Nesibaigiantis karas Ukrainoje kasdien reikalauja didesnės vakarų paramos. Nukentėjusiesiems ir kariaujantiems padeda šimtai jei ne tūkstančiai vietinių ir tarpautinių organizacijų.
Kaip Siųsti Pinigus Į Ukrainą?
Nors Paysera kol kas nepalaiko Ukrainos valiutos grivinos (UAH) (bet netrukus palaikys!), eurus į Ukrainą galite siųsti taip pat patogiai. Siųsti pinigus į Ukrainą per Paysera galite, jei turite atsidarę nemokamą Paysera sąskaitą. Norėdami atsidaryti sąskaitą ir atlikti savo pirmąjį pervedimą, laikykitės toliau pateikiamų nurodymų. Jie taikomi tiek privatiems, tiek verslo klientams:
- Atsisiųskite Paysera programėlę ir užsiregistruokite (visiškai nemokamai, be mėnesinių sąskaitos aptarnavimo mokesčių, be narystės).
- Perveskite pinigų į savo Paysera sąskaitą. Jums bus suteiktas IBAN formato sąskaitos numeris, kurį galite naudoti paprastiems banko pervedimams eurais bei tarptautiniams pervedimams kitomis valiutomis atlikti ar gauti.
- Siųskite eurus į Ukrainos bankus. Norint atlikti pervedimą, jums reikės gavėjo sąskaitos IBAN numerio.
Pervedimas į Ukrainos banką per Paysera atliekamas nemokamai ir užtrunka iki 3 darbo dienų. Geriausias būdas siųsti pinigus į Ukrainą yra pervedimas iš savo Paysera sąskaitos į gavėjo Paysera sąskaitą, jei jis tokią turi. Pervedimai tarp Paysera naudotojų dažniausiai yra nemokami ir trunka vos kelias sekundes.
Paysera taip pat suteikia galimybę atlikti pervedimus, o gautas lėšas atsiimti grynaisiais Ukrainoje. Tai nauja paslauga, leidžianti Paysera klientams siųsti pinigus artimiesiems, draugams ar partneriams Ukrainoje, kurie ne visuomet turi Paysera ar bet kurią kitą banko sąskaitą. Viskas, ko reikia pervedimui, yra gavėjo vardas, pavardė ir gimimo data. Pervedimams taikomi mėnesio limitai, kuriuos galite sužinoti mūsų svetainėje.
Kodėl Svarbu Asmens Tapatybės Kodas?
Žmogus gali pasikeisti vardą, pavardę, statusą, profesiją, gyvenamą vietą. Netgi po kelis kartus. Taip žmogus gali „prapulti“ ir pasislėpti. Identifikacinio numerio žmogus nepasikeis. Jis suteikiamas visam gyvenimui ir išlieka toks pats iki mirties.
Prieš jus asmens tapatybės kortelė, patvirtinanti Trečiojo Reicho piliečio tapatybę. Dokumentas buvo išduotas Wilhelmui Holzhauseriui 1943 m. Pilka popieriaus spalva rodo, kad Wilhelmas Holzhauseris buvo etninis vokietis.
Kennkarte buvo pristatyta Vokietijos žmonėms 1938 m. liepos 22 d., t. y. Dokumentas buvo išduotas gyvenamosios vietos policijos komisariate. Be to, pareiškėjas privalėjo palikti pirštų atspaudus, kurie buvo nedelsiant įtraukti į policijos duomenų bazę (Vokietijoje pirštų atspaudai buvo pradėti aktyviai naudoti po 1912 m. policijos kongreso). 1940-ųjų pradžioje Reicho kanceliarija išleido antrąjį Kennkarte leidimą. Nuo 1941 m. 1935 m. rugsėjo 15 d. Reicho pilietis buvo vienintelis visų politinių teisių nešėjas.
