„Priežastys nesvarbios, tiesiog bandykite įsivaizduoti pasekmes“, - vaizdo įraše iš populiaraus „YouTube“ kanalo „Mind Warehouse“ teigia pasakotojo balsas. Šis vaizdo įrašas buvo sumontuotas iš medžiagos, kurią sukūrė „National Geographic“. Vaizdo įrašo animacija buvo paimta iš televizijos serialo „Life After People“, kuriame mokslininkai, inžinieriai ir kiti ekspertai svarsto, kas nutiktų Žemei, jei žmonija staiga išnyktų.
Naujai tirti, kokią įtaką aplinkai daro žmonija, galima bandant suvokti, kaip atrodytų Žemė, jei žmonija išnyktų. Pasvajoti, kad esi paskutinis žemės gyventojas, būdinga daugeliui. Tačiau kas atsitiktų, jei visi žmonės staiga būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus?
Žmonių populiacijos augimo grafikas.
Pirmosios valandos ir dienos
Po kelių valandų, kai išnyktų žmonės, pasaulyje dingtų dauguma šviesų, nes sustotų dauguma elektrinių. Elektrinės, kūrenamos iškastiniu kuru, pritrūktų kuro, o saulės energijos paneles galiausiai nuklotų dulkės. Vis dar veikti galėtų nebent hidroelektrinės. „Jungtinių Valstijų vakaruose Huverio užtvankos generatorius aktyvuoja Mido ežero vandens tėkmė, - sako pasakotojas. - Taigi jie be priežiūros galėtų veikti dar kelis mėnesius ar net metus“.
Po dviejų ar trijų dienų vanduo užtvindytų daugumą požeminių metro sistemų, nes sustotų vandens pompos. Po dešimties dienų nuo bado nugaištų naminiai gyvūnai ir ūkio gyvuliai, įskaitant milijardus vištų ir milijonus karvių. Susiformuotų didelių šunų gaujos, kurios medžiotų kitus gyvūnus.
Pirmieji metai ir dešimtmečiai
Po mėnesio atominėse elektrinėse išgaruotų aušinimo vanduo ir tai visame pasaulyje sukeltų branduolines katastrofas, kurios būtų didesnės už Fukušimos ar Černobylio nelaimes. „Tačiau planeta gana greitai ir lengvai atsigautų nuo radioaktyvios taršos“, - sakoma vaizdo įraše.
Po metų, kai išnyktų žmonės, iš orbitos pradėtų kristi palydovai, skriejantys aplink Žemę. Jie danguje sukurtų keistas „žvaigždes“.
Po 25 metų trys ketvirtadaliai miestų apželtų augmenija, o kai kuriuos miestus, pavyzdžiui, Dubajų ir Las Vegasą, palaidotų smėlis. Miestuose oras taptų švaresnis, pagerėtų matomumas. Nesant žmonių, prisidaugintų banginių, kurie maitintųsi ir veistųsi maksimaliais pajėgumais.
Po 300 metų dėl korozijos pradėtų griūti metaliniai statiniai, tiltai ir bokštai. Miestų parkai tiesiog akyse virs miškų salomis, o aplinkiniai miškai per artimiausius dešimtmečius okupuos griuvėsiais virstančius statinius. Tai tik dar labiau pagreitins jų eroziją: juk medžių šaknys ardo betoną ne blogiau už šiuolaikinę techniką. Tad visa žmogaus prižiūrėta ir apleista teritorija bus akimirksniu atsikovota gamtos. Ir vos po poros dešimtmečių mūsų miestai virs miškais apaugusiomis milžiniškomis kalvomis.
A. Vaismanas prognozuoja, kad ištuštėjusioje Žemėje pirmiausia suklestės paukščiai: jų kasmet daugės po milijardą. O štai atvirose vietovėse gyvenančių paukščių sumažės: mat miškas visuotinai susigrąžins savo pozicijas. Visa atogrąžų kraštų gyvūnija taip pat suklestės: atsikurs priešistorinės dramblių, liūtų ir antilopių populiacijos.
