Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją, kuri glaudžiai susijusi su tautos identitetu, kultūra ir politine raida. Šiame straipsnyje apžvelgsime Katalikų Bažnyčios turtą, jo raidą ir reikšmę Lietuvos istorijoje, taip pat dabartinę situaciją.
Tikėjimo svarba ir Bažnyčios vaidmuo
Tikėjimas, kad Bažnyčia yra „šventa“, „visuotinė“ ir, kaip priduriama Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolyje, „viena“ ir „apaštališka“, neatskiriamas nuo tikėjimo į Dievą - Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Apaštalų tikėjimo simbolyje mes išpažįstame, kad tikime šventąją Bažnyčią („Credo [...] Ecclesiam“), ne į Bažnyčią, kad Dievo nesupainiotume su Jo kūriniais ir aiškiai priskirtume Dievo gerumui visas dovanas, kurias Jis yra sukaupęs savo Bažnyčioje.
Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“. Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).
Bažnyčios vienybė ir įvairovė
Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes.“ Mistinio Kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi.“ Pagaliau mistinio Kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27-28).
Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“ Pagaliau „abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...] savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“
Katalikų Bažnyčia ir nacionalizmas Lietuvoje
Lietuvių nacionalistinis sąjūdis laikytinas katalikišku dviem skirtingais būdais. Iš vienos pusės, jis gali būti katalikiškas, jei nacionalistų dauguma save laiko mažiau ar daugiau praktikuojančiais katalikais. Iš kitos pusės, nacionalistinį sąjūdį galima vadinti katalikišku, jei jo narių dauguma, nepaisant jų asmeninių religinių įsitikinimų, remia Bažnyčią kaip tautines vertybes puoselėjantį vienetą.
Dalis Lietuvos katalikų turbūt pritaria gana radikaliai nuomonei, išreikštai pogrindžio spaudoje, kad "Lietuva ateistinė nebus, ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus". Nuosaikesni asmenys teigia, kad Bažnyčia yra vienintelė tebeveikianti organizacija, kuri gina lietuviškus reikalus.
Pokario metais Lietuvoje įvyko lūžis Katalikų Bažnyčios vaidmens įvertinime, nes dabar, išskyrus partijai paklusnius žmones, Bažnyčia bene visuotinai pripažinta lietuviško reikalo gynėja. Šis teigiamas Bažnyčios veiklos pripažinimas yra kelių priežasčių išdava. Pirma, net ir baisiausiais Stalino siautėjimo metais Katalikų Bažnyčia išliko nepriklausoma institucija. Nors Bažnyčia kentėjo, jos nariai buvo persekiojami, jos teisės buvo pažeidžiamos, bet Bažnyčios veikimas niekada nebuvo nutrauktas ir visada liko teisėtas.
Antra, kai kurios tarybinės priemonės prieš Bažnyčią sustiprino jos dvasinį autoritetą. Bažnyčios finansinė galia ir jos politinė įtaka sukėlė nepasitenkinimo ir katalikų, ir nekatalikų gretose. Nemaža kunigų buvo kaltinami skirią daugiau dėmesio politinei veiklai ir savo asmeniniams reikalams negu savo tiesioginėms ganytojiškoms pareigoms. Atėmusi Bažnyčios žemes ir turtus, išstūmusi kunigus iš viešojo gyvenimo, sovietų valdžia nejučiomis pakirto pagrindą šiems priekaištams.
Trečia, Bažnyčia yra iš dalies tapusi tautinio pasipriešinimo simboliu, nes nėra kitų pretendentų. Lietuviai liberalai ir intelektualai beveik be išimčių nėra įsijungę į kitaminčių sąjūdį, nors tai daro jų kolegos kitose sovietinėse respublikose, kuriose platesni gyventojų sluoksniai net mažiau remia pasipriešinimo sąjūdį negu Lietuvoje.
Ketvirta, Katalikų Bažnyčia yra gana drąsiai pasipriešinusi valdžios pastangoms iš jos atimti tas teises ir laisves, be kurių negalėtų vykdyti savo dvasines užduotis. Nors kai kurie kunigai ir vyskupai per uoliai taikėsi prie tarybinės tikrovės, daug daugiau dvasininkų liko ištikimi savo principams. Be to, Bažnyčios kontrapuolimas, pradėtas septintojo dešimtmečio pabaigoje, yra laimėjęs nemaža pergalių. Leidžiama Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai, veikia Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kunigai vieningesni (tai liudija pareiškimai, protestuojantys prieš religinių bendruomenių nuostatus, kuriuos pasirašė apie septyniasdešimt nuošimčių kunigų). Katalikams pasisekė užkirsti kelią susikompromitavusių kunigų paskyrimui į vyskupus, padidėjo klierikų skaičius, daug kur priešintasi parapinių komitetų steigimui.
