Turtas - tai bet koks išteklius, turintis vertę. Tai gali būti nekilnojamasis turtas, pinigai, vertybiniai popieriai, įranga ir bet koks kitas turtas, turintis rinkos vertę. Ekonomikos mokslas apibrėžia turtą kaip turėjimą ir valdymą.
Turto Klasifikacija
Bendrosiose gyvenimo srityse turtas gali būti labai įvairus ir turėti įvairių klasifikacijų. Visas įmonės turtas atspindimas balanse, kuris yra viena iš pagrindinių įmonių finansinių ataskaitų, sudarytas balanso sudarymo dienai.
Ilgalaikis Materialusis Turtas
Ši turto grupė gamybos įmonėse paprastai būna pagrindinė ir reikalinga efektyviam gamybos procesui. Reikšmingą ilgalaikį materialųjį turtą gali turėti ir kitos įmonės: mažmeninės prekybos, statybos ir pan. Paslaugų įmonėse čia dažniausiai pateks automobiliai, biuro technika ir pan.
Trumpalaikis Finansinis Turtas
Tai likvidžiausias įmonės turtas, kuris daugeliu atveju yra piniginiai aktyvai (arba tokie, kurie greitai gali būti paversti į grynuosius pinigus). Didelės įmonės pinigus paprastai laiko ne tik sąskaitoje, bet ir investuoja į likvidžius bei saugius vertybinius popierius.
Trumpalaikis Nefinansinis Turtas
Tai turtas, kuris yra suvartojamas pagrindinės veiklos procese. Šis turtas yra apyvartinio kapitalo dalis ir dažniausiai didelė šio turto proporcija būna gamybinėse ar prekybinėse įmonėse.
Ilgalaikis Nematerialusis Turtas
Paprastai daugiau šio tipo turto turi tik didesnės ar nestandartinės įmonės, kurių verslas remiasi "know-how" ar patentais. Mažesnės bei vidutinės įmonės paprastai šioje grupėje išskiria tik programinės įrangos licencijas.
Svarbu pažymėti, kad balanse esanti turto vertė nebūtinai bus lygi realiai turto rinkos vertei.
Investicijos į Nekilnojamąjį Turtą
Investicijos į nekilnojamąjį turtą - tai nekilnojamo turto įsigijimas, nuosavybės valdymas, nuoma arba pardavimas su tikslu uždirbti pelną. Kaip investuotoją, jus turėtų labiau dominti nekilnojamo turto įsigijimas nei nuoma. Turėdami nekilnojamą turtą, jį galėsite išnuomoti nuomininkams, kurie ne tik padengs palūkanas bankui, bet dar ir jums sumokės. Investuotojus domina ir nekilnojamo turto vystymas - įsigyti sklypą, pastatyti statinių, tuomet juos išnuomoti ar parduoti.
Nekilnojamasis turtas apibrėžiamas kaip žemė ar žemės dalis ir visi su ja susieti objektai (pvz., statiniai). Nekilnojamasis turtas dažnai tapatinamas su privačia nuosavybe. Teises į ją galima įgyti dviem būdais - perkant arba nuomojant. Įvairios nekilnojamojo turto rūšys turi skirtingą riziką. Perkant nekilnojamąjį turtą reikia atkreipti dėmesį į tokius niuansus kaip turto vertinimas, įsigijimo finansavimas, finansinis svertas, turto likvidumas ir jo kainą lemiantys faktoriai.
Investicijos į nekilnojamąjį turtą dėl savo specifikos priskiriamos alternatyvių investicijų klasei.
Nekilnojamojo turto investavimas pradedantiesiems – išsamus vadovas 2024 m.
Nekilnojamojo Turto Rūšys
- Investicijos į biurus: Tai prestižinė nekilnojamo turto investicijų rūšis, kadangi paprastai šie objektai būna pačiame miesto centre arba kitose populiariose vietose. Biurų paklausą lemia įmonės, jų keliami reikalavimai darbuotojų erdvei. Nuo ekonomikos ciklų priklauso grąža iš investicijų į biurus.
