Privatus miškų ūkis Lietuvoje susideda iš dviejų skirtingų dalių: miško turėtojų (daugiausiai smulkių savininkų) ir miško įmonių ar stambesnių miško savininkų, kuriems darbas miške yra kasdienis užsiėmimas ir verslas. Vadinamieji miško turėtojai turi nedaug hektarų miško, jį gavo žemės grąžinimo proceso metu, neūkininkauja jame ir į miško valdą nuvažiuoja retai, kas keli metai, pažiūrėti, ar kas svarbaus tenai nevyksta. O va kita dalis, dirba savo miškuose, teikia paslaugas kitiems miško savininkams, t.y. rimtai žiūri į reikalą. Nemanau, kad būtų išmintinga šias dvi grupes tapatinti.
Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra privačių miškų masyvas, kokie iššūkiai ir galimybės slypi šiame sektoriuje, bei kaip galima efektyviau valdyti ir plėtoti privačius miškus Lietuvoje.
Lietuvos miškų išsidėstymas. Šaltinis: Vikipedija
Privatus Miškų Ūkis: Dabartinė Padėtis
Privatūs miško savininkai valdo vis didesnę ir didesnę dalį miškų, o tai reiškia, kad valdomi yra vis didesni ištekliai, o tai sąlygoja vis didesnį pagamintos medienos kiekį, patiekiamą rinkai. Anksčiau privataus miškų ūkio įvaizdis buvo negatyvus, tačiau dabar jau aiškiai matome ir teigiamų dalykų: solidesnis, pritraukiantis daugiau rimtų žmonių, labiau matomas viešojoje erdvėje. Tai gal nuopelnai ne pačių pavienių miško savininkų, o labiau jų interesams ar miško ūkio įmones atstovaujančių organizacijų kryptingo darbo vaisiai, bet tendencija, iš šalies stebint, yra gerėjanti.
Praėjusių ir užpraėjusių metų patirtis parodė, kad nukritusios medienos kainos ir įvestas diskriminacinis, kaip paaiškėjo, miško savininkų atžvilgiu mokestis kaip niekada pademonstravo, kad privatus miškų ūkis, skirtingai nei valstybinis, veikia rinkos sąlygomis ir yra lankstus.
Iššūkiai ir Problemos
Pastebimas labai didelis neaktyvumas tarp miško savininkų. Tiek daug bendrų problemų galima būtų kartu spręsti - ir medienos realizaciją, miško kelių tvarkymą, įvairių paslaugų teikimą. Tačiau nenori kooperuotis. Esame beje, kažkada inicijavę tokią diskusiją su medienos ruošos įmonių vadovais, girdi, gal laikas būtų jungtis į asociaciją, tai iš salėje esančių įmonių atstovų nė vienas neišreiškė nori imtis iniciatyvos. Sakė, taip, pritariame, kad vienytis reikia, bet imtis iniciatyvos neturėjo ūpo. Akys lyg ir degė, bet judesio nebuvo. Ir nėra tokios asociacijos pas mus dar ir dabar. Kituose sektoriuose, beje, tikrai matome kur kas didesnį aktyvumą.
Koją pakišo ir sovietiniai kolūkiai, nuo kurių žmonėms bloga darėsi ir dar ilgai darysis, nes tokios patirties nebenori pakartoti, todėl drįsčiau prognozuoti, kad Lietuvoje miško savininkai dar ilgai nebus susivieniję. Galiausiai, dar kaltas ir didelis miško ūkyje pastebimas fragmentavimasis, nes ketvirtis milijono miško savininkų smulkūs, keli tūkstančiai medienos apdirbėjų, bene tiek pat miško darbų įmonių.