Bažnyčios turtas ir jo reikšmė
Per pastaruosius du šimtmečius, išskyrus trumpą Nepriklausomybės laikotarpį, Lietuva nešė svetimą jungą, o etnografiškai lietuviškų sričių plotas gerokai sumažėjo. Lietuvių nacionalistai mano, kad ketinama lietuvius nutautinti trimis priemonėmis: a. kalbiniu surusinimu, b. tautinio ir istorinio sąmoningumo sunaikinimu ir c. tautos biologinių pamatų susilpninimu.
Lietuvių kalba: "Ji yra didžiausias mūsų turtas ir nacionalinės kultūros pagrindas". Lietuvių kalbos būklė yra laikoma vienu tiksliausių pačios tautos padėties rodiklių, o pasikeitimai Sovietų Sąjungos kalbos politikoje dažniausiai nurodo būsimus tautybės politikos pakeitimus.
Nacionalistai ir katalikai sutaria, kad istorija yra ypač svarbus mokslas, kurio negalima sutapatinti su įvykio chronologinės raidos ar net priežastingumo ryšių nustatymu. Partijos palaiminimą pelnęs istorinių įvykių aiškinimas yra sudėtinė kiekvieno komunisto ideologinio auklėjimo dalis. Istorijos mokymas turi ugdyti sovietinį patriotizmą, tautų draugystę ir socialistinį internacionalizmą. Savo ruožtu lietuviai patriotai pabrėžia, kad negalima nuvertinti istorijos reikšmės tautiniam gyvenimui. Istorija yra tautos atmintis, esminė tautinės tapatybės dalis.
Minint didelius, reikšmingus įvykius, paprastai grįžtama praeitin, stengiamasi į ją pažvelgti iš dabarties matympunkčio, kritiškai įvertinti įvykių, faktų, idėjų tėkmę. Įvertinę praeitį ir įsigilinę į dabarties situaciją, negalime nežvelgti ateitin, gyventi be perspektyvos. Tą laukimą suvokiame kaip malonės neužslopinamą vyksmą, krikščionišką viltį, kuria pagrįstas žmogus ir pasaulio atpirkimas.
Romantiniu požiūriu Katalikų Bažnyčia yra daugiau statiškas kūnas, o ne dinamiškas, kintąs dydis. Tuo tarpu yra tik viena nedaloma Bažnyčia, kartu ir pastovi, nekintama "tikėjimo paslaptis", ir "dinamiškas tikėjimo ženklas" - gyvenimas paslaptyje, regima šio gyvenimo forma. Kaip Jėzus Kristus yra "tikėjimo dydis", taip "krikščionybė yra istorijos dydis". Bažnyčia ir yra toji daugiatautė Dievo šeima, kuri sudaro bendriją, prisijungusi prie Jėzaus likimo. Ji, regimai, istorijoje dalyvauja Jo misijoje.
Ateizmas paneigia katalikybės nuopelnus tautai, o įvairias jos klaidas, svyravimus ir nuopuolius dvigubai, trigubai išpučia. Nors ateizmas save vadina "moksline materialistine pasaulėžiūra", būtent materializmui itin sunku suvokti, kodėl Katalikų Bažnyčia save vadina ne "Šventųjų Bažnyčia", bet "Šventąja Bažnyčia", kodėl būtent krikščionybė išpažįsta, kad ji "labai silpnomis savo narių rankomis neša dovaną - Kristų į šį pasaulį ir į kiekvieną laiką". Bet šią dovaną neša tik Ji viena, todėl Ji verta pagarbos, nes Joje lieka Išniekintasis ir Nukryžiuotasis".
Lietuvos valstybės Krikštas vyko tuo metu, kai Europą blaškė didžiulė politinė, ekonominė, kultūrinė sumaištis. Kaip tik tada krikštijasi Lietuva - paskutinė pagoniška Europos tauta. Tas epochinės reikšmės Lietuvos valstybei, jos kultūrai faktas, taip įelektrinęs viduramžių Europą, ima vis ritmiškiau pulsuoti. Objektyvus istorinis žvilgsnis išsaugo ir pateikia švelnų pagoniškosios Lietuvos prisiglaudimą prie krikščionybės. Krikčionybė Lietuvoje savais keliais, savomis asmenybėmis ėmė stiebtis į dvasinį maksimalizmą.