- Prekybinės patalpos: Tai patalpos nuo didelių prekybos centrų iki smulkių parduotuvėlių. Iš prekybinių patalpų nuomos gaunamos pastovesnės pajamos nei iš biurų nuomos. Prekybines patalpas pakeisti yra sudėtingiau nei biurą, todėl sutartis sudaroma ilgesniam laikui.
- Pramoninės patalpos: Kainos atžvilgiu tai bene geriausia investicija į nekilnojamą turtą vidutiniam investuotojui. Ypatingas dėmesys renkantis pramonines patalpas turi būti jų funkcionalumas.
- Gyvenamosios patalpos: Dėl nuolatinės paklausos gyvenamųjų patalpų nuoma yra bene populiariausia ir turinti stabiliausias pajamas investicija į nekilnojamąjį turtą.
Vidinis Turtas ir Jo Valdymas
Šiuolaikinė ekonomika kelia naujus reikalavimus finansinei atskaitomybei. Laikmetis reikalauja padidinti balanso informatyvumą įmonės turtinei ir finansinei būklei geriau įvertinti.
Įmonės turtas - tai išteklius, atsiradęs jai veikiant. Turtas neturi būti tapatinamas su pinigais. Turtas ir gaunamas pelnas yra įmonės veiklos pradžia. Tvarkymas sudaro atskirą veiklos sritį.
Turtas susideda iš dviejų dalių:
- Apyvartinio, kuris nuolat kinta verslo procese (žaliavos, nebaigta gamyba, produkcija, prekės, skolos, pinigai).
- Ilgalaikio, kuris verslo procese kinta lėtai ir savo vertę dalimis perkelia į produktą ar paslaugą.
Pastovusis dar vadinamas ilgalaikiu turtu. Ilgalaikis turtas - tai įmonės ekonominiai ištekliai, kuriais numatoma naudotis įmonės veikloje ir uždirbti pajamas ilgiau nei vienerius finansinius metus. Kadangi ilgalaikis materialusis turtas tiesiogiai dalyvauja kuriant materialines gėrybes ir apsprendžia įmonės gamybinius pajėgumus, kiekvienai įmonei aktualus klausimas - ilgalaikio materialiojo turto techninė būklė ir jo kitimo tendencijos.
Turto Valdymas
Norint valdyti įmonę, šiuo metu jau nepakanka būti jos savininku ar turėti įgaliojimų ją valdyti, reikia sugebėti valdyti įmonės informacinius srautus, naudoti juos numatytiems tikslams pasiekti. Nuo turto teisingo įvertinimo priklauso įmonės veiklos finansiniai rezultatai. Todėl, analizuojant įmonės turimą ilgalaikį materialųjį turtą ir jo panaudojimo įtaką įmonės veiklai, pirmiausia reikia patikrinti, ar turtas buvo įvertintas vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais.
Ilgalaikis materialusis turtas - materialusis turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos, naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę.
Kaip minėta, ilgalaikis materialusis turtas pasižymi tuo, kad jo vertė laipsniškai pereina į gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų savikainą. Tačiau kartais gamyboje naudojamas turtas praranda savo vertę ne tiek dėl fizinio susidėvėjimo, kiek dėl to, kad pasensta moraliai.
Dalis ekonomistų akcentuoja ir išskiria į atskirą kategoriją investicinį turtą. Investiciniu laikomas ilgalaikis materialusis turtas (žemė, pastatai ar jų dalis arba žemė kartu su pastatais), kurį jo savininkas arba lizingo gavėjas laiko vien tik pajamomis iš nuomos ir (arba) to turto vertės padidėjimo gauti.
Tai, kad ilgalaikis materialusis turtas ne tik sudaro įmonės didžiausią lyginamąją dalį, bet ir ekonomine prasme turi svarbią reikšmę įmonės veiklai organizuoti, rodo ilgalaikio materialiojo turto teisingo įvertinimo būtinumą.
