Lietuvos Respublikos teritorija ir gyventojų skaičius per istoriją patyrė nemažai pokyčių. Šiandien aptarsime, kaip kito Lietuvos plotas ir gyventojų skaičius lyginant su Rusijos plotu, aptarsime demografinę situaciją.
Lietuvos Gyventojai 1918-1940 M.
Pagal tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos teritorija turėjo būti 88 111 km² su 3,3 mln. gyventojų. Vienintelis gyventojų surašymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo atliktas 1923 m. Jo duomenimis, Lietuvos teritorijoje (53 200 km²) buvo 2 028 971 gyventojas. Su Klaipėdos krašto (1925 m. buvo 141 600 gyventojų) ir Vilniaus krašto (1931 m. - 546 000) gyventojais, Lietuvos dabartinėje teritorijoje gyveno apie 2 700 000 gyventojų.
D. Kirko (1945 m.) ir Tautų Sąjungos skaičiavimais, 1920-39 m. Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo 22 %, Latvijos - 12,2 %, Estijos - 1,5 %. 1926-39 m. iš Lietuvos emigravo (daugiausia į Pietų Ameriką) apie 71 000 žmonių. Gyventojų gausėjimui netiesiogiai turėjo įtakos ir vidinės, ir išorinės socialinės ekonominės sąlygos (darbo užmokestis, nedarbas, švietimas, medicininis aptarnavimas, ūkio produktyvumas, gyvenimo higieninės sąlygos ir kita).
1923 m. Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra, palyginti su 1897 m., buvo pasikeitusi. Daugiausia gyventojų sumažėjo dėl karo padarinių: 0-9 m. amžiaus vaikai 1897 m. sudarė 25,1 %, 1923 m. - 18,9 % Lietuvos gyventojų, 30-39 m. amžiaus žmonės 1897 m. - 12,3 %, 1923 m. - 10,8 %. 1923 m. moterys sudarė 52,3 % Lietuvos gyventojų. 1000 vyrų teko 1095 moterys. To meto Lietuva buvo agrarinė valstybė.
1923 m. (1923 Lietuvos, 1925 Klaipėdos krašto, 1930 Vilniaus krašto) gyventojų surašymo duomenimis, kaimuose gyveno 78,5 %, 1939 - 77,1 % (be Vilniaus ir Klaipėdos krašto, apie 82,3 %) gyventojų. 1939 m. žemės ūkyje dirbo 77 %, pramonėje ir statybose - 9 %, įvairiose kitose gamybos šakose - 14 % dirbančių gyventojų; sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, švietimo ir kultūros sferose darbuotojų buvo tik 1 %.
1923 m. Lietuvoje buvo 27 miestai, 241 miestelis ir 16 388 kaimai, bažnytkaimiai, dvarai ir palivarkai (su vienkiemiais, turinčiais savo pavadinimus - 23 740 kaimų). Dauguma gyventojų gyveno kaimuose (sodžiuose) ir vienkiemiuose. Kaimų tinklas buvo tankus, kaimai dideli - viename jų gyveno apie 100 gyventojų, kiekviename kieme (sodyboje) po 6-7 žmones. Miestai didėjo lėtai.
Daugiausia išsiplėtė Kaunas. Jam tapus laikinąja sostine, iš Vilniaus čia persikėlė visos valstybės institucijos, kuriose dirbo daug įvairių tarnautojų, buvo atidarytas Lietuvos universitetas (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas), plėtota pramonė. Vilniaus gyventojų skaičius padidėjo daugiausia dėl lenkų imigracijos.
Rusijos reikalavimą neplėsti NATO teritorijų Švedija priima asmeniškai – saugumo sumetimais stiprina
Teritoriniai Pokyčiai Ir Jų Įtaka
Per ilgą šalies valstybingumo laikotarpį sienų ribos keitėsi, teritorija ne kartą plėtėsi, o dėl karų ir politinių sprendimų ne kartą ir mažėjo. Karaliaus Mindaugo valdymo laikotarpiu (1253-1263 m.) Lietuvos valstybės teritorija buvo beveik dvigubai didesnė nei dabartinė ir siekė apie 120 000 km².
Valdant Gediminaičių dinastijos kunigaikščiams Lietuvos (LDK) plotas išsiplėtė labai ženkliai, vis apimant naujas žemes į rytus ir pietryčius. Per visą valstybingumo istoriją didžiausią plotą LDK apėmė Vytauto valdymo laikais XV a., kai, užkariaujant vis naujas teritorijas, valstybės ribos išsitęsė iki pat Juodosios jūros.
Nuo XV a. pabaigos LDK teritorija ėmė mažėti. Pirmiausia dalis pietinių teritorijų atiteko Lenkijos karalystei po Liublino unijos 1569 m., kuria LDK ir Lenkija sudarė naują valstybę - Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Vėliau Smolenkso ir Kijevo žemes prarado XVII a. karų su Maskvos kunigaikštyste metu. XVIII a. sustiprėjusios Rusijos, Austrijos ir Prūsijos valstybės pasidalino Abiejų Tautų Respubliką. Lietuva prarado valstybingumą.
1921 m. po tarp Lietuvos ir Latvijos valstybių įvykusių teritorinių mainų Lietuva iš Latvijos gavo gyvybiškai svarbų Baltijos jūros pakrantės ruožą su Palangos ir Šventosios miestais bei siaurą ruožą ties Zarasais. 1923 m. įvyko Klaipėdos sukilimas, kurio rezultatas - prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse (1939 m. kovo mėn.) hitlerinė Vokietija okupavo Klaipėdos kraštą. Lietuvos plotas tapo mažiausias per visą istoriją ir tesiekė 52 822 km². Tais pačiais metais Lenkiją užgrobusi SSRS Lietuvai grąžina Vilniaus kraštą ir mūsų šalies plotas padidėja iki 59 731 km².
Gyventojų Skaičiaus Pokyčiai
Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,795 mln. žmonių. Nuo Nepriklausomybės atgavimo gyventojų skaičius sumažėjo 909 tūkst. (25 %). Gyventojų skaičius katastrofiškai mažėja dėl neigiamo gyventojų prieaugio ir emigracijos.
Sumažėjęs gyventojų skaičius Lietuvoje buvo karų ir okupacijų padarinys. Per karą vokiečių okupacinė valdžia vykdė žydų genocidą, karo pabaigoje dalis gyventojų pasitraukė į Vakarus, o okupavusi Lietuvą Sovietų Sąjunga pradėjo masines gyventojų represijas.
1991 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių, tai didžiausias užfiksuotas gyventojų skaičius mūsų šalyje. Atkūrus nepriklausomybę, šalies gyventojų skaičius pradėjo mažėti. 2021 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 795,7 tūkst. nuolatinių gyventojų. Šie metai yra išskirtiniai, nes lyginant su praėjusiais metais, t.y. 2020 m., gyventojų skaičius Lietuvoje padidėjo 1,6 tūkst.
Po 30 metų (nuo 1991 m.), kai gyventojų skaičiaus nuolatos mažėjimo, 2021 m. fiksuojamas gyventojų skaičiaus padidėjimas. Šį pokytį lėmė teigiamas tarptautinės migracijos rodiklis.
Gyventojų skaičiaus kaita atskirose šalyse labai skiriasi. Sparčiausiai gyventojų daugėja ekonomiškai silpnose šalyse, o tai kelia aibę problemų ir dar labiau didina skurdą. Ekonomiškai stipriose šalyse gyventojų skaičius didėja labai lėtai, o kai kuriose šalyse žmonių netgi mažėja. Tokios tendencijos irgi kelia problemų.