Sulaukėję šunys bursis į dideles gaujas, tačiau ir tai jų neišgelbės - į miestus iš aplinkinių miškų atklydę vilkai juos išpjaus. Nesugebės vėl sulaukėti ir naminiu tapęs arklys ar karvė. Taigi paskui mus nuo Žemės paviršiaus turės pasitraukti ir dauguma mūsų naminių gyvūnų ir kitokių gyvių. Tiesa, bus viena išimtis. Tai katės. Jos geriausiai iš visų yra išsaugojusios medžiotojo instinktus.
Visų mūsų išvestų naminių augalų laukia tas pats liūdnas likimas. Ir naminių braškių, ir obelų, ir kitų mūsų sukultūrintų augalų likimas bus toks pat: jie vėl sulaukės. T. y. jų vaisiai labai sumažės ir nebeturės tiek cukraus, kiek turi dabar.
Pagal minėto autoriaus prognozes, jau po trijų šimtų metų visa Europa ir Eurazija (o tai - teritorija nuo Portugalijos iki Tolimųjų Rytų) vėl bus ištisai padengta tankiu mišrių miškų kilimu. Taip, kaip ji atrodė prieš kokius 6-8 tūkst. metų, kai pirmykščiai žmonės dar tik ėmė klajoti upių pakrantėmis.
Tūkstančiai ir milijonai metų
Po kelių tūkstančių metų vieninteliais mūsų egzistavimo ženklais liktų tokie akmeniniai statiniai kaip Didžioji kinų siena ar Rašmoro kalnas.
Deja, ne viską taip lengvai kaip miestus ar kanalus „suvirškins“ visagalė gamta. Juk mes po savęs paliksime tiesiog kalnus nuodų ir baisių technogeninių bombų (atominės elektrinės, chemijos pramonės milžinai ir apskritai visas branduolinis ginklas). Mums išnykus tepraeis vos keli mėnesiai, kai dėl nevaldomos branduolinės reakcijos viena po kitos ims sproginėti atominės elektrinės. Aplink jas susidarys mirtinos radiacijos zonos. Radioaktyviųjų izotopų irimas truks šimtus tūkstančių, o gal net milijonus metų.
Tikra rykšte atsigaunančiai gamtai taps milijardas tonų mūsų palikto įvairiausio plastiko. Upių srovės į vandenynų dugną sunešti tie begaliniai kiekiai plastikinių maišelių ir butelių ten išgulės ilgus šimtmečius, kol pagaliau suirs.
Apibendrintai apibūdinti žmonijos paliktą pėdsaką Žemėje galima taip: tai masinis jos užteršimas, o valysis planeta mūsų paliktą purvą labai ilgai...
- Tik po 35 tūkst. metų dirvoje ir vandenyse nebeliks mūsų iškasto į žemės paviršių švino (t. y. jis vėl nusės į giluminius sluoksnius).
- Gal tik po kokių 100 tūkst. metų atsiras mikroorganizmų, sugebėsiančių suvirškinti visur primėtytų milijonus padangų.
- Turės praeiti bent jau 250 tūkst. metų, kol galutinai suskils plutonis branduoliniuose užtaisuose.
- Kai kurios nuodingos medžiagos (pavyzdžiui, polichloruoti bifenilai) nesuskils net po kelių milijonų metų.
- Dar viena branduolinė medžiaga - uranas 238 - suskils tik po 4,5 mlrd. metų, t. y. po tiek metų, kiek dabar ir yra mūsų Žemei.
Jeigu Žemei pavyks išvengti tokios visuotinės katastrofos kaip branduolinė apokalipsė ar susidūrimas su išnykimą sukeliančiu asteroidu, žmonės šioje planetoje galės gyventi ne daugiau kaip 500 mln. metų. Tai kur kas mažiau negu 6 mlrd. metų, kai mūsų planetą, kaip prognozuojama, turėtų ištirpdyti Saulė, virtusi raudonąja milžine.
Tokios perspektyvos atrodo niūrios, bet mokslininkai sako, kad žmonija turi kelis būdus, kaip galėtų išgelbėti mūsų planetą. Viena iš idėjų - kiek pakeisti Žemės orbitą.
Miestai subyrės kaip smėlio piramidės
Pasirodo, mūsų miestai - tai kaip sunkiai sergantys ligoniai: jiems kasdien reikia priežiūros. Antraip jie tučtuojau pradės irti. Nuo temperatūros kaitos gelžbetonio sienos tuoj pat ims skilinėti, visos medinės konstrukcijos supus per keliolika metų, o visa teritorija aplink milijonus namų vaiduoklių bus nuklota stiklo duženomis.
