Švč. Sakramento bažnyčia Kaune, anksčiau vienintelė apleista miesto bažnyčia, dabar atgimsta naujam gyvenimui. Šis nelaimingas pastatas atsidūrė Senamiesčio draugijos ir privačių verslininkų Minvydo ir Liudos Znaidauskų rankose.
Senamiestis turtingas gotikinių bažnyčių - jų turi net penkias. Švč. Sakramento bažnyčia Kaune atsirado XVII amžiaus pirmoje pusėje, Vilniaus (Didžiosios) gatvės gale. Jau 1644 metais iškilo pirmoji Domininkonų bažnyčia.
Bažnyčia buvo tituluota Šv. Dievo Kūno, Šv. Dominyko ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulais. Krauju. Todėl buvo įprasta šią bažnyčią vadinti Dievo Kūno bažnyčia.
1653 metais bažnyčia buvo baigta statyti pagal bazilikos plano, su šoninėmis koplyčiomis ir stačiakampe presbiterija. Manoma, kad bažnyčia turėjo pagrindinį ir du barokinius bokštai. Bažnyčios vidų puošė paveikslais ir skulptūromis, grindys buvo išklotos marmuro plokštėmis.
Domininkonų vienuolynas ir bažnyčia buvo baigti statyti tik 1776 metais. Išlikęs vakarinio korpuso barokinis frontonas - iš XVII amžiaus. Vienuolynas turėjo du kiemus: paradinį - pietų pusėje ir ūkinį - šiaurės.
Po Šv. Mišių karininkai ir miesto valdžia sakė kalbas. "Vivat Napoleonem Imperatorem". Vienuolyne buvo įrengta karo ligoninė bei apsigyveno prancūzų karininkai. Prancūzų kariuomenė bažnyčią sugriovė.
XIX amžiaus pirmoje pusėje Domininkonų vienuolynas ir bažnyčia atrodė taip, kaip matyti iš šiaurės pusės. Gerai matomi barokiniai frontonai, galinis - su bokšteliu, bet virš priekinio frontono bokštų nėra. Atrodo, nedidelis bokštelis buvo virš vienuolyno vakarinio korpuso.
Po sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, o bažnyčia paversta sandėliu. Vyskupas Motiejus Valančius slėpė bažnyčios turtą. Vėliau čia buvo apgyvendinti jos mokytojai.
Caro laikais bažnyčia buvo paversta cerkve su stačiatikių „svogūnėliais“. Pirmojo karo metu bažnyčia tarnavo vokiečių kariuomenės reikmėms. 1919 metais bažnyčia buvo perduota moksleivių, tik šį kartą katalikų, sielovadai.
1926 metais Švč. Sakramento bažnyčia gavo lėšų jos sutvarkymui. Buvo pastatytas neogotikinio stiliaus didysis altorius su užrašu: „GARBINKIME ŠVENČIAUSIĄJĮ SAKRAMENTĄ“.
Iki tol šioje bažnyčioje niekad vitražų nebuvo. 1935 metais buvo įstatyti vitražai „angelais“, languose - keturių evangelistų atvaizdai. 2017 metų rudenį nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojai rado išlikę keturi Švč. Sakramento bažnyčios vitražai.
Švč. Sakramento bažnyčia, žinoma kaip Studentų bažnyčia, buvo uždaryta ir nuniokota 1949 metais. 1959 metais altorių jau nebebuvo, bet dar buvo vargonai, tiesa, sugadinti. Pradžių norėta įrengti planetariumą. Antrame aukšte buvo kino salė. Vitražai buvo išmontuoti ir išvežti į M. K. Čiurlionio muziejaus saugyklą, langai uždengti.
1992 metais Domininkonų vienuolyno pastatai jau buvo grąžinti Bažnyčiai. Įėjimas į kurijos patalpos buvo iš kiemo pusės. 2000 metais bažnyčia buvo pavesta Jėzuitų ordinui. Priešais pasitinka buvusio kino teatro rūbinė ir kasos. 2018 metais Švč. Sakramento rektoriumi tapo kun. Eugenijus Stumbras.
