kapitalas. Jo pavyzdys - Silicio slėnis, kuris vienija tuos, kurie suvažiavę iš viso pasaulio ir, atrodo, neturi nieko bendra. Skirtinga kilmė, interesai, polinkiai ir individualistinė nuostata tampa kūrybinių idėjų varikliu.
Čia priartėjome prie kūrybinio kapitalo apibrėžimo: tai - kūrybininkų bagažas, kuris sprogsta naujomis idėjomis tam palankioje aplinkoje. Florida taiko kontrasto principą: socialinis kapitalas su visuomenės muštru yra tai, kas trukdo kauptis ir skleistis kūrybiniam kapitalui.
Net jeigu pripažįstame, kad suleistos individualios idėjos dauginasi kaip triušiai (Johno Howkinso dažnai cituojama Johno Steinbecko mintis), šiam dauginimuisi reikalinga tinkama terpė ir netgi tam tikras bendrumas, t. y. socialinis kapitalas. Taigi manyčiau, kad kūrybinis ir socialinis kapitalas - ne tai, kas eliminuoja, bet papildo vienas kitą.
Kūrybos etika
Kūrybos etika apima du aspektus. Viena, drauge su kūrybos ekologija tai - kūrybos ribų įsisąmoninimas. Kita, tai - kūrybinis požiūris į tokį visuomenės reguliuojamą dalyką kaip etika. Drauge tai - individo veiklos autonomiškumo įtvirtinimas, kai jis kuria tiek savo kūrybos, tiek savo gyvenimo taisykles.
Čia susiduriame su etikos išsiskaidymu, kai pripažindami visuotinę etiką (ar jos nepripažindami) priklausome bendrijai su jos puoselėjamomis etinėmis nuostatomis ir formuojame savo etinius nusistatymus.
Kūrybos ekologija
Kūrybos ekologija apima kelis dalykus.
- Pirma, kūryba suponuoja šalutinius produktus pradedant atlikusiomis žaliavomis (pvz., marmuro ar metalo gabalais) ir baigiant pašlijusia sveikata.
- Antra, bet kokios ekologijos pradžia - mąstymas, teikiantis pirmenybę kūrimui, o ne naikinimui.
- Trečia, ekologijos etimologija nurodo į oikos, namus. Jei žvelgsime į pasaulį kaip į savo kūrybos šaltinį, laikysime jį saugotinais namais.
Galiausiai minėta, kad kūrybininkui svarbu suvokti savo kūrybos ribas gyvenamajame pasaulyje, su kuriuo negali elgtis kaip išmanai.
Kūrybos logika
Kūrybos logika apima du, atrodo, nesuderinamus dalykus. Viena, kūryba būdama neapskaičiuojama ir nesuplanuojama tarsi nepaklūsta jokiai logikai. Kita, kūrybos pasaulis vis tik turi savo logiką.
Kas yra kūrybininkas?
Paprasčiausias atsakymas į klausimą, kas yra kūrybininkas, būtų „tas, kuris priklauso kūrybinei klasei“. Tačiau matysime, kiek problemų turi kūrybinės klasės koncepcija. Be to, tai būtų samprotavimas ratu: kūrybininkas esąs tas, kuris priklauso kūrybininkų bendrijai.
Taigi turime rasti kitą apibrėžimą, kuris išplauktų iš kūrybos visuomenės koncepcijos. Ar nėra kūrybininkas kiekvienas, kuris į pasaulį žvelgia kaip į kūrybinę aplinką savo unikaliam gyvenimo keliui?
Apskritai manau, kad turime mažiausiai sukti galvą dėl priklausymo kūrybininkų (ar kokiai kitai) bendrijai.
Kas dėl kūrybinės klasės, tai - Floridos konceptas, kuris kritikuotinas dėl kelių dalykų.
- Pirma, pats skirstymas į klases, atrodo, yra atgyvena po to, kai išnyko luomai. Vis dėlto paradoksas tas, kad socialinis susiskirstymas pagal pajamas (vėl ekonomika) kuo toliau, tuo labiau gilėja nepaisant demokratinių ir egalitaristinių tendencijų. Tačiau kūrybinė veikla jokiu būdu negarantuoja didelių pajamų, veikiau priešingai.
- Antra, Floridos apibrėžta kūrybinė klasė - tarsi be ribų, į ją įtraukti tiek menininkai (bohema), tiek bankininkai, tiek inžinieriai, tiek gydytojai.
- Trečia, veiklos skirstymas pagal kūrybingumą kelia daug abejonių, taip tarsi diskriminuojant tam tikras veiklas dėl jų kūrybinio deficito.
Mano mintis tokia: jeigu neįmanoma kalbėti apie kūrybinę klasę dėl šių problemų, kalbėkime apie kūrybos visuomenę, kurioje kiekviena veikla daugiau ar mažiau kūrybinga ir kurioje kūrybingumas - ne tik ir ne tiek ekonominis privalumas.
