Kiek leukocitų turi būti šlapime: normos ir interpretacija

Šlapimo tyrimas - greitas, informatyvus ir pigus būdas įvertinti inkstų ir kitų organų veiklą. Bendras šlapimo tyrimas - laboratorinis tyrimo metodas, leidžiantis įvertinti inkstų, šlapimo takų, šlaplės, lyties organų ir kitų organizmo sistemų patologinius pokyčius.

Pagal statistiką, kone trečdalio žmonių šlapimo tyrimų rezultatai rodo nukrypimą nuo normos, todėl gydytojai rekomenduoja bent kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti sveikatą. Jis neskausmingas, nereikalaujantis daug laiko, o svarbiausia, rezultatai gaunami tuoj pat.

Tiriant šlapimą vertinama ne tik jo sudėtis, bet ir kvapas, spalva bei drumstumas. Šio tyrimo metu visų pirma įvertinama šlapimo spalva, kvapas ir drumstumas. Gavus bendrojo šlapimo tyrimo atsakymų lapelį, be gydytojo konsultacijos greičiausiai nieko nesuprastume, mat viskas „užkoduota“ vienos arba kelių raidžių kombinacija.

Normalus sveiko žmogaus šlapimas yra nuo šviesiai geltonos iki sodrios geltonos spalvos. Įprastinė šlapimo spalva gali pakisti dėl vartojamo maisto (pavyzdžiui, burokėliai šlapimą nudažo rausva spalva), vitaminų, suvartojamo skysčių kiekio. Vartojant daug skysčių jis būna šviesesnis, ištroškusio žmogaus - tamsesnis.

Esant kepenų funkcijos sutrikimams, į šlapimą patenka eritrocitų, ir šlapimas nusidažo rausvai. Rudai geltonas arba žalsvai rudas šlapimas pasidaro sergant gelta. Tamsiai geltonas arba oranžinis šlapimas būna karščiuojant arba vartojant per mažai skysčių.

Šlapimo analizė atskleidžia inkstų ir kitų organų veiklos sutrikimus, parodo uždegimus ir leidžia nustatyti ligas ar sveikatai pavojingus pokyčius organizme. Šlapimo tyrimai yra vieni dažniausiai atliekamų tyrimų, juos gydytojai bent kartą per metus atlikti rekomenduoja net ir savo sveikata nesiskundžiantiems pacientams. Bendrasis šlapimo tyrimas gali būti atliekamas vaikui ar bet kokio amžiaus suaugusiesiems.

Jei gydytojas paskyrė šį tyrimą, dar neverta išsigąsti - tai visiškai normali praktika, tyrimu tiesiog siekiama gauti patikimų duomenų apie paciento sveikatos būklę.

Verta žinoti, kad kai visos organizmo sistemos funkcionuoja tinkamai, šlapimas yra skaidrus, neutralaus kvapo. Pastebėjus spalvos pakitimus, drumstumą, blogą kvapą, jaučiant norą dažnai šlapintis ar skausmą šlapinimosi metu, rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju.

Sveiko žmogaus šlapimo norma per parą siekia 1,5-2 litrus, normalu šlapintis vidutiniškai kas tris valandas. Pastebėjus tam tikrų nukrypimų, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju - tiek dažnas, tiek ir retas, nereguliarus šlapinimasis gali būti įspėjimas apie tam tikrus sveikatos sutrikimus.

Savo sveikata reikėtų susirūpinti ir tuomet, jei pastebite, kad kartu su šlapimu išsiskiria gleivės ar kraujas. Tai išties verčia sunerimti, tačiau nereikėtų jaudintis anksčiau laiko. Kraujas šlapime gali rodyti vidinį kraujavimą, kuris vyksta dėl polipų, navikų, sergant akmenlige, tuberkulioze ar inkstų uždegimu ir kitomis ligomis, tačiau pavienių eritrocitų taip pat gali atsirasti ir dėl patirto didelio fizinio krūvio. Geriausia ne spėlioti, o pasitikrinti - bendro šlapimo tyrimo rodikliai įgalina tikslią ir ankstyvą diagnostiką.

Šlapimo spalva priklauso nuo daugybės veiksnių ir ne visada rodo negalavimus. Spalvą lemia mitybos įpročiai ir vartojami produktai, pavyzdžiui, šlapimo spalva gali laikinai pasikeisti suvalgius daugiau morkų ar burokėlių.

