Rytų Aukštaitija - unikalus Lietuvos regionas, kuriame iki šių dienų išliko senoviniai papročiai ir apeigos, susijusios su gyvulininkyste. Šiame straipsnyje panagrinėsime tradicinės kaimo gyvensenos tęstinumą XX-XXI amžiais ir atskleisime kultūros kaitos dinamiką.
Rytų Aukštaitijos regiono žemėlapis
Senieji tikėjimai ir naujosios realijos
Nuo senų laikų gyvulininkystė buvo svarbi kaimo gyventojų veikla. Ilgainiui susiformavo apeigos, kurios vėliau tapo bendruomeninės gyvensenos normomis. Veikiamos įvairiausių aplinkybių, jos pasiekė XXI amžių.
Svarbu pažymėti, kad XIX amžiuje žemdirbio gyvensenoje vyravusi agrarinė kultūra XX amžiaus pradžioje peraugo į industrinę. Tačiau tradiciniam gyvulininkystės ūkiui didelį smūgį sudavė XX amžiaus pradžioje vykdyta žemės reforma, kai kaimai buvo skirstomi į vienkiemius. Vėliau sovietizacija atnešė į Lietuvą kolektyvizacijos procesą, o nepriklausomos Lietuvos atkūrimo laikotarpiu gyventojams buvo išdalytos bendruomeninės ganyklos. Galiausiai Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą sudavė galutinį smūgį gyvulininkystei Rytų Aukštaitijoje.
Nepaisant visko, kaimo gyventojai iki šiol laikosi kai kurių senovinių ritualų ir papročių, susijusių su gyvulininkyste. Pietrytinėje dalyje, kaimo bendruomenės kultūrinis uždarumas išsaugojo archetipinei kultūrai būdingus mitinio pasaulėvaizdžio elementus.
Gyvulininkystės apeigos kalendoriniame cikle
Šventiniame kalendoriniame cikle galima išskirti du periodus:
- Šaltasis (tamsusis) metų laikas, kai gyvuliai yra šalia žmogaus gyvenamoje, mitiniu požiūriu saugioje erdvėje ir prižiūrimi šeimininko (nuo šv. Mykolo iki šv. Jurgio).
- Šiltasis (šviesusis) metų laikas, kai gyvuliai yra svetimoje, mitiniu požiūriu nesaugioje erdvėje ir prižiūrimi piemens, kuriems gyvuliai nėra nuosavybė (nuo šv. Jurgio iki šv. Ilgio).
Piemenys ir šeimininkai
Šeimininkai - asmenys, kuriems priklauso gyvuliai bei jų duodama nauda, suinteresuoti visokeriopais būdais apsaugoti savo nuosavybę. Piemenys - tai žmonės, ganantys gyvulius.
Tradicijų tąsa ir kultūros kaita
Norint parodyti tradicinės kaimo gyvensenos formsų tęstinumą kultūros dinaminės kaitos sąlygomis, būtina atskleisti paprotinės kultūros kaitos formų dinamiką XX amžiaus II pusėje ir parodyti paprotinės elgsenos formsų tęstinumą Rytų Aukštaitijoje.
Chronologinės ribos pasirinktos dėl to, kad šis laiko tarpsnis ne tik atskleidžia Rytų Aukštaitijos išskirtinumą kitų Lietuvos regionų atžvilgiu, bet ir atspindi gyvulininkystėje atliekamų apeigų nykimo tendencijas, kurias lėmė įvairūs veiksniai - bažnytinio kalendoriaus kaita, naujos ūkinės informacijos antplūdis, ūkio reformos, sovietizacija, Nepriklausomybės atstatymas bei įstojimas į Europos Sąjungą.
Štai lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai veiksniai, turėję įtakos gyvulininkystės tradicijoms Rytų Aukštaitijoje:
| Laikotarpis | Veiksniai | Poveikis gyvulininkystei |
|---|---|---|
| XIX a. | Agrarinė kultūra | Dominuojanti žemdirbio gyvensenos forma |
| XX a. pr. | Žemės reforma, kaimų skirstymas į vienkiemius | Smūgis tradiciniam gyvulininkystės ūkiui |
| XX a. | Sovietizacija, kolektyvizacija | Gyvulininkystės ūkių naikinimas |
| XX a. | Masinė jaunimo migracija į miestus | Kaimo gyventojų mažėjimas |
| XXI a. | Lietuvos įstojimas į ES | Galutinis smūgis tradicinei gyvulininkystei |
Tyrimų metodika ir šaltiniai
Rengiant šį darbą, remtasi rankraštinėmis bei archyvinėmis bylomis, publikuotais šaltiniais, lokalinio aprašomojo ir apibendrinamojo pobūdžio darbais bei naujausiais publikuotais tiriamaisiais darbais. Taip pat analizuotos Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno bylos ir Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto archyvo medžiaga.
Lauko tyrimai buvo atlikti 2009 m. Švenčionių, Ignalinos, Zarasų bei Daugpilio rajonuose Latvijos respublikoje. Apklausti 38 pateikėjai, atsižvelgiant į tai, ar jie buvo susiję su gyvulininkyste per paskutinius 10 metų.
Duomenys analizuoti etnografiniu bei istoriniu lyginamuoju metodu.
Išvados
Straipsnyje apžvelgtos gyvulininkystės apeigos Rytų Aukštaitijoje, parodytas tradicinės kaimo gyvensenos formsų tęstinumas kultūros dinaminės kaitos sąlygomis XX amžiaus II pusėje - XXI amžiuje.
Siekiant išsaugoti šį unikalų kultūros paveldą, būtina toliau tirti ir dokumentuoti gyvulininkystės tradicijas Rytų Aukštaitijoje, skatinti vietos bendruomenes puoselėti savo papročius ir perduoti juos ateities kartoms.