Kita proga su kolegomis samprotavome, kad kūrybos visuomenė - utopija. Viena, jos dar nėra, tai tėra siekinys. Kita, mus kreipdama tam tikra linkme ji yra visiškai tikra.
Į klausimą „kodėl?“ daug kūrybingumo tyrinėtojų su Florida priešakyje atsakytų, kad tokios visuomenės yra turtingesnės, nes jos susikūrusios savo unikalią turtėjimo formulę. Vis dėlto mano atsakymas būtų visiškai kitoks: tokia visuomenė būtų laimingesnė, nes jai turtas rūpėtų kur kas mažiau nei pats kūrybinis procesas, nei pats siekimas. Turtas ir ekonominė gerovė čia tėra šalutinis produktas.
Jei kas būgštauja dėl tokio sockreatizmo, galima nuraminti, kad tai yra ir liks utopija.
Kūryba ne tik gali pražudyti, bet ir pražudo. Viena, ginklai - taip pat kūrybos rezultatas. Kita, žinome daug atvejų, kai ypač kūrybingi žmonės nusižudo. Bene garsiausi tai padarę rašytojai - Ernestas Hemingway’us ir Romainas Gary. Popmuzikos istorijoje turime klubą „27“, kurio nariai - Janis Joplin, Jimi Hendrixas, Kurtas Cobainas, Jimis Morrisonas - mirę turėdami tiek metų.
Niekada nesakiau, kad kūrybingumas išspręs visas problemas. Priešingai, kūrybingumas sukurs naujų prieštaravimų. Kaip tik dėl to, kad kūryba ir žudo, turime kalbėti apie kūrybos etiką ir ekologiją, t. y. Lietuvos visuomenės potencialas bus tuo didesnis, kuo ji mažiau kompleksuos dėl savo atsilikimo nuo „išsivysčiusių“ Vakarų.
Technologijos, verslas, medijos skatina ar varžo kūrybingumą? Vienareikšmio atsakymo nėra. Viena, visa tai atveria naujas galimybes kūrybai. Kita, perša klišes ir standartus.
Institucionalizavimas - neišvengiamas procesas, sekantis paskui kūrybą. Poezijos įtraukimas į chrestomatijas - jau peršamo etalono mokykliniam (instituciniam) vartojimui sudarymas. Vis dėlto sėkmingiausiai kūryba institucionalizuojama ją finansuojant.
Tai neišvengiama kūrybinė raida: pirma iškyla „neformalai“, viską darantys savo iniciatyva, vėliau jie paprašo paramos iš valdžios, kuri finansuodama juos „pričiumpa“, t. y. priverčia laikytis biurokratinių reikalavimų. Galima teigti, kad pirmoji (neformalioji) fazė - pati kūrybingiausia, nors ir alkaniausia. Tai man primena alkaną Knuto Hamsuno jaunystę, kuri jį įkvėpė įstabiam romanui Badas.
Kūrybinės industrijos, kurios apima daugybę sričių nuo amatų ir dizaino iki mados ir architektūros, yra pernelyg margas būrys, kad taptų vieningu medijų kanalu. Vis dėlto jos turi kai ką bendra. Jas vienija jų pavadinimo (ir ne tik) paradoksas: kūrybingumas nurodo tai, kas nepakartojama, kas yra vienetinis ir iškilus, o industrija, priešingai, - tai, kas kartotinis, tipinis ir serijinis.
Vis dėlto pastarasis sandas kaip tik užtikrina komunikatyvumą, t. y. pralaidumą medijų kanale. Visuomenėje (kūrybos, medijų ar vartotojų) turime ir kitą paradoksą: vartojiniai turi būti nuolat keičiami. Viena, vartojiniai vartojami masiškai, jiems atitinkant vienodą tūlo (das Man) standartą. Maža to, medijuotoje visuomenėje mūsų poreikiai (įskaitant poreikius pramogoms) yra gaminami nelyginant prekės gamykloje. Taigi su industrine visuomene - niekada nesuvestos sąskaitos.
Į tai, kad kultūrinė industrija suvienodina kūrybą, atkreipė dėmesį Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno jau penktajame dešimtmetyje. Tai, kad šį terminą pakeitė kitas panašus terminas „kūrybinės industrijos“, kuris vartojamas (Howkinso, Floridos, Charleso Landry ir kitų) su didesniu entuziazmu, nieko iš esmės nepakeitė.
Minėti suklestėjusių masinių medijų aspektai prisideda prie to, kad mes nuolat stumiami į vienodos gyvensenos ir vienodo mąstymo aplinką. Tam, kad būtų užkirstas kelias dreifavimui link suvienodėjusios ir suvidutinėjusios aplinkos, reikalingi donkichotai kūrybininkai.