Šiandien bažnyčios vaizdas mažai primena jos barokinę praeitį. Portalas turi prieangį su balkonu ir dorėniniais piliastrais. Piliastrai puošia ir kiemo fasado portalą. Nuo 2010 metų juose įsikūrusi Šv. Ignaco Lojolos kolegija.
Jono Jablonskio Butas
Antrame vakarinio korpuso aukšte gyveno Jonas Jablonskis. Profesoriaus langai žiūrėjo į Vilniaus gatvę, o auditorijos langai - į priekinį kiemą. Čia rinkdavosi klausytojams, paskui - Lietuvos universiteto studentams. Auditorijoje besimokantys Šv. Mišių klausydavosi bažnyčioje.
Jono Jablonskio butas buvo kuklus:
- mažas kambarėlis p. valgomasis, jie abu pereinami.
- viena didesnė Profesoriaus, kita mažesnė žema sūnaus.
- paprastas žaliu popieriu aptiestas darbo stalas.
Profesorius privežamas nuo lovos aukšta pintine atloša vežimėly. Jo darbo stalas buvo apkrautas knygomis. Sienos plikos, tik prieš darbo stalą nedidelis kun. Valančiaus portretas.
Apie 1921 m. kambario sienos buvo suskirstytos apie metrą aukštumo lentynos. Vėliau knygų visai nebūdavo, ant stalo jų taip pat sumažėjo. Pro langą, į Vilniaus gatvės pusę, matydavosi arklių traukiami vežimai, kurie dardėdavo į garlaivį.
1920-1922 metais čia taip pat gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. 1922-1939 metais (kol dirbo Švietimo ministerija) gyveno Kazimieras Būga. Dabartinės Jablonskio gatvės grindiniu slinko po pat Jablonskio buto langais. Motiejaus Miškinio prisiminimuose rašoma, kad Būga "sėdėjęs balkone savo krėsle ir verkęs palangės".
Kiti Architektūros Pavyzdžiai Lietuvoje
Lietuva turtinga įvairių architektūros pavyzdžių, nuo dvarų iki bažnyčių ir ūkinių pastatų. Štai keletas įdomesnių objektų:
- Abromiškės dvaras: Neįprasta dvaro rūmų kompozicija, kurioje savitai dera klasicizmo ir istorizmo architektūriniai principai.
- Adakavas: Dvaro sodybos pastatų kompozicijoje dominuoja centrinė dalis - rekonstruotieji rūmai.
- Alovės dvarai: Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarai, kurių pastatai išsiskyrė balta ir raudona spalvomis.
- Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejus: Išlaikęs bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą.
- Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia: Romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys, Žemaičių kraštui būdingas sakralinės architektūros paminklas.
- Žagarės dvaro sodybos koplyčia: Architektūrai pasirinktas atgimęs Tiudorų stilius.
- Mikytų palivarko sodybos ledainė: Artimesnis atskiro nuo pastato rūsio konstrukcijai.
- Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia: Vienas žymiausių Prūsijos karaliaus dvaro architekto F. A. Stüler kūrinių, atspindintis Lombardijos regiono romaninių bazilikų tradiciją.
Šie objektai atspindi Lietuvos architektūros įvairovę ir istoriją, nuo dvarų klestėjimo laikų iki sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos.
Dvarų nykimo procesas susiklostė istoriškai ir jau nebesustabdomas. Rezultatas - iš XX a. pradžioje Lietuvos teritorijoje buvusių maždaug 3500 dvarų sodybų liko apie 600.
Lietuva nėra finansiškai pajėgi išsaugoti visų į kultūros vetybių sąrašus įrašytų objektų. Vis dėlto valstybė privalėtų skirti lėšų bent reikšmingiausiems paveldo objektams išsaugoti. Kitais turėtų pasirūpinti privatūs asmenys, dabartiniai dvarų pastatų savininkai.