Jei toks pokytis yra laikinas, neverta nerimauti. Juolab, kad sveiko žmogaus šlapimo spalva gali varijuoti nuo šviesiai gelsvo iki sodraus geltono atspalvio.

Taip pat būtina žinoti, kad vartojant pernelyg mažai skysčių, šlapimas bus tamsesnis, gali įgauti ryškų oranžinį atspalvį.

Taip pat šlapimo spalvą gali lemti ir vartojami vitaminai, maisto papildai ar vaistai, pavyzdžiui, aspirinas nudažo šlapimą rausva spalva. Daugiau dėmesio stebėjimui reikėtų skirti pastebėjus žalsvai rudą šlapimo atspalvį - jį gali lemti tam tikri pigmentai, kurie šlapime atsiranda dėl tulžies veiklos pokyčių.

Raudoną atspalvį šlapimas įgauna, jei patenka šviežio kraujo, rudą - jei patenka seno kraujo. Kraujas šlapime gali atsirasti dėl labai įvairių priežasčių ir tik šlapimo tyrimai gali padėti nustatyti tikslią priežastį.

Šlapimo tyrimai yra labai paprasti, tačiau būtina žinoti keletą svarbių taisyklių. Pacientai mėginius šiems tyrimams pristato savarankiškai ir tai gali lemti rezultatų tikslumą, tad svarbus tinkamas pasiruošimas.

Būtina laikytis kelių esminių taisyklių:

• tyrimams geriausiai tinka rytinis šlapimas;
• mėginiui reikalingas sterilus buteliukas ar indelis - jį galima įsigyti kiekvienoje vaistinėje;
• prieš šlapinantis rekomenduojama apsiplauti lytinius organus, nenaudoti jokių higienos priemonių;
• tyrimui reikalingas ne mažesnis nei 30 ml šlapimo kiekis;
• šlapimą tyrimui į laboratoriją reikėtų pristatyti per valandą (jei pridavimas numatytas vėliau, galima porą valandų palaikyti mėginį šaldytuve).

Šlapimo pasėlis negali būti užterštas, tad rinkdami mėginį nelieskite indelio kraštų. Jei mėginys bus užterštas, tyrimo rezultatai gali būti blogi ir nesuteiks reikalingos informacijos, tyrimą reikės kartoti. Sergant mėnesinėmis šlapimo tyrimai gali būti netikslūs, jei įmanoma, reikėtų palaukti mėnesinių pabaigos ir tada atikti tyrimą. Jei turite daugiau klausimų, kaip atlikti šį tyrimą, pasikonsultuokite su mūsų klinikos specialistais.

Šlapimo tyrimai yra labai informatyvūs, o paprastas atlikimas ir nedidelė trukmė užtikrina patogumą tiek gydytojui, tiek pacientui. Vis dėlto gavus atsakymą iš laboratorijos, reikalingas profesionalus vertinimas - raidžių kombinacijos ir skaičiai yra suprantami tik gydytojui. Trumpai aptarkime, ką reiškia tyrimo atsakymai ir ką iš jų galima sužinoti. Štai pagrindiniai rodikliai:

• SG - specifinis tankis. Jis parodo, kaip funkcionuoja inkstai. Šis rodiklis siekia 1,010-1,025, o jo svyravimas priklauso nuo suvartojamų skysčių kiekio. Tankis padidėti gali vartojant mažai skysčių, taip pat dėl viduriavimo ar vėmimo, o pernelyg mažas rodiklis įspėja apie inkstų funkcijos sutrikimą.
• PH - rūgščių ir šarmų pusiausvyra. Šis rodiklis siekia 5-7 ir gali padidėti dėl lėtinio inkstų nepakankamumo, bakterinės infekcijos, diabeto ar kt.
• LEU - leukocitai, jų kiekis turi siekti iki 10/μl. Didesnis jų kiekis šlapime rodo viršutinių ar apatinių šlapimo takų infekciją, taip pat gali įspėti apie navikus, akmenligę, grybelines infekcijas ir kt.
• NIT - nitritai, jų šlapime būti neturėtų. Tai bakterijos, kurios sveikame organizme nėra randamos.
• PRO - baltymų kiekis. Šis rodiklis siekia 0-0,3 g/l ir padidėja sergant inkstų ligomis, podagra, taip pat karščiuojant arba dėl didelio emocinio ar fizinio krūvio, baltymas šlapime ilgiau išlieka ir nėštumo metu.
• GLU - gliukozės koncentracijos rodiklis. Šlapime gliukozės nerandama, todėl šis rodiklis rodo cukrinį diabetą, inkstų ligas, gliukozės netoleravimą ir kt.
• KET - ketonai, kurie šlapime atsiranda dėl riebalų skilimo organizme. Jų atsiranda karščiuojant, valgant daug riebalų, badaujant ar esant gausiam vėmimui, taip pat dėl kai kurių įgimtų ligų.
• BIL - bilirubino kiekis. Tai hemoglobino skilimo produktas, kurio šlapime atsiranda sutrikus kepenų veiklai. Šis rodiklis gali rodyti geltą, virusinį hepatitą, įvairius kepenų pažeidimus ir kt.
• URB - uribilinogenas. Šis rodiklis siekia iki 3,4 μmol/l ir padidėja dėl dažno alkoholio vartojimo, sergant įvairiomis kepenų ligomis, esant venų trombozei ir kt.
• ERY - eritrocitai, kurių norma neturėtų viršyti 5/μl. Jų kiekis šlapime gali padidėti dėl inkstų, prostatos ar šlapimo pūslės ligų, taip pat dėl kai kurių vaistų vartojimo, nudegimų ir kt.