Žaibai anksčiau ar vėliau apleistuose miestuose sukels milžiniškus gaisrus. Dar vėliau visas metalas virs geležies oksidu, o gelžbetonio gabalai vėl sudūlės į žvyrą ir smėlį.
Tiesa, mūsų pastatai dings nuo žemės paviršiaus nevienodu greičiu. Visi šiuolaikiniai pastatai (ypač dangoraižiai) pirmieji pavirs smėlio ir žvyro kalneliais. O štai Egipto piramidės, Kambodžos Angkoras ar Kelno katedra dar stovės tūkstančius metų .
Kai kuriems pasaulio miestams žmogaus nebuvimas būtų katastrofiškas vos ne kitą dieną. Mat daugelio didmiesčių metro kasdien kovoja su gruntiniais vandenimis. Sustojus jų siurbliams, į paviršių prasiveržęs požeminis vanduo užtvindytų tuos miestus per kelias savaites. Kaip, beje, ir visos šiuolaikinės pasaulio šachtos kaipmat virstų ežerais ežerėliais. O tokia šalis kaip Olandija beveik visa pasiners po jūros vandeniu. Juk didžioji dalis jos teritorijos - sausuma, žmonių atsikovota iš jūros.
Gamta pamažu užvaldo apleistą miestą.
Žmonijos palikimas
Alanas Vaismanas yra penkių knygų, tarp jų ir „The World without us“ autorius. Rašytoju tapęs ekologas nekuria apokalipsinių vaizdų. Jis tiesiog ima ir nušluoja mus nuo planetos paviršiaus - kaip šachmatų figūrėles nuo šachmatų lentos.
„Vaizdelis“ prieš mūsų akis iškyla ne koks: pasirodo, gamta, iki šiol žmonių „dėka“ buvusi kaip sunki ligonė, pagaliau atsigauna. O visa, kas dirbtina, t. y. kas sukurta žmonių, ima byrėti tiesiog akyse.
Tačiau pabandyti įsivaizduoti tokią žmonių negyvenamą zoną visos mūsų planetos mastu reikia nemažos fantazijos. Kaip ir bandyti prognozuoti viso gyvojo pasaulio raidos dėsnius.
Tai ir 30 km „mirties“ zona aplink Černobylio AE. Tai ir demilitarizuota zona tarp dviejų Korėjos pusiasalio valstybių.
Jei visi žmonės išnyktų, Manhetenas galiausiai virstų mišku apaugusia sala. Dauguma dangoraižių, pirmiausia dėl užmirkusių pamatų, sugriūtų per keletą dešimtmečių. Mūriniai pastatai, pavyzdžiui, Šv. Patriko katedra, atsilaikytų ilgiau. Suskilinėjusioje kelio dangoje šaknis išleistų piktžolės ir medžiai, griuvėsiuose įsikurtų plėšrūnai, gatvėse klajotų lapės.
Anot Vaismano, didelė dalis mūsų fizinės infrastruktūros pradėtų griūti praktiškai tuoj pat. Tvarkymo tarnybų neprižiūrimos centrinės gatvės ir greitkeliai pradėtų skilinėti ir aižėti po keleto mėnesių. Per artimiausius dešimtmečius sugriūtų daugelis gyvenamųjų pastatų ir biurų centrų. Kita vertus, kai kurie įprasti daiktai atsilaikytų neįtikėtinai ilgai. Tarkime, nerūdijančio plieno indai galėtų išlikti apie tūkstantmetį, ypač jei būtų palaidoti apžėlusiuose piliakalniuose, kur anksčiau buvo mūsų virtuvės. Kai kurie plastmasės gaminiai nesuirtų šimtus tūkstančių metų, kol mikrobai išsiugdytų gebėjimą juos vartoti.
Jei žmonės tiesiog išnyktų iš pasaulio, pirmasis skirtumas būtų pastebimas ne akimis, o ausimis. Pasaulyje būtų tylu. Mūsų pastatai, automobiliai triukšmingi - visas šis triukšmas liautųsi.
