Kazio Varnelio Namai-Muziejus Vilniuje: Adresas, Istorija ir Unikalūs Eksponatai

Ar žinojote, jog pačiame Vilniaus centre, vienuose seniausių Rotušės aikštėje išlikusių mūrinių pastatų - Mažosios gildijos ir Masalskio namuose - dabar yra įsikūrę dailininko Kazio Varnelio namai - muziejus? Čia galima susipažinti ne tik su kryžminiais ir cilindriniais skliautais dekoruotomis patalpomis, bet ir daugybe kitų itin vertingų ir autentiškų senosios architektūros detalių.

Vilniaus Rotušės aikštė - Kazio Varnelio namų-muziejaus vieta. Šaltinis: Vikipedija

Istorija ir Architektūra

Didžioji g. 26. Tai vienas seniausių aplink Rotušę stovinčių pastatų, statytas XV-XVI a. Jame išliko gotikinių sienų ir frontonų liekanos, rūsio ir kitų aukštų patalpas dengiantys skliautai, XVIII a. sienų tapybos fragmentai.

XVI a. namas priklausė vienam turtingiausių Vilniaus pirklių Lukai Mamoničiui, erdvias jo patalpas su rūsiais ir sandėliu nuomojosi kiti pirkliai. XVII a. pr. namą nusipirko Vilniaus miesto pirklių brolija, nuo to laiko jis vadinamas Mažąja gildija. Rūsiuose veikė smuklės, pirmame aukšte - parduotuvės, antrasis aukštas buvo gyvenamas.

Vėliau namas priklausė bazilijonų vienuolynui, XIX a. - Šv. Dvasios vienuolynui, tačiau prekybinė jo paskirtis išliko. Per Antrąjį pasaulinį karą apgriautas pastatas pokario metais atstatytas, įrengti butai. Po kapitalinės pastato rekonstrukcijos jame ir gretimame name (Didžioji g. 24) 1993 m. įsikūrė Kazio Varnelio namuose-muziejuje.

Muziejus užima dvi istorines valdas: Mažosios gildijos ir Masalskių arba Pirklio namus. Šimtmečius, gal net nuo XIV a. pabaigos, čia buvo vienas svarbiausių miesto prekybos centrų - veikė krautuvės, sandėliai, smuklės, gyveno vietiniai ir atvykstantys pirkliai, didikai. Čia eita užsidirbti, ieškoti reikiamos prekės, įkalti alaus ar degtinės, sugraužti kokią sūdytą žuvį ar ką rimčiau pavalgyti, atšvęsti vykusį sandorį ar apgailėti praradimus. Patalpų savininkai, darbininkai ir lankytojai nuolat keitėsi, kaip ir jų mados, kalbos, pinigai.

Didžioji g. 24. Namą siauru fasadu įsiterpusį į gatvės užstatymą sudaro du prie gatvės ir kieme esantys korpusai. XVI a. šioje vietoje stovėjo mūrinis namas, liko sienų ir frontonų fragmentai. Nuo XVII a. pr. judrioje miesto vietoje, kur buvo palankios sąlygos prekybai vystyti, stovintį namą daugiausia valdė pirkliai. Viršutiniai jo aukštai buvo gyvenami, apačioje veikė parduotuvės. XVIII a. vid. sudegė, atstatant išplėstas. Iš aplinkinių namų pastatas išsiskiria barokui būdingu laiptuotu stogu. XX a. pr. pastatas sujungtas su gretimu Mažąja Gildija vadinamu namu (dabar - Didžioji g. 26). Sovietmečiu čia buvo butai ir prekybinės patalpos. 1984-1985 m. atlikta šio ir Mažosios Gildijos pastatų kapitalinė rekonstrukcija.

Kazio Varnelio Kūryba ir Kolekcijos

Visas šis muziejus - tai menininko ir kolekcininko Kazio Varnelio (1917-2010) kūrinys. Menininko iš savų ir svetimų meno kūrinių bei baldų sudėliotos kompozicijos atrodo klusniai sustingusios.