Svarbu paminėti, kad šlapimo tyrimo rezultatus pateiks laboratorija, o juos įvertins gydytojas. Jis atsižvelgs į rodiklių visumą, nes atskirų rodiklių nuokrypiai nebūtinai gali reikšti sveikatos sutrikimus ar ligas. Šlapimo tyrimai yra atliekami greitai ir suteikia patikimus rezultatus, jų kaina yra nedidelė, todėl pacientams visada rekomenduojame pasitikrinti.

Leukocitai šlapime: ką tai reiškia?

Bendras šlapimo tyrimas yra viena dažniausiai atliekamų diagnostinių procedūrų, kurią gydytojai skiria tiek profilaktinių patikrinimų metu, tiek įtariant įvairius sveikatos sutrikimus. Nors šis tyrimas atrodo paprastas, jis suteikia itin daug informacijos apie bendrą organizmo būklę, inkstų veiklą ir medžiagų apykaitą. Vienas svarbiausių rodiklių, į kurį visada atkreipiamas dėmesys analizuojant rezultatus, yra leukocitai.

Leukocitai, arba baltieji kraujo kūneliai, yra pagrindinė žmogaus imuninės sistemos dalis. Jų pagrindinė užduotis - kovoti su infekcijomis, virusais, bakterijomis ir kitais svetimkūniais, kurie patenka į organizmą.

Sveiko žmogaus šlapime leukocitų kiekis turėtų būti minimalus. Inkstai filtruoja kraują ir pašalina atliekas, tačiau kraujo ląstelės, įskaitant leukocitus, paprastai lieka kraujotakoje. Jei leukocitų kiekis šlapime žymiai padidėja, tai dažniausiai rodo, kad šlapimo takų sistemoje (inkstuose, šlapimtakiuose, šlapimo pūslėje ar šlaplėje) vyksta kova su infekcija arba audinių pažeidimu.

Leukocitų normos šlapime

Vertinant šlapimo tyrimo rezultatus, svarbu žinoti, kad „norma” nėra absoliutus nulis. Nedidelis leukocitų kiekis gali patekti į šlapimą natūraliai. Laboratorijos rezultatus dažniausiai pateikia nurodydamos ląstelių skaičių „regėjimo lauke” (matomą pro mikroskopą). Jeigu tyrimų lapelyje matote užrašą „pavieniai” arba skaičių, patenkantį į minėtus rėžius, dažniausiai nerimauti neverta.LEU - tai leukocitai, kurių kiekis sveiko žmogaus šlapime turėtų būti iki 10/μl.

Štai leukocitų normos skirtingoms amžiaus grupėms:

Padidėjęs leukocitų kiekis šlapime (leukociturija)

Padidėjęs leukocitų kiekis (leukociturija) dažniausiai asocijuojamas su šlapimo takų infekcijomis (ŠTI), tačiau tai nėra vienintelė priežastis. Tai pati dažniausia priežastis.

• Bakterijos (dažniausiai E. coli) patenka į šlaplę ir kyla aukštyn.
• Cistitas: šlapimo pūslės uždegimas. Tai dažniausia moterų problema.
• Pielonefritas: inkstų uždegimas. Tai rimta būklė, kai infekcija pasiekia inkstus.
• Judėdami šlapimo takais, inkstų akmenys gali mechaniškai pažeisti gleivinę ir sukelti uždegiminę reakciją, net jei bakterinės infekcijos nėra.
• Kartais tyrimai rodo daug leukocitų, bet bakterijų nerandama (šlapimo pasėlis neigiamas). Tai gali būti besimptomė bakteriurija arba „sterili piurija”. Būtina kreiptis į gydytoją pakartotiniam tyrimui ir šlapimo pasėliui.