Žemesniajai „valstybei priklausančių“ asmenų klasei priklausė užkariautų šalių gyventojai. Okupuotiems lenkams buvo kiek lengviau. Jiems, kaip ir etniniams vokiečiams, buvo išduota pilka Kennkarte. Tiesa, kad tai padarytų, lenkas turėjo įrodyti, kad jo gyslomis teka arijų kraujas ir įtikinti visus savo ištikimybe Reichui (pakako oficialaus pareiškimo). Tačiau kai kuriems iniciatyviems lenkams pavyko padirbti pilką Kennkartе. Kai kuriais skaičiavimais, 1943 m. Be to, turint pilkos Vokietijos Kennkarte, Volksliste (leidimas Vokietijos pilietybei) buvo ranka pasiekiamas. Apskritai padirbtos Kennkartе Lenkijoje buvo labai pelninga prekė - juodojoje rinkoje jos buvo parduodamos už maždaug 500 zlotų.
Parama Ukrainos Pabėgėliams Lietuvoje
Ši parama skiriama į Lietuvą su nepilnamečiais atvykusiems ukrainiečiams:
- Išmokas vaikams (vaiko pinigus) bei 6 mėnesių kompensaciją už ikimokyklinį (priešmokyklinį) ugdymą.
- Šalpos senatvės pensiją, kurią gali gauti sukakę Lietuvoje nustatytą senatvės pensijos amžių asmenys (vyrai - 64 metai ir 4 mėnesiai, moterys - 63 metai 8 mėnesiai).
- Socialinę pašalpą, kuri skiriama, jei vidutinės mėnesio pajamos vienam asmeniui neviršija 161,7 Eur (1,5 VRP). Maksimalus socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, neturinčiam pajamų, iš pradžių sudarytų 205,8 Eur (pirmus 6 mėnesius), vėliau (7-12 mėn.) - 176,4 Eur, o jei socialinė pašalpa būtų mokama ilgiau kaip 12 mėn. - 161,7 Eur.
- Tikslines kompensacijas specialiesiems poreikiams tenkinti.
- Specialiąsias socialines paslaugas, kurios teikiamos, jei nepakanka bendrųjų socialinių paslaugų asmens namuose ar socialinių paslaugų įstaigoje. Socialinė priežiūros paslaugos teikiamos atsižvelgiant į nustatytą socialinių paslaugų poreikį. Socialinė globa teikiama atsižvelgiant į nustatytą socialinės globos poreikį.
Labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ informuoja, jog vykdant iš 2014-2020 m. Europos Socialinio fondo lėšų bendrai finansuojamą projektą ,,Parama karo pabėgėliams iš Ukrainos“ keičiasi „Maisto banko“ išduodamos paramos (kortelių maistui įsigyti) ukrainiečiams tvarka. Nuo 2023 m. vasario 27 d. Po savaitės „Maisto banko“ atstovas vėl patikrins, ar kortelę atsiėmęs asmuo dar negavo leidimo gyventi Lietuvoje. Jei leidimas nesuteiktas - išduota kortelė bus papildyta papildomais 20 eur. Kortelės išdavimo faktas fiksuojamas asmens parašu, kurį ukrainietis galės padėti atvykęs fiziškai arba nuotoliniu būdu - gavęs atsiųstą pasirašymo nuorodą į savo el. paštą arba SMS žinute.
Pabėgėlių priėmimo centras vykdo projektą „Ateitį kurkime šiandien“, Nr. PMIF-2.1.2-V-01. Viena iš projekto veiklų - asmeninio asistento (mentoriaus) paslaugos.
nurodyti Lietuvos Respublikos asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje ir kuriems išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ, LR APĮ 7 str. kviečiami kreiptis į Pabėgėlių priėmimo centrą, el. p.
E. Migracijos departamento vadovė pažymi, kad šiuo metu departamentas savo pajėgumus skiria ukrainiečių prašymų leidimams gyventi nagrinėjimui.
E. „Dabar Migracijos departamentas visus savo pajėgumus skiria nebe registracijai, o sprendimų priėmimui. Migracijos duomenimis, turime šiandieną užregistruotų 48 389. Ir didžioji jų dalis - virš 47 tūkst. asmenų - pateikė prašymus išduoti leidimą gyventi, būtent suteikti papildomą apsaugą, ir departamentas dabar nagrinėja tuos sprendimus. Jau priėmėme 21 tūkst. sprendimų, tai matome, kad gera pusė dar liko priimti“, - informavo E.