Kartu su Varneliais atkeliavo ir per gyvenimą sukaupti grafikos rinkiniai, senosios kartografijos kolekcija su svarbiausiais senaisiais Lietuvos žemėlapiais, Vakarų Europos tapybos kolekcija, XVIII-XIX a. Vakarų skulptūros kolekcija, keramikos rinkinys (italų majolikos kolekcija), Rytų meno kolekcija, turtingas baldų rinkinys, apimantis nuo Renesanso iki XX a. Bauhauzo mokyklos baldų, bibliofilinė knygų kolekcija, kurią sudaro apie 9000 XVII-XX a. leidinių - puošnių meno albumų, mažo tiražo rankų darbo knygų, daug retų lituanistikos knygų, paties K. K. Varnelis pats išsirinko erdves savo muziejui ir namams, pats dėliojo ir perdėliojo ekspozicijos objektus.

Nuotraukoje K. Varnelis stovi savo namuose ant gauruoto shaggy stiliaus kilimo, tarp italų dizaino minkštų baldų komplekto ir savo paveikslo ant baltos sienos. Stovi tiesiai, susikišęs rankas į languotų kelnių kišenes, švarko kišenėje - tamsi fantazija, o po kaklu - taškuotas kaklaraištis. Sakytum, ekscentriškas milijonierius arba sėkmingas menininkas, tik labai rimtas.

Kazio Varnelio Gyvenimo Kelias

Kazio Varnelio trauka menui ir kolekcionavimui sudygo anksti, dar Alsėdžiuose. Būdamas devyniolikos jis vyksta į Kauną, kur studijuoja meno mokykloje ir padeda rinkti kraštotyrinę medžiagą. Sprendžiant iš nuotraukų, jis jau tada buvo rimtas, pats rimčiausias iš draugų 1939 m. fotografijoje: kiek įsitempęs, bet su dailiu kostiumu ir šukuosena, kurios nekeis visą gyvenimą.

1941 m. baigia mokslus ir neilgai trukus paskiriamas vadovauti Bažnytinio meno muziejui, o 1943 m. išvyksta į Vieną gilinti tapybos žinių ir įgūdžių, tačiau gavęs diplomą į Lietuvą jau negrįžta - gyvena įvairiuose Vokietijos miestuose, užsidirba dažniausiai bažnyčioms skirtais kūrybiniais darbais. 1949 m. persikelia į JAV. Apsigyvena Čikagoje, kur mikliai susiranda darbą bažnytinio meno studijoje. Tuo pat metu susiranda žmoną, nusiperka trijų aukštų namą šalia parko ir būdamas penkiasdešimties uždaro pelningą verslą ir atsideda kūrybai.

Jo paveikslai turi pasisekimą, kviečiamas dalyvauti parodose, dėstyti Čikagos meno institute, kuris 1973 m. suteiks jam profesoriaus vardą.

Nėra jokio atsitiktinumo, kad studijuodamas Kauno mokykloje dėstytoją Justiną Vienožinskį jis iškeitė į tapyboje racionalesnį, į aiškesnes formas linkstantį Stasį Ušinską. K. Varnelio kūrybai visada buvo svetimas prakaitas, aistringi sielos šauksmai, ašaros ir visas kitas ekspresionizmas. Jau ankstyvuosiuose figūriniuose paveiksluose, taip pat ir bažnytinių užsakymų eskizuose, svarbi aukštyn kylančių linijų elegancija, atskiros formos grožis ir bendras ritmas.

Jei optinio meno principai nebūtų buvę suformuluoti anksčiau, K. Varneliui būtų tekę pačiam juos surasti: tos pačios aiškios formos, ritmas, žaidimas paviršiumi. Optinis menas perima ir savaip pratęsia Marcelio Duchampo idėją, kad meno kūrinys tokiu tampa tik tada, kai jį kuriant dalyvauja žiūrovas.