Pats leukocitų padidėjimas yra tik laboratorinis rodiklis, tačiau jis retai būna „nebylus”. Dažniausiai pacientai jaučia tam tikrus simptomus, kurie priklauso nuo pagrindinės ligos. Šlapimo pokyčiai: šlapimas tampa drumstas, tamsesnis, gali įgauti nemalonų, aštrų kvapą.

Ne visada padidėjęs leukocitų skaičius reiškia ligą. Labai dažnai „blogas” tyrimas yra tiesiog netinkamo mėginio surinkimo pasekmė. Tai ypač aktualu moterims. Tyrimui naudojamas tik vidurinis šlapimas.

Nėštumo metu moters organizme vyksta didžiuliai pokyčiai. Dėl hormonų poveikio sumažėja šlapimtakių tonusas, o auganti gimda spaudžia šlapimo pūslę, todėl sutrinka normalus šlapimo nutekėjimas. Tai sukuria palankią terpę bakterijoms.

Vaikams leukociturija dažnai gali būti vienintelis šlapimo takų infekcijos požymis, ypač kūdikiams, kurie negali pasiskųsti skausmu.

Tiesiogiai maistas (pavyzdžiui, burokėliai ar uogos) gali pakeisti šlapimo spalvą, tačiau leukocitų skaičiaus jie nepadidina.

Jei tai lengvas cistitas, kartais užtenka fitoterapijos ir skysčių, tačiau sprendimą turi priimti gydytojas.

Sveika šlapimo sistema reikalauja nuolatinio dėmesio, net jei šiuo metu neturite jokių nusiskundimų. Geriausias būdas išvengti leukocitų kiekio padidėjimo ir su tuo susijusių ligų yra pakankamas skysčių vartojimas. Vanduo yra natūralus „ploviklis”, kuris padeda išplauti bakterijas iš šlapimo takų, neleisdamas joms prisitvirtinti prie sienelių ir sukelti uždegimo.

Taip pat labai svarbu nelaikyti šlapimo. Ilgas delsimas šlapintis leidžia bakterijoms daugintis šlapimo pūslėje. Moterims itin svarbi taisyklinga higiena (šluostytis iš priekio atgal) ir pasišlapinimas po lytinių santykių - tai paprasta, bet viena efektyviausių priemonių cistito profilaktikai. Spanguolių preparatai arba natūralios sultys taip pat gali būti naudingi, nes jose esančios medžiagos trukdo bakterijoms prikibti prie gleivinės.

Šlapimo tyrimas yra greitas ir paprastas, tačiau gali suteikti daug svarbios informacijos apie paciento sveikatą. Būtent dėl to šis laboratorinis tyrimas yra vienas pirmųjų, kurį gydytojai rekomenduoja atlikti tikrinant sveikatą.

Leukocitų skaičiaus pokyčiai kraujyje

Visų penkių leukocitų klasių vienodas padidėjimas vadinamas subalansuota leukocitoze, o sumažėjimas - subalansuota leukocitopenija. Subalansuotos leukocitozės praktiškai nebūna. Paprastai padidėja tik viena (kartais dvi) leukocitų klasės.

Todėl padidėjus ar sumažėjus leukocitų skaičiui svarbu įvertinti, kurios leukocitų klasės sąskaita įvyko padidėjimas ar sumažėjimas. Leukocitų skaičiaus padidėjimas dažniausiai būna bakterinių (vyrauja neutrofilai) ar virusinių infekcijų (vyrauja limfocitai) padarinys.

Neutrofilinė leukocitozė pasireiškia, kai yra audinių nekrozės požymiai (chirurginė trauma, miokardo infarktas, stambiųjų kraujagyslių trombozė ir t.t.), esant jungiamojo audinio ligai. Kartais leukocitų gamybą stimuliuoja navikinis procesas, nes mutavusios vėžinės ląstelės gali pradėti gaminti hemopoezės faktorius.

Pačios dažniausios paraneoplastinės leukocitozės būna vyraujant neutrofilams ar monocitams. Eozinofilinė leukocitozė dažniausiai pasitaiko esant alergijoms, helmintinei infekcijai, kai kurioms odos ligoms. Idiopatinė leukocitozė - ypač retas reiškinys. Leukocitozė visada turi priežastį.