Finansavimo Šaltiniai
Įmonės finansavimas vadinamas išoriniu, kai ji skolinasi pinigus. Sukauptos iš daugelio šaltinių, lėšų šaltinius ir kilmę galite pamatyti balanse.
Pagrindiniai lėšų šaltiniai:
- Kredito ėmimas.
- Įdėjimai (investavimas).
- Pardavimas.
- Grąžinimas.
Apskaitos Politika
Siekiant teisingo turto įvertinimo, tapo būtina kvalifikuotai parengti įmonės apskaitos politiką, kurią savo įsakymu paskelbia įmonės vadovas.
Apskaitos politika - tai įmonės pasirinkti ir tvarkant apskaitą bei rengiant atskaitomybę taikomi būdai, metodai, taisyklės visuma. Pagal VAS nuostatas kiekviena įmonė turi patvirtinti apskaitos politiką, išdėstyti įmonėje taikomus apskaitos principus ir būdus. Apskaitos politika leidžia tiksliai ir greitai nustatyti, kaip ir kokios operacijos fiksuojamos apskaitoje.
Svarbu tai, kad kiekviena įmonė, laikydamasi VAS ir teisės aktų nuostatų, individualiai rengia apskaitos politiką. Taigi, kaip matome, apskaitos pertvarkymas aktualus uždavinys kiekvienai įmonei ir neišvengiama būtinybė.
Kalbant apie ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, kiekviena įmonė turi numatyti, remdamasi VAS alternatyvius apskaitos ar įkainojimo būdus ir pasirinkti įmonei tinkamiausius. Apskaitos politika rengiama remiantis bendraisiais apskaitos principais ir atskiruose VAS bei kituose teisės aktuose nustatytais reikalavimais.
Finansinės Atskaitomybės Svarba
Rinkos ekonomikos sąlygomis apskaita tampa įvairių ūkinių operacijų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti.
Importo ir Eksporto Įtaka
Šiuolaikinėje pasaulinėje ekonomikoje vartotojai yra įpratę didžiuosiuose prekybos centruose ir mažmeninės prekybos vietose matyti produktus iš viso pasaulio. Šie iš užsienio importuojami produktai suteikia vartotojams gerokai didesnę pasirinkimo laisvę. Kai į šalį importuojamų prekių kiekis yra didesnis už jos eksportuojamų prekių apimtis, gali būti iškreiptas šalies prekybos balansas ir nuvertėti jos valiuta.
Šalies valiutos nuvertėjimas gali turėti didžiulį poveikį kasdieniam šalies piliečių gyvenimui, nes valiutos vertė yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių šalies ekonominius rodiklius ir jos bendrąjį vidaus produktą (BVP). Šaliai labai svarbu išlaikyti tinkamą importo ir eksporto balansą.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) - tai bendras šalies ekonominės veiklos matas, parodantis šalies ekonomikos išsivystymo lygį. Importas ir eksportas yra svarbūs išlaidų metodo, kuris taikomas apskaičiuojant BVP, komponentai.
Kai eksportas viršija importą, grynasis eksportas yra teigiamas. Tai rodo, kad šalis turi prekybos perteklių. Kai eksportas yra mažesnis už importą, grynojo eksporto rodiklis yra neigiamas.
Prekybos perteklius prisideda prie šalies ekonomikos augimo. Kai eksportas yra didesnis, tai reiškia, kad šalies gamyklose ir pramonės įmonėse pagaminama daug produkcijos, ir kad dirba daugiau žmonių, kad šios gamyklos veiktų. Kai šalis importuoja prekes, iš tos šalies iškeliauja lėšos. Vietos įmonės yra importuotojai. Jos atlieka mokėjimus užsienio subjektams arba eksportuotojams.
Aukštas importo lygis rodo, kad šalies vidaus paklausa yra didelė ir kad jos ekonomika auga. Sveika ekonomika galima vadinti tokią ekonomiką, kurioje auga ne tik eksportas, bet ir importas. Tai paprastai rodo ekonomikos stiprumą ir tvarų prekybos perteklių arba deficitą. Jeigu eksportas auga, o importo apimtys labai sumažėja, tai gali reikšti, kad užsienio ekonomikos būklė yra geresnė nei šalies ekonomikos būklė.
