Kernavė - vienas valstybingumo simbolių ir pagoniškos Lietuvos sostinė. Istoriniuose šaltiniuose ji pirmą kartą paminėta 1279 m. eiliuotoje Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose, kur aprašytas nesėkmingas kalavijuočių žygis į Lietuvą, Kernavę, kunigaikščio Traidenio žemę. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Jo plotas siekia 194 ha. Kernavės archeologinė vietovė - unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Daugiau nei prieš 3 dešimtmečius pradėti šios archeologinės vietovės tyrinėjimai padėjo parašyti ne vieną naują Lietuvos priešistorės puslapį.
Viduramžiai buvo išskirtinis laikotarpis Kernavei. Tai buvo ir klestėjimo, ir žlugimo metas, palikęs neįkainojamas vertybes: penkių piliakalnių fortifikacinę sistemą, kapinyną su įstabaus grožio įkapėmis, sudegintų kunigaikščio pilių ir sunykusio amatininkų bei pirklių miesto liekanas. Čia, po sąnašų sluoksniu, paslėptas paskutinės Europoje pagoniškos valstybės kultūrinis palikimas. Istorikai ir archeologai Kernavę vadina Lietuvos Troja. „Per 35 archeologų darbų metus ištirta vos 2 proc. teritorijos, tačiau vien iš jos turime 25 tūkst. radinių“, - pasakoja specialistai.
Greitai Kernavę garsins ne vien įstabus piliakalnių peizažas, bet ir galimybė savo akimis pamatyti bei pačiupinėti, kokiuose pastatuose ir kaip XIII-XIV a. Pajautos slėnyje gyveno tuomečiai lietuviai. Projektas "Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas" vykdomas pasitelkus ES fondų paramą. Jau trečius metus įgyvendinamam projektui „Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas“ skirta 3,8 mln. eurų.
Viena šio projekto dalių - trijų sodybų atkūrimas, iš viso kyla 10 pastatų. Pernai prasidėję darbai baigėsi 2015-aisiais. Piliakalnių pašonėje šiuo metu verda statybos darbai.
Atkurtoji Kernavė: kaip gyveno viduramžių žmogus?
Šiandieniams statybininkams ir architektams teko perprasti protėvių meistrystę. Naujus rąstinukus stengiamasi statyti taip, kaip tai darė ano meto dailidės. Kadangi archeologijos radiniai parodo tik fragmentus, teko pasitelkti ir kaimyninių šalių turimas žinias. "Šiuos statybos darbus atlieka Kauno bendrovė "Virmalda".
Pasak S.Vadišio, tuo metu stiklas jau atkeliaudavo į Kernavę, bet tai buvo prabangos dalykas, naudojamas tik papuošalų gamyboje. Nedidelę lango angą dengė išdžiovinta kiaulės pūslė, taigi, šiek tiek šviesos į patalpą patekdavo. Mat tuomet namai neturėjo kaminų. Šiuolaikinis žmogus tokiame būste tikriausiai neužsibūtų, nes visų pirma pasigestų civilizacijos patogumų - elektros, vandens, kanalizacijos, didelių langų, erdvių patalpų ir, ko gero, gryno oro. Toje pačioje namo patalpoje buvo daroma viskas: gaminamas maistas, valgoma, miegama.
Pagal archeologinius radinius atkurti baldai - gana primityvūs, aptašyti tiesiog kirviu. Panašiais jungimo mazgais pagaminti baldai - stalai, suolai, Lietuvos kaimuose išliko kone iki pat XIX a. Medienos jungimo mazgai buvo gana primityvūs, be jokių vinių.
Direkcijos vadovo teigimu, daugelis statybos darbų viduramžiais buvo atliekami kirviais, kaltais ir kitais iki šių dienų neišlikusiais įrankiais, kuriais, pavyzdžiui, skaptuodavo. "Amatininkystės lygis buvo gana aukštas", - įvertino S.Vadišis. Klestinčio viduramžių miesto pastatai buvo mediniai, vieno aukšto, su šlaitiniais stogais. Kadangi pastatai stovėjo drėgnoje vietoje, jų grindys pakeltos. Medinukai neturėjo pamatų, kartais rąstai sunerti ant stambių akmenų. Kiekviena sodyba buvo atsitvėrusi tvora - tiek nuo gatvės, tiek nuo kaimyno.
Įdomu tai, kad viduramžiais Kernavės stogai daugiausia buvo dengiami lentomis, nors kai kur Lietuvoje tam buvo naudojamos nendrės, šiaudai. Anuomet metalinių vinių ar kitų detalių statybai nenaudojo, medis su medžiu buvo jungiamas medžiu - pleištais, kaiščiais. Pastatuose dominavo eglės rąstai, bet būdavo ir pušinių namų. Ar visuose namuose būdavo lubos - neaišku. Kai kur ant rąstinių sijų buvo dedamos lentos ir tarnavo tartum lentynos.
Rąstines sodybas dengia mediniai stogai, kurie kadaise apaugdavo samanomis. Durys tokios žemos, kad norėdamas įžengti į vidų turi susilenkti pusiau. Sodybose jau šiandien galima apžiūrėti krosnis, akmenų krūvą pirtelės priestate. Darbo dienoms skansene turėtų veikti nuolatinė ekspozicija, o savaitgaliais istorija atgims.
„Atkūrėme tiek, kiek žinome apie buvusį apatinį miestą, kiek jo yra ištirta, todėl čia viskas autentiška ir tikra. Atkūrė tai, ką 100 proc. galime atkurti“, - teigia projekto autoriai. Taip pat, apžvalgos aikštelėse dar išdygs informaciniai stendai, bus pastatyta naujų suoliukų.