Kartais gali būti tik menama leukocitozė. Ją nustato analizatorius dėl normoblastų skaičiaus padidėjimo. Tokiais atvejais yra taisyklės, numatančios bendro leukocitų skaičiaus korekciją.

Leukocitozė, pasireiškianti dėl ūmios leukemijos, gali būti su papildomais patologiniais elementais periferijoje (blastais, promielocitais, normoblastais ir t.t.). Leukocitų skaičiaus sumažėjimas, leukocitopenija, dažniausiai būna neutrofilų sąskaita.

Leukopenija gali būti vienas svarbesnių laboratorinių požymių, kurie pasireiškia sunkių patologinių būklių pradžioje.

Štai keletas leukopenijos priežasčių:

1. Virusinio proceso sukelta leukopenija atsiranda dėl viršutinių kvėpavimo takų uždegimo. Ji paprastai yra nedidelė (2-3×109/l), gali būti iki 10% aktyvuotų virusinių limfocitų (infekcinės mononukleozės metu jų būna daugiau). Tokia leukopenija pranyksta per 1-2 mėnesius. Jeigu leukopenija, atsirandanti viršutinių kvėpavimo takų uždegimo fone nustatoma vaikui, neryškiai palpuojasi blužnis ir kepenys, tokį ligonį reikia pakartotinai tirti keletą kartų. Toliau mažėjant leukocitų arba trombocitų skaičiui (net ir praėjus viršutinių kvėpavimo takų katarui) gali būti svarbu atlikti kaulų čiulpų punkciją;
2. Leukopeniją gali sukelti tirotoksikozė (papildomi tyrimai TSH, FT4, anti-TPO);
3. Jos priežastimi gali būti geležies deficitinė anemija (MCV, MCH, RDW, geležis, TIBC, feritinas);
4. Lėtinis uždegiminis, septinis procesas (lėtinės ligos anemija, karščiavimai, kurie tik laikinai buvo sanuoti antibiotikais, angina, proteinurija, kepenų kolikos ir t.t.);
5. Hemolizinė anemija (netiesioginis bilirubinas, haptoglobinas, LDH, hemosiderinas šlapime, ERY šlapime);
6. Megaloblastinė ar aplazinė anemija (kartu su leukopenija gali būti nustatoma trombocitopenija, padidėję MCV, MCH, RDW, sumažėjusi vitamino B12, folio rūgšties koncentracija ir t.t.). Šiuo atveju būtinas kaulų čiulpų tyrimas;
7. 2-3 metų vaikams leukopeniją gali sukelti pūliniai, infekciniai procesai, rachitas;
8. Staiga atsiradus leukopenijai be akivaizdžių priežasčių kartu su plaukų iškritimu, rytinėmis poliartralgijomis, ryškiu ENG, ANA tirų padidėjimu, - reikėtų įvertinti vilkligės galimybę;
9. Leukopenija be aiškių priežasčių, jei nėra somatinių funkcijų pažeidimo, gali būti aplazijos arba leukemijos priežastimi; tokiu atveju būtinas kaulų čiulpų tyrimas;
10. Alkoholizmas. Ši priežastis dažniausiai pasireiškia kartu su trombocitopenija, karbohidratdeficitinio transferino (CDT) koncentracijos padidėjimu, kepenų fermentų pakitimais (ypač GGT), MCV padidėjimu, PT pailgėjimu ir kitais labo- ratoriniais bei klinikiniais požymiais;
11. Trankviliantų vartojimas. Kartais patvirtinti trankviliantų ir kitų sedatyvinių preparatų vartojimo įtaką leukocitų skaičiui galima tik tada, kai nutraukus medikamentų vartojimą leukopenija praeina;
12. Įgimta leukopenija arba leukopenia innocens. Ji nustatoma atsitiktinai, nebūna jokių nusiskundimų. Šios leukopenijos atveju būna 3-4×109/l leukocitų, procentinėje leukogramoje vyrauja limfocitai. Kaulų čiulpuose - normalus vaizdas. Tokiu atveju vis tiek kraują reikėtų tirti 2 kartus per metus. Esant leukopenia innocens kraujo vaizdas nesikeičia per 3-4 metus. Tačiau taip (leukopenija be jokių aiškių klinikinių ligos požymių) gali prasidėti ir kitos ligos: leukemija, mielofibrozė, lėtinis hepatitas.

tags: #kiek #leukocitu #turi #buti #slapime