Ryšys tarp šalies importo ir eksporto bei jos valiutos kurso yra sudėtingas, nes tarp tarptautinės prekybos ir šalies valiutos vertinimo būdo yra nuolatinis grįžtamasis ryšys. Valiutos kursas turi įtakos prekybos pertekliui arba deficitui, kuris savo ruožu daro įtaką valiutos kursui, ir kt. Tačiau apskritai silpnesnė šalies valiuta skatina eksportą ir brangina importą.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad tam tikra Lietuvoje pagaminta prekė, kurios kaina Lietuvoje yra 10 EUR, bus eksportuojama į Kiniją. Tarkime, kad valiutos kursas yra 7.4 CNY / 1 EUR. Jei euro kursas Kinijos juanio atžvilgiu sustiprėtų iki 8.1 CNY (už 1 EUR) ir darant prielaidą, kad Lietuvos eksportuotojas nedidintų prekės kainos, jo kaina Kinijos importuotojui padidėtų iki 81 CNY. Tai gali priversti Kinijos importuotoją ieškoti pigesnių analogiškų prekių kitose vietose. Taigi, euro vertės padidėjimas beveik 10 % juanio atžvilgiu sumažino Lietuvos eksportuotojo konkurencingumą Kinijos rinkoje.
Tuo tarpu, jei viskas vyksta priešingai, t.y. Kinijos gamintojas eksportuoja prekę į Lietuvą ir juanis atpinga lyginant su euru, nuvertėjęs juanis euro atžvilgiu pagerina Kinijos eksportuotojo konkurencingumą Lietuvos rinkoje, nes Lietuvos vartotojai turi galimybę produktą įsigyti žemesne kaina.
Infliacija ir palūkanų normos daro įtaką prekių importui ir eksportui visų pirma dėl jų poveikio valiutos kursui. Didesnė infliacija paprastai lemia didesnes palūkanų normas. Pagal nepadengtų palūkanų normų pariteto (NPNP) teoriją dviejų šalių palūkanų normų skirtumas yra lygus tikėtinam jų valiutų kursų pokyčiui. Stipresnė šalies valiuta gali turėti neigiamą poveikį eksportui ir prekybos balansui. Didesnė infliacija taip pat gali turėti įtakos eksportui, nes tai turi tiesioginį poveikį gamybos sąnaudoms, pvz., darbo jėgos ir medžiagų kainai.
Privati Nuosavybė
Didelį vaidmenį ekonomikos vystymesi vaidina privati nuosavybė. Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė. Privačios nuosavybės teise Lietuvoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia Respublikos įstatymai. Kiekvienas laisvas žmogus gali turėti turto savo šalyje, o taip pat ir užsienyje.
Turtas gali būti kilnojamas (kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės ir iš esmės nesumažinus jo vertės) ir nekilnojamas (kuris yra susijęs su žeme ir negali būti perkeliamas iš vienos vietos į kitą). Privati nuosavybė yra būtina, kad bet kurios šalies ekonomikos sistema sėkmingai veiktų. Teisė turėti nuosavybę, ja mainytis ir gauti pelno skatina asmenis ir verslo įmones išmintingai naudoti savo išteklius.
Lyginant su kapitalizmu, kur ekonomikoje gamybos ištekliai yra privati nuosavybė, socialistinė eekonomika turi du trūkumus: ji lėčiau reaguoja į vartotojų poreikius ir priešingai negu rinkos ekonomika, planinė ekonomika priklauso nuo ilgalaikių ir sunkiai keičiamų sprendimų. Rinkos ekonomikos kūrimas yra sudėtingas procesas. Jam reikia daug privačios nuosavybės, valdžios nekontroliuojamų įmonių, įstatymų sistemos ir stabilios valiutos.