Tiesa, moderniame Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir iki šiol buvo galima aplankyti ekspoziciją, kurioje parodomas tuomečio miestiečio gyvenamojo namo interjeras. Vis dėlto į muziejinę ekspoziciją galima nebent žiūrėti, o norėtųsi ir prigulti ant šiaudais paminkštinto gulto, parymoti prie lenta užstumiamo langelio, pamatyti, kaip tuometis žmogus skaptavo puodą, siuvo batus ar kaldino papuošalą.
XIX a. pab. Stokholme įkurtas etnografinis kraštotyros muziejus po atviru dangumi "Skansen" bene pirmasis pasaulyje pristatė lankytojams senovinę gyvenseną. Pirmas lietuviškas skansenas - dirbtinai formuojamas materialiosios etnokultūros muziejus - įkurtas 1966 m. Rumšiškėse ir pavadintas Lietuvos liaudies buities muziejumi. Čia eksponuojami XVIII a. pab. - XX a. pirmos pusės Lietuvos regionų patatai ir gyvensena.
Kernavės istorija ir reikšmė
Tai, kad Kernavė padovanojo gausų archeologinį palikimą, lėmė ir politinė situacija, ir gamtos sąlygos. Pamatę, kad neatsilaikys nuo kryžiuočių, XIV a. pab. gyventojai paliko Kernavę. "Kernavė liko pamiršta. Iš vienos pusės, tai labai gerai, nes viskas užsikonservavo, drėgnoje vietoje miesto palikimas labai gerai išsilaikė.
Radiniai rodo, kad anuomet kernaviškiai augino gyvulius, vertėsi žemdirbyste, tačiau pagrindinė veikla buvo amatai. Amatininkai aprūpindavo kunigaikštį, bet to, jie prekiavo su tiek su Rytais, tiek su Europa. „Tai buvo pirmoji Lietuvos sostinė, didesnis medinis miestas nei anuomet Vilnius.
„Juos kapodavo, sverdavo ir sakydavo, kad tai - sidabras, bet ištyrėme, kad sidabro buvo vos 50-60 proc., o likusioje dalyje primaišyta švino ar alavo. O štai visiškas falsifikatas - pasidabruota bronza.
„Kernavėje nebuvo vaidilučių ar krivių krivaičio. Čia jau buvo miestas, kuris dirbo rinkai, kalbėjo įvairiakalbiai. Gyventojai dar buvo pagonys, bet transformacija iš pagonybės į krikščionybę labai akivaizdi: ornamentikoje dominuoja svastikos, laidojimo tradicijos - dar pagoniškos, bet žmonių palaikai laidojami jau su kryželiu“, - atkreipė dėmesį S.Vadišis. Manoma, kad slėnyje gyveno 1,5-2 tūkst. žmonių. Prieš 700-800 metų Kernavėje plytėjo medinių namelių miestas, o ant piliakalnių stūksojo medinės pilys.
Bet taip galima spręsti iš gyvenvietės kapinyne rastų moterų palaikų. Vyrų kapų Kernavėje nerasta. Istorikai taip ir neturi atsakymo, ar vyrai ir moterys buvo laidojamos atskirai.
„Gyventojai medį skeldavo ir kirviu apdirbdavo. Tai atkurti sudėtinga, nes mūsų pušis neskyla arba skyla kreivai, todėl labai daug medienos išeigos“, - paaiškino S.Vadišis.
Planuojama, kad įgyvendinus projektą nuo 2016 metų įėjimas į Kernavės kultūrinį rezervatą bus apmokestintas ekologiniu mokesčiu. Ekologinis mokestis bus įvedamas tik sezono metu, taigi, galios kelis mėnesius.
Turistų skaičius Kernavėje kasmet auga, nors srautai neprilygsta Trakams. Tačiau žmonių anšlago Kernavės kultūrinio rezervato direkcija ir nepageidauja, nes tai galėtų kenti teritorijos saugumui. Ir vis dėlto pernai Kernavėje lankėsi turistų iš 35 pasaulio šalių. Pastaraisiais metais ypač padaugėjo japonų. Skaičiuojant su Gyvosios archeologijos dienomis, 2013 metais iš viso Kernavėje sulaukta apie 50 tūkst. Kone dvigubai išaugo ir Kernavės archeologinės vietovės muziejaus lankytojų skaičius.
Lankytojų statistika
| Metai | Lankytojų skaičius (apytikslis) |
|---|---|
| 2013 (su Gyvosios archeologijos dienomis) | 50,000 |
Viduramžius menantys pastatai šiandien statomi gerais plieniniais kirviais, o technologijos - kaip tais laikais. Tiesa, pagaminti skeltines lentas šiandien sunku, labai jau kreivai jos skyla. Finansai neleidžia sugadinti tiek daug medienos. Sunku pasakyti, kiek liaudies architektūroje proporcijos buvo jaučiamos, o kiek diktavo medžiaga, tačiau šiuose nameliuose pakankamai jauku ir malonu.
Antai šiandien rąstas ant rąsto dedamas išskaptuota dalimi į apačią - kad vanduo nesikauptų, o tais laikais priešingai - išskaptuota rąsto dalis kažkodėl atsukta į viršų. Įdomu tai, kad statyba visiškai be metalo, be vinių. Pakankamai įdomiai sutvirtinti stogai - susineria kabliai iš natūralaus medžio šakų. Buvo ir lietvamzdžiai, išskaptuoti iš rąsto. Tačiau šiems laikams nelabai daug kas pritaikoma, mūsų supratimas jau kitoks. Nors, galvojant apie ekologinę statybą, be geležies panaudojimo, galbūt kažką pritaikyti įmanoma.