Pats savaime orientavimasis į mases nesumažina raidės žodyje „Kūrėjas“. Andy Warholas visada orientavosi į mases tiek pasirinkdamas savo meno personažus, tiek publiką, tačiau dėl to jo, kaip menininko, prestižas ne nukentėjo, bet išaugo. Tą patį galima pasakyti apie fotografą Davidą LaChapelle’į.
Užsakymai dažniausiai duodą pradžią kūrybai. Be to, jie liudija apie menininko pripažinimą. Maža to, profesionalaus meno vienas iš svarbiausių kriterijų - būti užsakytam.
Tiesa, užsakymo formos gali būti labai įvairios. Pavyzdžiui, fakulteto tarybos patvirtinimas jau yra monografijos užsakymas. Kitas atvejis: tai, kad internetinis portalas spausdina tavo tekstus, jau yra užsakymas. Beje, Žemaitės kūrybą ir turime dėl to, kad pirmieji lietuviški laikraščiai XX a. pradžioje geidė jos apsakymų. Panašiai rusiški žurnalai geidė Fiodoro Dostojevskio kūrybos, o lenkiški - Henryko Sienkiewicziaus.
Vis dėlto problema išlieka - kaip būnant populiariu siekti ne įsiteikti publikai, bet formuoti jos skonį? Tiesą sakant, kūrėjas instinktyviai atmeta tai, kas trivialu ir banalu, siekdamas naujybės. Apie tai, kaip marginalai (garažininkai) tampa visuomenės epicentru, kalbėjo Florida.
Jis turėjo omeny IT (naujųjų medijų) inžinierius ir verslininkus, bet panašių istorijų galima prirankioti ir apie menininkus. Apskritai kūrybininkas - tas, kuris kurdamas savo gyvenimą pakeičia visuomenę.
Antai Floridos siūlomi bohemos, talento, (lydančio) katilo, inovacijų, aukštųjų technologijų ir gėjų indeksai. Iškilumas yra tai, kas varo į neviltį bet kokį empiriką, kadangi jis iš principo neapskaitomas ir neišmatuojamas. Vincentas Van Goghas ar Marina Abramovič - iškilūs menininkai, nes jie netelpa į jokį mastelį, pagal kurį matuojamas meniškumas.
Tačiau iškilūs ne tik menininkai. Iškilūs šventieji, politikai, visuomenės veikėjai. Iškilumas yra tai, kas pribloškia ir ką įvertinti neužtenka vienos kartos perspektyvos.
Pats iškilumas pakeičia visuomenės supratimą ar požiūrį. Drauge tai - visiškai nesuplanuojama ir netgi neišugdoma. Tai neturi nieko bendra su ugdoma lyderyste.
Jei kultūros visuomenė neatsiejama nuo medijuojamos kultūros, Jūsų nuomone, kodėl viešieji veikėjai vengia dalintis įžvalgomis, duoti interviu, bijo filmavimo kameros savo organizuojamuose renginiuose? Kita vertus, galbūt kalbame apie tuos atvejus, kai dėl darbų gausos siekiant įgyvendinti savo sumanymus tiesiog nebelieka laiko tokioms šalutinėms veikloms kaip interviu dalijimas. Su tuo susijusi kita galima priežastis - nenoras atitraukti dėmesį nuo savo pagrindinės veiklos.
Galima kalbėti ir apie tyčinę viešinimosi kampaniją nesiviešinant. Tiesą sakant, viešas dalijimasis įžvalgomis kupinas įvairių pavojų pradedant netinkama įžvalgos interpretacija ir baigiant kaltinimais banalumu ar kokiu nors nekorektiškumu.
Kita vertus, įžvalgos ir gimsta dalyvaujant viešose diskusijose.
Ar kūrybos visuomenės atžvilgiu pasiteisina F. Bacono mintis: „Žinojimas - galia“? Išties kūrybos visuomenės nežinios principas prieštarauja tiek šiai Francio Bacono minčiai, tiek informacinės visuomenės koncepcijai.
Kas dėl pastarosios, gausindami informacinius srautus medijų kanalais, žinojimo ne tik nepadidinsime, bet padarysime jį paviršutinišką. Informacinės visuomenės pasekmė - „vikipedinis“ žinojimas, kai tenkinamės anonimine informacija, kuri yra netiksli ar net klaidinga. Kitas informacinės visuomenės aspektas - siauras žinojimas, kai dešinės rankos gydytojas sako nieko neišmanąs apie kairę ranką. Ši mokslų ir veiklos specializacija vargiai derinasi su kūrybos visuomenės integraliu žinojimu.
tags: #kiekvienas #gali #buti #menininkas #tik #menininkai