Per visus dvidešimt penkis metus, miškuose nepakankamai pasistūmėjome demokratijos didinimo ir valdymo gerinimo link. Prikūrėm gausybę labai detalių teisės aktų, kuriuose žmogaus mintis kartais tampa beverte, o asmeninė atsakomybė dėl svarbiausių dalykų lyg ir nusitrina. O tai yra esminių dalykų matymas. Sutinku, atsakingu būti yra labai sunku, žmogus kartais tiesiog „nebepaveža“. Ir tai yra dėl didelės atsakomybės. O kai yra legalūs būdai ją nutrinti, tuomet tampa lengviau gyventi. Instrukcijų ir žinybų prikurta daug, o dažnai kontroliuojame ir sprendžiame ne pačius svarbiausius dalykus.
Taip, juk pas mus pirmiausia suplanuoja miško kirtimus, o paskui tik žiūrime, o kaip gi iki tos vietos privažiuoti. Apskritai dalykas, kuri palietei, nelengvas.
Galimybės ir Sprendimai
Pradėti reikia nuo gyvų pavyzdžių. Reikia įkurti keletą objektų, kurie nuolatos demonstruotų, kaip apjungtas laisvanoriškais pagrindais privatus miškų ūkis gali funkcionuoti. Teritoriniu pagrindu, turint realų privačių miškų masyvą, reiktų steigti ūkininkavimo vienetus, nežinau dar, kaip juos reiktų pavadinti, bet ne tai esmė. Taigi, pradžiai bent vieną tokį darinį turėti IV grupės miškuose, kad galima būtų pademonstruoti patį tikriausią ūkininkavimą, o kitą - II grupės arba saugomų teritorijų miškuose, kuriuose beje, labai daug miško savininkų turi savo sklypus, kad parodyti, kaip miškus tvarkyti saugomose teritorijose. Toms teritorijoms turėtų būti parengtas ypač detalus aprėpiantis ir masyvo technologinį tvarkymą (kelių tinklo optimizavimą, miško sandėlių išdėstymą) miškotvarkos projektas, apimantis visus bendroje veikloje dalyvaujančių miško savininkų sklypus. Tokia tad būtų ūkinės veiklos pradžia.
Turint bendrą miškotvarkos projektą jau galima pradėti antrą etapą - bendrai planuoti ir vykdyti darbus. Jei viskas palengva pasiteisintų, tai spėju, kad net ir esamas sklypų ribas galima būtų palengva trinti, įteisinant bendrą nuosavybę - gyvename iš bendrai gaunamų pajamų ir jas atitinkamai pasidalinę… Manau, kad tokiame privačių miškų masyve vertėtų su specialistų pagalba įrengti ir medynų formavimo, želdinių įveisimo demonstracinius objektus. Čia vertėtų rengti seminarus aktualius privačių miškų savininkams, demonstruoti modernias miško darbų technologijas ir kt. Tokie objektai ”kalbėtų patys už save”.
Tokiame privačių miškų sambūryje turėtų būti akcentuojami technologiniai dalykai. Pastebėsiu, kad smulkus miško ūkis negali užtikrinti ir technologinės pažangos. Todėl be rimtos technikos ten nebūtų pasiektas efektas, apie kurį kalbėjau anksčiau, o kas ją valdytų, ar samdomos įmonės ar pats „masyvas“, tai jau kitas klausimas. Čia kaip tik būtų gera pradžia pradėti formuoti ir tikslingą, perspektyvinį kelių tinklą, patogiai išdėstytą sandėlių sistemą, vėlgi, kad pasiekti optimalų medienos pasiekiamumą ir to pasėkoje gauti didesnę kainą už medienos sortimentus, efektą gaunant ir iš logistikos optimizavimo.
Gal pradėčiau nuo to, kad prielaidos kokybiškam infrastruktūros planavimui, informacinėms sistemoms miškotvarkoje ar apskritai miškų ūkyje, yra puikios. Mes turime aibę patikimų duomenų apie miško fondą, medynų augimą, puikiai prognozuojame miško išteklių pokyčius, vykdome detalią nacionalinę miškų inventorizaciją. Juokauju, kad pas mus miškotvarkininkai tuos pačius ne tik miško sklypelius, bet ir medžius apeina kas keli metai.