Po metų be žmonių dangus būtų žydresnis, oras skaidresnis. Vėjas ir lietus švariai nušveistų Žemės paviršių, nebeliktų viso žmonių keliamo smogo ir dulkių.
Tuo tarpu namų maišytuvuose nebebūtų vandens. Juk vandens sistemas reikia nuolat pumpuoti. Tačiau vanduo, kuris buvo vamzdžiuose, kai visi dingo, ten ir liktų. Tad kai ateitų pirmoji žiema, vamzdžiuose esantis vanduo užšaltų ir juos prakiurdytų. Taip pat nebūtų elektros. Jėgainės nustotų veikti, nes niekas jų neprižiūrėtų ir neužtikrintų kuro atsargų.
Žolė aplinkoje augtų, augtų ir augtų, kol pasidarytų tokia ilga, kad nustotų augti. Atsirastų naujų piktžolių. Pastebėti būtų galima ir daug daugiau aplink dūzgiančių vabalų, žvėreliai vaikštinėtų aplinkui. Pirmiausia įsidrąsintų mažieji: pelės, kurmiai, meškėnai, lapės, bebrai ir kt. Vėliau atkeliautų didesni gyvūnai - elniai, kojotai ir retkarčiais meškos. Dažnai kiltų gaisrai. Žaibas galėtų trenkti į medį ar lauką ir padegti krūmus arba pataikyti į namus ir pastatus.
Praėjus vos vieniems metams, betoniniai dalykai - keliai, greitkeliai, tiltai ir pastatai - atrodytų maždaug taip pat. Po dešimtmečio juose atsiras įtrūkimų, o pro juos lįstų mažyčiai augalai. Taip atsitiktų todėl, kad Žemė nuolat juda. Dėl šio judėjimo atsiranda slėgis, o dėl šio slėgio atsiranda įtrūkimų. Ilgainiui keliai įtrūktų tiek, kad atrodytų kaip sudaužytas stiklas, o pro juos net augtų medžiai. Tiltai su metalinėmis kojomis pamažu surūdytų, kaip ir sijos bei varžtai. Tačiau dideli betoniniai tiltai ir tarpvalstybiniai greitkeliai išsilaikytų šimtmečius.
Užtvankos ir pylimai, kuriuos žmonės pastatė ant pasaulio upių ir upelių, suirtų. Ūkiai grįžtų į gamtą. Pradėtų nykti augalai, kuriuos valgome. Nebeliktų kukurūzų, bulvių ar pomidorų.
Po tūkstančio metų pasaulis, kurį prisimenate, vis dar būtų miglotai atpažįstamas. Kai kurie dalykai išliktų - tai priklausytų nuo medžiagų, iš kurių jie pagaminti, klimato ir tiesiog sėkmės. Daugiabutis namas čia, kino teatras ten ar griūvantis prekybos centras stovėtų kaip paminklai prarastai civilizacijai. Romos imperija žlugo daugiau nei prieš 1500 metų, tačiau jos liekanų galima pamatyti ir šiandien.
Neseniai Vaismanas davė interviu žurnalo „Scientific American“ redaktoriui Stivui Mirskiui (Steve Mirsky). Redaktorius pabandė išsiaiškinti, kodėl ši knyga apskritai buvo rašoma ir kokias išvadas galima padaryti iš šio mokslinio tyrimo.
Ar būtų liūdna netektis, jei žmonija dingtų nuo žemės paviršiaus? O kaip gi didžiausi meno kūriniai? Mūsų nuostabioji skulptūra ir gražiausia architektūra?
Aut. „Teoriškai labai lengva atskirti masinę kultūrą nuo elitinės, bet praktiškai tai padaryti daug sunkiau. Jos labai glaudžiai susijusios tarpusavyje. Dažnai masinėje kultūroje galima rasti elitinės kultūros pradmenų ir atvirkščiai. Masinė kultūra gali suvienyti žmones“.
Taigi. O šiaip aš tikiu, kad žmogus puikiai prisitaiko…prisitaikys ir dabar. Ir dar tikiu, kad visada yra svarstyklės: vieni sako, kad jau „galas”, o kiti tiesiog dirba ir stengiasi, kad ateitis būtų geresnė. Ir apskritai…gal reikia galų gale liautis kaltinus šeimas dėl to, kad visuomenė nori „bigger, better, and more”???