Ji taip pat akcentuoja, kad jau maždaug mėnuo, kai pasus ar asmens tapatybės korteles norintys išsiimti gyventojai yra aptarnaujami gyva eile.
„Tiesa, dabar centras pradėjo stabdyti asmens dokumentų išrašymą, nes ir jam dideli darbo krūviai. Visgi E. „Tai tiek leidimų gyventi išdavimas kitais pagrindais, tiek vizų išdavimas, tiek ir pilietybės prašymų nagrinėjimas užsitęsia.
E. „Prieglobsčio prašymų iš Baltarusijos ir Rusijos piliečių procentine išraiška gal didesnis padaugėjimas, bet skaitine išraiška padaugėjo, bet nedaug. Rusijos piliečių per mėnesį anksčiau sulaukdavome kelių vienetų, dabar - kelių dešimčių ar keliolikos. Tai nedidelis padidėjimas. Baltarusijos, analogiškai, keliomis dešimtimis maždaug padaugėjo, bet irgi nėra dideli skaičiai“, - teigė E.
E. „Ką dabar matėme, tai IT specialistų gausesnį prašymų pateikimą, nes visos įmonės, kurios gali persikelti savo darbuotojus iš Rusijos, Baltarusijos, tai tą daro. Bet čia irgi ne tiek Rusijos piliečių, bet Baltarusijos galbūt daugiau. Pasak E.
Vilniuje viešintis Kyjivo arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas kalba apie karo žaizdų gydymą ir dėkingumą Lietuvos žmonėms.
„Vilnius mums yra šventa vieta. Taigi išsivešiu namo dėkingumo jausmą, garantiją, kad Lietuvos žmonės yra su mumis.
- Karas yra labai dramatiška situacija. Man įdomu, kiek žmonių, gyvenančių virtualiame pasaulyje, išgirdę žodį „karas“ suvoks, kad čia nėra kompiuterinis žaidimas. Bet tai ne žaidimas. Karas yra nusikaltimas - prieš Dievą ir prieš žmogaus orumą. Karas yra nusikaltimas prieš žmogaus šventumą. Ir dar karas yra visos tautos drama - ne tik Ukrainai, bet taip pat Europai ir visam pasauliui.
Gyvename globaliame pasaulyje, ir kai vienoje pasaulio vietoje vyksta tokio masto dalykai, vienaip ar kitaip visi patiriame jų poveikį. Vykstant karui, žmonės kelia egzistencinius klausimus. Kodėl tai nutiko man? Kas yra kaltas? Ar Dievas pamiršo mus? Ką mums daryti? Ar mūsų gebėjimas atsilaikyti turi kokią nors prasmę? Kaip išgyventi esant tokiai dramatiškai situacijai?
Į tokius egzistencinius klausimus negali atsakyti nei politikai, nei prezidentai, nei jokie kiti žmonės. Ir kokius atsakymus mes randame? Pirmiausia, mes turime melstis, nes malda gali būti galingesnė už rusų raketas. Kad atsilaikytume, privalome mylėti vienas kitą.
Solidarumas, krikščioniška artimo meilė daugybei žmonių yra išganymo šaltinis. Be solidarumo tarp pačių ukrainiečių ir pasaulio solidarumo Ukrainai mes nebūtume atsilaikę iki šiol. Taigi solidarumas gelbsti gyvybes. O trečiasis - Dievas yra su mumis.
Kodėl? Todėl, kad ukrainiečiai supranta, jog gyvenime yra tai, dėl ko verta aukoti savo gyvybę. Nūdienos pasaulyje, kuris dažnai vadinamas post-truth pasauliu, daugybė dalykų praranda savo prasmę. Bet mes Ukrainoje galime paliudyti, kad gyvenime yra tai, be ko tiesiog neįmanoma gyventi, net jei esi turtingas, net jei tavo šalyje viešpatauja taika, net jei turi viską, ko reikia malonumams ir komfortui užtikrinti. Ir tas dalykas yra žmogaus orumas ir žmogaus gyvenimo šventumas. Šiandien Ukraina kaunasi už žmogaus orumą. Šiandien mes giname ne tik savo šalį, jos teritoriją, bet ir pamatines žmogiškas vertybes. Šiandien Ukrainoje mes demonstruojame, kad net diplomatijoje bei tarptautinėje teisėje reikia moralės, kad jokie santykiai tarp tautų ir valstybių negalėtų būti plėtojami be moralinių pamatų, be pagarbos kiekvieno žmogiškojo asmens gyvybei, nepaisant jo išpažįstamo tikėjimo, rasės, politinių pažiūrų. Tu esi žmogus, ir turi teisę į orų gyvenimą.
