Šunys, kaip ir žmonės, sensta, o senatvė atneša tam tikrų iššūkių ir poreikių. Vokiečių aviganiai, būdami viena populiariausių veislių, taip pat patiria senėjimo procesą. Šiame straipsnyje aptarsime, kada vokiečių aviganis laikomas senu, kokie veiksniai lemia jų gyvenimo trukmę ir kaip tinkamai prižiūrėti senstantį šunį.
Vokiečių aviganio veislės istorija
Daugiau kaip prieš šimtą metų (1899 m.) išveisti Vokietijoje, per keletą dešimtmečių vokiečių aviganiai paplito visame pasaulyje. Senųjų laikų aviganiai, kurie Vokietijos žemėse ganė galvijų bandas, jau neprimena dabartinių vokiečių aviganių. Senieji aviganiai nuo dabartinių skyrėsi ūgiu, kailio spalva ir struktūra, kitais bruožais.
Pirmasis vokiečių aviganių veislės standartas sukurtas 1891 metais, o šios veislės istorija pirmiausia siejama su rotmistru Maksu fon Štefanicu, vokiečių aviganių veislės „krikštatėviu“. M. Štefanicas ir Arturas Mejeris 1899 m. parodoje Karlsrujėje pamatė šunį - jų nuomone, tobuliausią vokiečių aviganį. Tai buvo Hektoras fon Linkshrainas, kurį M.Štefanicui pavyko įsigyti. Šuo apsigyveno jo veislyne „Grafrate“ (šunį pavadino Horandu fon Grafratu).
„Horandas buvo nuostabiausių svajonių įsikūnijimas. Pagal tuos laikus jis buvo stambus, 60-61 cm ties ketera, taisyklingo sudėjimo, proporcingas, tvirtas ir stiprus, nepriekaištingos formos galva, stiprių nervų. Puikus buvo ir jo elgesys - beribis atsidavimas šeimininkui. Visada judrus ir pasiryžęs veikti, malonus su draugiškais jam žmonėmis, bet ne prisiplakėlis. Jis kentėjo nuo nieko neveikimo ir troško dirbti!”, - rašė M.
Įvairių atspalvių rudo ir gelsvo kailio vokiečių aviganiai atsirado kito patino - Hettel von Uckermark dėka. Pirmieji vokiečių aviganiai buvo pilkos spalvos, ir būtent nuo Hettel prasidėjo visiems labiau įprastų juodai rudų šunų era.
XX amžiaus pradžioje dėl imbrydingo ir simpatijų stambiems šunims vokiečių aviganiai pasidarė per daug masyvūs, kvadratiški, dėl anatominių pokyčių nukentėjo ir darbinės šių šunų savybės. Būtent todėl nuo 1922 m. įvestos privalomos apžiūros - kruopščiai atrenkami veisti tinkamiausi šunys, šių aprašų pagrindu išsivystė privalomasis „kiorung‘as”, naudojamas iki šiol.
Vokietijos veisėjai griežtai laikėsi šių rekomendacijų, todėl veislė atgimė. Pirmoji vokiečių aviganių paroda Vokietijoje įvyko 1899 metais. Nuo tada Vokietijoje kasmet vyksta didžiausia ir svarbiausia pasaulyje šios veislės šunų paroda (SV). Pirmosiose vokiečių aviganių parodose ekspertizę atliko pats Maksas fon Štefanicas. Jam svarbiausia buvo atrinkti tinkamiausius veisti šunis.
Antrojo pasaulinio karo metu parodos įvyko tik 1941 ir 1942 metais. Vokiečių aviganių veislės atgimimo metais laikomi praėjusio amžiaus penkiasdešimtieji metai. O vėliau vokiečių aviganių veislei didžiausią įtaką padarė šunys Quanto Wienerau, Kanto Wienerau ir Mutz Pelztierfarm. 1982 m. Vokiečių aviganių savininkų sąjungos prezidentu išrinktas veisėjas (veislynas „von Arminius“), ekspertas Hermanas Martinas. Jis iškėlė dar griežtesnius standartus: suaugusių (daugiau kaip 2 metų) patinų varžybos - tai reproduktorių varžybos, kai į areną būtinai turi būti išvesti ir jo palikuonys. Šią H. Martino koncepciją pirmasis įkūnijo Uran von Wildschteiger Land. Šis šuo 1992 m.
Šiuo metu labai ryškiai išsiskiria dvi vokiečių aviganių linijos, kurios yra aprašomos vienu standartu, tačiau vis dėlto jos smarkiai skiriasi išvaizda, eksterjeru ir temperamentu. Tai vadinamosios „parodinė” ir „darbinė” linijos. Jų egzistavimas tik dar kartą patvirtina vokiečių aviganio - universalios šunų veislės, koncepciją. Sportiškiems, mėgstantiems daug judėti ir būti gamtoje - aktyviai gyvenantiems žmonėms.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo auginami ir veisiami Rytų Europos aviganiai. Veikė tarnybinės šunininkystės klubas prie SDAALR. 1970 m. per Demokratinę Vokietijos respubliką į Ukrainą, Estiją, Rusiją buvo atvežti vokiečių aviganių šuniukai, o iš ten - į Lietuvą. 1991 m. Patvirtintas FCI, 1991 08 03, Nr.
