Nuosavybė, kitaip vadinama teisine nuosavybe, yra teisė laisvai disponuoti turtu pagal savo nuožiūrą, nežengiant įstatymo ribų. Tai apima teisę naudoti, valdyti, naikinti ar perleisti savo turtą kitiems asmenims. Nuosavybės teisės gali būti įgijamos per pirkimą, paveldėjimą, dovanas ar kitokį teisėtą būdą.
Turtas yra visuma turto objektų, kurie turi ekonominę vertę ir gali būti vertinami pinigais, o nuosavybė - tai teisinis principas, suteikiantis teisę šį turtą valdyti. Turtas yra platesnė sąvoka, apimanti bet kokius vertingus objektus, tuo tarpu nuosavybė susijusi su konkrečiomis teisėmis ir pareigomis, susijusiomis su šio turto valdymu.Nuosavybė gali būti žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė), gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas, gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas), valstybės neatlygintinai (konfiskacija) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų, t. p. nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais.
Nuosavybės objektai, kurių civilinė apyvarta nėra uždrausta ar apribota, gali būti laisvai parduodami, skolinami, nuomojami, įkeičiami, mainomi, dovanojami, sunaudojami ir sunaikinami savininko valia. Nuosavybė suteikia savininkui ne tik teises, bet ir pareigas: garantuoti savo turto saugų naudojimą, padengti jo išlaikymo išlaidas, mokėti mokesčius (turto apmokestinimas).SEB banko renginys „JAV muitų tarifų įtaką ekonomikai ir finansų rinkoms“ 2025 04 16
Nuosavybės formos
Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.Privati nuosavybė
Privati nuosavybė - tai nuosavybės forma, kai juridinis arba fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privačios nuosavybės objektai gali būti bet koks turtas šalyje ar užsienyje, neribojant jo kiekio, jei įstatymais nedraudžiama tokį turtą turėti privačios nuosavybės teise. LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.Privačios nuosavybės formos:
* Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens.* Įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams. Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys:* Bendroji dalinė nuosavybė* Bendroji jungtinė nuosavybėBendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.
Valstybinė nuosavybė
Valstybinė nuosavybė - tai nuosavybės forma, kai žemė, gamtiniai ištekliai, pastatai, įmonės, jų akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, informacija, kitas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas priklauso valstybei. Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt.Valstybinė nuosavybė į tam tikrą turtą gali atsirasti bendraisiais jo civilinės apyvartos pagrindais (pvz., jį perkant, pagaminant, gaunant kaip pajamas iš ekonominės veiklos) ar specialiais būdais, kuriais nuosavybės teisę gali įgyti tik valstybė (gaunant pajamų iš mokesčių, rinkliavų, kitų privalomųjų įmokų į biudžetą, vykdant turto rekviziciją, konfiskaciją, nacionalizaciją, paimant valstybės nuosavybėn lobius, bešeimininkį turtą).Pagal Konstituciją (1992) valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istoriniai, archeologiniai ir kultūriniai objektai.
LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai. Priimtas netgi LR įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka.Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise.Intelektualinė nuosavybė
Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės.Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę. Moksliniai atradimai nepriskiriami nei vienai iš minėtų dalių.Pramoninė nuosavybė
Pramoninė nuosavybė- tai intelektualinės nuosavybės dalis. 1994 m. Lietuva prisijungė prie 1983 m. Paryžiaus konvencijos.## Nuosavybės teisės ribojimaiĮgyvendindamas savo teises, savininkas nėra visiškai laisvas. Nuosavybės teisės nėra absoliutus dalykas. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.
Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šių teisių įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai.Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises.
Pažymėtina, jog nuosavybės teisių ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Šias nuosavybės savininko galimybes visuomenės interesais valstybė taiko įvairiomis priemonėmis. Europos žmogaus teisių teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu.Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu.Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. susijusi su šiuo paimamu turtu. Šiuo atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisės taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiškais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.| Nuosavybės forma | Apibrėžimas | Subjektai | Objektai |
|---|---|---|---|
| Privati | Juridinis arba fizinis asmuo įgyvendina nuosavybės teisę į turtą | Fiziniai ir juridiniai asmenys | Bet koks turtas, neribojant jo kiekio (išskyrus įstatymų draudžiamą) |
| Valstybinė | Turtas priklauso valstybei | Valstybė | Žemė, gamtiniai ištekliai, pastatai, įmonės, akcijos ir kt. |
| Intelektualinė | Teisės, susijusios su intelektine veikla | Autoriai, išradėjai, menininkai ir kt. | Literatūros, meno, mokslo kūriniai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai ir kt. |