- Rusai kariaudami irgi sako, kad Dievas yra su jais. Maskvos patriarchas atvirai skelbia, jog karą prieš Ukrainą laimina Dievas, nes jis esąs rusų pusėje.
- Tai du visiškai skirtingi požiūriai į tikrovę - pagarba žmogaus orumui ir žmogaus orumo naikinimas, siekiant parodyti, koks esi didis. Liūdna tai sakyti, bet labai dažnai Rusija mano esanti didi šalis naikindama kitas valstybes ir savo valstybingumą suvokdama kaip imperija, kuri gali primesti savo valdžią mažesnėms valstybėms. Bet neįmanoma būti didžiam naikinant kitus. Tai apgaulinga. Tai savo paties orumo griovimas. Du skirtingi požiūriai: pagarba ir nepagarba.
- Jums paminėjus Rusiją, norom nenorom prisimena prieštaringai nuskambėję popiežiaus Pranciškaus žodžiai apie „didžiąją rusų kultūrą“. Neseniai graikų katalikų vyskupai buvo susirinkę Vatikane į savo sinodą, turbūt turėjote progą ilgiau pabendrauti su popiežiumi.
- Tarp mūsų sinodo ir Šv. Tėvo įvyko labai įdomus ir atviras pokalbis. Jis paskyrė mums dvi valandas, kad turėtų pakankamai laiko mus išklausyti. Pokalbio metu buvo paliestas ir šis klausimas: kas mus padaro didžius? Teritorija? Gyventojų skaičius? Turimos ginkluotės kiekis? Kaip būti didžiam? Aišku, jog esame didūs tik tada, kai tobulėjame kaip žmonės. Jei to nėra, galime turėti viską pasaulyje, bet pasaulio akyse būsime verti ne pagarbos, bet gailesčio. Jis geriau paaiškino, ką turėjo mintyse kalbėdamas apie didumą, apie didžią tautos kultūrą. Popiežius pasakė labai svarbų dalyką: tai tikra tragedija ir skausmas, kada didingi žmogaus dvasios pasiekimai, kultūros laimėjimai būna perdirbami, kada jais manipuliuoja politinės jėgos. Ir galiausiai iš tokių manipuliacijų randasi ideologija, kuri žudo. Ir kyla didžiulis pavojus, jei ta ideologija ima veikti Bažnyčią. Tuomet Bažnyčia, užuot buvusi Jėzaus Kristaus Evangelijos nešėja, pavirsta mirtinos ideologijos skleidimo įrankiu. Mes pasakėme, kad būtent tai šiandien yra atsitikę su Rusija ir rusiškojo pasaulio ideologija. Didžioji rusų kultūra pavirto rusiškojo pasaulio ideologija, kuri žudo.
- Antri metai karo. Kaip visa tai paveikia Ukrainos visuomenę, žmonių mąstyseną ir moralines nuostatas? Iš vienos pusės, pasiaukojimas ir heroizmas, iš kitos - lengvai suprantama neapykanta, širdies ir dvasios užkietinimas. Kaip atrodys Ukrainos visuomenė, kai karas baigsis?