Dvarams vis daugiau dėmesio skiria visuomenė. Pastaraisiais metais dvarai tapo populiariais pažintinio turizmo objektais. Prie dvarų praeities, jų dvasingumo populiarinimo daug prisidėjo M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo koncertai dvaruose.
Kai susidurdavome su skirtinga informacija, pirmenybę teikdavome Kultūros paveldo centro dosjė užfiksuotai informacijai.
Mezoninai Skuode
Vienas gražiausių pastatų senąjame Skuode buvo raudonų plytų dviaukštis namas su gyvenimui įrengtais mezoninais, iki Antrojo pasaulinio karo stovėjęs Vytauto g. 3 daugiabučio vietoje. Tas dviaukštis Skuodo gražuolis stogo dalyje turėjo du mezoninus: šiaurinį ir pietinį. Tai žemalubiai pusaukščiai. Juose tarpukariu paprastai gyvendavo tarnai.
Anot architekto, Lietuvos architektų rūmų tarybos nario Audrio Karaliaus: "Puošniausias namo architektūrinis elementas, bet kukliausi apartamentai. Didmiesčiuose mezoninus nuomodavosi menininkai."
Šiame pastate dar veikė ir Skuodo vartotojų bendrovė, susibūrusi 1930m.. Savo esme ji buvo tiesiog kooperatyvas, kurių idėja kilo dar 19a. ir jos Lietuvoje atsirado to amžiaus pabaigoje.
“Mūsų namuose denatūra buvo naudojama pakaitinti žibalo purškimo galvutei, prieš užkuriat primusą. O mama jame užmerkusi laikė „adatas“ ir „špricus“, kuriuos ji naudodavo, daktaro prirašytus vaistus, savo pacientams „po oda“ leisti. Tuo metu niekas net nesvajojo apie tik vieną kartą naudojamą adatą ir „ špricą“.
Mes gyvenome antrame aukšte virš banko. Iš gatvės įėjimą dalinomės su juo. Mūsų butas susidėjo iš trijų kambarių ir virtuvės. Kambarys kuris buvo trečio aukšto pietiniame gale, irgi priklausė mūsų šeimai. Iš valgomojo kambario durys vedė į miegamą kuris buvo arčiau kiemo. Kitos durys, šiaurinėje valgomo kambario sienoje atsidarydavo į virtuvę - į pačią svarbiausią buto dalį.
Kiemas buvo didelis, grįstas netašytais akmenimis taip kaip ir Skuodo gatvės. Iš vis, po turgų, dar dažniau po jomarkų, policija turėdavo “svečių” daboklėje, kuriems reikėdavo nakvynės.
Lieka tik apgailestauti, kad Antrojo pasaulinio karo liepsnos prarijo šį mūrinuką.
| Objektas | Stilius | Ypatybės |
|---|---|---|
| Abromiškės dvaras | Klasicizmas ir istorizmas | Neįprasta kompozicija, derinanti du epochų stilius |
| Adakavas | Istorizmas | Rekonstruoti rūmai, tradicinės architektūros bruožai |
| Raudonosios Alovės dvaras | - | Raudonos spalvos pastatai, svirnas su raudonų plytų detalėmis |
| Priekulės muziejus | Rytprūsių mūrinė architektūra | Autentiška architektūra, sodybos struktūra išlaikyta |
| Mosėdžio koplyčia | Romantinis klasicizmas | Akmenų mūras su balto tinko elementais |
| Žagarės dvaras | Tiudorų stilius | Atvirų plytų mūro sienos, fachverko imitacijos dekoras |
| Rietavo bažnyčia | Neoromaninis stilius | Lombardijos romaninių bazilikų tradicija |
Švč. Sakramento bažnyčia Kaune
Bistrampolio dvaras
Švėkšnos dvaras
tags: #keisciausias #ovalus #butas