Šiuo atveju žiūrovo akyse linijos pradeda mirgėti, judėti, suktis, formos įsigaubia arba išsigaubia - kiekvienas šiuos paveikslus mato savaip, neretai juos jaučia visu kūnu. Tokį meną kuriantis menininkas to ir siekia, jis nejaučia poreikio ant drobės ištėkšti savo emocijų ar gilių vidinio pasaulio virpesių. Jis kuria plokštumą, kuri atgims tada, kai į ją bus žiūrima. Čia neturi virpėti ranka, neturi jaustis žmogaus alsavimo, jis tikslus, todėl - vėsokas. Rimtas, kaip ir K. Varnelis.

Gyvenimas Muziejuje

Kiekvienas, džiaugsmingai čiulbantis apie tai, kaip smagu būti meno kolekcininku, turėtų praleisti naktį ant apytikriai metro pločio lovelės nedideliame ir, regis, gana šaltame K. Varnelio kambaryje su vaizdu į gretimo namo langus. Toliau - du panašiai santūrūs sutuoktinės Gabrielės Varnelienės kambariai: spinta, lova, ant stalo - knygos lietuvių, prancūzų, anglų kalbomis, iš Amerikos atsivežtas nedidelis televizorius.

Kiek labiau ekspozicines erdves primena nebent jųdviejų svetainė žemesniame aukšte, į kurį veda statūs siauri laiptai. Čia pora kartais priimdavo savo asmeninius svečius, tad didelis tamsaus raižyto medžio stalas, didingos medinės kėdės ir sienas puošiantys meno kūriniai reprezentatyviai pasitempę. Netoliese esančioje paprastoje sovietiniais baldais apstatytoje virtuvėje šeimininkų nėra nė ženklo - maisto gaminimo jų laisvalaikio užsiėmimų sąraše nebuvo.

Rinkti ir saugoti knygas K. Varnelis pradėjo dar jaunystėje, bet tikrąjį medžioklės malonumą pajuto gyvendamas Vienoje, kur ne tik buvo įvairiausių puikių knygų, bet karo metu jas galima buvo ir įpirkti ar net mainyti į lašinius. Sunkioje kelionėje į Ameriką K. Varnelį lydėjo ir keturios dėžės leidinių - pats tas naujo gyvenimo pradžiai!

Turbūt neatsitiktinai pirmasis nuosavas namas buvo didelis - net trijų aukštų reikėjo ne tiek buičiai, kiek kolekcijai, kurią jis visada rikiavo panašiai, kaip pirmąją savo sukurtą ekspoziciją Bažnytinio meno muziejuje Kaune - objektai dėstomi ritmingai, einant atsiveria įdomūs rakursai, derinant atsižvelgiama į visumą. Trečią kartą tą patį jis pakartojo, kai išėjęs į pensiją įsigijo prabangų aristokratų namą su dideliu gražiu sodu: stiuko lipdiniai, marmuro laiptai, iš Italijos atvežtos medinės lubos.

Namas kaip privatus muziejus! Svečiai aikčioja, išeina įspūdingos nuotraukos. Maži butai ar dideli namai visada prikimšti paveikslų ar skulptūrų, kuriuos vieniems pavyksta suderinti geriau, kitiems prasčiau, bet šeimininkai juose gyvena lyg ištikimi tarnai. Visada atsargiai, visada rūpestingai. Nepastumti, nenumesti, nenuskriausti. Nuolankiai kūriniams atiduoti šviesiausias, plačiausias namų erdves. Ir gerbti, ir mylėti!

Idiliškai atrodantis gyvenimas Stokbridže truko tik 20 metų. Su amžiumi vis sunkesni ir labiau erzinantys darėsi buities rūpesčiai, niekada nesibaigiantys gyvenant tokiame name. Kaip sunku surasti patikimą vietą savo kolekcijai, gana atvirai pasakoja K. Varnelis savo memuaruose.

Panašiai pasielgė ir K. Varnelis - po 7 metų susirašinėjimų ir derybų grįžo į savo jaunystės namus, į Lietuvą.