- Mano požiūris į tai yra terapinis. Gal dėl to, kad pagal pasaulietinį išsilavinimą esu gydytojas. Įgijau terapinį požiūrį. Pasakysiu štai ką. Esu vienas iš tų, kurie išgyveno Kyjivo miesto apgultį pirmosiomis rusų atakų dienomis. Rusų daliniai stovėjo už 20 kilometrų nuo mano katedros. Iš tiesų, mes žiūrėjome rusams tiesiai į akis. Praėjo metai, o mes vis dar gyvi. Bet esame sužeisti žmonės. Šiandien Ukraina supranta, kad galime atsilaikyti, kad vieną dieną mes švęsime pergalę, ir ne tik tada, kai išvarysime rusų okupantus iš savo teritorijų, bet tada, kai sugebėsime įveikti pokario traumą, kuri gali būti pavojingesnė negu rusų raketos ir kulkos, nešančios šiandien mirtį Ukrainoje. Šiek tiek statistikos: 14 milijonų ukrainiečių buvo priversti palikti savo namus. Daugelis jų prisiglaudė kažkur kitur Ukrainoje, mes juos vadiname „perkeltaisiais asmenimis šalies viduje“. Apie 5 milijonus ukrainiečių atsidūrė už šalies ribų. Beveik visi jie - moterys ir vaikai, o apie pusę vaikų yra jaunesni nei 16 metų. Kaip pasirūpinti tais žmonėmis? Kaip padaryti, kad jie galėtų sugrįžti į namus? Kaip apsaugoti šeimą Ukrainoje? Ką daryti, kad šiandien jauni žmonės Ukrainoje nebijotų kurti šeimų ir susilaukti vaikų? Visas pasaulis šiandien galvoja apie Ukrainos atstatymą. Dažniausiai žodis „atstatymas“ reiškia investicijas, miestų atkūrimą, bet mes turime atstatyti žmonių širdis, sielas, protus. Milijonams ukrainiečių reikės mūsų paguodos. Tai irgi ypatingas uždavinys Bažnyčiai. Mes jau dabar pradėjome specialią sielovados programą, pavadintą „Karo žaizdų gydymo programa“. Jums leidus, paminėsiu vieną iš jų. Prieš keletą savaičių prasidėjo speciali programa kunigams ir vienuoliams. Tarp tų sužeistų žmonių pirmasis esu aš pats (juokiasi). Bažnyčios laukia dešimtmečiai sudėtingo darbo. Labai lengva stoti į karą, bet labai sunku iš jo sugrįžti. Mes neabejojame Ukrainos pergale. Vieną dieną visi mūšiai liausis. Bet tai nebus galutinė akimirka, įveikiant karo pasekmes. Turiu vilties, kad mes, kaip krikščionys, rasime dvasinės energijos ir jėgų užgydyti neapykantos žaizdas, atsispirti pagundai eiti smurto keliu. Karo smurtas vėliau gali iškilti įvairiausiais pavidalais: kaip smurtas artimoje aplinkoje, smurtas savo kaimo bendruomenėje, smurtas kaip politinės kovos priemonė.
- Jau pokalbio pradžioje atsirado klausimas, kur buvo Dievas. Kai įvyko tai, kas įvyko Bučoje, Irpinėje? Siaubingi vaizdai apkeliavo visą pasaulį, daug žmonių, taip pat ir Lietuvoje, net per atstumą pasijuto visų tų baisybių liudininkais.
- Turiu atsakymą į klausimą, kur yra Dievas, kai rusai mus žudo. Krikščioniškas atsakymas toks: Kristus yra mumyse, jis šiandien kalamas prie kryžiaus Ukrainoje. Žudyti žmones Ukrainoje reiškia žudyti Dievo Sūnų, vis labiau įsikūnijusį ukrainiečių tautoje. Lankydamas sužeistus kareivius, jaučiuosi lyg pagerbčiau paties Kristaus žaizdas. Mes, krikščionys, tikime įsikūnijusį Dievą, o ne abstrakčią dvasinę būtybę danguje. Mes garbiname nukryžiuotą Viešpatį kaip savo išgelbėjimo šaltinį, nes per jo kančią ir skausmą galime dalyvauti jo prisikėlime, jo šlovėje. Mes jaučiame, kad Dievas yra taip arti mūsų, kaip niekada anksčiau. Šiandien Jėzus Kristus kenčia Ukrainos kūne. Ir jo buvimas mūsų kančiose šiandien yra mūsų pačių prisikėlimo viltis.