Nuosavybės Valdymas ir Disponavimas
Nuosavybė apibrėžia savininko valią bei teises, susijusias su konkretaus turto valdymu, naudojimusi ir disponavimu. Turto valdymas reiškia įstatymų įtvirtintą faktinę galimybę turėti turtą savo žinioje ir fiziškai ar ūkiškai jį veikti.
Tuo tarpu naudojimasis suprantamas kaip įstatymų įtvirtinta galimybė vertingąsias turto savybes pritaikyti savo nuožiūra ir kartu gauti naudą (pajamas). Naudojimosi turtu teisė gali būti perduota kitam asmeniui pagal nuomos sutartį. Disponavimas turtu suteikia galimybę savininkui savo nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, faktinį jo likimą (pavyzdžiui, suteikia galimybę turtą suvartoti, perdirbti, perleisti kitiems asmenims).
Pagal visuomenė kontrolės pobūdį nuosavybė gali būti privati ir valstybinė (bendroji). Valstybės konstitucija gina piliečių teisę į nuosavybę. Visada svarbia šalies ekonomikos organizavimo sistemos dalimi yra savininkų teisė spręsti, kaip naudoti privatų turtą.
Jei turime savo dviratį, automobilį ar kompaktinių diskų grotuvą tai tik mes galime spręsti, kaip jais naudotis. Tik mes galime spręsti, kaip tvarkyti mums priklausančius daiktus. Galime juos paskolinti draugams, parduoti ar padovanoti. Būdami savininkais patys renkamės, patys ir atsakome.
Kapitalizmas ir Socializmas
Žodis kapitalizmas dažnai vartojamas kaip “rinkos ekonomikos” sinonimas. Kapitalistinėje ekonomikoje gamybos ištekliai yra privati nuosavybė. Socializmas yra ekonomikos sistema, kurioje pagrindinių gamybos išteklių savininkė yra valstybė.
Daugelio rinkos ekonomikos šalių - kaip antai Kanados, Jungtinės Karalystės, Argentinos, Honkongo, Japonijos ir Švedijos - ekonomikos sistemos remiasi į laisvąją verslininkystę, kuriai labai svarbi yra privati nuosavybė.
Privatizacija Lietuvoje
Pripažinus centralizuotai valdomo ūkio žlugimą bei privačios nuosavybės ir iniciatyvos ideologinį bei politinį teisėtumą, nuo 1990 metų Lietuvoje prasidėjo privataus verslo įmonių kūrimosi procesai. Šiame procese tenka įveikti keletą etapų:
- Privatizuoti valstybinį turtą.
- Grąžinti nacionalizuotą žmonių nuosavybę.
- Investuoti privatų kapitalą.
- Įsileisti ir skatinti užsienio šalių investicijas.
Po nepriklausomybės atkūrimo praėjo nemažai metų, tačiau tvarkingai spręsti, o juo labiau išspręsti, minėtas problemas nei vienai Lietuvos valdžiai nepavyko. Nepaisant valdžios pasyvumo, 1991 metais prasidėjęs privatizacijos procesas plito gana sparčiai. Darbuotojų skaičius privačiame sektoriuje 1995 metų pabaigoje sudarė 64%. Privatizuota 83% numatyto privatizuoti valstybinio kapitalo ir 83% numatytų privatizuoti valstybinių įmonių.
Privatizacijos pagrindas - investiciniai čekiai, suteikė galimybę žmonėms įsigyti savo butus, namus ir verslo įmones. Vienas pagrindinių neigiamų privatizacijos bruožų - nuosavybės išskaidymas. Nežymus strateginių investitorių vaidmuo sąlygoja žemą įmonių valdymo efektyvumą bei kapitalo trūkumą įmonių restruktūrizacijai.
Prognozuojant antrojo privatizavimo etapo sėkmę, reikia pabrėžti, kad bendra ekonominė situacija Lietuvoje (vietinės valiutos stabilumas, panaudojimo sferos, konvertavimo procedūros, muitų ir licenzijų, ūkinės veiklos apmokestinimo politika, institucinės infrastruktūros pakankamas išvystymas ir jos stabilumas) smarkiai veikia investuotojų suinteresuotumą šalyje privatizuojamu valstybiniu turtu.