K. Varnelis pats išsirinko erdves savo muziejui ir namams, pats dėliojo ir perdėliojo ekspozicijos objektus. Kol leido sveikata, pats kartais vesdavo ekskursijas, šiek tiek tapė, mėgino „patobulinti“ senus savo paveikslus, bet rankų virpėjimas išduodavo vis dažniau, tad galiausiai tiesiog likdavo savo nedideliame kambaryje, su knygomis ir sapnais.

Į kiekvieną muziejaus kampelį jis įpynė istoriją apie žmogaus pašaukimą ir vienatvę, neišvengiamą net gyvenant tarp meno kūrinių pačiame miesto centre.

Adresas ir Kita Informacija

Adresas: Didžioji g. 26, Vilnius

Kiti adresai Vilniuje (iš pateiktų):

• Pamėnkalnio g.
• Tauro g.
• A. Vienuolio g.
• Barboros Radvilaitės g. 7 / Šiltadaržio g.
• Arsenalo g.
• Pilies g.
• Subačiaus g.
• Naugarduko g. 10 / Aguonų g.
• Pylimo g.
• Agrastų g.
• Rinktinės g. 2 / Žvejų g.
• Jono Kairiūkščio g.
• Šilo g.
• S. Skapo g.
• Katedros a.
• Žalioji a.
• Viršuliškių g.
• Kirtimų g.
• Olandų g.
• Šv. Mykolo g.
• Lobio g.
• Vilniaus g.
• Malūnų g. Šv.
• V. Grybo g.
• S. Konarskio g.
• Totorių g. 2 / Gedimino pr.
• Geležinkelio g.
• Maironio g.
• Dominikonų g.
• Universiteto g.
• Šv. Jono g.
• Jeruzalės g.
• Bokšto g.
• Konstitucijos pr.
• Aukų g.
• Žirmūnų g.
• Saltoniškių g.
• Erfurto g.
• Valančiaus g.

Kauno arkivyskupijos muziejus: Kardinolo V. Valančiaus g.

• Tel.: +370 37 32 25 84
• Mob.
• El. p.
• Lankomas grupėmis trečiadieniais-penktadieniais 11-16 val., šeštadieniais 11-15 val.

Kauno arkivyskupijos muziejaus parodos:

• Senojo meno paroda „KAUNO ŠV.
• Senojo meno paroda „KAUNO ŠVČ.
• Bažnytinio meno paroda „REALYBĖ IŠSIPLEČIA“
• Pirmoji paroda iš ciklo „MODERNėjant: KRYŽIAUS link“
• Antroji paroda iš ciklo „MODERNėjant: MADONA“
• Kilnojamoji paroda „Nenugalėtoji Kronika“

Direktorius: dr.

Vyriausioji fondų saugotoja: dr.

Kazio Varnelio Muziejaus Ekspozicija

Trumpas aprašymas, ką galima pamatyti muziejuje:

1. Grafikos rinkiniai: Įvairūs grafikos darbai, sukaupti per menininko gyvenimą.
2. Senosios kartografijos kolekcija: Svarbiausi senieji Lietuvos žemėlapiai.
3. Vakarų Europos tapybos kolekcija: Tapybos darbai iš Vakarų Europos.
4. XVIII-XIX a. Vakarų skulptūros kolekcija: Skulptūros iš Vakarų šalių.
5. Keramikos rinkinys: Italų majolikos kolekcija.
6. Rytų meno kolekcija: Meno kūriniai iš Rytų šalių.
7. Turtingas baldų rinkinys: Baldai nuo Renesanso iki XX a. Bauhauzo mokyklos.
8. Bibliofilinė knygų kolekcija: Apie 9000 XVII-XX a. leidinių, meno albumų, retų lituanistikos knygų.

Štai lentelė, apibendrinanti Kazio Varnelio muziejuje esančias kolekcijas:

tags: #kazio #varnelio #butas