- Jums leidus, pasidalinsiu labai asmeniškais išgyvenimais iš pirmųjų karo dienų, kai stebint, kaip užpulta Ukraina herojiškai bando atsilaikyti, kažkam iš artimųjų išsakius abejonę, kad pasaulio galingieji turbūt neateis į pagalbą ir nesuteiks Ukrainai ginklų atremti Rusijos invaziją, staiga labai aiškiai pajutau, kad nebenoriu gyventi, nes nebeįstengsiu savo vaikams paaiškinti, kodėl tokiame pasaulyje verta gyventi ir mylėti savo artimą. Laimei, įvykiai pasisuko kita linkme, pagalba Ukrainai atėjo ir toliau eina, bet iki šiol ryškiai atsimenu tą visiškos nevilties akimirką, kai tau atrodo, kad triumfuoja ne gėris, kilnumas ir nesavanaudiškumas, o politiniai interesai ir išskaičiavimai. Turbūt ir jums teko sutikti žmonių, praradusių viltį.
- Kyjive per tas pirmąsias tris dienas mus lydėjo kažkoks mistinis jausmas. Pirmiausia, įsitikinimas, kad mes nugalėsime. Kodėl? Todėl, kad nebijojome. Bijojo rusai, kurie mus puolė. Tai buvo toks keistas jausmas. Antra, mes giname savo šalį, o ne puolame kitus. Trečia, ypatingai jaučiame angelus, saugančius Kyjivo miestą. Žinau, kad Vilnius vadinamas žemai skraidančių angelų miestu. Kyjivo šventasis globėjas yra arkangelas Mykolas, taigi mus lydėjo jausmas, kad angelai yra čia, tarp mūsų. Aš tomis dienomis buvau Kyjive, ir mes neabejojome, kad nugalėsime. Prisimenu, mūsų katedroje glaudėsi daugiau nei pusė tūkstančio žmonių, mus mėgino pulti rusų smogikų daliniai, o mūsų rajono savigynos grupės kovėsi su jais ir ėmė juos į nelaisvę. Belaisviai rusų kareiviai buvo mirtinai išsigandę. Jų akyse mes matėme Ukrainos pergalę. Ir tada mūsų atsparumas, drąsa nebėgti, atsilaikyti prieš daug gausesnį ir stipresnį priešą paskatino visą pasaulį mus remti.
- Atvykęs į Vilnių, susitikote ir su čia gyvenančiais ukrainiečiais, taip pat ir karo pabėgėliais.
- Pirmiausia, gilus dėkingumo jausmas visiems Lietuvos žmonėms už jų pagalbą ir empatiją kenčiančiai Ukrainai. Sako, oficialiais duomenimis, Lietuvoje yra 55 tūkstančiai registruotų Ukrainos karo pabėgėlių, ir tie pabėgėliai negyvena palapinėse, juos priėmė šeimos, priėmė visuomenė. Vaikai lanko mokyklas, Lietuvoje veikia net 4 ukrainiečių mokyklos. Tai yra tikro krikščioniško solidarumo ženklas. Ir manau, kad tai yra regimas Lietuvos žmonių krikščioniško tikėjimo išpažinimas. Taip elgiasi tikrai krikščioniška tauta. Antra, Lietuva šiuo metu yra strateginė Ukrainos partnerė ir labai stipri Ukrainos reikalų advokatė ne tik Europos Sąjungos viduje, bet taip pat ir pasaulinėje arenoje. Dėkojame lietuviams už paprastus dalykus - už tai, kad mes Ukrainoje nesame vieni. Ačiū, kad esate su mumis. Atvykau į Vilnių paminėti mūsų bendros istorijos, nes Vilnius buvo mano pirmtakų - Kyjivo metropolitų, vieningos Kyjivo metropolijos - sostas. Šv. Juozapatas savo šventumą užaugino čia, Vilniuje, Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyne. Vilnius mums yra šventa vieta. Taigi išsivešiu namo dėkingumo jausmą, garantiją, kad Lietuvos žmonės yra su mumis. Taip pat garantiją, kad šiuo metu Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai yra gerose rankose.