Kada vokiečių aviganis laikomas senu?
Paprastai šunų šeimininkai šuns jaunystę, brandą ir senatvę nustato prilygindami vienus šuns gyvenimo metus septyniems žmogaus metams. Tai ne pats teisingiausias koeficientas, kadangi būdamas vienerių metų šuo gali atsivesti palikuonių, o septynmečiai vaikai kitų mažylių, kaip žinoma, ne gimdo.
Reikėtų apsvarstyti visas jūsų šuns fiziologines ir psichologines amžiaus savybes. Pirmuosius du savo gyvenimo metus šuo vystosi intensyviau - maždaug šešerių mėnesių šuniukus atstoja fiziologiškai išsivysčiusį penkiametį vaiką. Vienerių metų šuniui prasideda "pereinamasis laikotarpis" visomis jam būdingomis savybėmis. Teisingai prižiūrint ir maitinant šunį, jis fiziškai ir psichologiškai subręsta maždaug trijų-penkių metų. Būtent šis amžius - auksinis laikas šuniui ir jo šeimininkui. O devynių metų šuo jau laikomas senu.
Taigi, vokiečių aviganiai dažniausiai laikomi senais nuo 7-8 metų. Tačiau tai labai individualu ir priklauso nuo šuns sveikatos būklės, gyvenimo būdo ir genetikos.
Veiksniai, lemiantys vokiečių aviganio gyvenimo trukmę
Šuns gyvenimo trukmė priklauso ir nuo veislės, ir nuo kitų faktorių. Pavyzdžiui, biglio vidutinė gyvenimo trukmė yra 13.3 metų, o šiaip biglis gyvena 12-15 metų, tuo tarpu škotų terjeras, kurio vidutinė trukmė yra 12 metų, gyvena 10- 16 metų.
Yra keletas veiksnių, kurie gali paveikti vokiečių aviganio gyvenimo trukmę:
- Genetika: Kai kurios vokiečių aviganių linijos yra linkusios į tam tikras ligas, kurios gali sutrumpinti jų gyvenimą.
- Mityba: Subalansuota mityba, atitinkanti šuns amžių ir aktyvumo lygį, yra labai svarbi ilgaamžiškumui.
- Fizinis aktyvumas: Reguliarus fizinis aktyvumas padeda palaikyti sveiką svorį ir stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą.
- Veterinarinė priežiūra: Reguliarūs apsilankymai pas veterinarą padeda anksti nustatyti ir gydyti ligas.
- Gyvenimo sąlygos: Švarus ir saugus gyvenimas be streso ir pavojų gali prailginti šuns gyvenimą.
Šunys tokie pat skirtingi kaip žmonės. Jei mylėsite ir gerbsite savo augintinį, jis atsakys jums meile ir atsidavimu ir jūs kartu praleisite daug nuostabių metų. Ta meilė ir kantrybė ypač svarbi jūsų šuneliui senstant.
Senstančio vokiečių aviganio priežiūra
Senstant vokiečių aviganis gali susidurti su įvairiomis sveikatos problemomis, tokiomis kaip artritas, širdies ligos, inkstų problemos ir kt. Štai keletas patarimų, kaip prižiūrėti senstantį šunį:
- Reguliarūs apsilankymai pas veterinarą: Senesnius šunis reikėtų vesti pas veterinarą bent du kartus per metus.
- Tinkama mityba: Senesniems šunims gali reikėti specialaus maisto, kuris yra lengviau virškinamas ir turi mažiau kalorijų.
- Švelnus fizinis aktyvumas: Reguliarus, bet ne per intensyvus fizinis aktyvumas padeda palaikyti sąnarių lankstumą ir raumenų masę.
- Patogi aplinka: Užtikrinkite, kad šuo turėtų patogią guolį, kurioje galėtų ilsėtis.
- Dėmesys ir meilė: Senstantys šunys dažnai jaučiasi nesaugūs, todėl jiems reikia daugiau dėmesio ir meilės.
Šuns amžiaus nustatymo lentelė
Štai apytikslė lentelė, padedanti nustatyti šuns amžių žmogaus metais:
| Šuns amžius (metais) | Žmogaus amžius (metais) |
|---|---|
| 1 | 15 |
| 2 | 24 |
| 3 | 28 |
| 4 | 32 |
| 5 | 36 |
| 6 | 40 |
| 7 | 44 |
| 8 | 48 |
| 9 | 52 |
| 10 | 60 |
Svarbu atsiminti, kad ši lentelė yra tik apytikslė ir individualus šuns amžius gali skirtis.