Pirmasis krikščionybės šimtmetis Lietuvoje (XIV amžiaus pabaiga - XV amžiaus vidurys) - autentiškas, šviesus, darbštus, nors nenuoseklus laikmetis. Apsisprendimas už Krikštą, pats Lietuvos Krikštas atliktas "vadovų valia ir rankomis" nėra tai politinis, kultūrinis ar ekonominis siekinys, bet giliai asmeniškas, tikras, įsitikinimą išreiškiantis religinis veiksmas. Krikštas "išreiškė visų pozityviųjų tautos jėgų dvasinių reikmių būtinybę". Porą šimtų metų su žūtbūtiniu atkaklumu priešinęsi ginklu nešamai krikščionybei mūsų protėviai dabar gana lengvai pakluso valdovų raginimui krikštytis.
Deja, dėl daugybės priežasčių, ypač dėl bažnytinio gyvenimo organizacinių trūkumų, Krikšto darbas "nebuvo išvestas iki galo. Per maža buvo įkurta bažnyčių. Bet dar ilgai bažnyčių tinklas Lietuvoje buvo retas... Nesudaryta Lietuvos bažnytinė provincija, nes Vilniaus vyskupija buvo subordinuota Gnieznui..." (6,43). Be to, pastebimai trūko (kitaip ir negalėjo būti) "savos tautos kunigų, liaudies misijonierių, keliaujančių ir naują tikėjimo platinančių" (6,28).
Antrajam katalikybės šimtmečiui Lietuvoje (1387 - 1417 - 1540) būdingas lėtas dvasinis kilimas aukštyn (Žemaičių Krikštas 1413 - 1416 - 1417 metais), tobulesnė bažnytinė organizacija (1417 - 1421 metais įkuriama Medininkų - Varnių vyskupija), vyksta nelengvas, drąsus, jautrus, tiesa, impresio-nistiškas, margaspalvis kitėjimas, tuo pačiu metu kintant politiniam krikščionybės plėtotei fonui valstybėje (Tomo taika 1411 metais). Vyksta paprastai nelengvas savęs atradimas, šalia to vyksta ėjimas dulkina politikos pakele, kojomis ir dvasia jaučiant žeidžiantį lenkinimo žvirgždą, žvilgsniu ir norais ieškant šviesių katalikybės vaisių ateityje.
Trečiasis ir ketvirtasis katalikybės šimtmetis Lietuvoje (1540 -1772) sutampa su reformacijos Lietuvoje pradžia, jos įtakos plėtra, kontrreformacija, reformacijos nusilpimu. Tai iš vienos pusės katalikybės smukimo, o iš kitos jos dvasinio ir organizacinio atsinaujinimo šimtmečiai, katalikybės lobiais iš siplėtoję tautos kultūroje.
Poreformacinė katalikybė Lietuvoje - ne išimtis ar atsitiktinis padarinys. Tai naujos, aukštesnės kokybės katalikybė Lietuvoje - būties gelmių stebėjimo ir išsiveržimo neregėtais ugnikalniais rezultatas! Protestantizmas, Lietuvoje atsidūręs greta katalikybės, atėjęs iš vakarų Europos religinių - kultūrinių centrų, nešė renesanso kultūrą, spaudos atsiradimą bei plėtrą, bet palaipsniui nuslinko į ironijos šešėlį, tapo mažareikšmiu pavidalu, nepajėgiu duoti ką nors reikšminga, nauja. Daužydama fundamentinę teologiją, reformacija pakrypo į skepticizmą. Protestantizme kontrreformacijos pasėkoje pasirodė degradacijos žymės, nepakeliančios jokio tikėjimo, jokio tautiškumo, jokios ideologinės ar dvasinės perspektyvos.
Trečiasis katalikybės šimtmetis Lietuvoje - atgimstančios, bepradedančios suklestėti katalikybės šimtmetis Lietuvoje. XVI amžiaus pabaigoje suintensyvėja religinis bei kultūrinis gyvenimas Vilniuje. Kuriama Jėzuitų Akademija - Universitetas (1579 m.), kitos kultūros, švietimo įstaigos, spaustuvės, bibliotekos, gausėja stambių mecenatų, sostinėje vyksta didžiosios šio laikotarpio baroko statybos. Formuojasi lietuviška raštija, kuriai pagrindus duoda kanauninkas M. Daukša ir jėzuito tėvo K. Sirvydo švietėjiška veikla. Kyla dvasinė bei medžiaginė liaudies kultūra. Neabejotinai ryškų ir didelį poveikį katalikybės atgimimui, neregėtam lig šiol suklestėjimui davė karalaičio Kazimiero Jogailaičio kan.