Privatizacijos Pavyzdžiai Lietuvoje
- AB “Lietuvos telekomas”: Jau trys privatizavimo etapai per 1999 ir 2000 metų pirmą pusę įvykdyti. Už 60 procentų akcijų iš konsorciumo “Amber Teleholding” gauta per 2 milijardus litų. Toliau sekė 5 procentų akcijų pardavimas AB “Lietuvos telekomas” darbuotojams. Paskutinysis etapas - tai 35 procentai bendrovės akcijų pardavimas Londono ir Lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje. Jau šiemet bus išmokami didesni dividendai akcininkams, negu pernai (15 centų už vieno lito nominalios vertės akciją, praėjusiais metais už akciją buvo mokami 8,7 cento). Tačiau AB “Lietuvos telekomas” iki 2002 metų gruodžio 31 dienos pagal privatizavimo sutartį turi išskirtines monopolines teises.
- Vilniaus baldų kombinatas: Sėkmingai dirba ir viena didžiausių Lietuvos baldų įmonių. Didžiausias įmonės akcininkas ir kontroliuojanti investicinė bendrovė “Invalda”, valdanti 65,69 procentus akcijų. Kombinatas pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbo 0,716 milijonų litų grynojo pelno - 1,8 karto daugiau nei pernai tuo pat metu. Baldų įmonės vadovai teigia, kad pelno šiemet gauta daugiau modernizavus gamybą ir padidinus pardavimų apimtis, taip pat daug dėmesio skiriama reklamai, aktyviai siekiama parduoti produkciją užsienyje. Šiemet į Vakarus eksportuota baldų už 14,73 milijonus litų, arba 92,4 procentai visos apyvartos.
Individuali Verslo Firma
Individuali verslo firma (kartais dar vadinama pavienis savininkas, privati firma, personalinė įmonė) yra paprasčiausia verslo organizavimo forma. Jei aš nusprendžiau savo namo rūsyje įrengti puodų žiedimo dirbtuvę, tai savo sumanymą galiu įgyvendinti tuoj pat. Man nereikia įveikti jokių administracinių ir teisinių kliūčių. Be abejo, tai rizikinga. Individuali firma yra lanksti ir nesudėtinga verslo organizacija. Savininkas pats perka reikiamas medžiagas, samdo personalą ir įsipareigoja apmokėti sąskaitas. Verslo pajamos priklauso savininkui ir jis su niekuo nesidalija jomis, išskyrus valdžią, renkančią pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas arba pelną.
Privati firma turi kai kurių trūkumų. Akivaizdžiausias iš jų tas, kad vieno asmens galimybės valdyti yra ribotos. Individuali firma yra lankstaus ir paprasto verslo organizavimo forma.
Individualios Firmos Trūkumai
- Savininkams būdinga neribota atsakomybė už visas verslo skolas. Tai reiškia, kad skoloms padengti savininkai naudoja ne tik pradines investicijas į verslą, bet ir savo asmeninį turtą. Atsiskaitant su kreditoriais, tai yra tais, iš kurių buvo skolintasi pinigų verslo organizavimui, gali būti prarasta asmeninis savininkų įnašas.
- Tęstinumo problema. Dažnai mirus savininkui likviduojasi ir jo verslas, nors turto paveldėtojai gali perimti parduotuvę ar fermą.
- Finansavimo galimybių problema. Privati firma turi nemažai finansavimo šaltinių: savininko asmeninis turtas; verslo pajamos, kurios gali būti sugražintos į verslą ir panaudojamos naujiems įrenginiams ar pastatams įsigyti; nekilnojamo turto užstatai; pinigų skolinimasis bankuose ar pas klientus, draugus ar giminaičius. Tačiau individualios firmos skolindamosis pinigų verslui plėsti gali susidurti ir su sunkumais. Naujiems savininkams visada iškyla finansinių sunkumų. Nors potencialius investitorius ir vilioja būsimos pajamos, bet jie yra atsargūs.