Valstybinė miškų tarnyba galėtų tapti dar reikšmingesniu miškų ūkio strateginio planavimo centru, kuris apimtų tiek valstybinius, tiek privačius miškus, vykdytų medienos poreikio analizę, galų gale būtų tokia lyg ir miškų ūkio sektoriaus dalyvių vienijimo ašis.
Turime gerus miškų išteklius, kvalifikuotus specialistus, neblogą ekonomiką. Tikrai nenusileidžiame kitiems šalies ūkio sektoriams. Vis gi, nevisiškai išnaudojame galimybes. Imkime kad ir didelius kiekius pūvančios fitomasės. Mediena - tai pagrindinė prekė dabartiniu metu, už kurią gaunamos pajamos. Jei paklausti šiandien miško savininko ar net profesionalaus miškininko, koks yra medienos tūrio prieaugio ir jo naudojimo balansas, tai retas kuris atsakytų. Tik dabar pradedami kelti klausimai, kodėl kasmet Lietuvos miškuose paliekama supūti 8 milijonus kubinių metrų fitomasės.
Viso šio kiekio sunaudoti neįmanoma ir netgi negalima, tačiau apie 1-2, o gal net 3 mln. m3 tikrai verta pagalvoti. Kitas rezervas - dar daug galima pasiekti racionaliau supjaustant stiebus į tinkamus sortimentus. Tai sunkiai sprendžiamas klausimas tiek privačių miškų savininkas ir netgi valstybinių miškų valdytojams. Retas kuris miško savininkas žino, kad yra medienos kokybės klasifikacija. Turime suprasti, kad kiekvienas skirtingas rąstas pakliuvęs į lentpjūvę tenai vertinamas skirtingai, o to išdavoje mokami pinigai irgi turėtų būti skirtingi.
Laikai keičiasi, atsiranda galimybės į mišką pažiūrėti plačiau. Mes bandome kalbėti apie tai, kad šalia medienos verslo miškininkams ypač miško savininkams galima daryti kai ką daugiau. Štai mes Kolegijoje atidarėme plantacinio miškų ūkio specializaciją. Energetinė mediena. Jos potencialias yra 6 milijonai kubinių metrų fitomasės per metus, kuriuos galėtume patiekti energetikai jau dabar be plantacinių miškų, kuriuos pradedame veisti. Dar pratęsčiau apie kitas miškininkystės veiklų galimybes. Štai Kalėdinių medelių auginimo arba plantacinio ūkio versluose dažnai girdime, kad neva jis nėra pakankamai perspektyvus, nes mūsuose esančios gamtos sąlygos neleidžia. Vaistiniai augalai yra trečia papildoma galimybė. Poreikis vaistažolininkystei yra didelis, žmonės jau pradeda tuo domėtis ir pirmuosius plotus jau apsodina. Toliau - gamtinis turizmas, toks populiarus Vakarų Europoje. Mes turime daug natūralios, turtingos gamtos, turime istoriją, tad žmonių srautai pradeda didėti tiek turistų atvykėlių prasme, tiek patys lietuviai atranda savo šalį. Viliumas Malinauskas įrodė, kad ir grybų bei uogų verslą iš miško galima puikiausiai plėtoti. Neseniai jis džiaugėsi, kad jo vystomo verslo apimtys yra penkis kartus didesnės nei vidutinės miškų urėdijos. Arba kitas va, drožia drebulę, pina krepšelius ir veža po visa Europą.
Žmonės nori, kad biznis pasidarytų labai greitai. Taip nebūna, nebent kas nors daroma ”nešvariai”. Miško verslas sunkus ir mažai pelningas. Bet stabilus.
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Fitomasės kiekis, paliekamas supūti kasmet | 8 milijonai kubinių metrų |
| Potencialus energetinės medienos kiekis per metus | 6 milijonai kubinių metrų |
| Miško savininkų skaičius | ~250,000 |